Konfliktas – kieno kaltė didesnė?

Pykčių šeimose pasitaiko neretai. Ir tai labai normalu. Kažin, ar štai toks scenarijus ką nors labai nustebins:

-Tu vėl grįžai vėliau, nei žadėjai, matyt, tau visai nerūpi šeima! – O tu kasdien burbi, nejau negali manęs suprasti? – Suprasti tave? Juk tu kaltas dėl to, kad savaitgalius leidžiame namie ir niekur neišsiruošiame! – O tu tikrai bjauri, nejau nematai, kaip stengiuos? Pati dėl visko kalta. – Čia aš kalta? Čia tu kaltas! Kokia kvailė, kad tekėjau už tavęs! Sakė man mama, kad sugadinsi man gyvenimą.”

Toliau tęssti šį kaltinimų dušą, manau, nėra prasmės. Kiekvienas sugalvokime jam pabaigą tokią, kokia dažniausia mūsų namuose (ar mintyse). Taigi, kai eilinį kartą atmušinėjau kaltinimus ir svaidžiausi savo „gniūžtėmis“, susimąsčiau – kas gi „kaltesnis“?

Kaltinimų pradžia – senovėje

Kaip teigia Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Daiva Balčiūnienė, pradėti reiktų nuo gilios senovės. Tos, kurioje vyrai buvo medžiotojais, o moterys – rinkėjomis. Iš ten kildinami tie psichologinės moterų ir vyrų sanklodos skirtumai, kurie ir lemia skirtingus prioritetus, o reiškia, – ir skirtingą požiūrį. Bam! Tarsi vaikai kaktomis susimuša dviejų žmoonių pasauliai, kyla konfliktas, o juk apkaltinti visada norisi labiau kitą, nei save. Mat apkaltinti save (jei tai ne tuščia savigrauža dėl visko, ko tik įmanoma) – tai jau branda ir atsakomybė. O ar visi galime šiais dviem dalykais pasigirti? Manau, tik

krai ne.

Kaltinimai kyla iš skirtumų

Mes smarkiai skirtingi. Vyrai dažniau racionalesni, jiems svarbu faktai, logika, kaip išspręsti problemą, kaip kažką veikti. Moterims svarbiau pasiguosti, pakalbėti apie santykius, apie emocijas. Ir štai jie artėja vienas prie kito – tarkim, moteris grįžta iš darbo pavargus ir nori tiesiog pasiguosti, – gal ją apšaukė koks stuobrys, gal dar kas nepasisekė. Ji sako: „kaip pavargau, kaip buvo sunku“. Vyrui kyla noras, kažką daryti – jis tai ir sako: „tai tu daryk taip ir anaip, tai mesk tu tą darbą, pasakyk viršininkui, kad daugiau šeštadieniais nedirbsi“ ir t.t..

Tačiau moteris nenori nieko daryti. Ji laukė emocijų, jų negavo, todėl supyksta, kad jos nesupranta. Jei vyras būtų pasakęs ką nors panašaus į „vargšytė mano, kaip tau sunku, ateik, aš tave apkabinsiu, aš taiip tave myliu“, konflikto nebūtų. „Nesuprasta“ taip, kaip norėjo, moteris supykusi ima kaltinti vyrą nesupratingumu, šaltumu. Vyras supyksta, nes irgi nebuvo suprastas, ir, pagriebęs pirmą pasitaikiusį kaltinimą, sviedžia jį atgal moteriai. Būtų tai kamuolys, nors pasportuotų žmonės, tačiau kaltinimai – ne sportas, o tikras išbandymas nervams ir santykiams.

Kitas kaltinimų šaltinis – „kodėl, jei aš galiu, tu negali?“. Į šią formulę galima įstatyti skirtingus kintamuosius – nuo pusryčių gaminimo iki vaiko pamokų tikrinimo ar papildomo darbo. Tačiau taip jau yra, kad ir čia mes skirtingi. Emp

pyriškai įrodyta, kad moteriai lengviau vienu metu daryti keletą darbų, kai tuo tarpu vyrai dažniausiai „su galva“ pasineria į vieną. Taigi, ir čia nesidaro aišku, kas „kaltesnis“.

Geriausia gynyba – puolimas

Tiesa, kartais kaltinimai slepia paties kaltintojo kaltes. Juk geriausia gynyba – puolimas. Psichologė D. Balčiūnienė pasakoja, kad kartais panagrinėjus, kodėl sutuoktinis ar sutuoktinė ėmė kaltinti kitą prasta vaikų priežiūra, nemokėjimu gaminti valgį ar nepasitenkinimu lovoje, ir visu tūkstančių kitų būtų ar nebūtų dalykų, paaiškėja, kad į santykius įsibrovė trečias asmuo. Kaltinimai tokiu atveju nukreipia kaltę nuo „prasižengusiojo“ ir suveikus psichologiniam gynybos mechanizmui, jis apjuodino kitą.

