Technikos stebuklai

Šiandien per žioplumą ištryniau visas nuotraukas iš kompiuterio. Visas. Taip,  norint šitokį dalyką padaryti, reikia nemenkų gabumų, todėl savo unikalaus būdo neišduosiu. Pasakysiu tik tiek – norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada.

Ir taip pikta ant savęs, o kartu ir ant visokių prietaisų prietaisėlių, turinčių lengvinti mums gyvenimą. O galvoje praūžia nuodėminga mintis “velniop tuos kompiuterius”. Ir visą techniką ten pat!

Dėl telefonų ir galimybės bet kada susiskambinti žmonės nustoja tartis ir planuotis, dėl interneto – susitikinėti gyvai (juk galima ir susirašyti ar surengti kokią video konferenciją per Skype…). Ir nuotraukų nebespausdinam o “saugom” skaitmeniniu pavidalu, kažkodėl tikėdami ilgaamžiškumu.

Visur ir visada žmogų gali atstoti visagalis Įrenginys.

Atsidarau langą – vienas oro gurkšnis į plaučius, kitas… Jau ramiau. Ir tada prisimenu, kad pusę nuotraukų galėsiu susirankioti iš draugų. Ir dar ramiau paliko. Ir nebepikta ant technikos – kompiuterių, interneto, telefonų – juk ji visi padės man susigaudyti draugus.

Ir tai, kas buvo peikta, reabilituojasi.

Taip, svarbiausia nepamiršti, kad už bet kokio Įrenginio visada sėdi žmogus. Jis valdo ir parenka kryptį Daiktui. Taigi klystų jis, ar skintų laimėjimus, tegu visgi ir lieka jis žmogum. Kad it klystančiu.

Comments are closed.