Arimo ir sėjos papročiai

Papročiai – įprasti, nusistovėję poelgiai, tapę nerašytomis elgesio normomis. Jie orientuoja žmogų į praeitį – tėvų, senolių, kitų žmonių elgesį.“. Pagal elgesio turinį skiriami darbo, švenčių, vardynų, vestuvių, laidojimo, pagal paplitimą – etninės grupės, kaimo, šeimos, darbo kolektyvo, pagal poveikio būdą – ritualiniai, doroviniai, maldos ir kt.).
• Papročiai, priešingai negu įpročiai, pirmiausia yra ne psichologinė, o sociologinė sąvoka, nes daugiausia susijusi ne su pavienio žmogaus, bet su visuomenės gyvenimu.
• Lietuvių senieji papročiai susiję daugiausia su žemdirbių patirtimi. Lietuvoje juos mažiau, negu daugelyje kitų Europos tautų, yra paveikusi krrikščionybė.
• Iš darbo papročių Lietuvoje nuo seno labiausiai paplitę talkų ir pabaigtuvių papročiai. Juose dažnai atsispindi tikėjimas magiška pradžios, aukojimo reikšme (pavyzdžiui, pirmosios vagos paprotys).
• Kalendorinių švenčių papročiai artimi darbo papročiams ir susiję su žemės ūkio darbais (parugė, sambaris), metų laikų kaita. Dalis įėjo į krikščioniškas šventes.
• Daug šeimos papročių susiję su žmogaus gyvenimo svarbiausiais įvykiais: gimimu (apgėlai, gimtadienio, vardadienio minėjimai), vedybomis (mergvakaris, piršlybos), mirtimi (ilgės, budynės, pakasynų vaišės).
• Vadinamiesiems visuomeniniams papročiams būdinga savitarpio pagalba ir solidarumas (bičiulystė, skerstuvės, vakaronė), parama nukentėjusiajam (bbandžiulystė, padegėlis).
• Vienas iš pirmųjų lietuvių ir žemaičių papročius aprašė Simonas Daukantas. Daug įdomios medžiagos šia tema paliko ir Jurgis Ambraziejus Pabrėža (pamoksluose).
• Paskutiniais metais lietuvių liaudies papročius daugiausia yra tyrinėjusi Angelė Vyšniauskaitė, Stasys Skrodenis, Stasys Gutautas, Pranė Dundulienė, P. Pečiūra ir

r kt.

ARIMAS

Arti lietuviai žemdirbiai pradėdavo ne bet kada,o tam tikru laiku, pagal tradicinius papročius. Dieveniškių apylinkėse pirmąją vagą išardavo Jurginių (balandžio 23d.) išvakarėse, kai kur šeštadienį prieš Velykas. Aukštaitijoje buvo draudžiama pradėti arimą anksčiau, negu sugriaudėdavo pirmasis griaustinis,nes priešingu atveju laukuose nebūtų niekas augę. Užgriaudęs perkūnas sukrečiąs žemę, ir pradedanti augti žolė. Tačiau iš tikrųjų žemdirbiai visuomet stengdavosi žemę suarti anksčiau, vos tik nutirpus sniegui bei išėjus iš dirvos pašalui.

Arti būdavo pradedama balandžio mėnesį, kai iš medžių tekėdavo sula, kuri seniesiems artojams buvo ženklas, kad jau galima išeiti su žagre. Valstiečiai turėjo nusistatę net ir savaitės dieną, kuri, jų manymu, buvo tinkamiausia pradėti arimą.

Senovės žmonių manymu, nuo pirmo žemdirbio išėjimo su žagre į lauką bei pirmo žemės palietimo priklausė būsimasis deerlius.

Prieš pradėdami arti, mūsų proseniai atlikdavo įvairius magiškus veiksmus, tariamai turinčius apsaugoti laukus nuo įvairiausių nelaimių. Dar XIX a. Pabaigoje Raseinių apylinkėse, nutirpus sniegui, seniai ieškodavo dvynių žmonių, arklių ar jaučių, kuriuos samdydavosi, kad tie apvarytų aplink lauką vagą, kur turėjo būti sėjami javai. Tikėta, kad tokiame lauke gerai derėsią javai. Vosiūnų apyl., Ignalinos raj., dvyniais veršiukais apardavo kaimo laukus, kad ledai neišmuštų javų. Jei kuriuose namuose gimdavo dvyniai berniukai ir ten pat karvė atvesdavo dvynius jaučiukus, tai tie vaikinai už

žaugę turėję tais jaučiais apvaryti arklu vagą aplink kaimo laukus, kad tuo būdu visam laikui apsaugotų to kaimo užsėtus laukus nuo ledų.

Dvynių,dažniausiai jaučių, kultas iš žilos senovės žinomas daugeliui pasaulio tautų. Pvz., buriatai (Azija) garbino dievišką jautį, plačiašakiais ragais liečiantį dangų, nusileidusį ant žemės ir pagimdžiusį du dvynius – buriatų tautos protėvius – didvyrius. Dvynių kultas buvo žinomas ir mūsų artimiesiems giminaičiams latviams. Jie turėjo mitinę esybę, vadinamą Jumis. Šį žodį kalbininkai išveda iš sankskrito kalbos žodžio jama, reiškiančio dvynys. Agrarinėse apeigose dvyniai (vyrai ir jaučiai) turėjo nepaprastai didelę reikšmę. Jie simbolizavo vaisingumą,žemės derlingumą,vaisių gausumą. Dvynių apartas aplink ratu laukas (saulės simbolis – ratas) turėjęs uždaryti kelią blogybėms bei javų kenkėjams.

