Azijos kultura ir ugdymas

TURINYS

ĮVADAS 1
1 KULTŪROS SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS 2
2 UGDYMO SAMPRATA 3
3 INDIJOS IR PIETRYČIŲ AZIJOS ŠALIŲ KULTŪRINIAI YPATUMAI IR UGDYMAS 4
3.1 INDIJA 4
3.2 PIETRYČIŲ AZIJA 5
3.2.1 INDONEZIJA 6
3.2.2 MALAIZIJA 6
3.2.3 TAILANDAS 7
3.2.4 FILIPINAI 7
3.2.5 VIETNAMAS 8
3.2.6 KINIJA 8
3.2.7 KORĖJA 9
3.2.8 JAPONIJA 9
IŠVADOS 11
LITERATŪRA 12ĮVADAS
Šiuo metu labai populiaru lyginti kultūras. Daugeliui žmonių keliauti po tolimas šalis tapo prieinama galimybe, o ir informacijos apie kitus kraštus ir kultūras yra be galo daug.
Mes, lietuviai, geriausiai esame susipažinę su vakarietiška kultūra. Tačiau visada labai domino ir rytietiška kultūra, kuri visame pasaulyje daro didelę įtaką ir yra itin populiari.
Šio darbo tikslas pateikti Indijos ir Pietryčių Azijos šalių kultūrinius ypatumus.
Keliami tokie uždaviniai:
1. Išanalizuoti kultūros sąąvoką.
2. Pateikti ugdymo sampratą.
3. Išanalizuoti Indijos ir Pietryčių Azijos šalių kultūrinius ypatumus ir jų įtaką ugdymui.

Darbe analizuojama lietuvių ir užsienio autorių darbai, internetiniai šaltiniai.1 KULTŪROS SĄVOKOS APIBRĖŽIMAS
Kultūros sąvoka yra viena iš sudėtingiausių, išsiskirianti prasmių įvairove. XX amžiuje kultūros sąvoka dažniausiai siejama su specifine žmogaus kūrybinę prigimtį simboliais, ženklais, dirbiniais įprasminančia sritimi. Čia iškeliamos sudėtingos žmogaus ir jį supančio pasaulio, arba, kitais žodžiais tariant, „kultūros“ ir „gamtos“, „kultūros“ ir „istorijos“ santykių problemos, kadangi, kurdama kultūrą, žmonija keičia natūralius gamtos dėsnius.
Kita veertus, kultūra aiškinama kaip įvairių vertybių, dirbinių, elementų: simbolių sistema, išsaugojanti savo sąlyginį savarankiškumą istorijos atžvilgiu. [Andrijauskas A. 2000. – P. 13]
Kultūros sąvoka rodo kokybinį žmogaus būties ir veiklos skirtumą. Ji organiškai jungia tradicijas, ritualus, religinius tikėjimus, raštą, meno kūrinius, moralės no

