1.Pedagogika-ugd. mokslas ir menas, jos ryšys su kitais mokslais, svarb. atstovai.Pedag–žm. ugd. mokslas. Gr. k.–ugdymo menas. Pedag. aiškina ugd. rezultatų priežastis, nustato pedag. reiškinių ir jo padarinių statistinius dėsnius, apibrėžia jų galiojimo ribas. Ugd. rezultatui didelę įtaką turi ugdytojo asmenybė. Gerą ugd. mokykloje vykdo specialistai, įgyję spec. žinių, t.y. mokytojai. T y viena iš sąlygų geram mokymui-geras pedagogas, mokslo išmanymas. Pedag nagrinėja ugdymo dėsningumus, ugd procesą, tiria ir skleidžia teigiamą mokymo ir auklėjimo patirtį. Ugd praktikai pedag reikšminga, kaip apibendrinta paties gyvenimo patikrinta teorija. Pedag-mokslas susistemintų žinių apie gamtą, visuomenę ir mąstymą, sukauptų visuomeniniame, istoriniame procese, visuma. Pedag-menas. Mokytojui mokymo procese svarbios ir būtinos mokymo teorijos, pedag žinios. Lemiamą vaidmenį vaidina gebėjimas kūrybiškai remtis žiniomis, jas taikyti. Mokėjimas remtis pedag dėsningumais, kūrybiškai naudotis pedagog žiniomis-menas. Neretai mokytojui tenka suvaldyti visą klasę, kur yra gabių, tinginių ir piktybiškų vaikų. Geru pedagogu reikia gimti. Pedagogo pašaukimas-asmenybės charakterio ir motyvacinių sav visuma, reikalinga pedag darbui. Pedag taktas-gebėjimas bendrauti ir pan. Pedag. objektas-žm. Ped nagrinėja žm ugd-t.y. jo išmokimą, išsilavinimą, išauklėjimą ir tampriai susiję su kitais mokslais. Sąsajų tikslas-padėti atrasti būdus, formas, metodus, kurie palengvintų sunkų mokomąjį darbą, išmokimą. Pedag būdingas bruožas-jos integracija su kitais mokslais. Pedag kaip mokslas siejasi su teologija, filosofija, psichol, sociol, biolog, chem, medic, geogr, istorija, kibernetika, ekologija. Pedag-pritaikomasis mokslas, savo užd spręsti principus skolinasi iš kitų mokslų. Filosof sudaro metodologinį pedag pagrindą. Ilgus šimtmečius pedag buvo filosof dalimi. Sociolog tiria visuomen raidos dėsnius, social grupių santykius, siekia atskleisti įv visuomenėje vykstančius social reiškinius ir procesus. Todėl šio mokslo duomenys leidžia suvokti ugd priklausomumą nuo visuom raidos, vaiką supančios aplinkos. Etika-mokslas apie moralę arba dorovę, t.y. nurodo dorovinio auklėjimo turinį. Medicina. Žinojimas bendr ir aukštosios nervinės veiklos fiziologijos padeda sėkmingai vadovauti mokinių žinių perėmimui, gebėjimų formavimui ir bet kuriai mokinių veiklai, atskleisti daugelį asmenybės individualių savyb. Mokyklinė higiena tiria bendr mokinių sveikatingumo, jo gerinimo klausimus. Kai kurie kibernetikos metodų taikymas pedagogikoje padeda tobulinti mokymo procesus.Kibernet-mokslas apie įv procesų valdymų,o ugd, ypač mokymas– valdomas procesas. Atstovai.:Čekas Janas Komenskis-naujų laikų pedag kūrėjas, genialiai panaudojęs pažangias to meto pedag idėjas ir sukūręs vieningą liaudiškumo principu paremtą ugd teoriją.(“Didžioji didaktika”). Reikalavo, kad gimtosios kalbos mokykla būtų visuotinė ir visiems privaloma, kad visas ugd atitiktų gamtos dėsnius. Pateiktomis taisykl pagrindė vaizdumo, sąmoningumo, sistemingumo, nuoseklumo, prieinamumo, žinių tvirtumo principus, teigė, jog mokant būtina ugdyti ne tik intelektą, bet ir moral savybes bei valią. Anglų filos. Džonas Lokas teigė, jog ugd nulemia asmenybę. Tikras džentl turi gauti fizinį, dorovinį ir protinį išsilavinimą, turi būti išugdytas jo charakteris, išlavinta valia, drausmė. Reikalavo atsižvelgti į vaiko individualybę. Svarb aukl priemonė-ne kalbos, o pavyzdys, aplinka, tai, ką mato vaikas. Pranc filos rašyt švietėjas Ž.Ž Ruso pasisakė prieš vaiko iniciatyvos slopinimą, pagr reikalavimas-atsižvelgti į natūralų vaiko vystymąsi, t.y. derintis prie vaiko prigimties, jo amžiaus ypatumų. Svarb mokym užd-ugdyti vaikų domėjimąsi mokslu, lavinti jų protinius sugebėjimus, diegti jiems teisingas ir naudingas idėjas. Reikalavo plėtoti vaiko savarankiškumą, aktyvumą. Šveicarų pedag J H Pestalocis toliau puoselėjo Ruso ir kt pranc švietėjų idėjas, svarb ugd tikslu laikė visų įgimtų žmogaus jėgų ir gabumų plėtojimą. Vokiečių fil ped J F Herbartas bandė pagrįsti ped kaip filosofiškai ir psicholog argumentuotą teoriją. Vaikų valdymo sistemą jis grindė prievarta, dresiravimu, muštru, reikalavo slopinti vaikų “laukinį išdykumą”. Rus ped K. Ušinskis reikalavo teorijos ir praktikos vieningumo, į mokymo procesą žiūrėjo kaip į tam tikrą darbinės veiklos rūšį. Didelę reikšmę skyrė mokymo vaizdumui, prieinamumui, nuoseklumui, vaikų aktyvumui mok procese, mokymo ir auklėjimo vienovei. JAV pedag Dž Diujis–pragmatinės pedag šalininkas. Teigė, jog visas jaunosios kartos ugd t b pajungtas gyvenimo praktikos keliamų užd sprendimui, t.y. svarbu išmokti prisitaikyti prie besikeičiančios apl, rasti būdus, kaip įveikti sunkumus. J Vabalas-Gudaitis iškėlė grįžtamojo ryšio tarp mokytojo ir mokinio reikšmę mokinių mokymui ir auklėjimui. Reikalavo, kad tėvai ir mokyt būtų humaniški, suprastų ir mylėtų vaiką. S Šalkauskis-tautinio auklėjimo sistemos kūrėjas. Pirmaeilis užd-pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį. Jo pedag etinis pagr-religija. A. Maceina ugd suprato kaip žm kūrimą žmoguje, todėl ugdomąją sąveiką laikė pedag teorijos ir pedag praktikos centru. Auklėjimą siedamas su dora, jo esmę aiškino kaip žmogaus ėjimą į tam tikrą idealą. Toliau plėtojo tautinio auklėjimo teoriją. (“Tautinis auklėjimas”)2. Ugd-visuom reiškinys, integralinė kultūros dalis. Ugd veiksniai ir veikėjai. Ugd atsirado kartu su visuomene, ir susijęs su visuom raida. Kad žmonija tobulėtų senoji karta turi perduoti patirtį jaunai kartai, parengti gyventi visuomenėje ir veikti. Vyresnė karta nori pratęsti žmonijos egzistavimą, nori geros ateities vaikams. Nuo to, kaip parengta jauna karta gyvenimui prikl tolesne visuom pažanga. Ugd svarbus išsaugant, plėtojant tautos patirtį, kultūrą. Tam kad taptų visuom nariu vaikas turi perimti visuom patirtį, žinias. Tai perduoda tėvai, vėliau m-kla. Dabar tobulėjant visuom, kintant material gyvenimo sąlygom, ugd tampa sudėtingesnis. Ugd tikslus, turinį ir kt nulemia visuom vertybės. Kiekviena atėjusi karta randa susiformavusią visuom. Kildama į kuo aukštesnį raidos lygį visuom stengiasi, kad ugd būtų valdomas, koreguojamas. Pirmykštėje bendruomenėje buvo ugdoma kasdieninėje veikloje, dirbant. Tik vėliau ėmė kurtis spec. ugd įstaigos, m-klos, kur mokė mokytojai. Vergovėje ugd ima reguliuoti valstybė, kuriamos m-klos. Fiodal santvarkoje ugd įstaigos plėtėsi lėtai ir ten pagrindas buvo religijos mokymas, mokytis galėjo tik tam tikri sluoksniai. Visuom buvo luomų sistema. Feodalai niekino fiz darbą ir savo vaikus norėjo išugdyti riteriais. Viduramžiais mokė lot k, m-klų daugėjo ir plėtėsi mokymo turinys. Šalia religinių atsirado ir kitų dalykų. Renesanse-mokslo ir meno pakilimas, rūpinimasis liaudies švietimu, jaunos kartos ugdymu. Vėliau, vystantis visuomenei, gamybai ir prekybai prasidėjo sparti mokslo ir technikos pažanga. Ima daugėti išsilavinusių žmonių poreikis. Nyksta luomu skirtumai, juridiškai visi tampa laisvi. Atsiranda ikimokykl įstaigos (19 a). Daug kur Europoje įvedamas privalomas mokslas, vėliau ilginamas mokymosi laikas. 20 a vid prasideda mokslinė-techninė revoliucija, viskas sparčiai tobulėja, iškyla nauji uždaviniai ugdymui, keičiasi mokymo turinys. Visuom iškelia naujus uždavinius m-klai, visuom rūpinasi jauna karta, visi dalyvauja ugd procese. Asmenybė visą laiką keičiasi, suaugęs žmog savo žinias paildo naujomis, bendrauja su kitomis asmenybėmis. Kiekvieną žmogų veikia kiti, o jis veikia kitus. Ugd veiksnys yra visa tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai, tiesiogiai ar netiesiog daro įtaką ugdytiniui. Yra veiksniai, kurie pašaukti atlikti ugdomąjį veiksmą ir atsitiktiniai veiksniai. Pašauktieji-tie, kurių paskirtis ar prigimtis verčia dalyvauti ugd procese:1.Šeima 2.Valstybė (konstitucija, valst institucijos, švietimo institucijos)3.Bažnyčia-gyvenimo, elgesio būdo ir pan formavimas). Visi pašauktieji rūpinasi ugd ir juos dar skirstome į teisninius, ugd įstaigas ir organizacijas. Atsitiktiniai veiksniai, kurie įtakoja ugd, bet paskirtis jų kita. Tai giminaičiai, draugai, aplinka, kultūra, susibūrimai. Pašauktieji ugd veikėjai yra tėvai, ugdytojai, auklėtojai, social pedagogai, psichologai, kunigai, organizacijų vadovai, kurių paskirtis ir darbas-ugd proceso organizavimas. Išskiriami trys komponentai: ugdymas, ugdytinis, ugdomasis turinys. Jie tarpusavyje sąveikaudami pasirenka įv priemones, poveikio būdus, kurie veikia ugdytinį. Priklausomai nuo ugdytinio amžiaus, ugdymo veiksnių įtaka nevienoda: ikimokykl amžiui didžiausią įtaką turi tėvai, pradinukam- mokytojai ir suaugę, paaugl-bendraamžiai, jaunystėj-autoritetai, kurie sutapatinami su savo tikslais, siekiais, požiūriais.
3.Asmenybė, įgimtų savybių ir aplinkos jai įtaka; jos raidą lemiantys faktoriai. Ugd ir a raidos ryšys.Pedagogikoje svarbiausias žm ugdymas. Formuojant a reikia žinoti kaip ji vystosi, nes žm keičiasi fiziškai ir psichiškai. Vystantis žm susiformuoja a. Tai žm kaip visuomeninė, protinga būtybė, kuri geba dirbti. Į pasaulį ateina kaip biologinė būtybė, o tampa a perėjęs individualios raidos kelią. A ugdo šeima, m-kla, visuom. Teorijos, kurios aiškina, kas lemia a raidą (viską lemia prigimtis arba aplinka):1.skirtumas tarp vaiko ir suaugusio tik kiekybinis. Dar Antikoje sakoma, kad paveldima ne tik išvaizda, bet ir charakteris, gebėjimai, net vieta visuomenėje. Vystymąsi sąlygoja ne tik visuomenė, o paveldimumas, aplinka, o auklėjimas turi minimalią įtaką. Žm iš esmės nesikeičia, tik didėja.2.Žm raidoje lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, o ne prigimtis. Žm gimsta kaip tuščia lenta. Tai du priešingi požiūriai, prieštaraujantys logikai. Įtakos turi ir paveldimumas, ir aplinka, svarbu ugd, žmogaus veikla. Žm veikia, todėl keičia aplinką ir pats save. Žm raida individuali. Ugd tikslas-perduoti patirtį, tuo padedant asmenybei vystytis. Vystantis vyksta fizinis, psichinis, socialinis brendimas. Ugd procese mokinai geriau pažįsta pasaulį, geba veikti savarankiškai, mokytis. Ugd rezultatus sunkiau pastebėti, mokymo lengviau. Ugd gali nepaveikti anksčiau susiformavusių savybių. Sąlygos, kad ugd geriau padėtų a raidai:1.Geriau pažinti ugdytinius. To turi siekti tėvai, mokytojai, auklėtojai, reikia žinoti amžiaus, individualias savybes. Pažinti grupę vaikų yra sunku, o mokinį reikia pažinti visapusiškai.2.Ugdymas turi pasiekti v a. Svarbu šeimos vaidmuo, iš jos perimama informacija, vertybės, įpročiai, požiūris į darbą, kitus žm. M-kloje tęsiamas šeimoje pradėtas ugd. Mokymas daro didelę įtaką ugd. V turi suprasti kaip mokslas reikalingas jam asmeniškai, norint pažinti pasaulį. Informaciją mokiniai turi įgyti savarankiškai, aktyviai veikdami. Ugdymo tvirtumui svarbu mokytojo a.3.Ugd ir a raidai įtakos turi ir v aktyvumas. Tai varomoji jėga. V nemėgsta pamokslavimų, kurie slopina aktyvumą.4.V siekimas tobulėti, savimoka, saviaukla. Geras mokymas išugdo poreikį žinioms. Saviauklai svarbus pavyzdys.5.Ugdymui svarbu vieningi šeimos ir m-klos reikalavimai. Tai elgesio normos. Duodami reikalavimus vaikams turime būti tikri, kad jie suprantami.6.Ugdant svarbu žinoti, kokį išsilavinimo ir išsiauklėjimo lygį pasiekęs auklėtinis. Tėvai turi skaitytis su v savarankiškumu. Blogai besimokančiam v kaip pavyzdžio nerodyti gerai besimokančio.7.Reikia teigiamų santykių tarp mokyt ir mok. Turi derinti savo veiksmus, demokratiškumas, humaniškumas, v turi jaustis saugūs, reikia girti ir peikti. Geri santykiai-sėkmingo ugd sąlyga. Mokymosi įtaka araidai tai svarbiausia v, kaip a raida. Mokantis formuojasi poreikiai, interesai, v lavinamas ir auklėjamas, o tai dorovinių vertybių formavimas, valios ugdymas. Mokantis įgyjama patirtis, perimama mokslo, meno, technikos pagrindai, formuojasi įgūdžiai, gebėjimai. Mokslas turi teikti tik teigiamas emocijas. Mokantis lavinamas mąstymas, tobulėja atmintis, vaizduotė, vystosi intelektas.
