Suaugusiųjų žaidimai

629 1

Žmonės mėgsta žaisti. Jie sugalvojo azartinius lošimus, stalo žaidimus, įvairias rungtynes ir čempionatus. Dabar visi prie televizorių ekranų prisiklijavę stebime krepšinio varžybas. Ir žaidžiame mes ne tik ant scenos, bet ir savo gyvenime, kartais net neįsisąmonindami savo vaidmens.

Noriu Jums pristatyti vieną įdomią psichologijos kryptį, o tiksliau tai, kaip jos šalininkai interpretuoja viską, kas vykstą žmonių bendravime – Trasakcinė analizė.

Šios teorijos pradininkas E. Berne, psichoterapeutas, kuris žmonių bendravimą vaizdžiai apibendrino kaip mainus, savotiška žaidimą, kuriame dalinamės informacija prisiimdami sau tam tikrą vaidmenį. Nuo passirinkto vaidmens priklauso, kokiu tonu, kokiais žodžiais ir kaip deklaruosime savo mintis.

E.Berne išskyrė tris pagrindines pozicijas, kurias gali užimti žmogus bendraudamas su kitais – tėvo, vaiko ir suaugusiojo.

  • Tėvo poziciją užimdami mes tarsi jaučiame pareigą paauklėti, pamokyti, moralizuoti, globoti savo oponentą. Dažnai perimamas tėvų elgesio modelis. Galimas polinkis į kategoriškumą arba ironizavimą.
  • Pasirinkę vaiko poziciją ožiuojamės, pasiduodame emocijoms, ambicijoms. Elgesys valiūkiškas, netrūksta optimizmo, spontaniškumo ir žaismingumo. Taip pat galimi įvairūs tipai – drovus vaikas, kūrybiškas vaikas, nerūpestingas vaikas.
  • Suaugusiojo pozicijai būdingas nutylėjimas, korektiškumas, taktiškumas, objektyvumas, racionalumas, logika. Šioje pozicijoje mažžiausiai dominuoja žmogaus Ego. Sakiniuose nestinga argumentų ir faktų, viskas patikrinta, įrodyta, intelektualiai išprotauta.

Taigi, vaikas remiasi jausmais, suaugęs faktais, o tėvas dogmomis.

Šie vaidmenys, tai tik mūsų “amplua”, kurį pasirinkę mes perduodame norimą informaciją. Informacijos pobūdis gali būti įvairus – papildantis pokalbį – tai tie

esioginiai atsakymai, kai į pašnekovą reaguojame jam iš anksto numatyta ir priimtina reakcija.

Jei tik taip reaguotume į mūsų pašnekovus, draugus, ar. . .

Kristina Leščinskaitė

Join the Conversation

1 comment

  1.    Reply

    Mes suaugusieji tikrai vieni su kitais zaidziame, nors nemazai suaugusiuju megsta vadinti save suaugusiais subrendusiais zmonemis, bet neretai pasielgia taip vaikiskai, jog sunku patiket, kad tokio amziaus zmogus taip gali elgtis.Nors tiesa sakant manes jau beveik niekas nebestebina, nes manau, jog visi, be isimties esam apgaulingi, devime kaukes, kad apsaugotume savo tikra veida, bet galbut palaipsniui tos kaukes taip prigyja, jog tampa tikru musu veidu…
    Suaugusieji, “tarp eiluciu” ne tik vieni kitus aukleja, bet ir tyciojasi “tarp eiluciu”.Kad aukleja sitaip,gal ir gerai, nes kitu atveju nemalonu pasijust lyg mazu vaikeliu.Bet kai sitokiu budu tyciojasi, nemaziau skaudu nei kad tyciotusi tiesiogiai, tokiais atvejais geriau tam zmogui, kuris taip tiesiogiai ir supranta, kad kalbama ne apie ji, o apie kita zmogu.
    Normalu,kad nevisada “tarp eiluciu” suprantame ir tas nesupratimas klaidina ne kiek nemaziau, negu kalbantysis dviprasmiskai…
    Gal ir nuobodu butu gyventi be tokiu zaidimu, bet kartais taip vargina apsimetinejimas,ironizavimas is esmes tam kad primirstume savo problemas, o ypac jas primirstam ” padedami” kitiems ju problemas spresti…
    Tikriausiai visi bendraudami kartais remiames jausmais, kartais faktais, kartais dogmomis.

×
×