Aktyvieji mokymo metodai

LITERATŪRA

1. Bižys N., Linkaitytė G., Valiukevičiūtė A.(1996) Pamokos mokytojui, Vilnius.2. Butkienė G., Kepalaitė A. (1996), Mokymasis ir asmenybės brendimas, Vilnius.3. Jakavičius V., Juška A. (1996), Mokyklos pedagogika, Kaunas.4. Jovaiša L. (1993), Edukologijos pradmenys, Vilnius.5. Rajeckas V. (1997), Mkymo metodai, Vilnius.

ĮVADAS

Aktyviais mokymo metodais vadiname pedagogo ir jo vadovaujamų moksleivių veiklos būdus, kurie įgalina ugdytinius įgyti žinių, mokėjimų ir įgūdžių, lavinti savo sugebėjimus, formuoti reikšmingas socialines nuostatas. Metodas ( graikų kilmės žodis ) – tyrimo būdo samprata, t.y. jis apima ištisas sistemas ( žinių ir praktinių veiksmų ) siekiant kitokių kryptingos veiklos tikslų. Jį pasirenkant ir taikant, būtinas sąmoningas apsisprendimas, kuris priklauso tiek nuo veiklos tikslo, tiek ir turimos patirties. Metodas – veiklos priemonė, jo paisirinkimas ir taikymo pobūdis sąlygoja tos veiklos rezultatus. Mokymosi ir mokymo metodai sudaro sąlygas kryptingai organizuoti mokymo procesą. Mokinių mokymo, jų lavinimo ir auklėjimo sėkmė mokymo procese pirmiausia priklauso nuo mokymo turinio: jo atitinkamo mokslo, technikos, ekonomikos, kultūros išsivystymo lygį, o ypač – jo ryšio su gyvenimu, su asmenine mokinių patirtimi, jo prieinamumo. Ne mažiau svarbu ir mokymo proceso organizavimas, mokinių veiklos pobūdis, mokytojo ir mokinių sąveika šiame procese. Šiuolaikinėmis sąlygomis ypatingai svarbu ugdyti savarankišką, kūrybiškai mąstančią ir veikiančią asmenybę, gebančią savarankiškai plėsti žinias. Tai reiškia, jog būtina išmokyti ir įpratinti mokinius suvokti savo galimybes. Reikia padėti jiems pažinti save, įgyti bendravimo įgūdžių, plėtoti savo kūrybiškumą. Tam pasiekti reikia sudaryti kuo geresnias sąlygas mokiniui įsitraukti į mokymąsi, mokymo procese kuo aktyviau veikti. Kadangi mokymas yra dvipusis procesas, mokymo metodai apima tarpusavyje susijusią mokytojo ir mokinio veiklą. Dėl šios priežasties mokymo organizavimui lemiamą reikšmę turi tai, kiek mokytojų ir mokinių veikla viena kitą papildo. Tokią mokytojo ir mokinių veiklą sąlygoja konkretūs mokymo, lavinimo ir auklėjimo tikslai, mokomojo dalyko ir mokomosios medžiagos specifika, mokinių amžiaus ypatumai. Taip prieinama išvados, kad mokymo metodai – tarpusavyje susiję mokytojo bei mokinių veiklos būdai, kuriais mokiniai, mokytojo vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių, yra lavinami ir auklėjami.