4.Ugdymo tikslų problema. Mūsų ugdymo tikslas, uždaviniai.Ugd tikslų problema:1.Bendra ugdymo tikslo supratimas;2.Mūsų ugdymo tikslas;3.Pilnutinės arba harmoningos a supratimas;4.Protinis arba bendrasis lavinimas. Ugd- kūrybinė, sąmoninga bei tikslinga veikla. Tikslas-norimas pasiekti dalykas, ideologinis pedagoginės veiklos vaizdinys. Tikslo pasirinkimą lemia daug veiksnių: poreikiai, vidinės vertybės, interesai, patirtis t.y. tai kas žm svarbu, reikšminga. Pedagogo veiklos rezultatas t b ugdymas. Visuom turi žinoti kokią asmenybę ugdyti. Tikslą t p lemia ir visuomenės išsivystymo lygis, todėl atskirose epochose tikslas skiriasi, tai sąlygojo skirtingos sąlygos. Del ko ugdymo tikslas pasirenkamas ir kokia jo paskirtis, tai klausimas į kurį dažnai ieškoma atsakymų. Tikslas turi patenkinti poreikį. Duotų rezultatų tikslai g b šios dienos, artimiausių metų ir gyvenimo tikslai. G b daliniai ir galutiniai tikslai. Pirmykštėje bendr siekiama tik egzistuoti, vergovinėj santvarkoje-siekiama tobulo žm, viduramžiais tikslas ruošti pomirtiniam gyvenimui ir siekiama ugdyti asmenybę… JAV ugd tikslas suprantamas kaip lojalių piliečių, kurie prisiima pilietines pareigas, ugdymas, t p teisingų žm ugdymas. Svarbu vystyti individualumą ir ruošti jaunus žm, kad jie siektų asmeninės laimės, o t p ir būtų naudingi visuomenei. Tikslas g b: perspektyvus, nelabai perspektyvus, nerealus. Perspektyvūs-realūs tikslai, kuriems pasiekti nereikalinga rizika, nelabai perspektyvūs-jau susiję su rizika, abejojama ar pavyks. Nerealūs tikslai-tik svajonės. Ugd tikslas- tai ko mes siekiame, o uždaviniai–kuo ir kaip to sieksime. 20 a buvo siekiama pritaikyti žm prie realaus, greit besikeičiančio gyvenimo. Dabar siekiama ugdyti harmoningą, pilnutinę, visapusišką, tautiškai sąmoningą a. Idealas-laisvas žm laisvoje visuom. T b atsisakoma prievartos. Siekiant tikslo reikia:1.Kad žmonės noriai priimtų bendražmogiškas vertybes;2.Dėmesį skirtų savo tautos kultūrai.3.Nuolat gerintų ir tobulintų jaunos kartos rengimą ir gerinimą naujam gyvenimui ir darbui;4.Realizuoti pilnos demokrat įsigalėjimą;5.Humaniškumo.6.Sudaryti sąl kiekv a saviraiškai;7.Didinti šeimos ir visuomenės atsakomybę už jaunos kartos ugdymą. Kyla klausimas ar nėra pastovaus ir vieningo tikslo. Daug pedagogų atsako neigiamai. Teigiama, kad ugd lemia istorija, todėl kintant kultūrai tikslai t p kinta. Bet esama ir amžinų, universalių ugdymo tikslų. Kuo plačiau diegti m-kloje demokratiją, savimonę, lavinti, diegti žinias, šeimos branginimą ir pan. Diegiant tai, mes artėjame prie idealaus tikslo. Toks tikslas nėra užfiksuotas jokiame dokumente. Visur painiojama ugd tikslai ir ugd uždaviniai. Jei norint realizuoti ugd tikslą, reikia pirma realizuoti mažesnius tikslus(uždavinius). Tai visur yra painiojama.Liet šviet įstatyme yra pabrėžiama tik uždaviniai. Juose jau pabrėžiama žinių ir mokslo reikšmė žm gyvenime ir bendras ugd tikslas. Siekiant šio tikslo iškyla svarbiausi uždaviniai:1.Fizinis auklėjimas, 2.Individualus aukl, 3.Estetinis aukl, 4.Tautinis. 5.Protinis, 6.Techninis; 7.Dorinis. 8.dorinis. 9.Darbinis. Dabar keliami uždaviniai: ekologinis ugd, tarptautinis auklėjimas, psichinis ugdm, religinis ugd.5. Švietimo raida, jo pertvarkymo ir organizavimo Liet principai, problemos. Pirmosios m-klos. LT švietimo raida panaši į Europos šalių švietimo vystymąsi, bet yra nemažai savitumų dėl istorinės šalies raidos. 1-oji m-kla Lt-Vilniuje įkurta 1387 m. 15 a steigiamos parapijinės m-klos. 15 a ir 16 a pradž veikė Trakų, Kauno, Tauragės ir kt parapijinės, Vilniaus vienuolyno m-klos. 17 a bent apie 30 prad m-klų prie katalikų bažnyčių-vienuolynų. Mokoma maldų, giesmių, rašymo, skaičiavimo, dažniausiai lot k ir tik berniukus. 1547 m M. Mažvydas išspausdino liet 1-ą knygą (elementorius). 1539 m A. Kulvietis įkuria 1-ą aukštesniąją evangelikų m-klą, kur ruošiama studijoms V Europos univer. 1570 m įkurta Vilniuje jezuitų kolegija, kuri po 9 m tapo universitetu. Pagr dėmesys- kalbų mokymui. Palaipsniui mokymo turinys papildomas graikų filosofija, romėnų autorių studijomis, pradėta mokyti istorijos, lot k. Praktikuojamas mechaninis kalimas. Šviet raida 18 a. Pradėta neturtingų v mokymu. Vilniuje , Ukmerg , Panevž steigėsi prad m-klos, kolegijos. 1773 m įsteigta edukacinė komisija-ji kūrė 1-mą Europoje valstyb šviet sistemą, išplėtė m-klų tinklą. VU buvo pavesta vadovauti vid m-kloms. Vidur m-klos:1. apygardos(6 klasių)2 apygardėlės (3kl). Daugelyje prad m-klų mokoma liet kalba. Edukacinė komisija nustatė privalomą pradžios mokslą 7-12 m, bet nepavyko įgyvendinti. 1775 m Vilniuje įsteigta 1-oji mokytojams pasauliečiams rengti mokytojų seminarija. 18 a pab Liet veikė ~320 prad, 12 vid, 6 spec m-klos ir VU. 18 a pab–dideli pasikeitimai, panaikinamas Jezuitų ordinas, mokymo organizavimas ir kontrolė pereina į valstybės rankas. Lt ir Lenkijoje šviet ėmė vadovauti aukštosios m-klos. Liet vyriausiąja m-kla tapo Vilniaus Jezuitų akademija. Eduk komisija ėmė prižiūrėti ir parapijines m-klas., bet pagr dėmesį skyrė vid ir aukštosioms m-kloms: plačiau dėstomi gamtos mokslai, panaikintos tikybos pamokos, daugiau istorijos ir geografijos, dėl politinių bei prekybinių santykių raidos m-klose reikia dėstyti svetimas kalbas. 1795 m Lt prijungus prie Rusijos, įsigalėjo Rusijos m-klų nuostatai, nors iš pradžių m-klų struktūra mažai kito. Mokslas 19 a. Šio a pradžioje dėl karų kraštas skurdo ir dėl lėšų trūkumo m-klos užsidarinėjo. 1805 eduk komisija nustojo veikti. 19 a Liet buvo carinės Rusijos imperijos dalis, vykdoma masinė rusifikacija. 1864 uždrausta spauda ir mokymas liet k iki 1905 slaptos m-klos. Po 1830 sukilimo greit uždaromas VU, kuriamos rusiškos m-klos. Iš vidur m-klų pašalinama liet ir lenkų istorija, gamtos mokslai, pradėta dėstyti rusų k., taikomi luominiai varžymai. Po 1863 sukilimo m-klų padėtis dar pablogėjo-uždraudžiama lot raidėmis liet spauda. Uždrausta mokytojauti lietuviams ir vaikams kalbėti lietuviškai. Slaptosiose m-klose mokoma liet kalba skaityti, rašyti, skaičiuoti, giesmių, maldų. Nuolatinis persekiojimas, todėl jos kėlėsi iš vienos vietos į kitą. Vaikus mokė įv amžiaus, visokų profesijų ir išsilavinimo žmonės-daraktoriai, palaikė ryšius su knygnešiais. Žymūs diraktoriai: G. Petkevičaitė-Bitė, P. Višinskis, J. Biliūnas. 19 a pab. Liet kūrėsi ž ūkio (Rietave), piešimo-muzikos (Vilniuje), muzikos(Plungėje), medicinos (Vilniuje), įv amatų m-klos. Šveit 20 a. Nepriklausomoje LT (1918-1940) sukurta vieninga šviet sistema. Bendrojo lav m-klą sudarė 4-metė pradinė, 4-metė progimnazija ir 4-metė gimnazija. Buvo įv tipų gimnazijų: humanitarinės su lot k, gimnazijos su sustiprintu kalbų mokymu, gamtos, matematikos, komercinės. Nacional mažumų (lenkų, žydų) m-klose buvo dėstoma jų gimtąja kalba. Veikė valstybinės ir privačios m-klos. 1939-1940 m Liet buvo apie 2500 prad m-klų, 27 progimnaz ir 69 gimnaz. Veikė spec aukštesniosios m-klos. 1925 veikė 10 mokytojų seminarijų. Amatų m-klos iš pradžių buvo privačios, vėliau atsirado valstybinės. T p pradėta steigti aklųjų, kurčiųjų, nebylių, protiškai atsilikusių vaikų m-klos. 1927 steigiami vaikų darželiai. 1922 atidarytas universitetas Kaune, 1924 ŽŪA, 1933-Kauno konservatorija, 1935 – Klaipėdoje Ped U, o Vilniuje 1939. 1928 – privalomas prad mokslas. 1934 m-klos reforma. Nuo 1940 Liet TSRS sudėtyje, m-klų sistema pagal TSRS. Nors šviet sistemoje buvo neigiamų elementų, šviet sparčiai plėtojosi. 1960 privalomas 8-metis mokymas. 1985 Liet – 1600 ikimokykl įstg, 2093 benr lav m-klos, 66 spec vidur m-klos, 12 aukštųjų. Nuo 1988 – šviet pertvarka, po 1990 atkūrus Liet Neprikl, keitėsi ir šviet sist struktūra, mokymo turinys. 1996-1997 veikė apie 150 darželių-m-klų, 820 prad, 580 pagrind, 700 vid, 25 gimnazijos. 15 aukštųjų-7 univ, 6 akadem, 2 institutai, 3 seminarijos. Organizuojant šviet labai svarbu žinoti bendras nuostatas, kurios vadinamos principais–pagr teiginiai, kuriais remiantis organizuojama valst šviet sistema ir vykdoma jos įstaigų veikla. Remiantis LR šviet įstatymu, t p pedag teorijos teiginiais, šviet įstg patirtimi ir pan tikslinga vardinti tokius šviet organizavimo principus:1.humaniškumas-asmens vertinimo, jo pasirinkimo laisvės ir atsakomybės teigimas.2.demokratiškumas-mokymasis ir gebėjimas grįsti gyvenimą įsisąmonintomis demokrat vertybėmis;3.nacionalumas-įsipareigojimas liet kultūrai, rūpestis jos išsaugojimo ir istorinio tęstinumo.4.atsinaujinimas–atvirumas kaitai ir kritiškas naujo priėmimas, išlaikant universalias dorovės normas ir nacional branduolį. Šviet sist sudaro formalioji (valstybės reglamentuojamos ir kontroliuojamos m-klos, egzaminai, diplomas. Nuosekliojo šviet sistemą apima ikimokykl ugd įstaigas, vaiko ir jaunimo bendr lav m-klas. Nenuosekliojo šviet sist apima suaug formaliąsias mokymosi įstaigas, bibliotekos, teatrai, kursai…)6.Mokytojas-ugdytojas, jo profesiniai ypatumai ,ped. meistriškumo sąlygos.M-kla-sudėtinė gyvenimo dalis. Ji-kaip mokymo įstaiga kuria žm, kaip kūrėją. Nuo mok. a savybių,jų charakterio bruožų, prof. kompetencijos daug priklausys jaunosios kartos ugdymo efektyvumas. Svarbi netik mok. prof. kvalifikacija:išskirtinė reikmė tenka mok.profesijai. Mok.a savybių reikšmė ugdomojoje veikloje ryški visų laikų mąstytojų pasisakymuose apie mokytoją. Mok. a-visuma prof., pedagoginių, psichol.-social. a savybių, sąlygojančių sėkmingą pedagoginę mok.veiklą. Mok.-a, daranti didelę įtaką kitų žm a vystymuisi.Todėl iš mok. reikalaujama, kad jis perteiktų ne vien mokslo žinias, bet ir įgūdžius,domėjimąsi mokslu,turėtų pilietiškumo jausmą,būtų komunikabilus,jaustų atsakomybę šeimai. Mok. turi gerai išmanyti, įvaldyti:1.Dėstomą discipliną, išsiaiškinti ką mokiniai sunkiausiai įsisavina;2.LT švietimo koncepciją, ugdymo tikslus ir uždavinius;3.Dorinius, kultūrinius, patriotinius(o taip pat ekonominius,darbinius) reikalavimus keliamus tėvams;4.Praktiškai įvaldyti bendrosios pedagogikos,psichol, fiziologijos,ugdomojo proc metodikos pagrindus;5.Bendravimo,kalbos kultūros logikos,edukologijos pagrindus;6.Būti susipažinęs su bendramokslinėmis discip.:matematika,fizika chemija ir kt. Priklausomai nuo jo pasirinktos prof.reikalavimų. Mokykloje mokyt atlieka keletą svarbių vaidmenų:kl lyderio,dalyko mok.,auklėtojo,patyrusio ir pasitikėjimą keliančio vyresnio draugo(mentoriaus). Mokyt privalo visą gyvenimą mokytis,atnaujinti ne tik dalykines žinias, bet ir bendrąsias. Toks mokyt sąmoningai žiūri į savo a ir prof.tobulėjimą, priima brandžius prof.sprendimus,šiltai bendrauja su mokiniais, padeda mokiniams save realizuoti. Mok.