atmintine pedagogams

Atmintinė pedagogui

Atmintinės tikslas – suteikti bendrojo lavinimo mokyklų pedagogams žinių apie specialiųjų poreikių asmenų ugdymo ypatumus.
Kodėl norima, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys moksleiviai ugdytųsi bendrojo lavinimo mokyklose, bendrojo lavinimo klasėse?
Ugdydamiesi su bendraamžiais, net ir didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai:
• Įgyja daugiau akademinių žinių ir įgūdžių;
• Išsiugdo didesnę savigarbą ir pasitikėjimą savo jėgomis;
• Turi didesnę motyvaciją dalyvauti ugdymo procese;
• Teigiamai vertina mokymąsi ir švietimą;
• Užmezga daugiau socialinių ryšių su bendraamžiais, susiranda draugų.
Asmens specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo tikslas – nustatyti pagalbos ir paslaugų reikmes siekiant sudaryti specialiųjų poreikių assmenims optimalias ugdymo ir ugdymosi sąlygas.
Įvertinant asmens specialiuosius ugdymo(si) poreikius taip pat dalyvauja ir mokytojas. Pedagogas, kuriam iškyla ugdymo sunkumų mokykloje, pildo anketą (rekomenduojamas 3 priedas) ir, gavęs tėvų (ar vaiko globėjų) sutikimą, kreipiasi į mokyklos specialiojo ugdymo komisiją (anketas galite rasti: www.smm.lt/teisine_baze/doc).
Mokytojas turėtų siekti konkretaus ir tikslaus problemos apibūdinimo, kuris būtų aiškus pirmiausia jam pačiam. Norint suprasti, kokia pagalba vaikui reikalinga, reikia kelti konkrečius klausimus. Jeigu derinasi kelios problemos, reikia pamėginti surasti pagrindinę, labiausiai trukdančią vaikui mokytis.
Vaiko pedagoginis lygis įvertinamas pagal tookius rodiklius:
• Skaitymo, matematikos, rašymo mokėjimų ir įgūdžių realusis lygis, kiek jie atitinka išeitą programą;
• Programos sritys, kuriose mokinys patiria daugiausia sunkumų;
• Mokymosi sunkumų pobūdis;
• Priemonės, būdai ir metodai, kuriuos mokytojas taikė, norėdamas įveikti mokymosi sunkumus; pasiektas rezultatas;
• Vaiko mokslumas;
• Vaiko darbingumas.

Pirminis vaiko problemos aptarimas mo

okyklos speciajiojo ugdymo komisijoje (dalyviai ir turinys)
Dalyviai: ugdytinis, tėvai (ar globėjai), klasės (dalyko) mokytojas, mokyklos specialusis pedagogas, mokyklos logopedas.
Klasės (dalyko) mokytojas mokyklos specialiojo ugdymo komisijoje aptaria:
• Moksleivio pasiekimus ir pozityvius ugdymo(si) polinkius.
• Programos sritis, kur moksleivis patiria daugiausia sunkumų.
• Mokymosi sunkumų pobūdį ir priežastis (konkreti analizė).
• Kokias priemones ir būdus mokytojas taikė, siekdamas įveikti mokymosi sunkumus?
• Pasiektus rezultatus.
• Kurių specialistų konsultacijos mokytojui reikėtų?
• Kokios konkrečios pagalbos pageidauja mokytojas?