ormas, filosofines idėjas, politinės valdžios apraiškas, teisės kodeksus, mokslo laimėjimus ir gausybę kitų žmogaus sukurtų ir jį supančių dirbinių. [Andrijauskas A. 2000. – P. 14]
Kultūra yra ne tik žmogaus sukurti materialūs objektai, o ir socialinės normos, papročiai, idėjos, vaizdiniai, simbolių prasmių pasaulis, pasireiškiantis įvairiose dvasinėse vertybėse, žmonių santykiuose, požiūriuose į gamtą, į kitus žmones ir kitas kultūras. [Andrijauskas A. 2000. – P. 18]
Ji kartu yra ir elgesys, kuris motyvuojamas bei reguliuojamas ne biologinių, o tik žmonėms būdingų socialinių interesų, poreikių, visuomenėje nusistovėjusių gyvenimo normų. Todėl kultūra ne paveldima, o perprantama gyvenant visuomeninį gyvenimą ir ugdant. [Andrijauskas A. 2000. – P. 13]2 UGDYMO SAMPRATA
Žymus Lietuvos pedagogas L. Jovaiša teigia, kad ugdymas yra žmogaus veikdinimas, formuojantis naujas jų savybes švietimo, mokymo, prusinimo ir lavinimo, aprūpinimo, globos ir auklėjimo prrocese. [Jovaiša L. 2002. – P. 13]
Taigi matome, kad ugdymas yra labai plačiaaspektis procesas, kuris apima daugybę funkcijų.
B. Bitinas teigia, kad vienas svarbiausių ugdymo tikslų yra dorinis ugdymas, kuriame pagrindinį vaidmenį vaidina vertybių perdavimas. Autorius išskiria tris vertybių lygmenis:
1. Pradinis, kuomet vertybės dalyvauja asmens socializacijos procese. Čia svarbiausios vertybės, kurios yra reikšmingos tai kultūrai, kuriai rengiamas ugdytinis.
2. Antrasis, kai vertybės tampa ugdymo tikslu. Pavyzdžiui – lavinimo turinys, traktuojamas kaip ugdymo tikslas, tuo pat metu yra ir vertybė, nes kitaip mokiniai nesimokytų, o
mokytojai nemokytų.
3. Trečiasis, kai mokiniai vertina vertybes, tai yra patys sprendžia apie jų reikšmingumą ir vertingumą. [Bitinas B. 2000. – P. 174]

Vertybes B. Bitinas įvardina, kaip savarankišką ugdymo proceso komponentą.
Taigi ugdymas šiam autoriui, vertybių internalizacijos proceso valdymas ir nuolatinė sąveika.
T. H. McLaughlin teigia, kad ugdymas neįmanomas be vertybių ugdymo. Neatsiejamas ugdymo ir mokymo veiklos vertybių ryšys remiasi ne tik prielaida, kad laimėjimai ir rezultatai yra vertingi. Įvairūs mokykloje vykstantys procesai taip pat glaudžiai susiję su vertybėmis. Edukacinės vertybės yra labai įvairios, jos apima ne vien moralines vertybes. [McLaughlin T. H. 1997. – P. 17]
V. Rajeckas kalbėdamas apie mokymo ir ugdymo turinį teigia, kad tai turi būti specialiai atrinkta svarbiausioji žmonijos kultūros dalis, prieinama ir būtina moksleiviams, kad jis galėtų pasirengti gyvenimui ir darbui. [Rajeckas V. 1999. – P. 16]
Viena garsiausių Lietuvos pedagogių Meilė Lukšienė teigia, kad ugdymas – tai kultūrinis vyksmas, kai perduodama ir priimama kultūra. Tai kultūros pratęsimas ir gausinimas. [Lukšienė M. 1993. – P. 25 – 34]3 INDIJOS IR PIETRYČIŲ AZIJOS ŠALIŲ KULTŪRINIAI YPATUMAI IR UGDYMAS
Išanalizavus ugdymo ir kultūros sąvokas, galime daryti išvadą, kad kultūros perdavimas yra vienas iš svarbiausių ugdymo komponentų. Tuo tarpu kultūros centrine ašimi tampa tradicijos, papročiai ir vertybės. Todėl toliau darbe analizuojamos Indijos ir Pietryčių Azijos šalių kultūros, aptariant svarbiausius jų kultūrinius yp