Mokymo metodai reiškia kompleksiškai nuoseklius mokytojo mokymo, jo vadovavimo mokymo procesui ir mokinių mokymosi veiksmus. Todėl mokymo metodai susideda iš atskirų dalių, arba elementų, kurie vadinami metodiniais būdais. Kiekvieną metodą sudarantys metodiniai būdai gali būti keičiami, atsižvelgiant į medžiagos turinį, mokinių pasiruošimą, jų amžiaus ypatumus. Kuo labiau subrendę mokiniai, tuo dažniau taikomi tie metodiniai būdai, kurie skatina juos savarankiškai dirbti. Nėra nusistovėjusių, visuotinai priimtinų vienodų mokymo metodų terminų. Tiek didaktikos specialistai, tiek įvairių dalykų metodininkai skirtingai vadina tuos pačius mokymo metodus, įvairiai juos grupuoja. Mokymo metodai yra labai įvairūs, kiekvienas jų turi savitą struktūrą, kurią lemia besikeičiantys metodiniai būdai. Kiekvienas mokymo metodas su visais metodiniais būdais negali būti vis tos pačios struktūros, nes labai įvairi ir skirtinga mokymo medžiaga. Gali būti labai įvairūs mokytojo ir mokinių santykiai mokymo procese, įvairus jų veiklos pobūdis, įvairiai taikomos vaizdinės mokymo priemonės, todėl nustatyti moksliškai objektyvų klasifikacijos pagrindą, grupuoti metodus yra labai sudėtinga. Pastaruoju metu bendrojo lavinimo mokyklose įvairiems mokymo dalykams yra taikomi bendri mokymo metodai:1. žodinio dėstymo (pasakojimas, paskaita, aiškinimas);2. pokalbio (aiškinamasis, euristinis, atgaminamasis, laisvasis ir pan.) ir diskusijų;3. spausdintų šaltinių naudojimas (naudojamasis vadovėliu, pirminiais šaltiniais, periodine spauda, grožiniais kūriniais, įvairiais žinynais);4. kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, savarankiškas stebėjimas, bandymai, eksperimentai, konstravimas ir pan.);5. demonstravimas – stebėjimas;6. pratimai ir grafiniai darbai ( įvairių uždavinių ir užduočių sprendimas, taip pat darbas naudojanti kompiuterius ir kt. techninėmis priemonėmis );7. laboratoriniai ir praktiniai darbai;8. pažintiniai ( didaktiniai ) žaidimai.

TAIKOMIEJI MOKYMO METODAI BENDROJO LAVINIMO MOKYKLOSE

Mokymo metodai gali būti efektyviai taikomi tik tada, kai mokytojas, juos pasirinkdamas, aiškiai supranta ugdymo tikslus, tobulai žino savo mokomąjį dalyką ir gerai suvokia atitinkamo amžiaus mokinių savybes. Svarbu žinoti kiekvieno mokymo metodo specifiką, teigiamus ir neigiamus jo bruožus, kiekvieno metodo teikiamas galimybes asmenybei ugdyti, jo efektyvesnio taikymo sąlygas.

