Aš ir šventės

Kalėdos prabėgo ir štai jau laukiame Naujųjų metų. Regis, gruodžio pabaiga – vienas didelis laukimas. Bet šiandien aš susimąsčiau… Jeigu šventės praskuodžia taip greitai, kad ne visada spėjam susigaudyti, tai ko iš tiesų laukiam..?

Štai, pavyzdžiui, kada Jūsų, mieli skaitytojai, širdyse gimsta šventė? Kai ant stalo pradeda garuoti 12 patiekalų? Ar kai išaušta Kalėdų rytas? Galbūt šventė Jūsų gyvenime nubunda tuomet, kai po visų gausių vaišių keliatės ir skubate lankyti kitų artimųjų, draugų, pažįstamų..? O gal šventės taip ir nepajuntate..?

Kodėl pradėjau šią kalbą? Nes šiemet ganėtinai skausmingai pajutau, kad šventės, kurių, atrodė, laukiau baisiausiai, lėkė ir pralėkė. Vieną rytą nubundu – ir jau po švenčių. Ir štai ką sau pasižadėjau: kitais metais lauksiu šventės ne kaip konkrečios dienos (gruodžio 24, 25, 31..), o kaip jausmo prabundančio širdyje galbūt net gerokai anksčiau.

Kad ir dovanų pirkimas… Kiek iš mūsų laiko jį smagiu užsiėmimu ir mėgaujasi..? Taip, tikrai stengiuosi, bet toli gražu ne visuomet pavyksta atsikratyti įkyrios minties “ir vėl Kalėdos, ir vėl dovanas pirkt…”. Ir tada iš šventės telieka tik didelis nesustojantis pirkimas.

Nežinau, gal artėjantis metų pasikeitimas mane taip veikia, bet norisi pasižadėti sau daugybę dalykų. Ir vienas jų – įsimylėti šventes iš naujo. Iš anksčiau.  Kad gruodžio 26-tosios vakarą neapimtų liūdesys dėl praėjusių švenčių, nes žinočiau, jog mano širdyje jos gyveno gerokai ilgiau, nei tas kelias dienas.

Toli gražu netaikau to visiems. Tikrai žinau, kad yra žmonių, kurie moka gyventi šventės džiaugsme. Bet visiems tiems, kurie šiemet patyrė tokį pat ar panašų liūdną suvokimą, kad Kalėdos praėjo nejučia, linkiu kitais metais tiesiog atverti JOMS širdį gerokai anksčiau.

Smagių Naujųjų!

Comments are closed.