-vienas iš nedaugelio žmonių, kurio a glaudžiai susijusi su jo veiklos rezultatais. Ugdydamas auklėtinį, kaip a, mokyt kuria visuomenės ateitį.Mokyt paskirtis perduoti mok mokslo pagrindus. T.p. reikia šiomis žiniomis išmokyti naudotis praktiškai, formuoti jo įgūdžius, lavinti gebėjimus. Reikia, kad mokyt išmoktų kritiškai mąstyti,būtų komunikabilus.Mokyt vertinamas ne tik kaip specialistas, bet ir kaip a, žm, pilietis, sugebantis šviesti, lavinti praktiškai, psichiškai ir dvasiškai tobulinti ugdytinį, padarytį iš jo harmoningą a, humanišką žm. Pedagogui svarbu pažinti ne tik save, bet ir kt. žmones. Mokyt yra būtinas pedagogo pašaukimas-asmenybės charakterio, motyvacinių savybių visuma, svarbu greitas orientavimasis. Reikia ir pedagoginio meistriškumo, kuris yra įgyjamas,jis yra vienas svarbiausių autoriteto veiksnių. Jis pasiekiamas nuolat tobulinant ped. veiklos mokėjimus ir įgūdžius. Ped. mokėjimai:a) sudominti vaikus,b)sudėtingus dalykus padaryti paprastais,c)greitai ir tiksliai įžvelgti v vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti,d)valdyti save ,kalbą. Kvalifikacijos tobulinimas nenutrūkstamas procesas, suaugusiųjų švietimo sudėtinė dalis. Skirstomas į formalųjį ir neformalųjį. Formalusis-dėstomojo dalyko ir jo metodikos kursai: pedagogika, psichologija, humanitarinių ir socialinių disciplinų kursai, tikslinės stažuotės. Neformalusis- tai savarankiška pedagogo saviugda, kurią skatina švietimo įstaigos ir valstybė remia tiek, kiek kurso turinys atitinka mokyklos interesus.Pedagogo prof.pasirengimo lygis nustatomas suteikiant kvalifikacinę kategoriją atestacijos metu. Pedagogo atlyginimo dydis priklauso nuo kvalifikacinių kategorijų,kurių suteikimo tvarką nustato Švietimo ir mokslo ministerija.7.Mokymas-ugd m-kloje pagrindas.Šiuolaikinės didaktikos problemos.Pagr veikla m-kloje-mokymas. Mokymo svarba nemažėja, bet m-kla šiomis dienomis nėra vienintelis žinių šaltinis, vaikai gauna tik apie 20 proc visos naujos informacijos ir todėl m-kla turi padėti susisteminti įgytas ne m-kloje žinias. Svarb m-klos f-ja- teigti žinias ir jas apibendrinti, gautas iš įvairių šaltinių. Mokymas yra tolesnio savarankiškumo mokymo pagrindas. Sunku orientuotis gausiame informacijos sraute, nežinant mokslo žinių pagrindų. O svarbiausias žinias mok perims tik tada, kai perims šiuolaikinės kultūros pagrindus. Mok proc metu pratęsiamas v ugd prasidėjęs šeimoje, padedama vystytis a. Nors m-kloje svarbiausia veikla mokymas, bet m-kloje siekiama ie auklėti, nes m-kla–ugd įstaiga, kur šalia mokymo vyksta ir didelė užklasinė veikla. Mokant t p auklėjama, nors m-kloje svarbiausia mokyti. Mokymasis savo turiniu, reikšmę ir pan skirtingo a vaikams-skirtingas. Jaunesnio a v perima tik elemtarias žinias, mokosi apie žm, gamtą, skaityti, rašyt, skaičiuot. Kuo aukštesnė klasė tuo mokytis sunkiau, pereinama prie dalykinės sistemos, įgyjama mokslinių žinių pagrindai. Kad m-kla darytų kuo didesnę teigiamą įtaką asmenybės vid pasauliui ir elgesiui, turi ne tik perimti žinias, bet ir tikėti jų teisingumu, reikalingumu, naudingumu. Mokymasis iš mokinių pusės turi pasirenkamąjį pobūdį, ne viską mokiniai nori priimti. Mokymo užd dabart sąlygom:1.mokymas turi teigti, plėtoti, apibendrinti žinias, kurios atitinka, dabartinį kultūros lygį. Žinios turi padėti tolimesniame gyvenime, sudaryti pagrindą pasirenkant gyvenimo kelią.2. mokymo procese reikia kuo efektyviau formuoti, lavinti profesinius bei intelektualinius mokėjimus ir įgūdžius, mokyti panaudoti žinias įv veiklose. 3.žinių įgijimas–prot lav būdas. Mok proc svarbus ugdant intelektą, valią, kūrybinį mąstymą. 4.Tik žinių dėka galim pažinti pasaulį. Todėl reikia mokyti taikyti žinias gyvenime, kad pažinti naujus reiškinius. 5.Žinios reikalingos auklėjimui. Didėja žinių auklėjamoji įtaka, todėl reikia pratinti mok kuo aktyviau veikti. 6.reikia skatinti domėjimąsi naujienomis, išugdyti pagarbų požiūrį į mokslą. 7.rengti, ruošti nenutrūkstamą mokymuisi, pastoviam tobulinimuisi. 8.norint kuo sėkmingiau ugdyti būtina, kad šviet sistema, mokymas būtų humaniškas, demokratiškas.Didaktika-pati svarbiausia pedagogikos dalis, tai mokymo teorija, nes ji tiria kaip įgyjamos žinios, lavinama ir auklėjama mokym procese. Ypatinga šiuolaikinės didaktikos problema–požiūris į žinias. Neturintys svarbių žinių pagrindų negali suprasti ir naujų dalykų, orientuotis gausiame mokslinės, politinės, techninės ir kt literatūros sraute, žiniasklaidos pateikiamoje inform. Jaunoji karta mokės greitai ir kompetetingai rasti tai, kas svarbiausia, reikalingiausia, galės plėtoti mokslą, techniką, gamybą, meną… tik tada kai bus perėmusi svarbiausius šiuolaikinės visuom kultūr dalykus. Problemos: Ko mokyti? Labai svarbu, kad žinios būtų prieinamos mok, atsižvelgiama ir į jų amžiaus tarpsnio, ir į individual ypatybes, siejamos su gyvenimu, mokymo dalykų integracija,-tai ypač svarbios šiuolaik didak problemos. Sėkmingai išmokti mokslo pagrindus ypač trukdo perkrautas mok tur, nenoras ir negebėjimas atsisakyti mokymo progr mažai reikšmingų, antraeilių dalykų. Kaip mokyti? Reikia parodyti kaip mokyt konkretinti mok turinį, išskirti svarbiausius dalykus, kaip racionaliais metodais ir būdais suprantamai pateikti žinias, sieti jas su gyvenimu, mokinių patirtimi…Kad mokiniai kuo geriau įsisavintų pateikiamas žinias, mokyt turi duoti ne tik frontalias, bet ir grupines bei individual užduotis, taikyti įv techn ir kt vaizd priemones, įv mok metodus…Svarbu mokyti mokinius vertinti, daryti išvadas, įjungti naują inform į jau turimų žinių srautą, taikyti jas praktikoje. Mokinys ir pats turi norėti priimti žinias. (toliau kurti patiems)8. Mokymas, jo esmė, grandys. Moks pažinimo ir mokymosi santykis.Mokymasis-specifinė protinė veikla, sudėtingas procesas. Mokymo sėkmė prikl nuo mokytojo sugebėjimo organizuoti mok procesą, pačių mokinių pastangų, amžiaus, individualių sugebėjimų ir t.t. Kuo aukštesnė klasė, tuo sunkiau mokytis. Mokymo procese dalyvauja skirtingos asmenybės–mokytojai ir mokiniai. Jų santykiai l įv., nes jų interesai, gebėjimai, vertinimai, požiūriai skirtingi. Mok turinys ne visada atitinka mokinių galimybes. Dabar sudėtinga, nes nėra alternatyvių vadovėlių, mokymo programų. Sunku įdomiai organizuoti mokymą, sudomint, priversti aktyviai dirbti mokinius. Kai mokinys negali sėkmingai mokytis, jis visai nenori mokytis ir aktyviai dirbti pamokoje. Ieškoma kaip pagreitinti ir palengvinti mokymąsi. Iš kt pusės–sparti visuomenės raida reikalauja ir daugiau žinių. Svarbu santykiai mokymosi procese, o mokymasis-bendravimas, įv santykiai. Rezultatyvumą lemia tarpusavio supratimas. Mokymas-dvipusis procesas. Jam reikšminga mokytojų ir mokinių sąveika. Kam prikl lemiamas vaidmuo mok proc-mokytojui ar mokiniui? Iki 19 a vid vyravo nuomonė, kad mokyt yra pagr ir viską lemiantis, o mok turi besąlygiškai klausyti ir vykdyti visus nurodymus. Vyravo žodiniai mokymo metodai, žinias mokiniams reikėjo įsiminti mechaniškai, nereikėjo suprasti. Neskatinamas savarankiškumas, aktyvumas. Mokytis buvo sunku ir neįdomu, todėl dažnai naudotos bausmės. Renesanse jau kalbama apie meilę ir pagarbą v ir kad mokyti turi spec tam pasiruošę mokyt. Kitas požiūris, kad mok proc pirmenybė prikl mokiniams ir jų interesams. Tam pritaria ir Ž Ž Ruso. Skatinti iniciatyvumą, savarankiškumą vaikui. Mokytojas turi nukreipti v reikiama linkme, bet mokiniai turi to nepastebėti. Siūloma atsisakyti pamokos, kad su kiekvienu dirbti individualiai-Daltono planas. Montesori-pasisako prieš vaiko asmenybės slopinimą. Mokyt t b tik konsultantas. Valdorfo m-kla-dėmesio centre v ir jo interesai. Plačiai paplitęs ir trečias požiūris, kad mokyt ir mokiniai yra lygiaverčiai partneriai. Juos sieja bendri interesai, veikla. Svarbu, kad jie vienas kitą suprastų ir palaikytų, pasitikėtų, gerbtų vienas kitą. Taip manė: Gudaitis, Laužikas ir kt. Bet vis tik, vadovaujanti vaidmenį mok proc atlieka mokyt. Jis mok proc organizatorius. Nuo jo asm savybių ir pedag meistriškumo prikl mokinių aktyvumas mokantis. Mokyt turi sudominti, įtikinti žinių reikalingumu ir naudingumu. Bet ir nuo mokinių noro mokytis, požiūrio į žinias, gebėjimų prikl mokymo rezultatas. Jei dirbs noriai, tai rezultatai bus geresni. Organizuojant mokymą reikia atsižvelgti į interesus, patirtį. Mokymo prasmė ir tikslas-suteikti žinių ir jomis ugdyti. Mokymasis-protinė, sunki veikla. Mokytis reikia kas įdomu ir kas neįdomu, sunku ar lengva. Čia svarbu mokinio individualūs gebėjimai. Mokinių mokymasis yra žinių, mokėjimų, įgūdžių įgijimas, patirties perėmimas. Mokiniai lengviau įsimena tai, kas juos domina ir jiems atrodo svarbu.Mokant siekiama įv tikslų, bet pagr tikslas-teigti žinias, mokėjimus ir įgūdžius. Mokymas-ugdymo pagr m-kloje. Reikia turėti tvirtus mokslo žinių pagrindus, kad pažinti mokslo ir technikos raidą, nuolat visuomenėje vykstančius procesus. Žinių įgijimas yra pažinimas, o tai sudėtingas procesas. Pažinime svarbi praktika, tai lyg paskutinis pažinimo etapas. Paprasčiausias pažinimo lygis-jutiminis pažinimas. Mokymasis skiriasi nuo mokinio mokslinio pažinimo. Mokantis einama nuo nežinomo prie žinomo. Stebėjimas yra pirma pažinimo pakopa. Tai dėmesio sutelkimas į objektą, kurį siekiame pažinti. Mokymasis yra specifinis pažinimas, nes pažinimo pakopos gali keistis vietom. Mokym procesui vadovauja mokytojas ir mokant naud įv priemomės ir metodai, kurie palengvina mokymąsi. Sąvokos formuojamos apibendrinant žmonijos patirtį, o ne remiantis mokinių patirtimi. Pažinimo ir mokymosi skirtumai:1. Pažinimo procese randama vis naujų faktų, o mokymosi procese mokinys perima žinias, kurias mokslas jau žino; 2. Pažinime nagr visi faktai, o mokym tik tipiški; 3. Pažinimas-tai savarankiški ieškojimai, o mokantis žinios perimamos lengviau, nes viskam vadovauja mokytojas; 4. Pažinime praktika, kaip tiesos garantas, šaltinis, o mokantis ne visos žinias reikia tikrinti praktiškai. Ne visas pateiktas žinias mokiniai perima. Žinių perėmimas turi keletą istoriškai kintančių etapų: 1) Parengimas. Tikslas siekti, kad mokiniai aktyviai ir noriai veiktų, siektų sužinoti kažką naujo. Naujos žinios suvokiamos tada, kai to siekiama sąmoningai. Mokiniai turi susidomėti būsima veikla. Vienas iš parengimo būdų-supažindinti su pamokos tema, tikslais. Parengimas g b įv. 2) Suvokimas ir supratimas-mokymo pagr. Suvokimas-tai visumos vaizdas, kuris atsiranda, kai žmo veikia daiktai, reiškiniai. Jis padeda pagrindus supratimui. Supratimas- mąstymo rezultatas, kuris remiasi mokėjimu naudotis daiktais, rezultatais, reiškiniais, kad geriau suprastų naują klausimą. Suvokiama ir suprantama susipažįstant su nauja medžiaga. Tai lemia mokinių interesų vystymąsi. Naują medž suvokti ir suprasti padeda savarankiškas mokinių darbas. Mokytojas turi stebėti, kad nauja informacija būtų suvokiama teisingai. 3) Įvertinimas. Įvertinama tada, kai medžiaga būna suprasta. Jam naud įv metodai: kartojama, atliekami įv pratimai. Viena iš žm atminties savybių-žm įsimena tai, kas jam svarbu ir įdomi. Kartojimas-tai išmoktos medž gilinimas ir jis turi b sąmoningas. Mokėjimas-gebėjimas pasinaudoti turimom žiniom, sąvokom. Įgūdis gerai išmoktas veiksmas, sąmoningai automatizuotas veiksmas. Jiems formuotis svarbu praktinė veikla. 