Apie pirmojo arimo apeigas įdomių žinių pateikė M. Pretorijus (XVII a.), kuris rašo, kad Sambijos sūduviai, prieš pradėdami pirmąjį arimą,atlikdavo apeigas, skirtas žemės deivei Žemynai. Tose apeigose moterys negalėjusios dalyvauti. Susirinkus visiems šeimos vyrams, maldininkas pasemdavo iš statinės alaus, kuriuo per tris pylimus pripildydavo savo, taip pat kitų vyrų kaušelius. Prieš pradėdami gerti, dalį gėrimo nupildavo ant žemės Žemynėlės garbei, sakydami: „Žemynėle, žiedkėlėle, sužydėk rugiais, kviečiais, miežiais ir visokiais javais. Būk mums maloninga, deive, tiems mūsų visiems darbams tepadeda angelas, blogus žmones nušalink, kad mūsų neišjuoktų“. Ši apeigų dalis vadinosi žemynliavimu. Paskui vadovaujantis apeigoms ma
aldininkas išgerdavo trečdalį kaušelio alaus ir vėl kalbėdavo maldą: „Dėkojam dievui, kad mus sveikus išlaikė. Taip pat ačiū šeimininkui, šeimininkei ir kitiems, gerai atlikusiems darbą, lai jiems dievas duoda sveikatos. Tegul laimina mūsų gėrimą, kad linksmi būtume ir linksmi išsiskirtume,tegul ateityje duoda mums daugiau, o ne mažiau“. Po to visi gerdavo iš eilės tris kartus. Jei būdavo žynys, išgertą jaušelį mesdavo per galvą, o kitas turėjo jį pagriebti, kad nenukristų ant žemės. Tada javai turėję augti dideli ir užaugę nesugulti. Baigę apeigas, linksmai nusiteikę, juokaudami bei krėsdami pokštus eidavo pradėti arti.
Ne tik patys buvo linksmai nusiteikę, bet ir prašė Žemynėlės būti linksmai („Žemynėle, būk linksma“). Jeigu artojai ir žemės vaisių gimdytoja Žemynėlė būsianti rūsti, pasėti javai neduosią gausių žiedų, nebūsią gero derliaus.

Vakare grįžę artojai kieme nusiaudavo kojas ir į namus eidavo basi, kad javai užaugtų švarūs. Šeimininkė su kitomis moterimis apipildavo artojus vandeniu, o vyrai stengdavosi nutempti į kūdrą moteris ir ten jas išmaudyti. Tada vasarą turėję būti pakankamai lietaus. Po to šeimininkė vesdavo visus prie stalo, kur buvo padėta kiaulės galva, snukis ir kojos. Tai buvo daroma, kad artojas taip lengvai išartų žemę, kaip kad ją išknisa kiaulė. Tuomet maldininkas meldėsi, gėrė į šeimininko sveikatą, kuris išgėręs prašė dievų gero de
erliaus ir dėkojo jiems už jų malones. Tai darė ir kiti. Jei nebuvo maldininko, šias apeigas atlikinėjo namų šeimininkas.

Pradedant pirmąjį arimą, senovėje derliaus dievybėms buvo aukojamos aukos. Daugiausia aukotos kiaulės,kurios turėjo simbolizuoti žemės knisimą, rausimą, taip pat žemės vaisingumo šaltinį. Pavyzdžiui, dar 1531 m. Sambijoje žemdirbiai savo derliaus dievybėms paaukojo paršavedę. Apie aukojamas kiaules kalba ir jėzuitų pasakojimai (1583 m .), kur sakoma, kad lietuviai žemei aukodavo kiaulaitę.

Kiaulės aukojimo papročio pėdsakų kai kur buvo išlikę XIX a. Ir net XX a. Pradžioje. Pavyzdžiui, Švenčionių, Švenčionėlių ir kt. Apylinkėse būta papročio papjautos kiaulės snukį ir kojas išlaikyti per žiemą ir išvirti pavasarį, per Šeštines, su miežinių kruopų (grucės) koše.
Papročio senovinės religinės prasmės tada žmonės jau nežinojo, tačiau jį praktikavo kaip tradiciją, paveldėtą iš protėvių.

Prieš pirmą arimą kai kas dar XX a. Pradžioje papjaudavo gaidį, kurio mėsą paruošdavo vaišėms sugrįžus iš lauko artojams. Gaidieną pasidalindavo visi šeimos nariai ir suvalgydavo. Tai sustiprindavo jų darbštumą ir tarpusavio meilę. Gaidžio galvą turėdavo suvalgyti pats šeimininkas, kad visi šeimos nariai klausytų. Išeidamas arti, artojas nusimaudydavo, apsirengdavo švariais drabužiais, ypač stebima, kad būtų švarūs baltiniai. Ano meto žmonės tikėjo: jei artojas į lauką išeisiąs švariai apsirengęs, tai ir javai busią švarūs, nepiktžolėti. Einantis į lauką artojas turėjęs būti linksmas, net dainuoti, tačiau jam drausta švilpauti, nes dirvoje tada niekas neaugsią ir ji būsianti tusčia. Alytaus apylinkių žmonės, eidami artim kratydavę ant dirvos šiaudus, kurie turėję išburti ateinančiais metais gausų pašarą.

Pirmą kartą į lauką einantį artoją šeimininkė palydėdavo, atkeldavo jam vartus ir net sviesdavo į jį kokiu nors daiktu, kad jam geriau sektųsi darbas. Artojas turėjęs skubėti į lauką kuo anksčiausiai, kad kiti artojai jo neaplenktų bei „neužartų“ ir nenustelbtų jo javų derliaus. Anksčiausiai arti išėjusio valstiečio javai turėję gerai augti ir duoti gerą derlių, nes tikėta, jog į jo lauką subėgsią ir pavėlavusiųjų kaimynų javai. Tarp senovės lietuvių buvo įsigalėjęs paprotys pirmąją arimo dieną nieko kaimynams neskolinti, nes tada nesisektų dirbti, arba, kaip sako pandėliečiai, greit diltų noragai. Pirmąją arimo dieną artoją ir į žagrę pakinkytus gyvulius – jaučius ir arklius – pasmilkydavo. Artojo smilkymas yra labai senos kilmės paprotys. Ugnies dūmai turėję apsaugoti ne tik nuo įvairiausių žvėrių, vabzdžių, bet ir nuo įvairių piktų jėgų,tariamai kliudančių žemdirbiui dirbti ir kenkiančių derliui.

Senovės lietuvių žemdirbys, prieš varydamas pirmąją vagą, išreikšdavo savo pagarbą žemei motinai, kuri jo išartoje dirvoje turėjusi duoti gerą derlių. Todėl jis klaupdavęs ant žemės ir ją bučiuodavęs. Versdamas pirmąją vagą, artojas turėdavo būti susikaupęs, nesidairyti į šalis.

Aukštadvario ir Juodupės apylinkių artojai pirmąją vagą apvarydavo aplink dirvą, tikėdamiesi šitaip apsaugoti laukus nuo audrų.
Salako apylinkių artojai pirmąją vagą versdavo į lauko vidų, ir, jų manymu, dėl to javai turėję iš dirvos griūte griūti. Be to, jeigu ariant verčiamos vagos velėna griūdavo atgal į vagą, tai artojas sau būrė blogus metus, (Betygala), o jei guldavo tiesiai ir lygiai – gerą derlių (Ramygala). Kėdainių apyl. Pirmąją vagą ardavo plačią, kad šeimai nieko nestigtų.

