Atsivėrimas ir privatumas

Praeitoje dalyje aprašėme atsivėrimo kitam žmogui riziką, kaip ją sumažinti, supratome kodėl tiek daug žmonių slepia savo jausmus. Pateiktos įžvalgos buvo vertingos ir lengvai pritaikomos praktikoje.

Šioje dalyje pratęsime atsivėrimo tarpasmeniniuose santykiuose temą. Suprasime ką norima pasakyti jausmais atsiveriant bei išsiaiškinsime, kodėl žmonės nesidalina jausmais – juk tai taip svarbu!

Jausmų išraiška atsiveriant

Jausmai tarpasmeniniuose santykiuose paprastai parodomi mimika, gestais ir įvardijami žodžiais. Džiugūs sirgalių riksmai sporto arenoje palaikant savo mėgstamą komandą, draugo apkabinimas sutinkant jį grįžusį iš kelionės, mirktelėjimas bendradarbiui, kurį ką tik paggyrė viršininkas, – visa tai jausmų išraiška.

Paprastai teigiamų emocijų raiška yra priimtina ir tinkama, ypač jei tai susiję su kito žmogaus įvertinimu. Gebėjimas atvirai pasidžiaugti kito asmens sėkme – psichologiškai sveikos ir brandžios asmenybės požymis.

Dauguma žmonių norėtų reikšti savo teigiamas emocijas raiškiau nei įprastai. Ir artimieji visada laukia mūsų įvertinimo ir palaikymo, meilės prisipažinimų. Tačiau, nepaisant to, daugelis mūsų linkę elgtis santūriai net šeimoje. O štai negatyvių jausmų raiška dažnai pakenkia tarpasmeniniams santykiams, nors tam žmogui, kuris juos išreiškia, dažnai palengvėja.

Pasitaiko, kad neiigiamos emocijos (nerimas, pyktis ir pan.) išliejamos ant visai niekuo dėtų asmenų, ypač vaikų. Juk dažnas vaikystėje esame girdėję: “Jei tėvelis grįš iš darbo suirzęs, nesipainiok jam po kojomis, nes gausi pylos.”

Galima suprasti suaugusįjį, kuris po įtemptos ir nelabai sėkmingos die

enos grįžta į namus subjurusios nuotaikos. Aišku, jis nori tos nuotaikos kuo greičiau atsikratyti, atskleisdamas ją pirmam sutiktam šeimos nariui.

Bėda ta, kad emocijos, ypač neigiamos, yra užkrečiamos. Kai supykęs asmuo išsirėkia ant kito žmogaus, jis pasijunta daug geriau, nes taip atsikrato neigiamų emocijų. Tačiau to žmogaus, ant kurio buvo išsirėkta, nuotaika sugenda, o jųdviejų tarpasmeniniai santykiai nukenčia.

Ar yra išeitis, kuri būtų priimtina abiem pusėms? Pasirodo – taip. Kiekvienas iš mūsų gali

pasidalyti savo jausmais atsiverdamas kitam asmeniui taip, kad nebūtų pakenkiama tarpusavio santykiams.

Kodėl žmonės nesidalina jausmais

Dažnai žmonės galvoja, kad jie dalijasi savo jausmais, nors iš tiesų jie juos tik išreiškia (arba vertina kitų asmenų poelgius). Tokia išraiška gali būti, pvz., džiaugsmo ar nusivylimo šūksnis sporto salėje stebint mylimos komandos žaidimą arba reakcija į draugo jumms iškrėstą pokštą surinkant: “Nesąmonė!”

Tuo tarpu dalijimasis savo jausmais – tai tų jausmų nusakymas be jų vertinimo. Pvz., jei draugui prisipažinote, kad jo mažos dovanėlės jums teikia džiaugsmą, jūs pasidalijote savo jausmais. Jūs dalijatės jausmais, kai sakote mylimajam(-ai): “Aš labai jaudinuosi, kai tu, išvykęs į komandiruotę, man vakare nepaskambini.”