patumus ir jų įtaką ugdymui.3.1 INDIJA
Indija plačiai apgyvendintas kraštas. Jos regione bendraujama anglų kalba, nes daugeliu vietinių kalbų net kaimynai nesusišneka.
Indų kultūra yra ypatinga ir savita, ji labai skiriasi nuo kitų šalių kultūrų. Jie sukūrė visuomenę, kurioje retai galima mėgautis privatumu, o dar rečiau jo pasigendama. Jie nesistengia slėpti savo jausmų ir laisvai reiškia savo džiaugsmą, nusivylimą ar sielvartą.
Indų vertybės orientuotos į stiprią šeimą, taip pat ištikimybę „grupei“, dažniausiai susidariusiai profesiniu pagrindu. Tolesnės vertybės yra materialinė sėkmė ir kūrybingumas. Labai svarbu prasisiekti versle ir tai automatiškai suteikia prestižą. Kūrybingumu žavimasi, ypač kai jis atsiskleidžia sunkiomis aplinkybėmis.
Indų kultūrai didelę įtaką padarė britų valdymas. Randama daug bendrumų su britų kultūra: kriketas, arbata, kariuomenės tradicijos, britų universitetuose besimokantis elito jaunimas, aukštuomenės titulai, žavėjimasis anglų literatūra ir pan. [Lewis R. D. 2002. – P. 323]
Konservatyvūs Indijos visuomenės sluoksniai mano, kad švietimas ir mokymas – tai investicija į vyrus, kurie uždirba duoną, o moterų lavinimas yra nereikalinga prabanga. [Nugghalli H. S. 1995.]
Taigi didžiausią vaidmenį ugdyme vaidina šeima. Vaikai ugdomi priklausomai nuo jos padėties visuomenėje, materialinių išteklių. Todėl labai ryški perskyra – tarp elito ir masės žmonių. Indijoje vyksta daug labdaringų misijų, kurių metu vykdomas masinis švietimas.3.2 PIETRYČIŲ AZIJA
Japonija, Kinija ir Korėja yra trys didžiosios Tolimųjų Rytų galiūnės. Pastaruoju metu da
ar septynios mažesnės Pietryčių Azijos šalys, įgyja vis didesnę reikšmę. Šios grupės šalių tautinės savybės labai įvairios.
Bendrieji jų kultūriniai ypatumai gali būti įvardinti šie:
– kolektyviški,
– grupės interesai svarbesni už individo,
– bendradarbiavimas, santūrumas, prisitaikymas,
– visuomenės ir kultūros pokyčiai bręsta iš lėto,
– jautrumas visuomenės įtakai,
– mandagumas, švelnumas, pagarba ir panašiai.

Malaizijoje ir Indonezijoje vyrauja islamas, todėl šios šalys turi svarbių elgesio ir papročių skirtumų nuo kitų Pietryčių Azijos šalių. Galima įvardinti pagrindinius kultūrines savybes, kurios visose šalyse yra panašios:
– šeima – svarbiausia visuomenės ląstelė.
– Mandagumas,
– Visuomenės struktūra hierarchinė, grindžiama amžiaus ir padėties skirtumais,
– Privaloma laikytis etiketo ir protokolo, būti mandagiam ir švelniam.

Musulmoniškos kultūros skiriasi nuo kitų tokiomis ypatybėmis:
– Religija tvarko jų visuomenės gyvenimą.
– Laikomasi draudimo valgyti kiaulieną, gerti alkoholį ir imti kaire ranka.
– Moterų padėties visuomenėje nelygybė. Lewis R. D. 2002. – P. 331]3.2.1 INDONEZIJA
Indonezija – didžiausia pasaulyje islamo valstybė. Kraštas labai neturtingas. Šalyje šnekama daugeliu dialektų, bet dažnai tarpusavyje nesusišnekama.
Moterų padėtis šitoje šalyje skiriasi nuo kitų musulmoniškų kraštų – jos gali balsuoti ir turi pilietines teises.
Svarbiausios Indonezijos vertybės yra šios:
– šeima yra pagrindinis visuomenės vienetas, ir žmogus pirmiausia turi būti jai ištikimas.
– Poligamija leidžiama, bet praktiškai reta.
– Paprotinė teisė adat svarbesnė už islamą.
– Indoneziečiai draugiški ir vaišingi.
– Labiau vertinama vienybė ir vieningumas nei individualumas.
– Gerbiama senatvė.
– Visuomenė yra hierarchinė. [Lewis R. D. 2002. – P. 333]
Taigi vėl matome didelę šeimos ir islamo religijos įtaką.3.2.2 MALAIZIJA
Malaizijoje gyvena 36 proc. kinų, todėl jaučiama didelė jų įtaka Malaizijos kultūrai.
Pagrindinės vertybės:
– Šeima ir draugai svarbiau už egoistinius interesus.
– Labai mylimi vaikai.
– Skatinama palaikyti tvirtus ir pastovius ryšius su šeima, draugais.