Plačiai senovėje lietuviai žemdirbiai praktikavo kiaušinių ar jų lukštų ir duonos aparimą pirmojoje vagoje, ir tai buvo ne kas kita, kaip senoviško religinio lietuvių papročio liekana aukoti žemės dievybei Žemynėlei aukas. Už tokią auką ši dievybė turėjusi teikti dirvai derlingumą, vadinasi, aprūpinti žmones maistu. XIX – XX a. Pirmykštę religinę tos aukos prasmę žemdirbiai jau buvo pamiršę, ir artojas, dėdamas į vagą duoną, galvojo tik apie gerą derlių. Turimais etnografiniais duomenimis, Dieveniškių apylinkėse šeimininkas, eidamas pirmąkart arti, nešdavosi velykinių kiaušinių lukštų ir duonos, su kuria pirmiausia apeidavo aplink lauką, o paskui ją pakasdavo dirvoje, Kartais, įdėję duoną į maišelį, pririšdavo jį prie ienos, o išvarę pirmąją vagą, duoną suvalgydavo. Merkinės, Liškiavos, Šalčininkų ir kt. Apylinkių artojai, eidami pirmą kartą arti, nešdavosi į lauką gabalą ar net visą kepalą duonos,kurį ten ir palikdavo aparę vagoje. Kitose Lietuvos apylinkėse kai kurie žemdirbiai pirmojoje vagoje apardavo tik duonos plutą (Leipalingis) arba duonos gabaliuką (Vievis, Žiežmariai). Dar kitur į pirmąją vagą būdavo dedamas visas krepšys su duona ir apariamas, nes, pasak senųjų žmonių, tas, kuris išėjo į lauką su duona, niekada jos nepritrūksiąs. Rimšės apylinkėse (Ignalinos raj.) artojas duoną su druska valgė išaręs pirmąją vagą, kad visiems metams būtų duonos ir druskos. Kai kur Lietuvoje XIX a. Pab. Apartą duoną artojai vėl atrausdavo ir suvalgydavo arba sušerdavo kinkomiesiems gyvuliams.
Kai kurie Obelių apylinkėse žemdirbiai iškastąją duoną parsinešę namo sušerdavo kietiems gyvuliams. Liškiavoje ir Dieveniškėse iš lauko parnešta duona gabaliukais būdavo išdalijama visai šeimynai. Kabelių k., Varėnos raj., „užartą lūstą“ išimdavo ir atiduodavo elgetoms, kad javai gerai derėtų, t.y. kad išprašytų prosenių vėlių gero derliaus. Apeiginis duonos užarimas bei jos valgymas buvo žinomas ne tik lietuviams bet ir kitoms tautoms, pavyzdžiui, slavams, germanams, romėnams, indams ir kt. Be duonos, pirmojoje vagoje užardavo miltų,gyvulių ir pan. Pakruojo apyl. Į pirmąją vagą moterys barstydavo ruginių miltų, kad gerai augtų atuorietis (vasariniai rugiai). Barčių k., Varėnos raj., lauke pakasdavo gyvą kačiuką, kad usnys neaugtų.

Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, būta papročio pirmąją dieną iš lauko sugrįžusį artoją aplieti vandeniu. Pagrindinis to papročio tikslas buvo sukelti lietų, reikalingą pasėliams ir būsimajam derliui. Pasak M. Pretorijaus (XVII a.), grįžtantiems iš pirmojo arimo artojams nespėjus pastebėti, likusios namie moterys apipildavo juos taip, kad jie būdavo kiaurai šlapi. Artojai atsilygindavo joms tuo pačiu: įmesdavo laistytojas į tvenkinį ir panardindavo vandenyje. Išsipirkti nuo maudyklės dovanomis galėjo tik šeimininkė, jai ji būdavo nėsčia. Artojus laistė, kad būtų pasėliams drėgmės. Kupiškio apylinkėse, liedami vandeniu, sakydavo: „Kad dirvonai neišdžiūtų, kad iš dirvos javai griūtų“ arba: „Bus didelis derlius, bus didelis derlius“ (Papilė). Laistydami artoją, žemdirbiai norėjo išsiburti ne tik gerą derlių, bet ir kad būtų sveiki bei patvarūs darbiniai gyvuliai. Laistymą vandeniu, kuris nuo amžių buvo laikomas turinčiu nepaprastą valomąją galią, saugančią nuo visokių nelaimių, artojai praktikavo jau neprisimindami senosios jo prasmės, bet kaip žaidimą.

Aukštaitijoje dar XX a. Pradžioje sugrįžęs artojas turėdavo nusiauti žemėmis aplipusį apavą, kad duona būtų balta ir javai švarūs. Šeimininkė statydavo ant stalo dubenį su grucės koše, išvirta su
per žiemą išlaikytomis kiaulės kojomis ir snukiu. Su artoju valgydavo ir kiti šeimos nariai, užsigerdami rugine gira arba sula. Kiaulės snukis ir kojos simbolizavo lengvą žemės išarimą, geriami skysčiai – reikiamą lietaus kiekį pasėtiems javams. Apie Švenčiosin šeimininkė, pasitikusi artoją, klausdavo: „Ar daug šiaudų yra kluone?“ Artojas atsakydavo: „Pilnas kluonas ir dar ant atšlaimo“. Tai buvo magiška priemonė laiduoti gerą javų augimą.

Kadangi žemdirbystė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o naudojant primityvius darbo įrankius, derlius buvo gaunamas menkas, tai žemdirbys stengėsi jį tariamai pagerinti tradicijos būdu paveldėtais prietarais, Senovės artojai tuos prietarus vykdydavo labai oriai, kad neužrūstintų žemės, kuri už nepagarbų elgesį, jų manymu, neteiktų derliaus. Tačiau visi šie burtai iš tikrųjų stabdė žemdirbystės vystymąsi.

SĖJA

Lietuviai nuo amžių daug dėmesio kreipė į tinkamą javų pasėjimą, nuo kurio, kaip ir nuo žemės įdirbimo, labai priklausė būsimas derlius. Nuolatiniu stebėjimu ir iš patyrimo buvo nustatyta, kokia žemė tam tikrai javų rūšiai tinka, kokius ir kada sėti javus. Laukai buvo apsėjami laikantis trilaukės sistemos. Paprastai į pūdymą sėjo žiemkenčius, po jų vasarojų, po to laukas buvo paliekamas pūdymu. XVIII – XIX a. Svarbiausios sėjamų javų rūšys Lietuvoje buvo rugiai, avižos, miežiai, kviečiai, o mažiau sėjo žirnius, pupas, vilkius, lęšius, grikius, linus, kanapes, ropes ir t.t. XIX a. Pradžioje paplito bulvių sodinimas laukuose, anksčiau jas sodino tik daržuose. Kanapės buvo paprastai auginamos namų reikalams, o linai ir pardavimui.

