Žmonės mėgsta žaisti. Jie sugalvojo azartinius lošimus, stalo žaidimus, įvairias rungtynes ir čempionatus. Dabar visi prie televizorių ekranų prisiklijavę stebime krepšinio varžybas. Ir žaidžiame mes ne tik ant scenos, bet ir savo gyvenime, kartais net neįsisąmonindami savo vaidmens.
Noriu Jums pristatyti vieną įdomią psichologijos kryptį, o tiksliau tai, kaip jos šalininkai interpretuoja viską, kas vykstą žmonių bendravime – Trasakcinė analizė.
Šios teorijos pradininkas E. Berne, psichoterapeutas, kuris žmonių bendravimą vaizdžiai apibendrino kaip mainus, savotiška žaidimą, kuriame dalinamės informacija prisiimdami sau tam tikrą vaidmenį. Nuo pasirinkto vaidmens priklauso, kokiu tonu, kokiais žodžiais ir kaip deklaruosime savo mintis.
E.Berne išskyrė tris pagrindines pozicijas, kurias gali užimti žmogus bendraudamas su kitais – tėvo, vaiko ir suaugusiojo.
- Tėvo poziciją užimdami mes tarsi jaučiame pareigą paauklėti, pamokyti, moralizuoti, globoti savo oponentą. Dažnai perimamas tėvų elgesio modelis. Galimas polinkis į kategoriškumą arba ironizavimą.
- Pasirinkę vaiko poziciją ožiuojamės, pasiduodame emocijoms, ambicijoms. Elgesys valiūkiškas, netrūksta optimizmo, spontaniškumo ir žaismingumo. Taip pat galimi įvairūs tipai – drovus vaikas, kūrybiškas vaikas, nerūpestingas vaikas…
- Suaugusiojo pozicijai būdingas nutylėjimas, korektiškumas, taktiškumas, objektyvumas, racionalumas, logika. Šioje pozicijoje mažiausiai dominuoja žmogaus Ego. Sakiniuose nestinga argumentų ir faktų, viskas patikrinta, įrodyta, intelektualiai išprotauta.
Taigi, vaikas remiasi jausmais, suaugęs faktais, o tėvas dogmomis.
Šie vaidmenys, tai tik mūsų “amplua”, kurį pasirinkę mes perduodame norimą informaciją. Informacijos pobūdis gali būti įvairus – papildantis pokalbį – tai tiesioginiai atsakymai, kai į pašnekovą reaguojame jam iš anksto numatyta ir priimtina reakcija.
Jei tik taip reaguotume į mūsų pašnekovus, draugus, artimuosius ir pažįstamus, bendravimus būtų labai paprastas, nuspėjamas, o kai kam galbūt net nuobodus. Todėl suaugusieji savotiškai žaidžia pasirinkdami vieną iš dar dviejų transakcijų būdų.
Priešiška transakcija – tai nepageidautina reakcija, netikėtas atsakymas.
Dar viena alternatyva – paslėpta transakcija, ką liaudyje vadiname „tarp eilučių“, „paslėpta mintis“ ir t.t. Į klausimą atsakome vienaip, o omenyje turime visai ką kita. Šiuo atveju slepiame savo reakcijas po socialiai priimtinais impulsais. Tai darome norėdami apsisaugoti nuo per didelio atsivėrimo, paliekama dviprasmiškumo.
Va čia ir prasideda žaidimai. Norime prisipažinti simpatijose, o dangstomės po taktiškais komplimentais. Norime pakviesti pasimatymui, o klausiame – „ką veiksi rytoj?“. Kiekvienas žaidimas yra savotiškai žavus, jei jo taisyklės priimtinos abiems žaidėjams. Bet kartais žmonės neskaito tarp eilučių, tiesiogiai supranta Jūsų dviprasmiškus signalus. Tai klaidina ir gali neigiamai paveikti tolimesnį bendravimą.
Laukite tęsinio!
Straipsnis parašytas remiantis užsienio šaltiniais.
Kristina Leščinskaitė
Comments are closed.