Malajiečiai, skirtingai nei japonai ar korėjiečiai, labiau linkę į humanitarinius mokslus, todėl stinga techninio išprusimo. [Lewis R. D. 2002. – P. 337]3.2.3 TAILANDAS
Tailande didelę įtaką daro budizmas ir budistų vienuoliai. Budistų vienuolynai atlieka labai daug svarbių visuomenei funkcijų. Juose taip ir mokomasi. Taigi vienuoliai atlieka ugdytojų vaidmenį. Šiuolaikiname Tailande mokyklos yra valstybinės, tačiau daugelis jų tebėra vienuolynų teritorijose.
Pagrindinės tailandiečių kultūrinės savybės yra šios:
– klusnumas tėvams ir šeimai,
– pagarba, orumas,
– pasitenkinimas gamtos eiga,
– paprastumas,
– užuojauta,
– kilnumas ir garbingumas,
– domėjimasis vakarietišku mokymu ir panašiai. [Lewis R. D. 2002. – P. 346]3.2.4 FILIPINAI
Filipiniečiai labiausiai skiriasi iš kitų Pietryčių Azijos gyventojų. Jie yra kosmopolitai, daug keliauja. Filipinų „neazijatiškumas“ susiformavo per daugelį šimtų metų bendravimo su amerikiečiais ir šimtmečius trūkusią ispanų kolonizaciją.
Pagrindinės Filipinų vertybės yra šios:
– svarbiausia yra šeima,
– vertinamas išsilavinimas,
– gerbiami seni žmonės,
– vaišingumas,
– vengiama ką nors keisti,
– vyriškumas,
– lankstumas ir panašiai. [Lewis R. D. 2002. – P. 351]3.2.5 VIETNAMAS
Vietnamo kultūroje ryškiai pastebima prancūzų įtaka. Tai aiškiausiai matoma žmonių elgesyje. Pagrindinės vietnamiečių vertybės yra šios:
– konfucionizmas,
– paklusnumas tėvams,
– priešinimasis svetimšaliams,
– nacionalizmas,
– ištvermingumas,
– savigarba,
– santūrumas,
– svarbus moterų vaidmuo ir panašiai. [Lewis R. D. 2002. – P. 356]3.2.6 KINIJA
Kinų kultūra nepaprastai turtinga ir reikšminga viso pasaulio istorijoje. Kinijoje padaryta nemažai svarbių atradimų. Kinai turi ypatingai platų vertybių sąrašą:
Kuklumas, pakantumas, klusnumas tėvams, paslaugumas, taupumas, kantrumas, pagarba senimui, nuoširdumas, ištikimybė, šeimų glaudumas, tradicijos, patikimumas, stoiškumas, atkaklumas, pasiaukojimas, gerumas, saikingumas, patriotizmas, asketiškumas, stropumas, harmoningumas, mokymasis, pagarba hierarchijai, dosnumas, prisitaikymas, sąžiningumas, pareigingumas, išdidumas, nereiklumas, draugiškumas, dėkingumas, nešališkumas, švarumas, švelnumas ir protingumas.
Didžiausią įtaką kinų kultūrai padarė Konfucijaus mokymas. [Lewis R. D. 2002. – P. 363]3.2.7 KORĖJA
Būdama šalia Kinijos ir Japonijos, Korėja patyrė didelę šių šalių įtaką. Pagrindinės korėjiečių vertybės yra šios:
– konfucionistinė etika,
– vidinių jausmų saugojimas,
– ištvermė,
– pagarba senimui,
– kūrybiškumas,
– atkaklumas,
– nacionalizmas,
– nemėgsta ir nepasitiki užsieniečiais. [Lewis R. D. 2002. – P. 375]3.2.8 JAPONIJA
Japonija pirmauja pagal gyvenimo kokybės rodiklius pasaulyje.
Pagrindinės vertybės susiformavo dėl didelės izocialicijos. Susikimšę dideliuose miestuose sukūrė reiškinį, vadinamą „voratinkline visuomene“.