Lietuvis žemdirbys stengėsi sėjai parinkti tinkamiausią laiką ir žiūrėjo, kad nepavėluotų pasėti. Liaudies priežodis sako: laiku nepasėsi – žiemą badą kentėsi. Sėjos laikas visoje Lietuvos teritorijoje XIX a. Buvo maždaug vienodas: balandžio, gegužės mėn. Ankstesnis ar vėlesnis pasėjimas atskirų javų rūčių priklausė nuo dirvos padėties: ar ji buvo aukštesnėje, atviresnėje vietoje, ar žemesnėje. Kauno paviete (1819m.) žirniai, pupos, lęšiai, avižos, vasariniai rugiai ir kviečiai buvo sėjami balandžio paskutinėmis dienomis. Miežiai, linai buvo sėjami gegužės pabaigoje, o grikiai – birželio pradžioje. Trūkstant darbo jėgos ir įrankių, sėjimas nusitęsdavo ir vėliau. Be to, dažnai anksti pasėtus javus ir sudygusius nukąsdavo šalnos. Rugius sėjo rugpjūčio vidury, o žieminius kviečius – to mėnesio pabaigoje.

Kiekvieno sąmoningo žemdirbio svarbiausias dalykas buvo apsirūpinti gera,švaria ir daigia sėkla. Todėl svarbu iš anksto žinoti, ar sėkla yra daigi, kad pasėliai nebūtų reti arba neliktų visai tuščia dirva. Javų daigumą mėgindavo įvairiais būdais: žemaičiai paimdavo du plokščios formos velėnos gabalus su veja. Ant vienos velėnos užberdavo daiginamos sėklos po 100 grūdelių, kad lengviau būtų apskaičiuoti. Grūdus kartu su žemėmis sudrėkindavo, kita velėna užvoždavo ir padėdavo pirkioje ant šiltos krosnies daiginti. Jei per kelias paras grūdai sudygdavo 90 – 95 grūdai, sėkla laikoma daigia ir ją galima sėti. Taip pat grūdai buvo dedami į stiklinę vandens. Jeigu grūdas skęsta ir ant laibojo galo grūdo pavidalo burbuliukas, vadinasi, grūdas daigus. Javai ir sėmenys buvo daiginami gėlių vazonuose. Plačiai paplitęs javų daiginimas skuduriuke. Tam tikslui paimdavo žiupsnį javų ar sėmenų, supildavo į skuduriuką, užrišdavo, sumirkydavo ir padėdavo kur nors šiltoje vietoje, ant krosnies, lovoje ar panašiai. Jei per kelias dienas sudygdavo, sėkla buvo laikoma gera.

Javų sėjimo įrankiai Lietuvoje yra negausūs ir nesudėtingi. Visame krašte nuo seniausių laikų buvo sėjama iš prijuostės arba pritaisytos paklodės prijuostės pavidalo. Iš prijuostės sėjimo būdą mini XIX a. Pradžios šaltiniai, kurie rodo, kad šis būdas tada buvo naudojamas senu papročiu. Tačiau jau XIX a. Pradžioje buvo naudojamos ir sėjamosios mašinos, kurių vienos buvo fabrikinės, kitos namų gamybos.

Kauno raj., Šilėnų k. (kairioji Nemuno pusė), nuo seno valstiečiai sėjo javus iš paklodės, kuri buvo austa namuose. Vieną paklodės galą parišdavo virve ant peties, o kitą galą laikė kaire ranka. Prijuostė skirta sėjimui buvo iš storos drobės, ilga ir plati. Viršutiniame gale buvo pritaisyta kilpa, kurią sėjėjas dėjosi ant kaklo, šonuose buvo prisiūti raisčiai, kuriuos užsirišdavo užpakalyje.

Sėtuvės (kraitelės) buvo daromos iš šiaudų ir plonai supjaustytos lazdyno medienos. Pinamos jos buvo spiralinės technikos būdu. Sėtuvės visuomet apačia buvo siauresnė (dugnas apie 40 cm pločio), o į viršų platesnė (apie 50 cm pločio). Iš tokio indo patogiau buvo semti. Sėtuvių buvo kiekviename ūkyje po dvi ir daugiau. Jas dirbdavo seniai ir piemenys.
Padubysio aps. kraitelė buvo pinama iš šaknų. Šaknelės sėtuvėms plėšiamos pušinės ir eglinės. Sėtuvės daromos iš plonų šaknelių, kurių neskeldavo, tik nuskusdavo žievę. Pynimas pradedamas nuo sėtuvės dugno. Paimama ilga šaknelė ir ssulenkiamas lankelis, kuris yra labai mažas ir visai neturi skylės. Sulenkus tuojau surišama gerai įpakuota drate ar plonute viela. Tas lankelis yra sėtuvės dugno vidurys, nes nuo čia pradedama pinti sėtuvė. Siuvant praduriama vidurinio lankelio viduryje skylutė su medine plona adata, padaryta smailiu galu iš uosio medžio, ir iš pirmojo paimta ilga lankeliui šaknelė iš lengvo riečiama toliau aplink lankelį, stipriai viela vis priveržiant. Kai jau vieną kartą apvaro ar apriečia šaknį aplink lankelį, tada, riečiant antrą kartą, rišama su adata (švaika), praduriant skylutes dratei, tarp pirmojo ir antrojo lankelio, ir taip varoma aplink kiek reikia dugnui. Paskui šaknelė jo dugno pakraščiais apriečiama ir jau varoma viršun, kas kartą nauju aprietimu viršutinę šaknelę po truputį užleidžiant ant apatiniosios į išorinę pusę. Tokiu būdu gaunama sėtuvė siauresniu dugnu ir platesniu viršumi.

Trūkstant sėtuvių, padarytų iš šiaudų ar šaknų, naudojamos ir padarytos iš medžio statinėlės pavidalo. Tokios sėtuvės buvo žinomos Užnemunėje.

Visos sėtuvės kraštuose turėjo ąseles, už kurių užrišdavo juostą, diržą, rankšluostį arba rečiau virvę pasikabinti ant kaklo. Sėjant, sėtuvė buvo pasikabinama ant kaklo per kairįjį petį, paliekant visai laisvą dešiniają ranką, kuria buvo sėjama.

Pavasarį prieš sėją valstiečiai iš anksto paruošdavo sėjos įrankius – aptrindavo, sulopydavo; ruošdami atlikdavo burtus. Sėtuvę ištrindavo užkulu (taukais), kad sėklos kirminai negraužtų.