4) Mokym rezultatų taikymas. Mokėjimas taikyti žinias parodo kaip mokiniai suprato medžiagą. Žinių įvertinimui svarbu tikrinimas-informacijos rinkimas apie mokymąsi, siekiant įvertinti, sužinoti mokymosi rezultatus.9.Mokymo turinys, jam keliami reikalavimai, turinį apsprendžiantys dokumentai.Visada buvo keliamas kl ko reikia mokyt?Tai amžina problema. Aišku,kad mok tur turi atitikti dabartinį kult lygį ir turi t b laisvai prieinamas mok. Mok tur –spec atrinkta svarbiausia žmonijos kultūros dalis. Mok tur sudaro:1. žinios apie gamtą, visuomenę, žm,paturtį, įv informacija apie daiktus įv sąvokas, idėjas.2. Intelektinių, praktinių mokėjimų ir jų įgūdžių sistema-tai veiklos pagrindas.3. Kūrybinės veiklos elementai. Bet kūrybiškumas tai nėra žinios. Mok tur turi skatinti kūrybiškumą, savarankiškumą, spręsti įv problemas, orientuotis konfliktinėse situacijose… 4.Požiūris į aplinką, visuomenę, save. Mokiniai turi tikėti turinio tikrumu, būtinumu..Svarbiausia žinios ir įgūdžiai.Mok tur turi istorinį pobūdį, nes jis keičiasi keičiantis ir vystantis visuomenei. Visada buvo bandoma atsakyti I kl kaip atrinkti mok tur? Turinys jau daug metų nekito, kito tik dalykų pavadinimai. Svarbu mok tur nuolat tobulinti. Mok tur reikalavimai: 1. Turi padėti spręsti pilnos, harmoningos a ugd uždavinius-tai lemia sparti visuomenės, kultūros, mokslo ir technikos pažanga. Svarbu aukšto intelekto žmogus.2. Turi ugdyti aukštos tautinės savimonės asmenybę. Reikia ugdyti teigiamą jaunos kartos santykį su tauta. Mok tur turi sietis su mokinių aplinka, tradicijom, papr.3.Turi suteikti mokymo žinių pagrindus, įgūdžius.4.Turi diegti bendražmogiškas vertybes.5.Mok tur integracija. Kiekvienas dalykas turi remtis kitu.6.Mok tur diferencijavimas. Mokymo medžiagos turinys tb lengvai prieinamas mokiniams. Mok tur negali būti visiems mok, nes turi remtis proto galiomis. Kiekvienas turi mokytis max jam sunkiu lygiu.7.Turi teikti praktinių žinių ir sudaryti sąlygas protiniam ugdymui.Dokumentai. Mokymo planas-valst dokumentas (nurodomi mokomieji dalykai, jų paskirstymas pagal klases, nurodomas val skaičius kiekvienam dalykui tam tikroj klasėj) Reguliuoja mokyklos veiklą, kiekvienoje visuomenėje jis skiriasi. Pvz buržuazinė LT-miesto mok pl skyrėsi nuo kaimo prad m-klosMP-kaip svarbiausias dalykas buvo įrašyta tikyba, ji buvo dėstoma visose klasėse, daug laiko skiriama kalboms. Vėliau MP sudaromas taip kad parengtų mokytis aukštosiose m-klose.MP centralizuotas, privalomas visoms m-kloms. Kiekvienam dalykui skiriamas val skaičius prikl nuo dalyko lavinamosios auklėjamosios ir praktinės reišmės santykio su kitais dalykais. Dalyko paskirstymą klasėms lemia tarpdalykiniai ryšiai, vaikų subrendimas, psichinis išsivystymas. Vienų dalykų negalima mokyti tol kol vaikai neparengti jų suprasti, kitų reikia mokyti lygiagrečiai nes jų turinys susijęs. MP sudarymą sunkina sunkios soc. Sąlygos, sparčiai besivystantis mokslas, visuomenės poreikiai, kurie nuolat keičiasi. Todėl MP keičiamas vid. mokl. MP sudaromas remiantis principais:1.MP t b valst pobūdžio –valstybinis dokumentas.2.MP pagrįstas moksliškumu. Kiekvienas dalykas turi nagrinėti tikrovėje iškylančius kl.3.Teorijos ir praktikos vienybė.4.Sistemingumas ir prieinamumas, visapusiškumas.5.Diferencijuotumas. MP nurodomas dalyko savaitinis valandų skaičius. MP nustato MM trukmę.Mokomosios programos-atskleidžiamas mokomo dalyko turinys, privaloma kiekvienos kl mokiniams, žinių, įgūdžių apimtis. Kiekvienam dalykui sudaromos atskiros programos. Jose nurodomos temos, kurias reikia išnagrinėti, pagr sąvokos, dėsniai, idėjos. Svarbu vientisumas, prieinamumas. Vadovėliai-mokiniams skirta knyga, kurioje nuosekliai ir sistemingai pagal MP pateiktas turinys. Vadovėliai rengiami kiekvienam dalykui ir kiekv klasei, jame pateikiama ko turi išmokti mokiniai:faktai, dėsniai, taisyklės, teorijos, pavyzdžiai. Be vadovėlių ruošiami įv pratimų rinkiniai, chrestomatijos, žinynai ir tt. Reikalavimai:1.turi atitikti MP turinį, pateikiami faktai, dėsniai aiškūs, tikslūs.2.T b lengvai prieinami savo turiniu.3.dalys t b vientisos, skyriai išbaigti.4.kalba t b taisyklinga,. Teigianiai suformuluoti trumpai ir aiškiai.5.Temos turi baigtis aiškiom formuluotėm, išvadom, klausimais/uždaviniais.6.Medžiagą reikia iliustruoti.7.Kiek galima ilgiau (keli metai) stabilesni. Dabartinėm sąlygom tai sudėtinga. Alternatyvūs vadovėliai.10.Mokymo metodų supratimas,klasifikacija,jų parinkimo kriterijai.Žodis metodas(graik.-tyrinėjimas)reiškia veikimo ir reiškinių tyrinėjimo būdą,veiksmą. Mokymo metodas-tarp savęs susiję mokyt ir mok veiklos būdai, kuriais mok, mokyt vadovaujami, įgyja žinių, mokėjimų bei įgūdžių,yra lavinami bei auklėjami. Mok.met.-bendros mokyt.ir mok veiklos būdai, kuriais ugdomas mok mokymo procese. Mok. met.-mokinių ugd.būdai mokymo procese. Mok.met.susideda iš atskirų dalių arba elementų,kurie vad. metodiniais būdais.(kartojama taisyklė, parodoma kaip atlikti pratimą, vadovaujama pirmiems savarankiškiems mok bandymams, taisomos klaidos,kartojamas išmoktas veiksmas). Metodiniai būdai g.b.keičiami ,atsižvelgiant į medž.turinį, mok pasirengimą ir pan. Tas pats metodas vienoj mokymo situacijoj gali atlikti mokymo metodo, kitoj-metodinio būdo funkciją, t.y.įeiti į kitus metodus. Mok.metodų klasifikavimo pagrindas neišskirtas. Todėl tie patys mok. metod. skirtingai vadinami ir grupuojami.Pati seniausia mok.met.klasifikacija:1)monologiniai 2)dialoginiai 3)loginiai Dar nuo antikos laikų žinomos 2 mok.met.grupės kurias aptaria ir S.Šalkauskis: 1)tetini-teikiamąjį(nuo žodžio teigiu)metodą.Tai žodinio dėstymo metodas. 2)euristinį-atrandamąjį(nuo žodžio randu)metodą.Dar buvo vad.majevtiniu-gimdomuoju(eina,stebi,diskutuoja,tyrinėja). Jų kvalifikacijos pagrindas yra tai,kas aktyvesnis,-mokytojas ar mokinys. Dabar akcentuojami aktyvaus mokymo metodai ir kritikuojami žodinio dėstymo metodai.Tačiau negerai ir per daug nukrypti į kraštutinumus.Žodis vis tiek bus reikalingas. Vieni klasifikavo pagal mokinių išprusimo lygį:1 žodinio dėstymo;2 diskusijų;3 savarankiški darbai. Psichologas Lerneris skirstė:1.žodiniai metodai;2.reprodukciniai-atgamin.3.probleminio dėstymo.4.euristiniai;5.savarankiško darbo met. Kitas mokymo metodų klasifikavimas: 1.informaciniai (pasakojimas, paskaita, pokalbis, demonstravimas, lektūra-įv. spausdintų šaltinių naudojimas);2.praktiniai operaciniai (pratybos, praktiniai, laboratoriniai darbai);3.kūrybiniai (euristiniai, probleminiai, tiriamieji);Konkrečiausias skirstymas pagal žinių šaltinį:1.žodiniai metodai-žodinis medžiagos dėstymas (pasakojimas, aiškinimas, mokyklinė paskaita), pokalbis, naudojimasis spausdintiniais šaltiniais;2.vaizdiniai metodai-demonstravimas, ekskursija, savarankiškas stebėjimas;3.praktiniai metodai-pratimai žodžiu ir raštu, pratimai naudojant įvairias technines priemones, grafiniai, laboratoriniai, praktiniai darbai;Mūsų bendr. lav.mokyklose šiuo metu taikomi tokie įvairiems mokymo dalykams bendri mokymo metodai (metodų grupės):1.žodinio dėstymo metodai(pasakojimas, aiškinimas, paskaita);2.pokalbio(aiškinamasis euristinis, atgaminamasis, laisvasis ir pan.) ir diskusijų;3.spausdintų šaltinių naudojimas (naudojimasis vadovėliu, pirminiais šaltiniais, periodine spauda, grožiniais kūriniais, įvairiais žinynais);4.kūrybiniai darbai (referatai, rašiniai, savarankiškas stebėjimas, bandymai, eksperimentai, konstravimas ir t.t.);5.demonstravimas ir stebėjimas;6.pratimai ir grafiniai darbai (įvairių uždavinių ir užduočių sprendimas, taip pat naudojant kompiuterius ir kitas technines priemones);7.laboratoriniai ir praktikos darbai (euristiniai, probleminiai, tiriamieji);8.pažinimo(didaktiniai) žaidimai.Tačiau svarbiausia ne tai, kaip suskirstyti mokymo metodai,bet tai, kaip mes mokėsime juos pasirinkti ir pritaikyti, suprasti. Pasirinkdamas mokimo.metod. mokyt turi aiškiai suprasti ugd. tikslus, puikiai žinoti savo dėstomą dalyką ir gerai suvokti atitinkamo amžiaus tarpsnio mok savybes. Kita vertus reikia gerai išmanyti kiekvieno mok. metodo specifiką, teigiamus ir neigiamus jo bruožus,jo teigiamas galimybes asmenybei ugdyti .Mok.metodų pasirinkimą ir taikymo pobūdį lemia ugdymo tikslas-pedag.veiklos galutinio rezultato idealus vaizdinys. Pagr. mokymo organizavimo sąlyga-mokinių aktyvumo ir savarankiškumo skatinimas bei ugdymas, taikant bet kurį mok. metodą. Tobulų bei visuotinai taikytinų(universalių) ar blogų metodų nėra. Renkantis mok. metodus, atsižvelgiama į mokymo medž.turinį, į mokomo dalyko ypatybes, atskiros klasės ypatybes, mokyklos aplinką. Svarbiausias kriterijus-mokymo rezultatyvumas. Tačiau, kad ir kokie būtų tobuli mok.metodai, lemiamą vaidmenį vaidina mokytojas.11.Mokymo organizavimo formos, jų raida. Pamoka, tipai, struktūros problemos, organizavimas. Mokymo proceso organizavimo formos žinojimas ir sugebėjimas efektyviai jas naudoti viena iš sėkmingų mok sąlyl.Mokymas g b organizuojamas įv formom. Jos prikl nuo mokinių skaičiaus, kur mokoma, kiek laiko skirta mokymui ir pan.Pamoka. Atsirado ne iš karto, tai mokykl raidos rezultatas. Būdinga:tas pats mokinių sąstatas, ji vyksta klasėje 45 min., organizatorius yra mokytojas. Mokomoji ekskursija, savarankiškas darbas ir pan. Ji įsigalėjo, nes racionali soc ir ekonominiu požiūriu. Turi eilę pedagoginių privalumų, jos metu vyksta protų lenktyniavimas, nes mokomasi iš kitų, lyginamos žinios ir pan. Pamoką reikia tobulinti, nes kinta mūsų gyv sąlygos. Tai sudėtinga mokytojų ir mokinių veikla, kai užsimezga sudėtingi ryšiai. Keičiasi pamokos tikslai, turinys, mokyt ir mok veikla, jų santykiai. Mokymo organizavimo forma-mokomieji užsiėmimai, kurių esmę nulemia besimokančių sudėtis, darbo vieta, laikas. Keletą šimtmečių vyravo individualus mokymas, dažniausiai turtingo žm namuose, mokytojas dirbo su 1-2 vaikais. Mergaitės nebuvo mokomos. Vėliau atsirado individualus-grupinis mokymas, kai mokydavo grupelę v bet kiekvienam buvo individualios užduotys. Pirmosios m-klos atsirado prieš ~ 4000 m. Mokiniai rinkdavosi nedidelėm grupelėm bet kuriuo dienos metu, užduotys buvo individualios. Vėliau imta dirbti su mokinių grupėm. Iš individualaus mokymo atsiranda grupinis. 17a Europoje grupinis mok taikomas daug kur. Komenskis pagrindė klasės pamokos sistemą. Sakė, kad reikia panašaus amžiaus v, pertraukų, griežtos užsiėmimų trukmės. Sakė, kad mokytojas gali dirbti tuo pačiu metu net su 300 mokinių. 19a pamoka išplinta, taikoma masiškai, bet tai paikant pamoką išryškėjo trūkumai: kai iš kart mokoma kelios dešimtys v, ne visi gali sėkmingai mokytis, vieniems lengva, kitiems sunku. Mokyt sudėtinga su kiekvienu palaikyti ryšį. Imama ieškoti naujų mokymo organizavimo formų. Tobulinama pamoka. Org mok svarbu, kad kiekv galėtų mokytis pagal savo jėgas. 20 a atsiranda įv m-klos ir sistemos:1.Batavinė-pamoka dalija į dvi dalis:iš pradžių dirbama su visais, vėliau su kiekvienu individualiai.2.Daltono planas-kiekvienas turi mokytis pagal savo galimybes, interesus. Mokiniai dirba savarankiškai, mokyt pateikia užduotis.3.Projektų metodas. Mokiniai žinias įgyja atlikdami vis sudėtingesnes praktines užduotis.4.Trampo planas. Mokymas organizuojamas: paralelios kl jungiamos į bendrą pamoką, dirbama mažom grupėm ir pusė laiko skiriama savarankiškam darbui.5.Futurologinė pažiūra, kad mo-la nereikalinga ir ji išnyks. 6.Technokratinė kryptis. Mokymas siejamas su technikos raida. Dirbama individualiai. Pamoka-baigtas, tam tikro laiko apribotas mokymo organizavimo struktūrinis vienetas, pasižymintis:1.klase, specifine pamokos dalyvių grupe, sudaro to paties amžiaus ir panašaus žinių lygių mokiniai.2.Pamokos organizuojamos su ta pačia klase.3.pamokos vyksta pagal tvarkaraštį, jų lankymas privalomas.4.mokinių darbui vadovauja mokytojas.5.mokiniai įgyja sistemingų žinių, formuojasi mokėjimus bei įgūdžius, ugdosi pažinimo gebėjimai, mokiniai yra auklėjami.6.Taikomi įv mok metodai, organizuojamas kolektyvinis, grupinis, individualus darbas, ugdomas mokinių savarankiškumas. Reikalavimai pamokai:1.Aiškiai suformuluota pamokos tema.2.pamokos tikslai:1)pažintiniai(mokomieji) skirti dalyko programos įgyvendinimui,2)ugdomieji.3.Pamokos turinys:1)atsižvelgti į standartų reikalavimus.2)atsižvelgti į mokinius (ką žino/sugeba) 4.Kruopštus mokymo priemonių, metodų ir būdų atrinkimas.5.Tinkamas pamokos laiko paskirstymas (kad mok liktų darbingi).6.Stengtis kad mokiniai viską išmoktų per pamokas.7.Teigiama emocinė atmosfera.8.Mokymo diferencijavimas pamokoje. Atsižvelgti į vaiką. Skirstant pamokas svarbiausia turėti kriterijus, todėl didaktai skirsto tipais pagal didaktinį pamokos tikslą-iki kokio lygio šioje pamokoje mes stengiamės išmokyti. Pamokų tipai:1.