1. ŽODINIAI MOKYMO METODAI Vienas iš svarbesnių mokymo metodų yra žodinio mokymo metodas. Šiai grupei priklauso pasakojimo, aiškinimo, mokyklinės paskaitos ir pokalbio metodai. Tai itin ekonomiški ir populiarūs dėstymo būdai, kadangi per keliolika minučių pedagogas gali visapusiškai apibūdinti nagrinėjamą reiškinį, išaiškinti problemą. Todėl mokiniai nesunkiai gali susiformuoti mokslo žinių sistemą. Šis metodas sudaro puikias sąlygas panaudoti naujausią, aktualiausią medžiagą, ją įvertinti, susieti su gyvenimu, artima aplinka, taip pat atsižvelgti į mokinių patirtį, jų grupės ypatumus.Taikant žodinį metodą, galima parengti mokinius suvokti naują medžiagą, išdėstyti naujas žinias, jas įtvirtinti, susisteminti ir apibendrinti. Pasakojimas – tai dėstymo metodas, kuriuo, naudojant įvairias mokymo priemones, gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Jis dažniausiai susideda iš tokių etapų:1. mokinių paruošimas aktyviam klausymui: sudominimo pasakojimo tema, pasakojimo plano nurodymo, užduočių skyrimo ir t.t.;2. pasakojimo (jo metu gali būti naudojamos vaizdinės priemonės, kartais mokiniams pateikiama klausimų);3. mokinių klausimų, jų įspūdžių ar samprotavimų išklausymo;4. atsakymų į mokinių klausimus ir samprotavimus;5. patikrinimo, kaip mokiniai suprato ir įsiminė pasakojimą.Ne mažiau efektyvi yra mokyklinė paskaita. Šiuo metodu dėstomi stambesni, sudėtingesni principinės reikšmės klausimai. Mokyklinė paskaita teikia galimybę perteikti daugiau žinių, negu jų išdėstyta vadovėlyje, supažindinti su naujausiais mokslo laimėjimais. Mokyklinės paskaitos gali būti įvairios: įvadinės, ordinarinės (paprastos, eilinės), apžvalginės, probleminės ir iliustracinės. Tačiau visų jų esmė – tai sistemingas žodinis kurios nors temos, problemos arba klausimo išdėstymas. Reikia akcentuoti svarbius dalykus , mokyti mokinius juos išskirti – tai svarbu rengiant mokinį į aukštąją mokyklą. Būtina įvairiomis užduotimis skatinti aktyvią mokinių veiklą. Ne mažiau svarbus yra dėstymo tempas bei įvairiais būdais mokyti klausytis paskaitos, kuo efektyviau ir naudingiau jos metu dirbti.
2. POKALBIAI IR DISKUSIJOSDar vienas mokymo metodas – pokalbis. Jo metu, mokytojas, remdamasis mokinių patyrimu ir turimomis žiniomis, klausimais padeda jiems suprasti ir išmokti nauja arba pakartoti anksčiau išmokta. Tai dialoginis klausimų-atsakimų metodas. Šis metodas efektyvus tuo, kad verčia klasę galvoti, ugdo moksleivių savarankiškumą, kūribingumą, o šitaip įgytos žinios yra gilios ir ilgalaikės. Pokalbis dažniausiai taikomas tada, kai mokiniai jau turi kokį nors supratimą apie vieną ar kitą klausimą, turi sukaupę atitinkamą patirtį. Pokalbis taikoms, siekiant įvairių didaktinių tikslų: rengiant naujai medžiagai suvokti, siekiant supažindinti su nauja informacija, įtvirtinant žinias ir jas kartojant. Taip prieinama išvados, jog pokalbis – gana plačiai taikomas metodas.Pagal konkrečius mokymo tikslus ir medžiagos turinį pokalbis gali būti aiškinamasis, euristinis ir atgaminamasis.Aiškinamojo pokalbio ypatybė yra ta, kad žinios pateikiamos ne tik mokytojui, bet ir mokiniams atsakant į klausimus.Euristinis pokalbis skatina mokinius atgaminti reikiamas žinias, prisiminti stebėtus reiškinius.Atgaminamasis pokalbis taikomas mokomajai medžiagai kartoti, apibendrinti bei patikrinti mokinių žiniasPokalbyje svarbią vietą užima klausimai – tai pagrindinis pokalbio elementas. Klausimai dar skirstomi: a) atgaminamieji, skatinantys mokinius tik prisiminti tai, kas, patirta, išmokta, sužinota iš mokytojo, vadovėlio, kitų informacijos šaltinių; b) mokomieji, skatinantys nustatyti priežasties-pasekmės ryšius ar kitokius santykius, skirti sąvokų formavimui bei jų patikslinimui ir pan.; c) taikomieji, reikalaujantys panaudoti turimas žinias; d) vertinamieji, skatinantys apibūdinti kitų mokinių atsakymus.Svarbu, kad mokinių atsakymus vertintu ne tik mkytojas, bet ir patys mokiniai. Tada jie patys gali pataisyti suklydusį savo bendraklasį, o kartais ir kritiškai įvertinti.Labai panaši į pokalbio metodą yra diskusija, kurioje aptariami ne atskiri faktai ar reiškiniai , o problema. Diskusija mokymo proecese – tai sudėtingesnė pokalbio forma, kai svartymui parenkama prieštaringa, mokinius dominanti ir jaudinanti problema. Ji dažniausiai taikoma tada, kai vienas ar kitas dalykas yra suprantamas prieštaringai, skirtingai. Diskusijos sėkmę lemia tai, kaip mokiniai jai pasiruošia ( tariasi su klasės draugais, numato diskusijos temą, pagrindinius jos klausimus). Dėka tinkamo pasirengimo diskusijai, galima išvengti tuščių, nereikšmingų kalbų, nereikalingų ginčų. Tačiau nagrinėjant prieštaringus dalykus paprastai neįmanoma rasti teisingą, visiems priimtiną atsakymą. Dėl šios priežasties diskusijos vertė nesumažėja – gerai, jei mokiniai svarstoma problema susimąsto, paskatinami ja toliau domėtis.
3. SPAUSDINTINIŲ ŠALTINIŲ PANAUDOJIMASSpausdintų šaltinių panaudojimas – tai metodas, kai mokiniai, gavę kokias nors užduotis, jas savarankiškai atlieka. Pagrindinė šio metodo esmė yra savarankiškas mokinių darbas. Jiems nurodoma atidžiai perskaityti kelis klausimus – užduotis, esančius vadovėlyje, o atsakymų galima pareikalauti tiek žodžiu, tiek raštu. Spausdintų šaltinių taikymas reikalauja ir aktyvaus mokytojo vadovavimo: svarbu parinkti tinkamas, individualias užduotis, stebėti ir reguliuoti mokinių darbą, vertinti jo rezultatus. Vyresnius mokinius galima paraginti padirbėti savarankiškai ne tik su vadovėliu, bet ir su literatūros kritikos veikalais ar straipsniais , moksliniais žinynais. Žinios, įgytos paties moksleivio pastangomis, yra gilesnės už išgirstąsias iš mokytojo lūpų. Toks mokymo metodas ugdo mokinio vaizduotę, orginalumą, mąstymą, dėmesį bei norą dar daugiau sužinoti apie vieną ar kitą dėstomą dalyką. Labai svarbu, kad mokiniai susidomėtų tekstu, jį įsimintų, gilintųsi ir stengtųsi išskirti pagrindines jo mintis .Aktyvus dalyvavimas pokalbyje, kuriam mokiniai būna pasiruošę iš anksto (savarankiškai naudodamiesi vadovėliu ar kitu spausdintu šaltiniu), skatina juos domėtis žiniomis bei ugdo poreikį kuo labiau jas plėsti. Privalu pokalbyje leisti mokiniui pastebėti savo pasiektus rezultatus. Todėl tinkamai organizuotas mokinių darbas, naudojant spausdintus šaltinius, ne tik lengvina žinių įgyjimą, bet ir padeda rengtis savimokai ir savarankiškam gyvenimui.Pastaruoju metu daugelis mokytojų skatina mokinius slėpti vadovėlius per pamoką, tačiau naudojant vadovėlį, kaip koncentruotos žmonijos patirties šaltinį, kuriame pateikta svarbiausių žinių sistema, savarankiškai yra perimamos naujos ir gilinamos turimos mokinių žinios. Tačiau naudojimasis vadovėliu namuose atima iš mokinių daug laiko ir dažniausiai būna visiškai nenaudingas. Taip atsitinka, kai vadovėlio tekstas nustelbia per pamoką girdėtą gyvą žodį, mokytojo pademonstruotus vaizdus. Vadovėlio tekstas namuose gana dažnai išmokstamas mechaniškai, o tai veda prie išvados, kad vadovėliu tikslingiau naudotis per pamoką. Tačiau juo pamokos metu reikia naudotis saikingai, kūrybiškai, atsižvelgiant į mokinių pasirengimą ir mokomosios medžiagos turinį.
Periodinė spauda irgi naudojama kaip ugdomoji medžiaga. Ji ypač naudinga ir tiesiog būtina mokant užsienio kalbų, ką dažniausiai to dalyko specialistai ir daro. Straipsniai parenkami taip, kad būtų glaudžiai susiję su nagrinėjama tema, ją papildytų, o mokiniai aiškiai suvoktų, kad ši medžiaga tikrai labai reikalinga. Periodinės spaudos naudojimas paįvairina pamoką, padeda susieti nagrinėjamą medžiagą su gyvenimu, naujais dalykais, o mokinius skatina aktyviau domėtis šalies problemomis. Be periodikos dar yra grožinė literatūra, kurią mokytojai gana dažnai pataria skaityti namuose. Siekiant sudominti mokinius, reikia sistemingai rengti pasikalbėjimus apie rekomenduotas perskaityti knygas. Kitas būdas padedantis ugdyti mokinių savarankiškumą, orientaciją, rengti juos aktyviai visuomenės veiklai – naudojimosi žinynais metodas. Prie žinynų priskirtini įvairūs ortografiniai, aiškinamieji, tarptautinių žodžių žodynai, enciklopedijos ir pan. Mokytojas per pamokas turi mokyti, kaip jais naudotis, kad mokinys sutaupytų laiką bei sumažintų protinio darbo krūvį. Svarbu mokėti naudotis įvairaus tipo žodynais, kad įvairiose gyvenimo situacijose mokinys sugebėtų rasi išeitį (pav.: turistų vadovai, muziejų katalogai, traukinių tvarkaraščiai ir t.t).