Javus ir sėmenis sėjo ranka. Sėmenis sėjo nepilna sauja, bet daugiausia puse saujos. Kitus javus sėjo pilna sauja. Sėdami sėmenis, du paskutinius pirštus sulenktus prispausdavo prie delno, o su nykščiu ir dviem didžiaisiais pirštais imdavo sėklą ir berdavo į dirvą. Norėdami pasėti rečiau, linus berdavo nepilna sauja. Juos sėjant, kaip ir kitus javus, buvo biržijama. Paprastai biržytojas eidavo kiek atsilikęs nuo sėjėjo ir žiūrėdamas, kur krenta grūdai, kojos pėdą vilkdamas, darė dirvoje žymę, vadinamą vilke arba virže. Sėjėjas, sėdamas naują sėbiržę, matė, kur baigiasi pasėtoji sėbiržė. Taip pat biržijama ir 3 – 4 colių ašmenų pločio biržekliu, kurį tempė biržytojas per žemę. Biržes pažymėdavo ir kojomis. Aukštaičiai linus biržijo karnomis, kad ilgi ir stori augtų. Senovėje buvo biržijama ir užkišant po kelis šiaudus į sėbiržę. Tokio biržijimo liekanų išliko Aukštaitijoje. Kai kuriose Lietuvos vietose (pvz., Kupiškio raj.) skirtą biržijimui šiaudų kūlį valgant kūčias dėdavo po stalu. Paskui tais šiaudais sėdami biržijo vildamiesi geresnio derliaus.

Gervėčių apyl. baigus išsėti sėtuvę ir einant prisipilti naujos, toje vietoje, kur baigė sėti, sėjėjas padėdavo nusiėmęs nuo galvos kepurę, o atėjęs sėti, pakeldavo ją ir užsidėdavo ant galvos. Buvo tai būdas pažymėti, iki kurios vietos pasėta.

Sėdavo vyriausias bei seniausias šeimos narys: senelis, tėvas, vyresnysis brolis, o biržydavo jaunesnieji šeimos nariai: moterys, merginos, pusberniai.

Pasėtus javus apakėdavo arba tam tikrus javus, pvz., miežius, avižas, žirnius, rugius, kviečius ir kt., dažnai apadavo. Toks sėjimo būdas buvo vadinamas „sėjimu po žagre“ ir jis lietuvių yra prosenoviškas.

Buvo stengiamasi nesėti vėjuotą dieną, nes grūdai nelygiai krinta. Taip pat nesėjo lietingą dieną, tuojau po arimo, o laukdavo, kol šiek tiek žemė išdžius. Maziausia dėmesio į tai buvo kreipiama molėtose dirvose, nes jos visuomet drėgnos. Geriausias derlius būdavo tada, kai pasėjus, akėjant kyla dulkės, o paskui palyja.

Valstietis, nebūdamas tikras dėl būsimo derliaus ir nesuprasdamas tikrųjų gero ir blogo derliaus priežasčių, buvo nuolatinėje baimėje, kad jo pasėti javai gali neužderėti. Jo baimė buvo pagrįsta, nes pasėsi – neužderės, bus badas, o badas neša ligas, mirtį, pražūtį. Valstietis nežinodamas imdavosi magiškų būdų derliui pagerinti. Todėl kaip tik sėja, kuri buvo apsupta nežinojimo, ką ji duos, o ne kuris kitas darbas buvo iš visų pusių apsuptas burtų. Tačiau visi su sėja susiję prietarai neturi nieko bendra su realiu derliaus pagerinimu. Kodėl neuždera javai, žmogus visa tai priskyrė kažkokioms antgamtiškoms jėgoms, raganiškiems piktų kaimynų darbams. Todėl, norėdami visa tai nukreipti, eidami sėti atlikinėjo burtus. Tie burtai ne tik jiems nepadėjo pakelti derlingumą, bet trukdė tobulinti žemdirbystę ir jos įrankius. Jie manė, kad derlius nepriklauso nuo jų darbo, o tik nuo nieko bendra su realybe neturinčių aplinkybių.
Žemdirbystės prietarai buvo vienas iš didžiųjų stabdžių vystytis žemdirbystei. Reikia manyti, kad su žema žemdirbystės technika neatskiriami eina ir prietarai, kurie kaip tik lėmė technikos ilgesnį išsilaikymą.

Apie būsimą derlių spėdavo ir iš kai kurių šventinių dienų oro, mėnulio fazių, iš vabzdžių ir kt. Advento (gruodžio mėn.) oras daug ką pasakydavo apie ateinančių metų derlių. Jei sniego daug, bus gražus vasarojus. Jei Adventas šaltas, vasara būsianti karšta ir nuo to nukentėsią javų pasėliai. Esant dažniems atodrėkiams, buriama, kad rugiai gražiai žydėsią ir varpos būsiančios grūdingos. Jei Advente lyja, rugių derlius būsiąs sugadintas kūlių ir skalsių.

Seni žmonės, sulaukę rugpjūčio 27 dienos, eina žiūrėti ąžuolo obuoliukų: jei viduje obuoliuko randa vorą – ateinantys metai būsią blogi, nevaisingi, jei musę – būsią vidutiniai metai, jei kirminą – labai geri, jei nieko neranda, tai sako, kad būsiąs maras. Jei vasarą būdavę daug uodų, tikėjosi
gero avižų derliaus. Tverečiaus apyl., kad javuose nebūtų tuščių varpų, duobėn įdėdavo senų noragų ir visą laiką juos ten laikydavo.

Tverečiaus apylinkėse sėjos išvakarėse kepdavo elgetoms duoną ir šeimininkas iš ryto apeidavo visus laukus su bandele duonos. Atėjęs į namus duoną padalindavo visiems šeimos nariams, kad šiais metias rugiai derėtų.

Sėjos pradžią žmonės siedavo su gamtos reiškiniais. Pavyzdžiui, rugius pradėdavo sėti, kai sliekai pradėdavo rausti žemę, kai būdavo rūkai arba dirvų grybeliai. Avižas stengdavosi sėti ievoms sužydus, vos alksnių lapams išsprogus, linus sėdavo pradėjus kadagiams, šermukšniams ir pupelėms žydėti, kanapes sėjo, kai epušės pradėdavo raudonuoti, svogūnus sodino, kai nebuvo danguje nei mėnulio, nei saulės, agurkus – vyšnioms žydint, pupas – klevams žydint.