Voratinklinė visuomenė – taip galima pavadinti visuomenę, kurioje glaudi sąveika tarp visų grupės narių, susaistytų daugybe įsipareigojimų vertikaliai ir horizontaliai. Viskas prasideda nuo gimimo. Japonų vaikai neskatinami būti savarankiškais, ugdoma tarpusavio priklausomybė.
Svarbiausias variklis – yra švietimas. Visuomet domėtasi visuma: administravimu, vadovėliais, ranga ir panašiai. Tradiciškai vertinama grupė, tačiau norint pritaikyti mokymą prie vakarietiško, imtasi skatinti individualizmą. Labai daug dėmesio skiriamas papročiams, tradicijoms, estetiniam lavinimui. Svarbiausia ugdymo institucija kaip ir kitose Pietryčių Azijos šalyse yra šeima. Šeimoje padedami pagrindiniai pamatai. [Lewis R. D. 2002. – P. 379]
Taigi analizuodami Indijos ir Pietryčių Azijos šalių kultūrinius ypatumus matome ryškias tendencijas – visur svarbi šeimos institucija, didelę įtaką daro vietinė religija. Taip pat ugdymas priklauso ir nuo šalies ekonominės padėties, ir šeimos materialinės gerovės.
Tačiau svarbiausias kultūros elementas – vertybės, yra ugdomos nuo pirmųjų gyvenimo dienų, ir dėl tradicinės kultūros kasdienėje aplinkoje, šiose šalyse galime matyti, kad šis ugdymas pasiteisina, kadangi matome seną ir išpuoselėtą tęstinę tradicinę kultūrą.IŠVADOS
Darbe analizuojamos ugdymo ir kultūros sąvokos. Pateikiama Indijos ir Pietryčių Azijos šalių kultūriniai ypatumai ir įtaka ugdymui.
Galime daryti išvadas, kad šios šalys yra giliai tradicinės. Didelę įtaką jų kultūroms padarė vyraujančios religijos ir kolonizacija.
Viena iš svarbiausių vertybių visose šalyse yra šeima. Ji tampa ir reikšmingiausia ugdymo institucija.
Priklausomai nuo šalies ekonominio išsivystymo – tiesiogiai svyruoja ir išsilavinimo duomenys. Tačiau akivaizdžiai matoma kultūros tęstinumo tradicija.
Šalys, kurios švietimo sistemą derina pagal vakarietišką modelį pasižymi aukštesniu ekonominiu lygmeniu ir tarptautiniu bendradarbiavimu, ko geriausiu pavyzdžiu yra Filipinai ir Japonija.LITERATŪRA
1. Andrijauskas A. Kultūros universumas: morfologinės analizės prolegomenai. // Kultūrologija. T. 6. Vilnius: UAB „ Lodvila“. 2000.
2. Bitinas B. Ugdymo filosofija. Vilnius: Enciklopedija. 2000.
3. Jovaiša L. Edukologijos įvadas. Vilnius: VU leidykla. 2002.
4. Lewis R. D. Kultūrų sandūra. Kaip sėkmingai bendrauti su kitų tautų ir kultūrų atstovais. Vilnius: Alma littera. 2002.
5. Lukšienė M. Pedagogika ir kultūra. // Lietuvos švietimo reformos gairės : straipsnių rinkinys. Vilnius : Valstybinis leidybos centras. 1993.
6. McLaughlin T. H. Šiuolaikinė ugdymo filosofija. Kaunas: Technologija. 1997.
7. Nugghalli H. S. Neįgalių moterų padėtis Indijoje. // http://www.lass.lt/mz/200204/str14.htm
8. Rajeckas V. Reikalavimai šiuolaikiniam bendrojo lavinimo mokyklos mokymo turiniui. // Pedagogika. Mokslo darbai. T. 39. Vilnius: VPU leidykla. 1999.

Leave a Comment