Kas yra tikroji vaikų, turinčių specialiųjų mokymosi poreikių (SMP), integracija į bendrojo lavinimo mokyklas?
• Mokinių, turinčių negalę, mokymas bendrojo lavinimo mokykloje;
• Specialiosios pagalbos teikimas vaikams;
• Parama bendrojo lavinimo mokytojams;
• Mokinių, turinčių negalę, įtraukimas į akademinę ir užklasinę veiklą;
• Draugystės ir tarpusavio pagalbos tarp mokinių skatinimas;
• Visų vaikų mokymas suprasti ir pažinti skirtumus tarp žmonių.
Vaiko, turinčio negalę, pasodinimas į bendrojo tipo klasę ir mokymas pagal bendrojo lavinimo programą, neteikiant specialiosios peedagoginės pagalbos nėra integracija. Vaikai, turintys skirtingas negales ir skirtingus pedagoginius poreikius, negali būti ugdomi visiškai taip pat, tokiais pat būdais ir metodais, pagal tą pačią programą. Tai būtų vaiko individualių poreikių ignoravimas ir sukurtų vaikui didžiulį diskomfortą, negalėtų garantuoti vaikui šansų tobulėti pagal galimybes.
Ko tikimasi iš pedagogų, ugdančių specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčius asmesis:
1. Stengtis kuo geriau patenkinti individualius moksleivio poreikius (iš visų mokytojų tikimasi lankstumo, prisitaikymo, paslaugumo ir ypatingo dėmesio. Specialiojo ugdymo galimybę reikėtų svarstyti tik tada, kai visos mokytojo pa

astangos patenkinti individualius moksleivio poreikius yra bevaisės).
2. Įvertinti mokymosi gebėjimus ir negalias. (mokytojai privalo gebėti tiksliai ir konkrečiai papasakoti, ką moksleivis gali ir ko negali atlikti iš visų mokomųjų dalykų).
3. Nukreipti diagnostiniam tyrimui. (mokytojai privalo stebėti moksleivių elgesį, o įtarę, jog kuris nors iš jų gali turėti negalią, nukreipti įvertinti kelių specialistų komandai).
4. Dalyvauti pasitarimuose dėl ugdymo tinkamumo. (mokytojai turi būti pasirengę dirbti su kitais mokytojais bei kitų sričių specialistais ir kartu su jais nuspręsti, ar moksleiviui tikslinga skirti specialųjį ugdymą).
5. Dalyvauti sudarant individualias ugdymo programas. (sudaryta individualioji ugdymo programa turi būti kiekvieno neįgalaus moksleivio byloje. Mokytojai turi būti pasirengę dalyvauti susirinkimuose, per kuriuos yra sudaroma ši programa).
6. Bendrauti su tėvais ar globėjais. (mokytojai, kaip ir kiti mokyklos atstovai, turi palaikyti ryšį su tėvais: pranešti apie jų vaikui kylančias problemas, jo ugdymo vietą bei pažangą).
7. Dalyvauti vykstančiuose teismo posėdžiuose bei derybose. (mokytojai gali būti kviečiami į teismo posėdžius ar derybas pasidalyti savo pastebėjimais, nuomonėmis ar pasiūlymais).
8. Bedradarbiauti su kitais specialistais nustatant ir maksimaliai išnaudojant ypatingųjų moksleivių gebėjimus. (bendrojo ir specialiojo ugdymo mokytojai turi dalintis atsakomybe ugdant specialiųjų poreikių turinčius moksleivius).

Specialiųjų mokymosi poreikių tenkinimas:

Pirmojo lygio pagalbą vaikui teikia klasės mokytojas, kuris yra pirmasis ir pagrindinis vaiko problemų vertintojas.

Kiekvienas mokytojas turėtų sau sąžiningai atsakyti, kas jam svarbiau: tai, ką jis mo
oko (t.y. vaikas) ar tai, ko moko (t.y. mokymo programa). Ypač svarbu, kokia mokytojo orientacija: į vaiką ar į programą. Orientaciją į vaiką kaip asmenybę svarbi dirbant su visais vaikais, bet ypač tai svarbu, dirbant su vaikais, turinčiais mokymosi sunkumų ar negalių. Mokytojo, kuris orientuojasi į vaiką, neerzina tai, kad vaikas skiriasi nuo kitų, ne viską pajėgia išmokti, kitaip elgiasi. Reikėtų atsisakyti labai įsigalėjusios nuostatos, kad mokytojas turi išmokyti visus to paties. Mokytojas gali išmokyti to tiek, kiek gali ir sugeba vaikas.