Būdavo atsižvelgiama ir į debesuotumą, kuris turėjęs įtakos javų varpuotumui ir šakniavaisių vaisingumui. Tverčiaus apylinkių žemdirbiai sėdavo tik tada, kai per dangų driekdavosi ilgi kasoti debesys. Bulves sodindavo, kai danguje būdavo baltų debesėlių. Prieš sėjant buvo stebima, iš kurios pusės pučia vėjas. Jie laukdavo šiaurės vėjų, turėjusių apsaugoti javus nuo kirmėlių. Šiaurės vėjui buvo priskiriama ypatinga jėga, turinti galią nukreipti įvairiausias blogybes ir laiduoti gerą derlių. Tuo tarpu, Kvėdarnos apylinkių žemdirbiai kaip tik vengdavo sėti, jei pūsdavo šiaurės vėjas.

Pradėdami sėti, žmonės žiūrėdavo ir savaitės dienų. Lietuvoje žemdirbiai dažniausiai sėją pradėdavo šeštadienų, antradienį arba ketvirtadienį. Be to, žemdirbiai stengdavosi sėją pradėti anksti rytą, nes buvo manoma, kad tuomet javai būsią gražūs, geltoni, o popiet pasėti – prasti.

Žemdirbys, eidamas pirmą kartą sėti, apsivilkdavo baltais marškiniais, kurių nenusivilkdavo tol, kol pasėdavo visus javus. Taip darydavo todėl, kad javai būtų švarūs. Širvintų ir Dusetų apylinkėse valstietis rugius pradėdavo sėti nenusiskutęs barzdos ir nesiskusdavo tol, kol pasėdavo visus
rugius. Kvietkų apylinkėse sėjėjas neskusdavo barzdos, tikėdamas, kad, sėjant pliku veidu, liksiąs ir plikas laukas. Barčių kaime, Varėnos raj., moterys, išgirdusios pirmąkart griaudžiant, voliodavosi, kad linai gerai derėtų. Moterys sėjos dieną surinkdavo namuose visas žirkles, suvyniodavo į audeklą, užkišdavo šermukšnio šakele ir padėdavo, tikėdamos, kad raganos žirklėmis daigelių nenukarpysiančios. Taip pat sėjos dieną buvo draudžiama alti į žemę kuolą, kad grūdai neprisikaltų prie žemės. Visa tai buvo paremta magišku tikėjimu, kad panašus reiškinys sukelsiąs panašų į jį.

Prosenovinių, susijusių su pirmąja sėja, papročių dar buvo išlikę XIX a. pab. – XX a. pr. Pilvelių k., Šiaulėnų apyl., kai kurie seni žmonės, norėdami sužinoti, kokie šiais metais geriau derėsią javai, prieš išeidami sėti sustatydavo visą šeimyną gryčioje prie durų. Stovintieji laikydavo atkišę rieškučius, o šeimininkasberdavo po truputį visokių javų. Kuriį daugiau į rieškučius patekdavo, tų daugiau sėdavo tikėdami, kad iš jų susilauksią geresnio derliaus.
Po to šeimininkas eidavo į klojimą, pasiimdavo aukščiausią javų pėdą ir nusinešęs į lauką pastatydavo dirvos gale, išreikšdamas pageidavimą, kad javai užaugtų dideli. Taip pat per Žolinę atsinešdavo šventintų javų varpų. Pradėdamas sėti, pirmiausia peržegnodavo dirvą, paskui užsupildavo ant delno šventinto vandens, kuriuo pašlakstydavo dirvą, kad išbėgtų piktosios dvasios. Šlakstydamas kalbėdavo: „Vardan švento Izidoriaus artojo ir švento Jurgio riterio bėkite ir nešdinkitės iš mano laukų visi nelabieji javų gadintojai, javų brandos ir laimės naikintojai į dykus tyrulius, ant sausų medžių, kur žmogaus koja nekelia.“ Sutrynęs šventintas varpas ir sumaišęs su kitais javais, pradėdavo sėją, sakydamas: „ Duodu tau, Dieve, sėklą, kad tu man atiduotum šimtą kupinų sėklų. Augink ir brandink mano pasėlius, kad užaugtų ant mūsų visų dalies, neužmiršk dalies alkanų gyvulėlių, paukščių ir vabalėlių. Atitolink ledų ir audrų debesis, naikinančius javelius. Skalsa! Amen“. Ši malda buvo skirta derliaus dievybei, greičiausiai Žemynėlei.

Kiti, berdami pirmąją saują, sakydavo: „Čia panai Ladai, kad mūsų žemėje nekiltų ledai ir badai“. Berdamas kitą saują, sakydavo: „ Čia paukšteliams, kurie nei sėja, nei pjauna, o gyvena“. Trečią saują berdamas, sakydavo: „Čia elgetoms ir nesveikiems, kurie dievą šlovingai garbina. Padėk man, Viešpatie!“ Po to pradėdavo sėti.

Gruzdžių apylinkėse, prieš pradėdamas sėją, dar saulei neužtekėjus, šeimininkas nueidavo į mišką, parsinešdavo šermukšnio, kurį smulkiai sukapojęs, sudėdavo į pirmąją sėklą. Pradėdamas sėti, kalbėdavo tokią prosenovinę maldą: „Dieve tėve, mieliausiasis, aptverk mano laukus geležies ir plieno tvora. Kas man bloga linki ir daro, tam tegul auga dagiliai ir usnys“. Dieveniškių apylinkėse valstietis, eidamas pirmąkart sėti, nešdavosi duonos ir šiaudų, kuriuos dėdavo ant pirmos sėbiržės (užuoganos). Dovainiškių k., Pakruojo raj., prieš pradedant avižų sėją, senelė atidarydavo langą, kabindavo šaukštu avižinį kisielių ir mesdama jį pro langą sakydavo: „Vėjau, vėjau, te kisieliaus!“ Tai darė, kad sėjant nepūstų vėjas ir būtų geras derlius. Be to, senovės lietuviai, prieš pradėdami sėją, aukojo dievams gaidį, vištą, kiaušinį, kurių dalį valgė patys.

XIX a. pab. Panevėžio apylinkėse sėjėjas, baigęs sėti kviečius, lauką apjodavo keletą kartų raitas ant pagalio ir su išvirkščiu drabužiu. O kad nebūtų kviečiuose kūlių, apie Panevėžį kviečius sėdavo tamsią naktį be mėnulio. Kai kurie pasvaliečiai kviečius taip pat stengdavosi sėti tamsią naktį, kad jų neišklotųlietus ar ledai.