Įvadinė pamoka.2.Naujos medžiagos nagrinėjimo p.3.apibendrinimo p.4.Įtvirtinimo p.5.Praktinių žinių ir įgūdžių pritaikymo p.6.Kontrolinės p. Dažniausiai paplitusios mišrios, o ne atskiros pamokos. Struktūrą lemia:1.pamokos tipas.2.mokinių amžius.3.mokinių pasirengimo lygis.4.kiek klasė vienalytė savo pasirengimo lygiu.5.mokytojas ir jo individualūs gebėjimai.6.mokymo metodai.7.pamokos turinys.8.turima materialinė bazė.12.Reikalavimai šiuolaikinei pamokai.M-klos reikšmė didėja, nes reikšmė stiprėja. Dalis vaikų nenori mokytis. M-kla teikia mokslo žinių pagrindus. Perimti labai sunku, nes informacijos daug. Mokymą reikia tobulinti, efektyvinti pamoką, keičiasi gyvenimo sąlygos, todėl reikia perimti ne tik gatavas žinias, bet ir išmokti jomis naudotis. Per pamoką neužtenka vien tik pateikti informaciją. Reikia atrinkti svarbiausią, kuri padeda suprasti dalyko esmę. Mokinius reikia įtikinti žinių svarba, būtinybe. Pamoka-mokytojo ir mokinių kūryba. Svarbu, kad mokiniai veiktų aktyviai. Kuo tobulesnė pamoka, tuo geriau sprendžiami ugdymo klausimai. Pamokos įv, bet esminiai bruožai šie: 1. medžiaga t b prieinama, lengvai suprantama; 2. mokymo procesą daryti kuo lengvesnį, įdomesnį; 3. organizuoti mokymą, kad žinios taptų mokinių savastimi. Mokytojas turi numatyti didaktinį tikslą-ko sieks pamokoje. Tai padeda pasiruošti pamokai. Reikia suformuluoti lavinimo ir auklėjimo tikslus. Lavina ir auklėja pamokos turinys, mokymo metodai, mokytojo elgesys, santykiai ir kt. Netikslinga auklėti bendrom sąvokom, nes pamoka trumpa. Reikia parinkti mokymo medžiagą kiekvienai pamokos daliai. Mokymo turinys turi atspindėti visuomenės kultūros lygį. Daug medžiagos mokytojas gauna jau parengtos-vadovėliai, bet ji g b pasenusi. Alternatyvūs vadovėliai. Mokiniai turi išmokti esminius dalykus. Jie pateikiami įvairiai: užrašomi, užduodami klausimai, išvados ir pan. Jei vadovėlyje jie išskirti, tai palengvina mokinių darbą. Mokymo medžiagą reikia sieti su gyvenimu. Mokykloje viskas suskirstyta į dalykus, jų uždavinys teigti žinias, atspindinčias tikrovę. Ugdyti reikia visavertę asmenybę. Mokant reikia eiti nuo žinomo prie nežinomo. Remtis jau mokinių turimom žiniom ir jas toliau plėtoti. Geriau įsimenamos žinios, jei jos siejamos su anksčiau įgytom. Svarbu kaip mokoma: ugdymo metodai ir būdai. Mokyti aukštos tautinės savimonės, mokančius savarankiškai veikti, aktyviai dalyvauti gyvenime ir t.t. Taip reikia organizuoti pamoką, kad visa klasė aktyviai dirbtų, sąmoningai perimtų svarbiausius dalykus. Svarbu ne tik numatyti metodus, bet ir mokėti juos taikyti. Kad mokiniai mokytųsi aktyviau ir savarankiškiau. Nėra blogų ar gerų metodų, viskas prikl nuo konkretaus atvejo. Universalių metodų irgi nėra. Norint kuo efektyviau taikyti metodus reikia žinoti jų galimybes, +, – ir pan. Ypatingi–žodiniai metodai. Reikia žinoti sunkumus, kurie gali kilti ir neteikti pirmenybės nei vienam metodui. Mokytis padeda metodų įvairumas, taikyti tuos, kurie skatina savarankiškumą:grafiniai darbai, referatai, pratimai… Dabar neužtenka mokytojui tik pateikti medžiagą, o mokiniams tik pakartoti. Savarankiškas darbas. Taip galima dirbti net susipažįstant su nauja informacija, svarbu įtvirtinant žinias, tai prielaida aktyviai veiklai ir ugdo mokinių pasitikėjimą. Aktualu derinti kolektyvinį, grupinį ir individualų darbą. Svarbu tobulinti pamokos struktūrą ir kuo racionaliau išnaudoti pamokos laiką. Mokinių dėmesys labiausiai sutelktas pirmoje pamokos pusėje, Pagr medžiagą reikia pateikti per 5-25min, todėl pamokos pradžioje reikia atsisakyti individualios apklausos. Siekiant įtvirtinti žinias mokymo medžiagą reikia nuolat kartoti, bet prieš tai reikia suvokti, tikslingai naudoti vaizdines ir technine mokymo priemones. Svarbu rezultatų, mokėjimų, gebėjimų kontrolė. Rezultatų tikrinimas turi auklėjamąją reikšmę. Pamokoje tyru vyrauti gera emocinė atmosfera, draugiški santykiai, to reikalauja humaniškumo principas. Pamoka turi sietis su ankstesnėm ir būsimom pamokom. Teigiami rezultatai rodo, kaip gerai buvo vedamos pamokos.13. Mokymosi rezultatų tikrinimo bei vertinimo problema, f-jos, principai, metodai.Rezultatų tikrinimas ir vertinimas yra ugd priemonė. M-kloje turi vyrauti humaniški santykiai. Vaikas m-kloje turi jaustis saugus, nebijoti, nevengti eiti į pamoką. Santykiams didelę reikšmę turi mokytojo mokinių žinių tikrinimas ir vertinimas. Vaikai tam nėra abejingi, visi nori kuo geresnio įvertinimo. Įvertinimas-subtilus dalykas. Iš mokytojo reikalauja pedagoginio meistriškumo, humaniškumo. Svarbi vertinimo ir visuomeninė reikšmė. Tėvai turi žinoti m-klos lankymo rezultatus. Iš vertinimo galima spręsti apie klasės, m-klos lygį. Vertinimas negali apibūdinti mokinio išsilavinimo. Mokinius labai veikia mokytojo teisingumas. Medžiagą mokytojas gali tikrinti l įv: klausimai, užduotys… Tikrinama, norint sužinoti ar suprasta nauja informacija. Tikrinti galima bet kuriame pamokos etape, o galimas ir būtinas atskiras mokymo tikrinimo etapas. Tam skiriamos spec kontrolinės pamokos, kai baigiamas skyrius ar tema. Mokytojos tik tada gali gerai organizuoti mokymą, kai žino ar gerai mokiniai suprato išdėstytą temą. Jau nuo 17 a nagrinėjama vertinimo problema. Siūlyta atsisakyti neigiamo vertinimo ar visai nevertinti. Laisvo auklėjimo šalininkai teigė, kad tai slopina kūrybiškumą. Pabrėžiama, kad vertinant svarbu mokytojo objektyvumas. Mokytojas turi elgtis apgalvotai, nes mokiniai vertinimą giliai išgyvena, kaip dabar neretai nutinka, net nusprendžia žudytis. Vertinimo nereikia naudoti bauginimui, prievartai, kerštui, sąskaitų suvedimui ir pan, rašyti neigiamus pažymius už nedrausmingumą. Mokytojai linkę pervertinti kai kuriuos rezultatų tikrinimo metodus(individualų). F-jos. Manoma, kad yra tik 1. kontrolės f-ja, tačiau yra 2. mokomoji f-ja, nes tikrinimas ir vertinimas yra mokymo dalis. Tikrinimas tai vienas iš vadovavimo ir koregavimo būdų:1)padeda išmokti savo žinias reikšti žodžiu, raštu. Mokinys atsimena ką išmoko, geriau supranta, įtvirtina žinias;2)padeda tobulinti ir gilinti žinias, šalinti spragas. Dėmesys atkreipiamas į esminius dalykus. 3. lavinamoji f-ja. Tikrinimas skatina protinius veiksmus, lavėja atmintis, aktyvėja mąstymas, priprantama susikaupti. 4. auklėjamoji f-ja. Kai vertinama teisingai mokiniai nori mokytis geriau. Tai skatina savarankiškumą, aktyvumą, darbštumą. 5. diagnostinė f-ja. Pastebimos klaidos. 6. pažinimo f-ja. Sužinomas temperamentas, charakteris. Principai-reikalavimai, kuriais remiantis organizuojama mokymosi rezultatų apskaita ir nustatomas rezultatų lygis. Svarbus principas rezultatų tikrinimo sistemingumas. Reikia reguliariai tikrinti tai padeda pastebėti žinių spragas. Objektyvumas-būtinas bešališkumas be ankstesnio nusistatymo. Mokytojas turi būti teisingumo pavyzdys. Vertinimas ir tikrinimas individualus. Mokiniai nėra visi vienodai gabūs, todėl vertinama skirtingai. Reikia numatyti ir reakciją į tikrinimą ir vertinimą. Mokinys turi žinoti savo klaidas, išmokti analizuoti veiklos rezultatus, kritiškai juos vertinti. Sėkmę lemia ir gabumas. Visapusiškumo principas-visos veiklos stebėjimas. Žodiniai tikrinimo metodai. Turi privalumų ir trūkumų. Taikomi visose klasėse ir visų dalykų pamokose. Turinys, tempas, žodynas, intonacija duoda aiškų vaizdą apie žinias. Mokytojas gali užduoti klausimus, jei kyla neaiškumų svarbu kaip mokytojas ir klasė reaguoja į atsakymus. Vieni klausosi atidžiai ir taip daryti skatina klasę, o kiti, suklydus, stabdo ir taiso arba reaguoja nekantriai, su nepasitenkinimu. Mokytojo klausimai t b aiškūs, akcentuoti, kas svarbiausia. Jei mokinys nepasiruošęs, tai gali pabloginti mokytojo ir mokinio santykius. Galima individuali žodinė apklausa. Tai galima atlikti pamokos pradžioje. Trūkumai: negalima patikrinti daug mokinių, reikia daug laiko, kyla konfliktas. Frontalinė žodinė apklausa leidžia greitai ir trumpai patikrinti kaip mokiniai sugeba reikšti savo mintis trumpai, pagyvina žinių tikrinimą. Trūkumai: sunku teisingai įvertinti. Tikrinimo raštu metodai: vienu metu galima patikrinti visų mokinių žinias. Visi gauna vienodus klausimus.1.apklausa-mokiniai paskirstomi grupėmis, duodami klausima. Trūkumas: mokiniai gali netiksliai suprasti klausimus.2.rašomieji darbai- rašinėliai. Tikrinama kalbų, literatūros ir matematikos žinios.3.Viktorina. Daroma, norint sudominti nagrinėjama medžiaga. Frontali. Testai. Standartinės užduotys raštu. Pagal juos galima nustatyti žinių, mokėjimų lygį. Pateikiamos objektyvios, patikimos užduotys. Paplitę 3 tipų testai: 1. veiklos, 2. apybraižos, 3 trumpų atsakymų. Praktiniai tikrinimo metodai. Žinias tikslinga tikrinti praktine veikla:1.grafiniai darbai-braižymo įgūdžių tikrinimas (objektyvūs, ekonomiški); 2. praktikos darbai-tikrinami darbiniai įgūdžiai (parodo kaip mokiniai sugeba naudotis įgytom žiniom); 3. įskaitos ir egzaminai-galutinė kontrolė. Įskaita g b už atskirą temą, skyrių. Dažniausiai diferencijuota. Egzaminai raštu arba žodžiu- tai rimtas jėgų išbandymas. Iš anksto ruošiamasi, sistemingai kartojama. Svarbu egzaminuojančiųjų požiūris, laikysena, reakcija į egzaminuojamąjį.14. Mokymo kryptys; ugdomasis mokymas-šiuolaikinė mūsų mokyklos mokymo kryptis.Mok kr-teorinis pavienio mokymo proceso pusių aiškinimas, grindžiamas savitu mokymo metodų naudojimu, mokymo organizavimu, savitais mokytojo ir mokinio santykiais. Skiriama: 1.Dogmatinis mokymas-seniausia MK. Esmė-iš mokinių reikalaujama tiksliai įsiminti tai kas parašyta vadovėly ar ką pasakė mokytojas. Reikia išmokti gatavus teiginius, būtina tikėti mokytoju, negalima abejoti, ginčytis, viską išmokti mintinai. Toks mokymas lavina tik atmintį, mokytis sunku ir neįdomu, todėl skatinama bausmėmis. Didelis dėmesys žinių tikr. Kritikuojamas renesanse.2.Aiškinamasis.Vystantis prekybai ir gamybai reikia žm kurių žinios tinkamos viską valdyti. M-kla ima mokyti taip, kad mokinys suprastų ir tada įsimintų. Įsivyravo aiškinamasis mokymas-perteikiamos ne tik gatavos žinios bet ir jų komentarai, įrodymai, paaiškinimai. Keičiasi mokyt ir mok sant. Mokyt turi taip organizuoti mokymą, kad mok kuo lengviau perimtų žinias. Mok turi medž pasakoti savo žodžiais o ne mintinai. Buvo pamiršta, kad mok savarankiškai mokytųsi, įgytų žinių-įsigali 4 elementų pamoka, išryškėja ribotumas, mok pasyvūs.3.Mokymas dirbant-mok savarankiškai vykdo mokyt užduotis ir praktinėj veikloj įgyja žinių. Darbas-svarbi priemonė ugdant, kiekvieno pareiga. Kai mokslas tapo privalomas-naujas požiūris į darbinį ugdymą. Tvirtinama, kad mok tur turi sudaryti darbas. Bet vien dirbant negalima įgyti mokslo žinių pagrindų.4.Probleminis mokymas. Visuomenė reikalauja ugdyti aktyvią ir kūrybingą a , reikia mok aktyvumo, savarankiškumo, kūrybiškumo, tai plėtoti. Mok dalyvauja sudarant problemines situacijas, sprendžiant problemas, tikrina sprendimus. Naudojamas pokalbis, diskusija, paaiškinimas.tt.Toks mokymas aktyvina mokymąsi, nes mok noriai perima žinias. Viskam vadovauja mokyt. Trūkumas: nėra galimybių išspręsti visus uždavinius, kurie keliami mokymo procesui, neformuoja daugelio įgūdžių.5.Programuotas mokymas. Žinios pateikiamos dalimis, tikrinant kiekvienos išmokimą, rezultatus. Siekiama per trumpą laiką perduoti kuo daugiau žinių, mokymas-dvipusis procesas. Mokiniai žinias turi įgyti savarankiškai, o šis mokymas turi palengvinti žinių įgijimą. Medžiaga skirstoma į dalis, todėl lengvai ir smulkiai išanalizuojama. Kiekviena žinių dalis tikrinama kontroliniu. Svarbu tinkamai