Veido transplantacija

Nuo fantastikos iki realybės visuomet vienas žingsnelis. Prieš keletą metų veido transplantacija atrodė fantastika, o šiandien pasaulio medikai skelbia, kad jie jau gali pacientams „pakeisti“ veidą tarsi filme „Dviveidis“.

Jau pripratome prie žinių, kad medikai persodina širdį, keičia kepenis, inkstus, „užlopo“ nudegusią odą. Tačiau vis dažniau pasigirsta žinučių apie veido transplantacijas.

Veido odos persodinimo operacijos pasaulyje jau atliekamos nuo 2001 metų, kai oda iš kitos kūno vietos perkeliama ant veido. Didžiulio pasisekimo sulaukė Luisvilyje (Kentukio valstija, JAV) atlikta veido odos persodinimo operacija. Tuomet pannaudota donoro rankų delnų oda recipientui puikiai prigijo – dabar žmogui tereikia nuolat vartoti vaistus, kurie organizmui padeda pasisavinti svetimą odą.

Analogiška operacija prieš metus atlikta Prancūzijoje – joje dalyvavo net 30 chirurgų. Operacija buvo sėkminga, tačiau pacientas ranka numojo į gydytojų priesakus ir liovėsi vartojęs vaistus. Tuomet visa operacijos sėkmė nuėjo perniek. Prieš porą metų leidimas daryti veido transplantacijas suteiktas ir Ohajo valstijos (JAV) Klivlendo klinikos specialistams. Tačiau tokioms operacijoms reikia Nacionalinės etikos komisijos palaiminimo.

Kodėl kyla sunkumai?

Vis dėlto veido transplantacija yra ne kosmetologinė operacija. Chiirurgai siekia ne pagražinti veidą, o sugrąžinti žmogiškąją išvaizdą žmogui, kurio veidas buvo sužalotas avarijoje ar kito nelaimingo atsitikimo metu.

Pasirodo, kad ne taip paprasta atrinkti pacientus, kuriems tokia rizikinga operacija tikrai būtina. Kas būtų, jei veidą keisti galėtų kiekvienas mūsų? Pri

isiminkime filmą „Dviveidis“, kuriame FTB agentas Šonas Arčeris, pakeitęs veidą, išgyvena tikrą košmarą – jam tenka kovoti ne tik už savo gyvenimą, bet ir dėl žmonos ir dukters gyvybės.

Etikos sargų teigimu, šiais medicinos mokslų laimėjimais netruktų pasinaudoti nusikalstamo pasaulio atstovai. Pasikeitę veidą, tarp mūsų visą gyvenimą galėtų nebaudžiami vaikštinėti žiauriausi žmogžudžiai ar prievartautojai. Nors, deja, ir sugriežtinus veido tranpslantacijų operacijų prieinamumą tokių atvejų pasitaikytų.

Realybėje egzistuoja dar viena su veido transplantacijomis susijusi bėda – donorų problema. Jų rasti yra ir bus nelengva dėl išankstinės neigiamos žmonių nuostatos.

Apskritai veido persodinimas – ne vien operacija, tai – daugiapakopis procesas. Specialistai sako, kad jį sudaro vienuolika žingsnių. Nors kai kurie iš galėtų būti atliekami kartu, daugeliu atvejų vėlesnė proceso pakopa turėtų būti atliekama tik po sėkmingos ankstesnės.

Pasiekimai ir prooblemos

Veido persodinimas – mikrochirurginė operacija, kuria mirusio donoro veidas perkeliamas gyvam recipientui. Persodinama ne tik oda, bet ir kraujagyslės, venos bei arterijos. Su oda kartu keliauja ir veido raumenys ir net kai kurie kaulai. Kad transplantacija pavyktų, labai svarbu sėkmingai sujungti nervus, kurie reguliuoja judrumą ir juslumą. Antraip išeis tik kaukės efektas – žmogus negalės judinti naujosios veido odos ir raumenų, liūdėti, juoktis, kalbėti ir valgyti.

Netgi viską darant labai tiksliai, net preciziškai, gali atsirasti nenumatytų problemų. Pirmiausia dėl to, kad svetima oda lab

bai sunkiai savinasi kitos odos baltymus.

Žmogaus oda atlieka labai daug funkcijų, kurias ji visomis keturiomis stengiasi išsaugoti persodinant ją į kitą vietą. Viena jų – apsauginė, kurios dėka kūnas saugomas nuo išorinių dirgiklių: traumų, įvairių mikroorganizmų patekimo į organizmą. Oda šalina įvairius toksinus bei vandens perteklių, atlieka termoreguliacijos funkciją. Ji yra labai jautri – odos paviršiuje itin daug nervinių galūnių. Visas šias funkcijas reikia išsaugoti arba atgaivinti persodinus odą į kitą vietą.

Dar vienas galvosūkis – mirus žmogui, oda apmiršta pati pirmoji iš visų organų. Odą persodinantys chirurgai neturi ir to laiko rezervo, kuriuo gali disponuoti širdį ar kepenis persodinantys specialistai.

Ar jos išties reikia?

Veido transplantacijos subtilybes vertinantys specialistai tvirtina, jog neverta baimintis kriminalinio pasaulio asų, norinčių pasikeisti veidą, antplūdžio. Juk mikrochirurgai tiek Lietuvoje, tiek užsienyje jau seniai atlieka įvairias kosmetines operacijas – trumpina nosis, pakelia akių vokus, naikina raukšles, keičia lūpų formą ir pan. Yra žinoma atvejų, kad prieš dešimtmetį buvo keičiama kai kurių nacistinių Vokietijos nusikaltėlių išorė. Mėgindami išvengti bausmės, veido bruožus koreguoja kriminaliniai nusikaltėliai. Tokioms procedūroms ryžtasi kino bei meno garsenybės. Tik išorės pokyčių jie siekia kitais tikslais – bandydami išsaugoti jaunystę.

Tačiau mikrochirurgai negali dirbti tarsi santechnikai – sudėtingoms operacijoms reikalinga brangi įranga, kitos priemonės, kurias gali turėti tik specialios klinikos. Tokiose įstaigose vargu ar pavyktų praslysti nepastebėtam.

Vertinant psi

ichologinio šoko matuokle, jokia kita žmogui padaryta žala, subjaurojimas ar liga neprilygsta veido praradimo traumai. Tačiau apsipręsti dėl veido transplantacijos gali tik pats nukentėjusysis. Tad pirmiausia ji reikalinga po sunkių traumų ar ligų praradusiems gyvenimo džiaugsmą žmonėms.

O neapsisprendusius ar reikalo spiriamus chirurgų pacientus gali ištikti „Dviveidžio“ herojaus likimas – po operacijos pamatęs savo naująjį atvaizdą, įniršio pagautas Šonas Arčeris puola daužyti visus veidrodžius.

Leave a Comment