Mėnulis žemdirbių tautose turėjo didelę reikšmę, nes žmonės buvo įsitikinę, kad jis turi ypatingą galią augant augmenijai. Žmogus pastebėjo, kad javai daugiausiai auga naktį, kada danguje yra mėnulis. Todėl mėnulis buvo gerbiamas; pasirodžius jaunam mėnuliui, buvo žegnojamasi, nusiimama kepurė, kalbamos maldos, kuriose dzūkai vadina jį aukso ragu, duodančiu derlių, žmonijos laimę ir

sveikatą. Mėnulio fazių buvo laikomasi sėjant javus, nuimant derlių. Nieko nepradėdavo daryti tada, kai nebuvo danguje mėnulio, t.y. vadinamosios „suvartos“ laiku. Gervėčių apyl. lietuviai, pamatę jauną mėnulį, žegnojosi, bet ne plika ranka, o apsukta skarele, po to sakydavo:

Karaliau karalaiti,
Dangiškasis ponaiti,
Tai karalystė auksinė,
Mums sveikata kasdieninė.

Sėjant javus ar sodinant daržoves, atsižvelgiama, kad būtų priešpilnis. Tai suprantama taip: jei mėnulis didėja, iš tuštesnio ir mažesnio darosi didesnis ir pilnesnis, taip pat augs, didės ir pilnės visi augalai. Ir priešingai: mėnuliui mažėjant ir tuštėjant, skurs ir tuštės augmenys.
Šalčininkų apyl. valstiečiai pradėdavo sėją iš ankstyvo ryto ir, be to, stengdavosi pradėti ir baigti sėją pilnaty, tada visi javai būsią pilni.

Sėti eidavo rimtai, pamaldžiai nusiteikę. Priėję lauko galą, susikaupę pasimelsdavo. Sėti pradėdavo nuo lauko galo. Pirmiausia kaire ranka berdavo į visas keturias dalis po saują tardami: „Aukit, javeliai, visų brangieji, o užaugę duokit grūdelių nesigailėję“. Visų iš sėtuvės grūdų neišsėdavo, bet vis palikdavo po saujelę, kad ūkyje grūdai neišsivestų, o jų būtų. Tik baigdami sėti, paskutinę sėtuvę taip iškratydavo, kad jokio grūdelio neparsineštų namo, nes tai esanti žvirblių dalis. Taip nepadarius, žvirbliai galį užpulti javus. Kiti stengėsi sėtuvėje neparsinešti grūdų, nes tikėjo, kad parsinešus kuliant varpose grūdų liktų. Sėklai skirtus grūdus atseikėdavo su kaupu, juo didesnis kaupas, tuo didesnis derlius. Kai kas dar berdavo sėklą per kelnių klešnes, kad kuliant geriau grūdai byrėtų. Sėtuvėn berdavo pašventintus javų grūdus ir pašlakstydavo švęstu vandeniu, kad velnias grūdų neišnešiotų ir aitvaras skalsos neatimtų.

Dzūkai, kol nepradėdavo sėti, nieko niekam neskolindavo, nes nuo to javai nederėsią. Alkanas neidavo sėti, nes manė, kad javai nederėsią. Todėl sėjėją gerai pavalgydindavo. Tam reikalui šeimininkė iškepdavo kiaušinių ir įdėdavo į maišą kartu su sėkla. Išnešus sėklą ir kiaušinius į lauką, sėklą iš maišo išpildavo į sėtuvę ir pasėdavo, o kiaušinius parsinešęs namo sėjėjas suvalgydavo. Jei sėjėjas, eidamas sėti, lauke sutikdavo kitą sėjėją, einantį sėti ar grįžtantį pasėjus, tai, kad nepereitų jo javų laimė kitam sėjėjui, prieš pradėdamas sėti įsmeigdavo į žemę peilį ties savo sėjamo lauko galu.

Lietuviai nuo seno augino linus, teikiančius jiems drabužį. Mūsų krašto klimatinėmis sąlygomis drabužis buvo reikalingas žmogui kaip kasdieninė duona, todėl į jo sėjimą buvo kreipiama daug dėmesio. Buvo stengiamasi ne tik parinkti atitinkamą dirvą, ją gerai išpurenti, bet ir atlikti daugelį būrimų ir veiksmų, kurie laiduotų jų gerą derlių.

Linų valstiečiai sėjo XIX a. pab. – XX a. pr. nevienodą saiką. Tai priklausė nuo žemės kiekio ir nuo linų kainos. Jei linai buvo brangūs, sėjo jų daugiau, o jei pigūs – mažiau. Be to, ir tuo metu sėjant linus buvo atsižvelgiama į ūkio poreikius ir išlaidas. Paprastai daugiau linų pardavimui sėdavo tie valstiečiai, kurie turėjo skolų. Nesėjama linų daug todėl, kad jie nualina žemę ir gyvuliams neduoda pašaro. Linams žemė parenkama prie juodžemio arba molio. XIX a. tinkamiausiomis linams sėti buvo laikomos dobilienos arba rugienos. Gerai linai augo dirvonuose ir plėšiniuose, bet ten retai jie buvo sėjami, kadangi jie užaugdavo stambūs; tai buvo kietas pluoštas ir jis buvo laikomas menku.

Valstiečiai, turintys samdinių, privalėjo linų pasėti ir samdiniams už tarnybą. Samdinėms merginoms dažniausiai duodavo išmintų linų.

Lietuviai, sėdami linus, atlikinėjo daugelį būrimų. Apie linų būsimą derlių ir nederlių burdavo iš anksto. Jei Advento pirmoji savaitės diena buvo saulėta, tokią savaitės dieną reikia esą sėti – bus geri linai. Jei žiemos pradžioje pirmieji stogų varvekliai trumpi, būsią žemi linai ir atvirkščiai. Jei vasario 2 dieną (Grabnyčios) saulėta, būsią geri linai. Jei žiemos pabaigoje paskutiniai varvekliai ilgi – būsią aukšti linai ir atvirkščiai. Jei pavasarį pirmą kartą kielę pamatai ant žemės, linai būsią blogi ir atvirkščiai. Kad linai gerai užaugtų, Užgavėnių dieną važinėdamiesi važiuodavo toli. Juo toliau važiuosi, juo linai bus ilgesni.

Be to, apie būsimą linų derlių būrė iš vabzdžių, pvz., jei pavasarį karkvabalių vaikai glūdi labiau prie užpakalinių kojų, tai esą reikia anksti sėti sėmenis. Jei karkvabalių vaikai papilvėje prie priešakinių kojų, tai reikia sėmenis sėti vėlai. Jei pavasarį matyti daug didelių rudų uodų, gerai užderės linai. Jei per Velykas kiaušiniai gerai lupasi, manyta, kad būsiąs geras pluoštas.