parengti mokymo medžiagą. Yra trūkumų.6. Modulinis mokymas. Mokiniai savarankiškai dirba pagal savitą mok progr, sudarytą modulių pagrindu. Dirba norimu tempu, laiku, nebūtinai mokykloje. Sunku sudaryti modulines programas.7.Diferencijuotas mokymas-kai atsižvelgiama į individualias mok sav, buriama į grupes kurios mokomos skirtingai. Problema-kokiu pagrindu suskirstyti grupes, tai sprendžia suaugę, o kokiu lygiu mokyti sprendžia mokytojai. Patekus į žemesnio lygio grupę, pereiti į aukštesnio-sunku, todėl mokiniai įgyja skirtingą išsilavinimą. Toks mokymas dabar būtinas, nes neįmanoma parengti tokio mok tur, kuris tiktų visiems vaikams. Per sunkus mokymasis slopina norą mokytis, pasitikėjimą savimi. Skirstant į klases reikia atsižvelgti į jų žinias, gabumus, darbingumą, mokinių interesus. Tai mūsų švietimo sistemos principas. Mokymas dabar vadinamas ugdomuoju mokymu, kai mokyme siekiama sąmoningai perimti visuomenės patirtį, žinias apie gamtą, žmogų ir tt. Ugdomojo mok esmė-mokymo procese mokyti, lavinti, auklėti. Ugdymo mokymui svarbu požiūris į mokslo žinias, kultūros vertybes. Dabar daug informacijos ir sunku išsirinkti svarbiausią. Vadovėliai perkrauti, ne visi dalykai kurių mokoma m-kloje yra reikalingi. Svarbu išmokyti savarankiškai įgyti žinių, kurios padeda suprasti pasaulį ir teisingai pasirinkti kelią į dorovinio ugdymo procesą. Lavinimas realizuojamas įgyjant žinias. Mokant vyksta protinis, darbinis, meninis, fizinis lavinimas. Todėl mokinys jas turi nuolat gilinti ir plėsti aktyviai dalyvaujant mokymo procese. Dėmesys pamokoje. Mokymo ir auklėjimo vienovė. Auklėjimas-sąmoninga suaugusiųjų įtaka, siekiama ugdyti visapusišką, sąmoningą, aukštos tautinės savimonės asmenybę. Pagrindą sudaro ne žodis, o vaikų praktinė veikla ir pavyzdys. Mokykloje svarbiausia veikla-mokytis, todėl auklėjama mokant. Kiekvienas dalykas auklėja savitai. Reikia veikti ir vaikų jausmus, o ne tik intelektą. Auklėjimui svarbi mokyt asmenybė: elgesys, manieros, apranga, požiūris į gyvenimą. Blogos nuotaikos neturi būti auklėjimo procese. Gerai organizuotame mokyme siekiama kad kiekvienas mokinys sąmoningai perimtų žinias, svarbi teikiama atmosfera pamokose. Kiekvienas turi dirbti pagal savo jėgas, savo tempu, o mokyti ir auklėti reikia visus ir tai daryti kuo efektyviau. 15. Teigiamo požiūrio į mokymąsi ugdymas, mokymosi motyvų problema.Dabar sumažėjęs dalies mokinių noras mokytis. Reikia siekti, kad v lankytų m-klą ir jų požiūris į mokymąsi būtų +. Mokymasis l sudėt ir sunkus proc. Mokyt organizuoja mokymąsi, o mok mokosi. Nuo mok valios, žinių prikl mokymosi rezultatai. Svarbu mok požiūris, tai lyg pastovi mok nuomonė. Teigiamą pož į mokslą sudaro žinių, vertybių, mokėjimų, įgūdžių supratimas. Svarbu sąmoningumas, veikla. Teorinis teigiamas pož į mokslą jam svarbu teisingas mok tur supratimas. Svarbiausia čia įrodymas ir įtikinimas. Sėkmingą mokymąsi lemia ir mok noras mokytis-tai praktinis pož į mokymąsi. Čia svarbu mok proceso organizavimas. Reikia skatinti mok aktyvumą. Teorinis ir praktinis teigiamas pož į mokslą susiję, nes ugdomi tuo pačiu metu. Svarbu mokymosi turinys ir geras jo įvaldymas. Mok tur t b tinkamas, kuo realiau atspindintis kultūros lygį bei reikšmingas ir prieinamas mokiniams. Pagr mokymo dokumentas: mok programos ir vadovėliai. Reikalavimai mokymo medžiagai: medž ryšys su gyvenimu, aplinka. Kiekvienas mokyt nori, kad mok domėtųsi jo dėstomu dalyku, todėl mokyt turi gerai viską išmanyti ir daug žinoti. Mokymo turinys turi sietis su kitais dalykais. V turi suprasti, kad pasaulis sudėtingas ir vyksta įvairūs procesai. Svarbu vertinant reikia kreipti dėmesį į medž supratimą, žinių tvirtumą, mokėjimą analizuoti, palyginti, apibendrinti. Pažymius mokytojas rašo vadovaujantis savo sąžine. Turi pamiršti asmeniškumą, savo nuotaiką. Reikia atsižvelgti į fizinę-psichinę mokinio būklę. Negalima mažinti paž v, kuris lėtai mąsto, išsiblaškęs tt. Paž turi būti teisingi ir objektyvūs. Vertinti sudėtinga, neteisingai įvertintas mok praranda norą mokytis, sukelia nuoskaudą, negalima paž rašyti inertiškai, negalima rašyti blogo paž jei mok nedrausmingas ar neatsinešė kokios nors mokymo reikmės. Paž diferencijuoti. Tačiau reikia stebėti ar mokinys nesinaudoja mokytoju. (kurt patiems)16. Auklėjimas, jo esmė, specifika, santykis su mokymu.Auklėjimas–žm dvasinio pasaulio plėtimas. Tai a dorovinių, estetinių vertybių, idealų, dvasinių poreikių, charakterio bruožų, kultūringo elgesio, įpročių formavimas. Auklėjimas bando suderinti protą ir dvasingumą. Auklėj būtinas, ugdant harmoningą asmenybę. Tai nepertraukiamas procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Auklėjimo esmė-žmonių dorinimas. Auklėjimo specifika-organizuotas su visuomenės tikslais ir uždaviniais auklėjamasis poveikis. Auklėjimas viena iš ugd f-jų. Aukl susijęs su mokymu, kurio metu auklėjama. Pamokoje auklėja mokymo tur, mokyt a, mokymo metodai, drausmė. Aukl rezultatai veikia ir mokymo procesą. Mokymo ir aukl uždaviniai persipina. Sakoma, kas gerai moko tas gerai ir auklėja. Svarbu formuoti realistinį asmenybės požiūrį į tikrovę. Jis turi remtis bendražmogiškomis vertybėmis ir jas atitinkančiomis elgesio normomis. Auklėjimo ir mokymo negalima sutapatinti ar atskirti. Tai dvipusis procesas. Auklėjime lemiamą vaidmenį atlieka praktinė veikla. Svarbu kuo geriau panaudoti mokymo galimybes auklėjimui: dorovinei sąmonei, nuostatoms formuoti. Mokymo procese auklėjant nagrinėjamas informacijos turinys. Žinios-apibendrinta patirtis, todėl jas priimdami mokiniai ir formuoja savo požiūrį į aplinką, susipažįsta su įv idėjomis. Didelės įtakos turi humanitariniai dalykai, meno dalykai skatina kūrybinę veikla. Svarbu ir teisingas požiūris į auklėjimą. Mokymo turinys-vienas iš ypač reikšmingų šaltinių, kuris aktyvina ne tik protą, bet ir dorovę, jausmus. Mokymo auklėjamąjį poveikį lemia visa mok organizacija, mok met parinkimas, bei jų taikymo pobūdis. Ypatingą reikšmę turi mokytojo asmenybė. Auklėja ir pats bendravimas. Auklėjamąją mokymo įtaką lemia: mok turinys, mokomojo proceso organizavimas, mokytojo asmenybė. Auklėjime sėkmingumą lemia saviaukla. Jai padeda rūpinimasis savimi ir savęs pažinimas. Auklėjant vaiką reikia pažinti jo aplinką ir jį patį. Auklėjimo uždavinys-suformuoti dorovines nuostatas, sudaryti galimybę suvokti save ir aplinką. Auklėjimas sistemingas, planingas, organizuotas poveikis auklėtiniui, organizuojant jo paties veiklą, siekiant išugdyti jo dorines savybes. Auklėjime ypatingą vaidmenį vaidina šeima. Auklėjime dalyvauja visi žmonės nuo mažens iki senatvės. Kiekv veiksmas ar žodis turi poveikį kitiems. Iš visų žmonių išskiriami prigimtiniai auklėtojai-tėvai. Jie turi išauklėti dorą ir kultūringą vaiką, nors būna, kad gerų tėvų vaikai būna blogi. Vėliau vaikus auklėja m-kla. Intensyviausiai auklėjama iki 16 m. 17. Auklėjimo metodų problema, jų grupių charakteristika.Auklėjimo metodai auklėjamosios (auklėtojo ir auklėtinių) veiklos būdai, kuriais siekiama realizuoti auklėjimo tikslus. Auklėjimas siekia ugdyti kiekv vaiko gabumus, kelti jo aktyvumą, sąmoningumą, individualybę. Auklėjimo metodas-teorinio apibendrinimo rezultatas, o metodinis būdas-praktinė metodo išraiška, kurių įvairovė auklėjimo metodą daro gyvą nesikartojantį. Kuo daugiau metodinių būdų yra įvaldęs auklėtojas, tuo turtingesnė jo veikla ir geresnių rezultatų jis gali tikėtis. Auklėjimo metodus reikia grupuoti pagal jų f-ją. 1. vienų dėka sukaupiama teigiamo elgesio patirtis, 2. ugdomas vaikų sąmoningumas. Tikslingiausia auklėj metodus klasifikuoti pagal jų paskirtį. Tinkamo elgesio įpročiai ir patvarios elgesio f-mos susidaro reikalaujant ir pratinant mokinius laikytis nustatytų normų (elgesio formavimo metodai). Metodų pasirinkimą apsprendžia tikslai ir turinys. Svarbu vaikų amžius. Visuomenines-politines, moralines ir kt soc žinias ( sąvokas, principus elgesio normas) auklėtiniai įgyja per žodinius auklėjimo metodus (reikia aiškintis, kalbėtis, kad vaikas nemeluotų). Auklėjant sunkiausia suformuoti:1.sąmonę-įv žaidimai (pokalbiai, diskusijos) 2. elgesį-praktinė veikla (žaidimai, bendravimas ir pan.) Jovaiša pateikia tokį klasifikavimą:1.įdomieji metodai. Teigiami pavyzdžiai.2.sakytiniai metodai.3.veikdinamieji . Dabar populiari dar kita klasifikacija, kur skiriamos:1. pavyzdys, 2. visuomenei naudingos veiklos metodai, 3. elgesio formavimo met, 4. žodiniai met, 5. pagalbiniai met (skatinimai ir bausmės). Kokį metodą pasirinkti apsprendžia auklėjimo sąlygos, kai kolektyvas susiformavęs. Blogai jei auklėjimas pagrįstas vien reikalavimais. Kolektyvo nariai turi kelti reikalavimus vieni kitiems-kolektyvo vieša nuomonė, požiūris į įvykius, įvairius faktus, grupių ar žm veiklą. Nuomonę gali formuoti gandai, patirtis. Jei informacija remiasi visuomenės patirtimi dažniausiai ji būna teisinga ir formuos viešą teisingą nuomonę. Vaikai turi mokėti priimti informaciją. Mokytojas turi pateikti teisingą ir objektyvią informaciją. Visuomenės normoms gali pritarti ir jas priimti ne visi kolektyvo nariai. Svarbu, kad mokinių veikla duotų rezultatų, nes jie skatina veikti toliau. Labai svarbus pedagogų ir tėvų pavyzdys. Jis veiksmingas jei auklėtojau turi autoritetą, jų asmeninis gyvenimas sutampa su vaikams keliamais reikalavimais, be to myli vaikus. Sudėtinga draugų pavyzdžio problema. Mažose grupėse neigiami pavyzdžiai gali susiformuoti stichiškai. Auklėtojas gali remtis vyresniais moksleiviais. Auklėjime svarbi visa sistema, kuria siekiama auklėjamųjų tikslų. 18 Mokyklos ir klasės bendruomenė, jos įtaka asmenybei, santykiai grupėje;bendruomenės (kolektyvo) ugdymas. Vaikas bendrauja su daugeliu kitų asmenybių-šeimos nariais, kiemo draugais ir kitokios bendros veiklos dalyviais.Vaikas yra daugelio grupių narys.Jis sąveikauja su įvairiomis asmenybėmis ir pats perima iš vienų ir perduoda kitiems socialines vertybes. Taigi,vaiką auklėja visi, kas su juo bendrauja,o vaikas pats aktyviai veikia tuos,kurie su juo bendrauja.Tokį pasikeitimą socialinėmis vertybėmis tarp individų bei jų grupių ir vadiname bendravimu. Yra mažos grupės.Jos nariai bet kuriuo metu gali keistis vertybлmis.Mažos grupės tai klasė, dalykinis būrelis, skautų būrelis ir pan.Tačiau ne mažesnę pedagoginę reikšmę turi neoficialiosios mažos grupės, susiformavusios pagal tarpusavio simpatijas, bendrus interesus ir pan. Bendravimas neoficialiosiose grupėse padeda vaikams geriau tenkinti jų poreikius. Kolektyvas yra maža grupė, pasižyminti tokiais bruožais:1)visi grupės nariai turi bendrą visuomenei naudingą tikslą 2)grupėje organizuota bendra visuomenei naudinga veikla šiam tikslui realizuoti 3)grupė turi savivaldos organus 4)susiformavusi grupės viešoji nuomonė, atitinkanti mūsų visuomenės idealą. Tačiau grupė gali būti visuomenei žalinga (pvz.,nusikaltėlių grupė).Todėl visuomenei žalingo tikslo siekianti grupė negali būti vadin.kolektyvu. Kolektyvu vadin.tik tokia grupė, kuri yra priėmusi socialinių vertybių sistemą, kurią mūsų visuomenė pripažįsta kaip vienintelę teisingą. Kolektyvu nevadinsime ir tokios auklėtinių grupės, kurios blogi tarpusavio santykiai. Pedagogo tikslas-pasiekti, kad jo vadovaujama grupė išaugtų į kolektyvą. Kolektyvą auklėja jo veiklos tikslai ir turinys. Kuo reikšmingesnė visuomenei kolektyvo veikla, tuo pats kolektyvas tvirtesnis. Svarbiausias auklėjamasis vaidmuo priklauso dalykiniams santykiams (kolektyvo narių tarpusavio pavaldumo, reiklumo vienas kitam ir atsakomybės už bendrą reikalą). Kita kolektyvo funkcija reiklumas pažeidžiantiems jo reikalavimus, pastebėtų veiklos trūkumų šalinimas. Čia kolektyvas naudoja kritiką ir savikritiką. Kad kritika būtų veiksminga, būtina pedagogo pagalba. Pedagogas skatina auklėtinius kritines pastabas remti dalykiškais pasiūlymais, moko šalinti trūkumus, taisyti klaidas, kritikuoti neįžeidžiant draugų asmenybės, skatinti tinkamai elgtis.Auklėtojas skatina auklėtinių drąsą pripažinti savo klaidas ir trūkumus, moko teisingiau reaguoti į draugų pastabas.Veikla bus daug sėkmingesnė, jei ji organizuojama remiantis ne tik dalykiniais, bet ir asmeniniais santykiais. Bendraujant susiklosto auklėtinių santykiai. Mokinių kolektyve išskiriami 3 tipų santykius. 