Šiandieninė tendencija aiški iki aitrumo – žmogus gali būti vienas, bet jokiu būdu nevienišas. Nes geriausias draugas – internetas – visuomet šalia. Šį kartą nebauginsime priklausomybėmis ar kitais pavojais, kurie internete tyko kaip alkanas, prie aplinkos kailį idealiai prisiderinęs tigras… Rrrrrr…. Murrr murrr…
Šįsyk internetas – ne tigras, o mažas, mielas, pūkuotas persų veislės kačiukas, kurį gera laikyti ant kelių, glostyti, o jei ką – ir su juo pasikalbėti…
Išsikalbėk lygu išsirašyk
Psichologai mums rekomenduoja išsikalbėti. Tik tai dažnai tampa neįmanoma. Esame tokie užimti, kurdami vaistus nuo vienatvės ir visaip lengvindami gyvenimą bei gerindami bendravimo galimybes. Užtat išsirašyti – netgi labai prašom. Tai irgi psichoterapinė priemonė. Laiko patikrinta. Dienoraščiai gyvuoja nuo tų laikų, kai žmogus suprato, jog įmanoma palikti savo egzistenciją liudijančių ženklų supančioje aplinkoje.
Istorinė terapija
Jei ne ant popieriaus, tai ant akmens – angliuku. Net Robinzonas Kruzas, ir tas savo mintis ir dienų skaičiavimus raštu dėstė – kad neužmirštų, kaip ilgai saloje gyvena. Ir kad yra žmogus. Nes jeigu kartais, įsprausta į kampą vienatvės ar gyvenimo aplinkybių nelabai gali atsakyti už savo veiksmus, popierius už tave atsakys. Jis tau papasakos, kokia tu esi iš tiesų. Bent jau buvai kažkada. Kad turėtum su kuo palyginti.
Viskas, kas yra ar bus perskaityta, buvo kažkada užrašyta. Jei ne aukščiau minėtuoju angliuku, nubrėžusiu Kleopatros antakių liniją, tai ištarškinta klaviatūra ir paleista į interneto platybes – tavo nuotaikų gijomis, tiesiai tolyn nuo vienatvės, kai jauti, kad negali tylėti, o netylėti nėra su kuo…Net jeigu esi beveik nevieniša ir labai geidžiama.
Šiuolaikiniai psichomanevrai
Jausmų geismų tramvajus – pypt, ir rieda iš anksto nustatytu maršrutu… Tavo nuotaikos plaikstosi virtualiuose forumuose, pokalbių svetainėse arba interneto asmeninių pranešimų gavikliuose. Tai vyksta nusispjovus (per petį ir dar triskart) į visus žvygaujančius virusus, baisiuosius trojanus, siurbiančius informaciją net iš ten, kur viskas labai labai giliai paslėpta…
Įsidiegi tobuliausią „antivirusinę“, įjungi ugniasienes ir šnipų gaudymo programas – taip apsiginklavusi iki dantų esi pasiruošusi bendrauti atvirauti… Tik pašnekovus arba tiksliau – susirašinėjimo draugus belieka atrasti. Juos gali rinktis įvairaus plauko, kokio tik užsigeidi tą akimirką – pagal vietą, kur praleido vaikystę, pavojingų augintinių skaičių, svajonių darbą, požiūrį į neperskaitytas knygas, turtingiausią profesinį žodyną…
Ir tu gali būti visai kitokia, nei esi iš tiesų. Su(si)kuriami vaizdiniai aptraukia lengvu rūku (su gaiviais rasos lašeliais) ne tik tavo asmenybę, bet ir tą žmogų, kuriuo bandai pasitikėti, net jeigu nežinai, kaip jis atrodo… Oi oi, ar tikrai jis toks, kokį nutapė meistriška interneto ranka?
Pusiau profesionali psichologinė pagalba
Kai kurios interneto pokalbių bendruomenės susikuria vien dėl to, kad paremtų negandos ištiktus likimo draugus. Depresijos, mitybos sutrikimų ar kokios nors priklausomybės kankinami žmonės internetu gali susirasti pokalbių kambarių, kur juos išklausys ir jiems patars likimo broliai bei seserys.
Asmenybės sutrikimų kamuojami žmonės dažniausiai būna labai uždari, jautrūs ir nelinkę pernelyg dalintis savo išgyvenimais. Nes visuomet gali atsirasti tokių, kurie norės tuo jautrumu pasinaudoti. Tiesiog pažaisti kitų jausmais… Atviros pokalbių svetainės juk taip ir vadinasi – atviros, o tai reiškia – visiems. Tad jeigu ieškai rimtos psichologinės pagalbos, būk budri.
Duoti ir imti : internetinių skalbinių romantika
Nori imti? Pirmiausia duok. Tai gali būti šiltas tavo laiškas, nuskriejęs žmogui, kuris tau rūpi…Tam, kad jam pradėtum rūpėti tu…
Kai depresija nekamuoja, o tiesiog norisi pasikalbėti, pabūti savimi (tikrąja), rašyk laiškus žmonėms, kuriais pasitiki. Kurių ilgiesi. Kuriems tavo laiškas bus graži dienos dovana.Tos kelios ar keliolika eilučių kartais gali pakeisti gyvenimą.
Viskas labai paprasta – internetas – tarsi ištempta per erdves ir laikus skalbinių virvė, ant kurios plaikstosi išdžiaustyti skalbiniai – įvairių žmonių skirtingi laiškai…Vieni – labai spalvingi ir trumpučiai – kaip margos kojinaitės viena paskui kitą, pora prie poros. Nuotaikinga „labas, labas, kur tu, kaip tu?“ karuselė, praskaidrinanti dienas, primenanti, kad esi gyva ir paguodžianti, kad turi kam rašyti..
Kiti laiškai kaip suknelės – proginės ar gėlėtai vasariškos – kiekviena su savo nuotaika. Ilgomis rankovėmis, nuogais pečiais, iki kelių, iki pat batelių noselių – visokios… Tarsi pravėrus spintą gali pamatyti, kokia nuostabiai kerinti, o gal griežtai paslaptinga tu buvai tą kartą. Arba paspėlioti, kokia dar būsi…
Yra laiškai it didžiulės paklodės. Taip, tos, dvigulei lovai „du metrai ant dviejų“ – kur išsilieja šampanas ir visos vieno vakaro mintys it patrakusios nušuoliuoja klavišais, virsdamos tavo mėgstamos smėlinės spalvos paklode. Kuri galbūt plaikstosi vėjyje kone gražiau ir gracingiau nei buvo aprašyta… Vienaip ar kitaip ji bus perskaityta… Galbūt vėliau, nei buvo išskalbta ir atiduota vėjo glamonėms… Galbūt nesuprasta… Bet…
Tuo metu, kai kažkas rašė ir tuo metu, kai kažkas skaitė – nei tas, anei kitas nebuvo vienišas….