Dalijimasis savo jausmais padeda geriau vieniems kitus pažinti ir suprasti, sukurti ir palaikyti artimus santykius bei leidžia kitiems žmonės suvokti, kaip jų elgesys veikia mus. Vis dėlto kai kurie žmonės nelinkę dalytis su kitais sav

vo jausmais dėl šių priežasčių:

Jų žodynas nėra pakankamai turtingas, kad jie lengvai rastų tinkamų žodžių savo jausmams įvardyti. Dalijimasis jausmais reikalauja tikslumo. Pvz., asmuo gali jausti susierzinimą, bet jis nesugeba nusakyti to jausmo atspalvio. Juk susierzinimas gali turėti apgaulės, išdavystės, pavydo, nerimo, įžeidimo ir daug kitų niuansų.

Jie nenori tapti pažeidžiami. Jei jūs atsiveriate kitam asmeniui ir papasakosite, kas jus labiausiai skaudina, atsidursite tikrai rizikingoje padėtyje. Mat kitą kartą, jei šis žmogus norės jums pakenkti ir jus įskaudinti, jis jau žinos, kaip tai padaryti.

Saugiau išreikšti pyktį, nei būti mandagiam ir atsiveriant pasakyti, kas jus skaudina; saugiau demonstruoti abejingumą, nei atsiveriant pasidalyti savo džiaugsmu ir laime, rizikuojant, kad iš jūsų bus pasišaipyta.

Kita vertus, jei jūs nemokėsite protingai rizikuoti atsiverdami, tai vargu ar jums pasiseks su kitais asmenimis užmegzti gerus ir patvarius tarpasmeninius santykius.

Jie drovisi kalbėti apie savo jausmus. Kodėl? Vienas iš dažniausių priežasčių – vaikystės patirtis. Pvz., dešimtmetis Lukas nenori eiti pasivaikščioti su seneliu ir prieštaraudamas mamai sako: “Man gėda su juo kartu vaikščioti, juk aš jau ne mažas.” Mama nustebusi atkerta: “Kaip tu taip gali sakyti, juk jis tave taip myli!”

Toks mamos atsakymas vaikui dažniausiai reiškia viena – tu jauti neteisingai, negražu taip jausti, nemandagu. Todėl vengdamas kritikos Lukas pamažu nustos atvirai dalytis jau

usmais ne tik su mama, bet ir su kitais asmenimis.

Jie nenori pakenkti. Kartais žmonės mano, kad atsivėrimas gali pakenki tiek tam žmogui, kuriam atsiveriama, tiek jų tarpasmeniniams santykiams. Pvz., vaikiną labai erzina jo draugės įprotis kramtyti nagus. Tačiau jis galvoja, kad atsivėręs ir pasidalijęs savo susierzinimu, įžeis draugę ir jų santykiams iškils rimtas pavojus. Gal iš tiesų geriau patylėti?

Ne, nes tą susierzinimą anksčiau ar vėliau jis išreikš visai kita dingstimi, nors tikrąją savo jausmų priežastį slėps. Taigi net jei vaikinas neįvardytų tikrosios savo susierzinimo priežasties, jų santykiai gali nutrūkti.

Tačiau jei jis sugebėtų atsiverti ir taktiškai prisipažinti, kuo jį erzina draugės elgesys, atsirastų galimybė išsaugoti jųdviejų gerus santykius. Tikėtina, jog šioje situacijoje ir pati mergina atsivertų ir prisipažintų, kad jai irgi nepatinka toks jos įprotis. Išsikalbėjus palengvėtų, o gal vaikinas netgi galėtų jai padėti atsikratyti šios problemos?

Taigi atsivėrimas, įvardijant savo jausmus, kiekvienam iš mūsų padeda ne tik geriau pažinti save, bet ir sustiprina ryšius su kitais asmenimis, tarpasmeniniams santykiams tampant gilesniems ir prasmingesniems.


Straipsnis parašytas remiantis R. Lekavičienės, Z. Vasiliauskaitės, D. Antinienės ir J.Almonaitienės knyga “Bendravimo psichologija šiuolaikiškai”.

Violeta Šiugždytė

Leave a Comment