1Dalykiniai santykiai turi bendrą veiklą. 2Asmeniniai santykiai, pagrįsti kolektyvo narių simpatijomis vienas kitam 3.Kolektyviniai santykiai. Kai kolektyviniai santykiai geri, kolektyvo nariai jaučiasi esą vienminčiai, jiems malonu dirbti kartu. Atskirų klasių, būrių, dalykinių būrelių ir kitų mokyklos struktūrinių padalinių kolektyvus vadiname pirminiais. Mokykloje pirminių kolektyvų funkcijas atlieka klasių kolektyvai, kurių dydis iki 3540 mokinių. Klasės kolektyvas pagal asmeninius santykius susiskaldo į mikrogrupes. Auklėtojas, organizuodamas kolektyvo veiklą, paprastai jomis ir remiasi. Auklėtojas privalo domėtis ir antipatijomis, ypač kai atskiri auklėtiniai išskiriami iš kolektyvo, tartum izoliuojami. Kolektyvo ugdymas yra tarpinis auklėjamasis tikslas. Kuo greičiau susiformuos kolektyvas, tuo sėkmingiau jo nariai ugdysis. Mokinių kolektyvas nėra pastovus. Kintant auklėtinių amžiui, kinta jų tarpusavio santykiai, veiklos tikslai ir pan.Vaikų grupė pereina nuo vieneto iki kolektyvo palaipsniui. Pagrindinis kolektyvo formavimosi požymis yra jo narių tarpusavio santykiai (dalykiniai, asmeniniai, kolektyviniai).Bendroje visuomenei naudingoje veikloje atsiranda dalykiniai santykiai, suartėja mikrogrupės, jos pradeda jaustis esančios vieno kolektyvo nariais. Kolektyvas formuojasi tik veikloje. Veikla skatina jų bendravimą ir auklėtojas gali geriau pažinti kiekvieną auklėtinį. Todėl pedagogas pirmomis dienomis rengia ekskursiją, turistinį žygį, kokią nors veiklą. Veikla padeda formuoti kolektyvą. Jei nėra perspektyvų, auklėtiniams veikla nuobodi. Kiekvienas kolektyvas sudaro veiklos planą trimestrui, visiems mokslo metams ir net keleriems metams. Tai atitinka artimąją,viduriniąją ir tolimąją kolektyvo perspektyvą. Pasirinktas tikslas privalo būti mokiniams reikšmingas. Kolektyvas gali turėti ne vieną, o kelias perspektyvas (gerai mokytis, gerai baigti mokyklą). Svarbi kolektyvo ugdymo priemonė-tradicijos. Tai g. b. tradiciniai kolektyvo renginiai. Kolektyvas yra susiformavжs kai: 1. vyrauja kolektyvo rūpinimasis savo narių mokymusi, elgesiu, visuomenine ir kita veikla. 2.geri santykiai tarp mokinių. 3.grupл susijusi bendrais interesais ir tarpusavio simpatija. 4.kolektyvas organizuotas. 5.geri santykiai su visos mokyklos kolektyvu. 19 Dorinio auklėjimo problemos, uždaviniai ir turinys, jo organizavimas šiuolaikinėmis sąlygomis. Dorovė-tai taisyklės, normos, kuriomis žmonės vadovaujasi bendraudami. Dorovinis tobulėjimas yra individualios asmenybлs reiškinys. Dorovinio auklėjimo tikslas – siekimas ne tik laikytis dorovės normų, bet ir aktyviai rūpintis jų įtvirtinimu gyvenime. Vaiko dorovinė pozicija pradeda formuotis labai anksti. Čia l.svarbu aktyvinti mokinių bendravimą. Dorovinės pozicijos pagrindas yra humaniškumas. Human.-meilė ir pagarba žmonėms, tarpusavio bendravimo žmogiškumas. Hum-o ugdymas-charakterio bruožų formavimas, kuris apibūdina auklėtinio santykius su kitais žmonėmis (kolektyviškumas, gerumas, draugiškumas, sąžiningumas, rūpestingumas, reiklumas ir kt.), auklėtinio požiūrį į save (savigarba, kuklumas, atvirumas ir kt.) ir valingus charakterio bruožus (savarankiškumas, ryžtingumas, savitvarda ir kt.) Geras žmogus jaučia malonumą, kai žmonių tarpusavio santykiai gražūs, sielojasi, kai jie blogi. Humaniško elgesio ugdymas yra aukščiausia dorovinio auklėjimo pakopa. Mokydamiesi mokiniai įgyja daug dorovinių žinių, jausmus, mokosi skirti gerus ir blogus poelgius. Mokomasis dalykas humaniškumui ugdyti yra literatūra. Čia mokiniai gilinasi į žmonių tarpusavio santykius, mokosi juos vertinti. Hum-mo moko ir kitos pamokos (istorija, fizika, chemija, biologija, fizinis, darbai). Dorovinis mokinių auklėjimas-nepamokinės veiklos sritis. Jo paskirtis-sisteminti tai, kas išmokta per pamokas, kolektyvinėje veikloje, buityje, formuoti dorovines nuostatas ir įsitikinimus. Dorovinio auklėjimo uždaviniai: 1)Dorinės sąmonės formavimas. Mokiniams aiškinama apie dorovės reikalavimus, elgesio normas, kas yra gera o kas bloga, kas teisinga, o kas ne. 2)Dorinių jausmų plėtojimas. Doriniai jausmai rodo dorinio išsiauklėjimo lygą. Ugdomi mokinių jausmai tokie kaip meilė savo kraštui, artimiesiems, pareigingumo, draugystės, teisingumo gailestingumo. Dorin jausmai ugdomi mokymo procese ir bendraujant. 3)Dorinio elgesio įpročių ugdymas. Tai mokymas ir pratinimas tinkamai elgtis. 4)Valingų charakterio bruožų ugdymas. Vaikus mokama atkaklumo, ružtingumo, pareigingumo, savarankiškumo, ištvermingumo ir t.t. Tvirtas charakt. ir valingumas formuojasi palaipsniui.5) Neigiamų bruožų šalinimas. Mokyt.stengiasi mokinio neigiamus bruožus pakeisti teigiamais. Bet perauklėti mokinius yra labai sunku. Taigi dorovinės normos, principai nėra įgimti, o įgyjami gyvenime, ugdymo bei auklėjimo procese. Dorovinio auklėjimo mokykloje turinys: Požiūrio į visuomenę formavimas. Formuojama meilė gimtam kraštui, požiūrio į visuomenę, formuojamas patriotizmas. Požiūrio į darbą formavimas. Formuojama sąmoninga pažiūra į darbą, į savo pareigas, darbštumą, mokėjimą ir norą dirbti kolektyve, pagarbos jausmą dirbantiesiems, nepakantumą veltėdžiams. Požiūrio į darbo produktą, materialines ir dvasines vertybes formavimas. Formuojamas požiurį į visuomeninių gėrybių gausinimą, turto tausojimą. Kiekvienas žmogus privalo sąžiningai dirbti, taupiai naudoti savo ir kitų žmonių darbo vaisius, tausoti visuomeninę nuosavybę, jį gausinti. Pož-io į žm-es formavimas. Svarbu ugdyti ir puoselėti dorovines bendravimo taisykles ir normas, mokėti bendrauti, suprasti vieni kitus.Pož-io į save patį formavimas. Svarbu ugdyti teisinga žmogaus požiūrį į save, tobulinti jo dorovingumą, dvasinį jautrumą, svarbu tobulinti intelektą, dvasinę, visuomeninę-vertybinę individo sistemą. Mok-oje l.svarbu formuoti mokiniams pareigos jausmą. Pareigos jausmas drausmina mokinius, skiepija sąžiningumo, pagarbos darbui ir kitas savybes. 20. Tautinio auklėjimo tikslas, jo funkcijos, veiksniai ir metodai. Mokiniai mokyklose yra rengiami tautos, visuomenės gyvenimui ir veiklai. Ugdomas tautiškumas, formuojama tautinė savimonė: meilė savo tautai, jos žmonėms, tautos kultūrai, istorijai, papročiams, tradicijoms. Tautinio auklėjimo tikslas išugdyti tautinę individuolybę. Jauna karta yra rengiama tautos gyvenimui. Taut auklėjimas turi ugdyti žmogų kaip tautietį, kaip tautinę individualybę. Tautinį auklėjimą skatina rūpintis Lietuvos kultūros išsaugojimu, formuoja atsakomybę už savo tautos likimą. Tautinio auklėjimo f-jos: plėtojimas ir perteikimas. (būtina jaunai kartai perteikti tautos patirtį, jos dvasines-kultūrines vertybes.) Tautinis auklėjimas vykdomas per visą ugdymo darbą. Jo esmė-teisingų santykių į savo tautą formavimas. Tautiškumas – tai būdas, forma, kuria reiškiasi tauta. Tai gimtoji kalba, papročiai, siekiai ir t.t. Tautiškumą ugdo: 1)tautiškas auklėjimas, 2)gimtoji kalba. 3) tautosaka. 4) tradicijos. 5) šventės. 6)tautinė literatūra. 7) Lietuvos istorija. Mokiniai mokyklose yra rengiami tautos, visuomenės gyvenimui ir veiklai. Ugdomas tautiškumas, formuojama tautinė savimonė: meilė savo tautai, jos žmonėms, tautos kultūrai, istorijai, papročiams, tradicijoms. Tautinio auklėjimo veiksniai: 1) šeima. Jai tenka didžiulis vaidmuo ir atsakomybė. Šeima tai tautybės skleidimo pradas. Šeima perteikia vaikui tautines tradicijas, papročius. Išmokstama kalbėti gimtąja kalba, tautiškai mąstyti. Tautosakos pagalba vaikas įvedamas į estetinį pasaulį. Šeimoje vaikai įgyja emocinius patriotizmo pagrindus. 2)mokykla. Ji tęsia tautinį auklėjimą, pradėtą šeimoje. Tautinio auklėjimo mokykloje vykdomas per visų dalykų pamokas. Tautinis auklėjimas vyksta per gimtosios kalbos pamokas. Ugdoma meilė kalbai, skatinama ją gerai išmokti. Per literatūros, istorijos pamokas mokiniai supažindinami su tautos kultūra, papročiais, tradicijomis. Tautinis auklėjimas skatina ir popamokinė veikla. 21 Darbas-ugdymo priemonė.Darbinio auklėjimo uždaviniai;pedagoginiai reialavimai mokinių darbuiMokykloje siekiama mokiniams suformuoti teisingą pažiūrą į darbą. Yra akcentuoj darbinio ugdymo svarba. Dirbdamas žmogus tobulėja fiziškai ir psichiškai. Darbu žmogus sudaro sau geresnes gyvenimo sąlygas. Dirbant formuojasi nemažai teigiamų asmenybės bruožų,o dykinėjant yra daugėlio blogybių šaltinis.D. u-jaunosios kartos rengimas darbui. Jo tikslas–perduoti jaunai kartai patirtį,mokyti ir įpratinti dirbti. Darbas yra visų dvasinių, materialinių gėrybių šaltinis. D. išmoko stropumo, darbštumo.Reikia mokinius mokyti,skatinti dirbti, sudaryti darbui tinkamas sąlygas. D.u. uždaviniai:1)psichologinis rengimas darbui.Reikia padėti teisingai suprasti darbo reikšmę,paaiškinti,kad D.yra pagrindinė visuomenės egzistavimo sąlyga,kad jis yra visų dvasinių ir materialinių gėrybių šaltinis.Todėl D. kiekvieno žmogaus pareiga.Mok-oje psichologinis rengimas darbui vyksta per visas pamokas.2)mokyti dirbti tai darbo įgudžių ugdymas. Išmokti dirbti galima tik dirbant. Todėl vaikas nuo mažens turi dirbti.3)darbo kultūros ugdymas. okoma kaip dirbti našiai,gerai panaudoti laiką,planuoti darbą,tvarkyti darbo vietą, atsargiai elgtis su darbi.įrankiaisir t.t.4)ugdyti darbui reikalingas savybes. Darbštumą, atsakomybę, pareigingumą, sąžiningumą, savarankiškumą, ištvermę.5)kolektyvinio darbo įgudžių ugdymas. Svarbu ugdyti darbą kolektyve. Kolekt. bendroje veikloje vaikas išmoksta bendrauti.6)susidomėjimo mokslu, technika, kultūra skatinimas. Reikia skatinti mokinius domėtis. Reikia organizuoti ekskursijas,skatinti skaityti populiarią mokslinę literatūrą, skaityti žurnalus.7)profesinis orentavimas. Mokinius reikia supažindinti su įvairiom profesijom, su įvairių profesijų reikalavimais. Mokinių darbas g.b. įv-us: buitinis,intelektinis.Kad darbas būtų efektyvesnis,reikia laikytis pedagoginių reikalavimų:1.Darbas turi turėti tikslą. Prieš pradedant dirbti, reikia išsiaiškinti ko bus siekiama ir kokie bus to darbo rezultatai. Nes nežinant tikslo,darbas gali būti neįdomus. 2.D.turi būti sistemingas ir nuoseklus.Tik su šia sąlyga mokiniai pripras prie darbo,augs jų darbinis aktyvumas.Reikia darbą nuolat sunkinti, nes tai ugdo valią.3.Darbas turi atitikti mokinių jėgas. Per sunkus darbas pakerta pasitikėjimą savimi, darosi nemalonus. Dėl to gali atsirasti nenoras dirbti, gali susiformuoti neigiamas požiuris į darbą.4.Skatinti ir ugdyti aktyvumą, iniciatyvumą, savarankiškumą, išradingumą.5.Pradėtą darbą užbaigti ir pasiekti numatytą rezultatą. Kai vaikai mato savo darbo rezultatą, jie patiria malonumą,džiaugsmą, ugdo pasitikėjimą savo jėgomis.Jie yra skatinami toliau dirbti, geriau suvokia savo pareigas.O nepasisekimas formuoja nepasitikėjimą savo jėgomis.6.Vaikams darbą reikia įvairinti.Tas pats darbas vaikams atsibosta.Reikia nuolat keisti darbą atsižvelgiant į vaiko galimybes.Keičiant darbą, vaikas supažindinamas su įvairiomis darbo rūšimis.7.Formuoti vertingus darbo motyvus. Reikia aiškinti vaikui kokią reikšmę turės darbo rezultatai atskiram asmeniui, šeimai, kitiems žmonėms.Būtina siekti, kad jų veikla skatintų ne egoistinius interesus,o siektu būti naudingu kitiems. 