Geras mokymas yra toks, kuris pritaikytas vaikui, kuris netraumuoja vaiko, neleidžia jaustis bejėgiu ir nevykėliu.

Vaiko specialieji mokymosi poreikiai bendrojo lavinimo mokykloje gali būti tenkinami įvairiais lygiais ir formomis:
• Bendrojo tipo klasėje mokant pagal bendrojo ugdymo programą ir taikant specialiuosius darbo būdus bei metodus;
• Bendrojo tipo klasėje pritaikant (modifikuojant ar adaptuojant) bendrojo ugdymo programą;
• Bendrojo tipo klasėje ir dalį laiko specialiame kabinete (spec. pedagogo, logopedo) ar specialiojoje klasėje;
• Specialiojoje klasėje;
• Rengdamas pamokų planus ir organizuodamas per pamoką ugdymo procesą, mokytojas turėtų numatyti turinio ir metodų taikymo, priklausomai nuo moksleivių ugdymosi poreikių, galimybę;
• Su kai kuriais vaikais reikia dirbti atskirai. Kartais atskitai nuo klasės vaikų ugdoma kelių vaikų grupė. Toks trumpalaikis vaikų atskyrimas padeda jiems susikaupti, geriau įsisavinti mokomąją medžiagą.
• Kartais vaikas labai varžosi, kad nesugeba atlikti užduočių, labai menkai save vertina. To
okiems mokiniams labai svarbu suteikti galimybę mokytis kuo saugesnėje aplinkoje, kartais be pašalinių asmenų.
• Skirti pakankamai laiko užduotims atlikti;
• Per pamoką rekomenduojama keisti veiklos būdus;
Turi būti atsižvelgiama į vaiko specifinius poreikius:
• Vaikas ugdomas kuo mažiau varžančioje aplinkoje, atitinkančioje jo mokymosi poreikius;
• Ypatingas vaikas ir jo tėvai (globėjai) turi dalyvauti priimant sprendimus, susijusius su jo ugdymu, programos parinkimu;
• Ugdymo įstaiga turi būti netoli namų;
Bendradarbiaujant su vaiku svarbu:
• Rodyti pagarbą, supratimą ir rūpestį;
• Akcentuoti vaiko stipriąsias savybes, sudaryti sąlygas patirti sėkmę;
• Padėti suprasti mokymosi (elgesio, bendravimo ir kt.) sunkumų priežastis;
• Paaiškinti specialiosios pagalbos teikimo tikslus;
• Kartu aptarti mokymosi galimybes ir tinkamiausius mokymosi būdus;
• Leisti klausti ir atsakyti į visus vaiką dominančius klausimus;
• Pastebėti net menkiausią pažangą ir apie tai pranešti vaikui;
• Tikėti vaiko galimybėmis;
• Išlaikyti konficencialumą.

Vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, gali būti ugdomi modifikuojant bei adaptuojant bendrojo lavinimo programas arba pagal specialiąsias programas:
• Modifikuota programa-pakeista bendrojo ugdymo programa, nepakeičiant jos esmės. Pilnai įsisavinta tokia programa suteikia galimybę įgyti valstybinius standartus atitinkantį išsilavinimą.
• Adaptuota programa-supaprastinta bendrojo ugdymo programa, pritaikyta specialiųjų poreikių vaikams, nepajėgiantiems įsisavinti modifikuotas programas. Iš esmės tai palengvinta, supaprastinata bendroji programa, pritaikyta individualioms vaiko reikmėms, atitinkanti vaiko sugebėjimus ir realųjį mokymosi pasiekimų lygį. Tai bendroji tipinė programa, pritaikyta konkrečiam vaikui.
Pedagogo bendradarbiavimo su ugdytinio tėvais esmniai aspektai:
• Pozityvus požiūris į vaiką, teigiamų savybių akcentavimas;
• Gerbti tėvų vaidmenį;
• Skatinti tėvų dalyvavimą vaiko specialiųjų ugdymo(si) poreikių pažinimo ir tenkinimo procese, siūlyti idėjas, kaip tėvai galėtų įsitraukti į šį procesą;
• Pateikti tėvams konkrečias ir detalias rekomendacijas;
• Naudoti daugybę šeimos įtraukimo būdų ir strategijų; būti kūrybingiems ir lankstiems, nes kas tinka vienai šeimai, gali netikti kitai;
• Leisti pačiom šeimom išsirinkti, kaip joms geriau įsitraukti į vaiko ugdymo procesą;
• Nuolat (bent vieną kartą per savaitę) keistis informacija;
• Būti kantriems, nes naujiems santykiams susiformuoti reikia laiko;
• Stengtis įtraukti visą šeimą;
• Išlaikyti konfidencialumą; pasitikėjimas yra esminis bendradarbiavimo santykių kūrimo elementas, informacija apie šeimą turi būti konfidenciali;
• Mokyti bendradarbiauti, organizuoti tėvams pratybas, skirtas tarpusavio santykiams stiprinti;
• Stengtis teigiamai vertinti tėvų išlaikytas mintis, nors ir ne visai joms pritariama, vengti nuomonių konfrontacijos, konfliktų;
• Kurti patariamąsias šeimų grupes, kuo daugiau tėvų įtraukti į diskusijas;
Ką turėčiau daryti prieš kreipdamasis dėl specialiojo ugdymo?

Jei jūs ketinate kreiptis dėl specialiojo moksleivio ugdymo, turbūt svarbiausia yra susitikti su jo tėvais. Jei negalite jiems prisiskambinti, pabandykite apsilankyti namuose arba parašykite, kad vizituojantis mokytojas (ar mokyklos socialinis darbuotojas, psichologas ar kitas padedantis specialistas) padėtų organizuoti susitikimą. Labai svarbu apsvarstyti moksleivio problemas su jo tėvais dar prieš kreipiantis dėl specialiojo ugdymo. Jokiu būdu negalima leisti, kad žinia apie kreipimąsi dėl specialiojo ugdymo būtų tėvams netikėta; jie turi iš anksto žinoti, jog vaiko mokytojai yra pastebėję jo problemas. Vieną svarbiausių dalykų, kurį galite padaryti, idant užkirstumėte kelią konfliktui su tėvais-tai pradėti bendrauti su jais ir nuolat informuoti juos apie vaiko pažangą.

Kreipdamiesi dęl specialiojo ugdymo, patikrinkite visus duomenis apie vaiko mokymąsi ir elgesį mokykloje. Ieškokite informacijos, galinčios padėti suprasti vaiko mokymąsi ir elgesio problemas.
Ar vaiką nors kartą:
 Konsultavo psichologas?
 Jam rekomendavo specialiojo ugdymo paslaugas?
 Įtraukė į specialiąsias programas (pvz:. skirtas pedagoginiu požiūriu apleistas vaikas).
 Vaiko standartizuotų testų rodikliai buvo daug žemesni už vidurkį?
 Mokė pagal žemesnio lygio programą?
Ar duomenys rodo?
 Vaiko pažangą vienose srityse ir atsilikimą kitose?
 Kokias nors fizines arba medicinines problemas?
 Kad vaikas yra gydomas?
Pasikalbėkite su kitais vaiko mokytojais bei padedančiais specialistais apie šį rūpestį jums keliantį moksleivį.
 Ar turėjo sunkumų su šiuo vaiku?
 Atrado būdų sėkmingai su juo dirbti?

Tokiu būdu surinktos medžiagos analizė gali padėti jums sėkmingai mokyti moksleivį ir jam vadovauti, arba paaiškinti tėvams, kodėl jūs manote, jog jų vaikui reikia specialiojo ugdymo.