Kaltinimai – gera iškrova

Turbūt esate pajautę, kad kartais kaltinimai ir padeda. Gerokai pasisvaidžius sakiniais, prasidedančiais „o tu.“, nepaisant šiokio tokio nuovargio, atsiranda ir malonus atsipalaidavimas, o ir partneris/-ė nebeatrodo toks beviltiškas..Tiesiog, nedidelio barnio metu mes išmetame iš savę susikaupusias emocijas, nepasitenkinimą, tad iš tiesų – palengvėja! Tik susimildami, neleiskite, kad numesta kojinė (suprantu, kad toli gražu ne pirmą kartą, bet visgi.) ar neįjungtas posūkis važiuojant automobiliu virstų trečiuoju pasauliniu karu jūsų santykiuose! Kad taip neatsistiktų, reikia, kad kaltinimai nežemintų ir nežeistų kito žmogaus.

Galite pasipykti, tačiau „smūgiai“ žemiau juostos – draudžiami! Neverta kaskart grįžinėti į praeitį ir kaltinti dėl seniai praėjusių dalykų – jei aiškinsitės dėl konkretaus įvykio, yra tikimybės, kad kažko pasieksite. Kaltinimai „dėl visko“ tik įsk

kels pykčio žiežirbą. Jei kaltindami peržengėte ribą, tačiau žmogų vertinate ir mylite, – nebijokite atsiprašyti. Gal iš tiesų pykote visai ne ant to žmogaus?..Jau nekalbu, kad kaltinimai, neva „visi diedai ožiai“ arba „visos bobos vienodos“ neturi jokio pagrindo, ir neatneša nieko gero.

Tai kas visgi kaltesnis?

Priartėjus prie pabaigos, leisiu sau grįžti į šio straipsnio pradžią. Tai kas gi kaltesnis? Juk kažkas objektyviai turėtų (arba galėtų) būti labiau kaltas dėl to, kad pikta, kad netvarkinga, kad liūdna.Tačiau psichologė purto galvą: „ginčuose nebūna kaltesnio“, – sako ji, „ir apskritai, nereikia švaistytis kalte“. Už realią kaltę – kai iš tiesų kažko pridirbame, – galima atsiprašyti, ją išpirkti pataisant situaciją. Neurotinė kaltė, kai prisiimame kitų kaltes, ar po šiuo jausmu kažką slepiame (pavyzdžiui, – meilužę) ar egzistencinė – kai jaučiamės, jog nerealizuojame savęs – kaltinimais neišsprendžiamos.

Ir nors kartais norisi išrėkti, kad esame teisesni, panašu, kad neišdegs. Nėra teisesnių, kaip nėra kaltesnių. Ir apskritai, juk sutiksite, – svarbu, ne ką sakome, o kaip. Vadinasi, jei „nemušime“ kito savo kaltinimais, nežeminsime jo („tavo kreivos kojos“, „tu visada atrodai, kaip baidyklė, kai.“), turime šansą iš kaltintojų virsti kritikais. O sveika kritika kartais iš tiesų padeda išspręsti problemą. Pabaigai patarimas – sakinio pradžią „tu ir vėl..“ pakeiskite kita: „aš liūdnai jaučiuosi, kai.“, „man nepatinka, kai..“, „gal mes galime daryti tai

ip ir anaip.“, – taip partneris nesijaus puolamas, tad mažiau ir „ginsis“. O svarbiausia – būkite nuoširdūs. Kaltindami. Bardamiesi. Taikydamiesi. Mylėdami.

0 thoughts on “Konfliktas – kieno kaltė didesnė?”

  1. Straipsnyje teigiama, kad apkaltinti save, o ne kitą – branda ir atsakomybė. Bet ar visada? Gal kartais po tuo slepiasi nepasitikėjimas savimi ir kompleksai…

    Reply
  2. Tiek šį, tiek įvairius panašius straipsnius, deja skaito dažniausiai moterys, atsiliepimus irgi dažniausiai jos rašo…todėl sakau, man liūdna…ką mes vienos pakeisime, visos darbų naštos ir taip gerokai užgulė, o juk noras kurt turi būti abipusis.

    Reply
  3. Iš tiesų vyrai nelabai domisi psichologiniais santykių niuansais… O gal tiesiog dar neišmokome straipsnių pateikti jiems patrauklia kalba?

    Reply

Leave a Comment