Bet su linais ne visada taip buvo. Negerai sėmenis sėti per anksti,nes spragės pasėlį kerta, piktžolės pagauna viršų ir pan. Taip pat negerai sėmenis sėti ir vėlai, nes tada gaunasmas blogas pluoštas. Taigi sėmenis sėjo kai atšyla oras. Be to, parinkdavo tinkamą sėjimui orą. Nesėjo sėmenų prieš lietų, kad žemės labai nesuplaktų, nes sėmenų daigai per suplaktą žemę nebeišlenda į paviršių.

Linus sėjant, žmonės atsižvelgdavo ir į mėnulio fazes, kad linai gerai užaugtų, sėdavo juos jauno mėnulio penktą dieną įdirbton, sauson žemėn, ir labai gerai įakėdavo, kartais net dvylika kartų pervažiuodami.

Kanapes paprastai sėdavo daržuose. Jas sėdavo prieš saulės tekėjimą arba saulei nusileidus, tada žvirbliai nelesią, nes jie sėjimo laiku miega ir nemato. Be to, žvirbliams baidyti statydavo įvairias baidykles.

Bulvės Lietuvoje atsirado XVIII a., bet plačiai paplito tik XIX a. pirmojoje pusėje. Valstiečiai greitai suprato jų reikšmę, ir greta duonos jos tapo pagrindiniu valstiečių valgiu.

Kvėdarnos apyl. XIX a. pab. bulves sodino atkeltoj žemėj. Sodino žagre. Sodinimo būdai buvo du: vienvagė ir dvivagė. Vienvagė sodino taip, kad vienoj vagoj sodino, o antrą palikdavo tuščią. Dvivage – dvi vagos buvo sodinamos greta, o trečioji paliekama tuščia.

Bulvių daigams ėmus iš žemės keltis, buvo akėjama. Kada bulvės sudygdavo, vagodavo. Vagojama 3 – 4 kartus, iki bulvės pradėdavo žydėti. Bulvių buvo įvairių rūšių: mėlynosios ir margosios. Sėklinės bulvės buvo laikomos žiemą smėlėtose duobėse. Bulvių nesodino molėtoj ir šiaip drėgnoj žemėje.

Linkuvos apyl. ir kitur bulves sodindavo, kai danguje slankiojo balti debesėliai, tada jos būsiančios krūmingos. Skuodo apyl., pučiant pietryčių vėjui, bulvių nesodino, nes sukirmysiančios. Pasak tverečėnų, jei rudenį buvo daug ant eglių kankorėžių (šiškų), ateinančiais metais būsią daug ropučių (bulvių). Jei pavasarį kankorėžių daugiau būdavo eglės viršūnėje, tai Kupiškio apylinkėse prietaringi seni žmonės manydavo, kad vasara turėsianti būti lietinga ir bulves reikia sodinti aukštesnėse vietose. Jei kankorėžiai kabodavo ties eglės viduriu, tai vasara, jų nuomone, turėjusi būti nei sausa, nei lietinga, ir bulves buvę galima sodinti į bet kurią dirvą.

Ar būsimasis bulvių derlius bus geras, ar menkas, žmonės stengdavosi iš anksto išburti stebėdami vabalus. Jei vabalo vaikai būdavo prie jo pirmutinių kojų, tai turėjusios geriau derėti anksti pasodintos bulvės, jei prie paskutinių – vėlai pasodintos, o jei prie vidurinių – tai nei vėlai, nei anksti pasodintos.

Sodindami daržoves, kai kurie žemdirbiai taip pat praktikavo įvairių burtų.
Jei pūsdavo žiemys, tai moterys stengdavosi nesėti rasodos, kurią jų manymu, galėjusios užpulti spragės.

Kopūstus kai kas stengdavosi sodinti tik tada, kai būdavo delčia, nes kitaip pasodintus turėjusios suėsti spragės. Kad kirmėlės neėstų, kai kurios moterys, sodindamos kopūstų rasodą, ant ežios pasodindavo vaiką. Jei vaikas imdavęs verkti, tai jos manydavusios, kad kopūstus užpulsiančios kirmėlės. Jei sraigės kopūstų lapus ėda, reikia, kad šeimininkė ant pušinės apie ežias pajodinėtų. Jei kirmėlės užpuola kopūstus, reikia nuo vieno ir kito ežios galo išrauti po kopūstą ir pasodinti
šaknimis aukštyn – kirmėlės neės. Jei nori, kad kirmėlių ant kopūstų nebūtų, turi prieš sodinant kopūstus pirmiausia pasodinti dilgėlę.

Kopūstai, pasodinti pradžioje jauno, bus ilgais kotais. Kad kirminai nepultų, reikia sodinti sengalyje. Kopūstų galvos būna kietos, jei ant ežios padedamas akmuo.
Jei spalio mėnuo šaltas, tai ateinančiais metais nebus kirmėlių, gadinančių kopūstus. Jei per Naujuosius metus virsi kopūstus, tai vasarą juos kirmėlės nuės.
Prieš kopūstų sodinimą reikia iš vakaro ežias užversti akmeniu, kad geros augtų galvos. Dar apkabindavo didelį akmenį po kopūstų pasodinimo.

Pasėjus burokus, apkabindavo didelį kuolą, kad burokai augtų dideli. Svogūnus reikia sodinti tokią dieną, kai ant dangaus nėra mėnulio, tada nebūsią žieduolių. Reikia sodinti kiaulėms po pietų parbėgant iš lauko, arba tuščiam mėnesy, tada būsią dideli. Geriausia sodinti trečią dieną po jauno.

Linkuvos apyl. XIX a. gale agurkų sėklą veždavo į daržą sodinti atbula nagine, kad geriau megztų. Tuščiažiedžius nuraškydavo, suvirindavo ir tuo skysčiu palaistydavo agurkus, nuo to gausiai mezgą. Dideli agurkai užauga, jei sodina be sijono arba sodinant sako: pupt kulala, pupt kulala. Pasvalio apyl. buvo manoma, kad sodindama agurkus moteriškė turi užsimauti vyro kelnes ir agurkai dideli augs.

Lietuviai buvo labai prietaringi žmonės. Kiekvieną buities darbą atlikdavo remdamiesi papročiais, tradicijomis, magija. Ardami ir sėdami, jie melsdavosi dievams,deivėms,prašydami gero derliaus. Sekdavo kada geriausias metas ir laikas pradėti arti žemę, kada geriausia sėti rugius, javus, daržoves. Visa tai rodo senovės žmonių darbštumą, valią, rūpestį.

Naudota literatūra:

Pranė Dundulienė „Lietuvių šventės, tradicijos, papročiai, apeigos“

Vilnius „Mintis“, 1991.

Pranė Dundulienė „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“

Vilnius, 1979.

Leave a Comment