Tikimasi, kad kreipdamiesi dėl specialiojo ugdymo, nurodysite strategijas, kurias taikėte savo klasėje moksleivio ugdymo poreikiams tenkinti. Nepriklausomai nuo to, ar moksleiviui bus pripažinta negalia ar ne, jūsų sukaupti dokumentai bus naudingi nes:
1. Turėsite įrodymų, kuriais pasinaudos ir kurių gali pareikalauti moksleivį įvertinanti specialistų komisija;
2. Galėsite padėti moksleivio tėvams geriau suprasti, jog metodai, taikomi kitiems klasės moksleiviams, jų vaikui netinka;
3. Turėsite užrašus apie darbo su vaiku sėkmes ir (arba) nesėkmes-jie pravers ir jums, ir kitiems mokytojams, vėliau dirbsiantiems su šiuo vaiku.

Gali pasirodyti, jog visai savo veiklai užfiksuoti jums prireiks daugybės laiko ir popieriaus, tačiau nuoseklūs užrašai labai pravers. Jeigu moksleivis jums kelia rimtų rūpesčių, išmintingai pasielgsite savo susirūpinimą parodydami raštu t.y. užfiksuodami vaiko rezultatus. Užrašuose turėtų būti šios temos:
 Konkretūs dalykai, kurie jus labai jaudina;
 Kodėl jie jums atrodo tokie svarbūs;
 Data, laikas ir vieta, kada šios problemos išryškėjo;
 Tikliai aprašykite, ką darėte stengdamiesi problemą išspręsti;
 Kas jums padėjo parengti jūsų taikytas strategijas ar pagalbos planą (jeigu kas nors padėjo);
 Duomenys apie tai, ar šios strategijos buvo sėkmingos, ar ne;

Taigi, prieš kreipdamiesi dėl specialiojo ugdymo, patikrinkite, ar esate padarę šiuos dalykus:
1. Ar organizavote bent vieną susitikimą su vaiko tėvais, idant aptartumėte savo susirūpinimą.
2. Ar patikrinote visą jums prieinamą informaciją apie vaiko mokymąsi ir elgesį mokykloje, ar apklausėte kitus su šiuo vaiku dirbusius specialistus;
3. Ar aprašėte visas mokymosi ir elgesio valdymo strategijas, kurias esate išbandęs.

Atminkite, jog kreiptis dėl specialiojo ugdymo galite tik tuomet, jei įtikinamai galite įrodyti, kad moksleivis gali turėti negalią ir kad tikriausiai jam negalima tinkamai padėti be specialiojo ugdymo. Kreipimasis dėl specialiojo ugdymo-tai pradžia ilgai trunkančio, brangiai atseinančio ir labai įtemto proceso, kuris gali traumuoti moksleivį ir sukelti daug teisinių problemų.

Literatūra:
1. Hallahan D. P., Kauffman, J. M. (2003). Ypatingieji vaikai. Specialiojo ugdymo įvadas. Vilnius: Alma littera.
2. Ališauskas, A., (2002). Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
3. Ališauskas, A., (2002). Vaikų vystymosi ypatingumų pažinimas ir įvertinimas. Šiauliai.
4. Ambrukaitis, J., (1998). Specialiųjų poreikių vaikai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.
5. Dėl asmens specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo tvarkos (LR Švietimo ir mokslo ministro, LR Sveikatos apsaugos ministro, LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsak. Nr. 1221/527/83//Valstybės žinios, 2000, Nr. 85.
6. Labinienė, R., Aidukienė, R., Kvedarienė, J., Kliminskas, R. (2003). Mokyklą visiems kuriame šiandien. Vilnius.
7. Labinienė, R., Aidukienė, T., Christensen, F. (2003). Mokytojų rengimo ugdyti specialiųjų poreikių turinčius vaikus bendrojo ugdymo klasėse gairės. Vilnius.

Leave a Comment