KŪRYBINIAI DARBAIKūrybinių darbų metodas – kai mokiniai, remdamiesi turimomis žiniomis ir naudodamiesi kokiais nors šaltiniais, savarankiškai atlieka kūrybines užduotis. Kūrybiniai mokinių darbai gali būti labai įvairūs: jie gali savarankiškai stebėti, atlikti nedidelius mokomuosius tyrimus bei bandymus, organizuoti jiems prieinamus eksperimentus, kurti bet kokia kalba apsakymus ar eilėraščius. Mokiniai kūrybiniam darbui rengiami įvairaus pobūdžio pratimais, kuriuos atliekant būtini tam tikri ieškojimai, savarankiški sprendimai, atminties ir mąstymo įtempimas.Mokinių referatai – tai toks mokymo metodas, kai mokinys, remdamasis vadovėliu ir būtinai papildoma medžiaga, pasirinktą temą išnagrinėja raštu ir savo pranešimą – referatą paskaito visai klasei. Ypač naudingi referatai tiems mokiniams, kurie juos rengia. Jie mokosi rinkti medžiagą, savarankiškai vertinti nagrinėjamą reiškinį, naudotis įvairiais šaltiniais ir informacine literatūra. Ruošiant referatą, formuojami tiriamojo darbo įgūdžiai, kadangi taip mokiniai pratinami dėstyti savo mintis, savarankiškai reikšti ir ginti savo nuomonę. Siektina, kad dauguma klasės mokinių per mokymosi vidurinėje mokykloje metus parašytų nors po vieną ar du skirtingos tematikos referatus.