22 Drausmė mokykloje,jos svarba ir ugdymas.Savivalda mokyklojeDrausmė-būdas viešajai tvarkai palaikyti. Priemonė, kurios dėka žmonių bendruomenė gali vieningai veikti. Drausmė būtinas visuomenės atributas. Drausmė-kolektyvo veiklos sąlyga. Ji turi būti grindžiama bendražmogiškom vertybėm. Reikia kad žm suprastų, kad drausmė-būtinybė. Drausmės svarba:1)drausmė reikalinga kolektyvui,kad šis galėtų greičiau ir lengviau pasiekti savo tikslus2)drausmė yra kiekvieno kolektyvo nario saviauklos priemonė,jos dėka ugdomas gebėjimas įveikti kliūtis ir atlikti sunkius darbus3)drausmė puošia kolektyvą ir kiekvieną jo narį;4)drausmė garantuoja asmenybės saugumą ir jos pasitikėjimą savo teisėmis. Draus.yra auklėjimo priemonė:moksleiviai ugdosi iniciatyvumą, organizuotumą, pareigingumą, pagarbą vyresniesiems. Mokinių drausmingumą ugdo visa jų veikla.Sąmoningą drausmingumą visų pirma ugdo mokymasis. Mokymasis-pagrindinė mokinių veikla, reikalaujanti atsakomybės, pareigingumo, gebėjimo dirbti drauge,atlikti užduotis ir pan.Mokydamiesi mokiniai formuojasi būtiniausius savitvardos įpročius. Tinkamai parinktas pamokos tikslas,mokomoji medžiaga, mokymo metodai, savarankiško mokinių darbo organizavimas, tikslingas mokomųjų priemonių naudojimas nulemia drausmę pamokoje.Mokiniai drausmingi ir aktyviai dirba per pamoką.Drausmė pamokoje pašlyja, kai mokytojas nemoka užimti vaikų,jų sudominti. Drausmingumo ugdymą mokyklose lemia režimas. Režimas-dienotvarkės laikymasis. Turi būti sudarytos geros mokyklos vidaus tvarkos taisyklės. Drausmingumo ugdymui nemažą reikšmę turi mokinių taisyklių nagrinėjimas. Taisyklės apibūdina pagrindinius reikalavimus mokinių elgesiui. Kartais mokiniai šių taisyklių nesilaiko. Aiškinant taisykles, siekiama, kad mokiniai išmoktų jas kaip savo elgesio normas. Visų šių drausmės ugdymo būdų ir priemonių realizavimas daug priklauso nuo pedagogų kolektyvo vieningumo, santykių su mokiniais. Mokytojų reikalav.mokiniams turi būti draugiški,nuoširdūs. Jei mokykloje stokojama mokinių ir mokytojų santykių nuoširdumo,sąmoningo drausmingumo išugdyti neįmanoma. Drausmės pokalbiai esti frontalūs ir individualūs. Kl auklėtojo valandėlę vedami frontalūs pokalbiai, kurių metu aktyviausias kl auklėtojas. Individualūs drausmės pok vedami atskirai su mok ir jų tėvais. Jo tikslas nustatyti vidines ir išorines nedrausmingumo priežastis, paveikti saviauklą ir savidrausmę. Tokiam pokalbiui naudojamas probleminio pokalbio metodas. Ugdant sąmoningą drausmę nepakanka, kad mokiniai gerai žinotų įvairias taisykles, reikia kad atkakliai jas vykdytų.Savivalda turi būti kiekvienoje m-kloje. Ji turi ruošti žm gyventi demokratinėje visuomenėje. Savivaldos bruožai:1.kruopštus visos m-klos veiklos numatymas.2.visi mok turi dalyvauti savivaldoje.3.ji galima kai didelė galimybių saviraiškos formų pasirinkimo galimybė, tai dalyvavimas būrelyje ir jo valdymas. Svarbu kad savivaldos organai kasmet keistųsi, atsinaujintų, kad kuo daugiau mok dalyvautų m-klos valdyme. Savivaldos formos:1.mokyklos taryba.2.pedagogų taryba, kuri sprendžia specifinius klausimus.3.mokinių taryba.4.tėvų taryba.Mokyklos vadovybė neabejinga savivaldai-ji leidžia kurtis įv organizacijoms. Savivalda svarbi mok saviraiškai, ji turi būti diktuojama vidaus poreikių ir kūrybiškai plėtojama. Čia sprendžiami l svarbūs iškylantys kl.-gera dirva mok visuomeniškai bręsti. Pedagogams būtina domėtis statusais, nuostatomis, ir pedagogiškai įvertinti jų galimą įtaką konkrečiam v, jo dvasiniam pasauliui, asmenybės plėtotei.23 Mokinių saviaukla,pedagoginė pagalba jai.Saviaukla yra sudėtinė auklėjimo dalis, veikla skirta savo dvasinio pasaulio tobulinimui. Specialiai organizuota, tikslinga, ilgalaikė individo veikla, skirta tobulinti asmenybę. Saviaukla atsiranda iš žmogaus susidaryto savo asmenybės vaizdinio.Tačiau reikia gebėti ir reguliuoti save,savo veiklą,savo elgesį. Pagrindinė saviauklos sąlyga–poreikis, kuris atsiranda kartu su savimonės pabudimu v santykiaujant su žm ir daiktų aplinka. Saviauklos būtinumą sukelia savęs įvertinimo aplinkoje, savisaugos poreikis. Pedagogas savo auklėjamaisiais veiksmais skatina saviauklą. Saviaukla būdinga jau paaugliui, ypač vyresniajam,nors jos elementų yra ir vaikystėje.Paauglys siekia bendraamžių pripažinimo, nori būti savarankiškas, paauglystėje atsiranda potraukis kitos lyties asmenims. Pedagogas moko auklėtinius saviauklos sistemos. Ją sudaro tokie etapai:.1Tobulinimosi tikslų suvokimas. Auklėtiniai gali būti susidarę neteisingą bendraamžio vaizdinį. Auklėtojas privalo pasiūlyti auklėtiniams jiems aktualius,svarbius saviauklos tikslus.2.Pirminės tobulinimosi programos sudarymas. Auklėtojas apibūdina galimus saviauklos būdus, pataria, kada ir kokiomis sąlygomis juos geriau taikyti,kaip vertinti gautus rezultatus. Pirmaisiais saviauklos etapais auklėtojas vadovauja saviauklai, instruktuodamas auklėtinius.Tolesni saviauklos etapai yra individualūs.3.Numatyto saviauklos plano išbandymas ir koregavimas.Čia auklėtiniai patikrina,ar užsibrėžti saviauklos tikslai realūs,ar pakanka valios,pastangų susidarytam planui realizuoti.Auklėtojas stebi,kaip auklėtiniams sekasi.4. Praktinės auklėtinių veiklos. Ši veikla g.b. ir kolektyvinė,ir individuali.5Rezultatų apibendrinimas.Vienas iš svarbių pedagogo uždavinių-išmokyti auklėtinius saviauklos būdų.Galima nurodyti, kaip auklėtinis g.save aktyvinti ir kaip save analizuoti..Pagr.jaunesniojo paauglio aktyvinimo būdas-užduotys pačiam sau.Iš pradžių užduotys sau numatomos ne daugiau kaip savaitei(laikytis dienos režimo,įvaldyti mokymosi būdą, padėti namuose). Vyresniojo paauglio pagrindinis aktyvinimo būdas yra įsipareigojima-tam tikros teigiamos savybės ugdymosi ilgesniam laikotarpiui. Aukštesnių klasių moksleiviams—asmeninis planas, kuriame yra savarankiški, ndividualūs įsipareigojimai. Saviauklos sėkmę lemia auklėtinio gebėjimas analizuoti save, įžvelgti tobulinimosi rezultatus. Dar jaunesnysis paauglys mokosi vertinti save, savo galimybes, savo elgesį. Savęs vertinimas ugdo nepasitenkinimą tuo, kas pasiekta, skatina norą tobulėti.Pedagogas moko auklėtinius vertinti save. Auklėtinius reikia pratinti nuolat fiksuoti savo poelgius, išgyvenimus, orus ir siekius. Savikontrolė yra saviauklos sėkmės rodiklis. Auklėtinis, įvaldęs savikontrolę, yra iš esmės įvaldęs ir saviauklą. 24 Klasės auklėtojas,jo pagrindinės veiklos sritiys.Auklėtojas–tai toks žmogus,kurio asmenybė glaudžiai susijusi su jo veiklos rezultatais. Jo darbo dėka visuomenę papildo asmenybės, gebančios praturtinti ją naujomis vertybėmis. Nuo mokytojo veiklos priklauso visos žmonijos pažanga. Ugdydamas auklėtinį kaip asmenybę,auklėtojas kuria ir visuomenės ateitį. Kad ir kokie geri būtų vadovėliai, auklėjimo sėkmė priklauso nuo mokytojo teorinio ir praktinio pasirengimo, pedagoginio kryptingumo, rūpinimosi auklėtiniais. Jie rūpinasi mokiniais,bendrauja su jų tėvais, rūpinasi visuomenės intelektualiniu, estetiniu lavinimu. Jie formuoja naują žmogų. Auklėtojas turi būti:visuomeniškai aktyvus, turėti platų politinį akiratį,estetinė kultūra, mokytojo erudicija, moralinis tyrumas, mokėjimas analizuoti auklėtinio asmenybę ir jos ugdymo rezultatus, mokėjimas planuoti pedagoginę veiklą, mokėjimas numatyti lavinimo ir auklėjimo turinį, mokėjimas naudoti įvairius lavinimo ir auklėjimo būdus.Auklėt turi nuolat kelti savo kvalifikaciją. Auklėtojo a l. svarbu:1.analitiškumas.2.platūs interesai.3.mąstymo lankstumas.4.polinkis tirti.5.dvasingumas, geras dalyko išmanymas.6.sugebėjimas pritaikyti žinias7.pagarba auklėtiniams,dėmesys jiems.8.patenkinti auklėtinių smalsumą-kantrybė-domėtis jų problemomis.9.pasitikėti auklėtiniais.10.gerbti save, pripažinti savo silpnybes.11.kalbėti su auklėtiniais atvirai, drąsiai, sąžiningai.12.tartis su auklėtiniais, leisti jiems koreguoti darbų eigą. Pedagoginiai mokėjimai:1.sudominti vaikus.2.sudėt dalykus padaryti paprastais.3.greitai ir tiksliai įžvelgti mokinio vaiko vidinius pergyvenimus ir pedagogiškai į juos reaguoti.4.valdyti save, kalbą.Kvalifikacijos tobulinimas-nenutrūkstamas procesas, kuris skirstomas į formalų ir noformalų. Svarbiausi auklėtojo veiklos barai:1.mokinio išsiaukl;ėjimo tyrimas.2.Auklėtinio perspektyvos nustatymas.3.Auklėtinių veiklos organizavimas.4.bendradarbiavimas su klasės mokytojais. 5.bendradarbiavimas su tėvais ir visuomene. 25.Šeima, jos ugdomasis vaidmuo, sėkmingo auklėjimo šeimoje sąlygos.Šeima-tai santykiai tarp tėvų, tėvų ir vaikų. Šeimoje turi būti geri tarpusavio santykiai,tarpusavio moralinė atsakomybė ir savitarpio pagalba. Viena iš svarbiausių šeimos funkc. yra vaikų auklėjimas. Normaliam vaikų auklėjimui būtina visų šeimos narių tarpusavio meilė. Susilpnėjus ar išnykus meilei, mažėja šeimos narių savitarpio pasitikėjimas,prieraišumo ir atidumo jausmas, dingsta poreikis išsaugoti šeimą, mažėja šeimos narių emocinė pusiausvyra, tai neišvengiamai veikia vaikų auklėjimą. Vaikų auklėjimo šeimoje esmė -vaiko dvasinis vystymasis, jų ir suaugusių šeimos narių gyvenimo tinkamas organizavimas. Vaikų auklėjimui vienodai reikalingi abu tėvai. Didelis vaidmuo prikl. šeimos atmosferai. Svarbi ir pačių vaikų sąveika, brolių ir seserų sant. Šeima yra kolektyvas,nuo kurio susiformavimo lygio priklauso vaikų auklėjimo sėkmė. Nuo pat gimimo v prižiūrimas ir visapusiškai ugdomas. Jis turi sąveikauti su savo šeimos nariais. Šeimoje vaikas stebi šeimos gyvenimo būdo, jos narių dorovinės ir dvasinės kultūros, elgesio, vertybinių orientacijų pavyzdį. Šeimoje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Tačiau šeima viena nėra pajėgi visapusiškai ugdyti asmenybę,suteikti jai reikalingų žinių. Ji negali pakeisti mokyklos. Tačiau nuo šeimos auklėjimo prikl kitų ugdomųjų institucijų darbo sėkmė. Sąlygos: Svarbiausia-ar tėvai supranta šeimos prasmę, ar jie suvokia tikslus, kuriuos visuomenė kelia šeimai, ar siekia juos įgyvendinti. Daug kas priklauso nuo tėvų mokėjimo vaiką suprasti ir būti jo suprastam, gebėjimo suvokti jo elgesio motyvus,požiūrį į gyvenimą.Vaikai kaupia asmeninį patyrimą dažniausiai remdamiesi tėvų gyvenimo patyrimu. L.reikšminga yra pedagoginė šeimos situacija.T.y. kaip tevai moka auklėti vaikus, kokie tėvų ir vaikų santykiai, koks vaiko požiūris į tuos santykius. Svarbu ir šeimos tvarka, jos režimas, taisyklės, kuriomis grindžiamas vaikų įpročių ugdymas. Ypatingą reikšmę v auklėjimui turi jo psichologinių poreikių tenkinimas. V turi jaustis esąs lygiavertis šeimos narys. Jis turi jaustis saugiai. Jei vaikas jaučiasi šeimoje nesaugiai, mano, kad yra nereikalingas, nemylimas, tėvų pedagoginė veikla nėra veiksminga. Dažnai auklėjant vaikus daromos klaidos:1)pedagoginės veiklos stoka, kol vaikas mažas,o užaugus skuba užpildyti tas spragas.Šią klaidą dažniausiai sąlygoja dėmesio sutelkimas savo asmeninei veiklai užmirštant vaikus,nesutarimai šeimoje, girtuokliavimas ir kt.2)vaikams suteikiama visiška laisvė.Ši klaida dažniausiai pasitaiko, kai stokojama laiko vaiko priežiūrai ir auklėjimui.Susilpnėjęs bendravimas su tėvais skatina vaikus kurti savas elgesio taisykles. Gavę iš tėvų laisvę, vaikai paprasčiausiai nemoka ja naudotis.3)per didelis tėvų griežtumas. Dažnai vaikai sukyla prieš perdėtą griežtumą. Toks tėvų elgesys slopina savarankiškumą, pabrėžiamas vaiko nelygiateisiškumas. Vaikai pradeda priešintis 4)tėvų ir kitų vyresnių šeimos narių nenuoseklūs ir nesuderinti pedagoginiai veiksmai. Abu tėvai nesuderina savo veiksmų, veikia nenuosekliai, be aiškios krypties.