Bendrojo lavinimo mokykloje, mokant literatūros bei kalbos, taikomas rašinių rašymas. Tai tipiškas kūrybinių darbų metodas. Rašant bet kokį rašinį, mokytojas turi skatinti, kad mokiniai nesitenkintų vien faktų konstatavimu, bet ir išreikštų požiūrį į tikrovę, į tai, apie ką rašo. Įdomiai parašyti gali tik yas, kas turi pakankamai sukaupęs žinių, geba analizuoti turimą medžiagą, aptarti pasirinktą temą bei apibendrinti ir daryti išvadas.

IŠVADOS

Renkantis mokymo metodus, būtina atsižvelgti į mokymo medžiagos turinį, mokomojo dalyko ypatybes. Todėl į mokymo metodus reikia žiūrėti kaip į formą, kuri išryškina dalyko turinį. Reikia nepamiršti, kad metodų pasirinkimą įtakoja tam tikros klasės ypatybės, klasės bendruomenės ir kiekvieno mokinio išsivystymo lygis. Patį svarbiausią vaidmenį atlieka mokytojas, nuo kurio ir priklauso kaip stipriai mokinys susidomės vienokiu ar kitokiu mokymosi metodu. Norėdamas tinkamai taikyti mokymosi metodus , mokytojas privalo gerai mokėti savo dėstomąjį dalyką ir jo mokslinius pagrindus. Nepaisant visų įrodinėjimų, egzistuoja vienintelė ir neginčijama tiesa: vaisingiausi mokymo metodai tie, kurie skatina moksleivius įtemptai dirbti nuo pirmosios iki paskutiniosios pamokos minutės, kurie lavina mąstymą, turtina intelektą bei ugdo vaizduotę.