Bendrosios pasiūlos veiksniai ir jos kitimas Lietuvoje

1908 0

TURINYS

ĮVADAS 3

1. BENDROJI PASIŪLA IR JOS KITIMO VEIKSNIAI 5

1.1. Bendrosios pasiūlos samprata ir pokyčiai 5

1.2. Darbo užmokesčio ir kainų suderinimas 11

1.3. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 13

2. BENDROSIOS PASIŪLOS VEIKSNIAI IR JŲ KAITA LIETUVOJE 15

IŠVADOS 21

LITERATŪRA 22ĮVADAS

Kiekviena valstybė siekia užtikrinti stabilų šalies ekonominį augimą, tačiau šio tikslo siekimas paprastai yra susijęs su bendrosios pasiūlos ir bendrosios paklausos suderinimo politika. Bendroji pasiūla atspindi bendrojo produkto kiekį, kurį šalies gamintojai gali bendrai pasiūlyti per tam tikrą laikotarpį, esant tam tikrai kainai. Svarbiausi veiksniai, lemiantys bendrosios pasiūlos pokyčius, yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Darbo užmokesčio augimas gaali neigiamai paveikti bendrosios pasiūlos apimtis, jei neužtikrinamas nuoseklus ir kitų kainų augimas. Šiuo atveju darbo užmokesčio didejimas mažina gamintojų pelną. Taip pat gamintojai turi užtikrinti nuolatinį darbo našumo didėjimą, kuris leidžia sumažinti gamybos sąnaudas, tenkančias vienam darbuotojui, ir taip padidinti gamintojų gaunamą pelną bei didinti bendrąją pasiūlą šalyje.

Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, pastaraisiais metais buvo pastebimas itin spartus bendrojo vidaus produkto augimas, optimistiškai nuteikęs daugelį šalies ekonomikos subjektų. Sparčiai didėjanti bendroji šalies paklausa ir teigiami gyventojų lūkesčiai lėmė taai, kad šalies gamintojai, prekybininkai bei importuotojai turėjo užtikrinti tinkamą pasiūlos apimtį. Tačiau įstojimas į Europos Sąjungą, lėmęs itin sparčius emigracijos iš Lietuvos tempus, ir kiti makroekonominiai veiksniai privertė darbdavius intensyviai didinti darbo užmokestį visoms darbuotojų grupėms. Darbo užmokestis pastaraisiais laikotarpiais sm

markiai viršijo darbo našumą. Šis skirtumas tarp darbo užmokesčio ir darbo našumo, be kita ko, atsirado dėl to, kad šalies gamintojai neskyrė deramo dėmesio inovacijoms ir investicijoms bei jų pritraukimui iš potencialių užsienio investuotojų.

Šiame darbe aptarsime teorinius bendrosios pasiūlos modelius bei jos pokyčius nulemiančius veiksnius. Taip pat bus analizuojamos dabartinės bendrosios pasiūlos tendencijos Lietuvoje ir jas nulemiantys tarptautiniai bei šalies vidiniai veiksniai.

Darbo tikslas- remiantis teoriniais bendrosios pasiūlos makroekonomikoje modeliais, aptarti bendrosios pasiūlos tendencijas ir jos pokyčius lemiančius veiksnius Lietuvoje.

Darbo uždaviniai:

1. Aptarti bendrosios pasiūlos sampratą.

2. Nusakyti bendrosios pasiūlos pokyčius lemiančius veiksnius.

3. Aptarti bendrosios pasiūlos infliacijos priežastis ir pasekmes.

4. Aprašyti bendrosios pasiūlos tendencijas Lietuvoje.

Rašant darbą buvo naudotasi lietuvių bei užsienio autorių metodine literatūra, kurioje aprašomi bendrosios pasiūlos modeliai. Bendrosios pasiūlos tendencijos Lietuvoje aprašyti buvo naaudota Statistikos departamento informacija, analitiniai darbai.1. BENDROJI PASIŪLA IR JOS KITIMO VEIKSNIAI

1.1. Bendrosios pasiūlos samprata ir pokyčiai

Bendroji pasiūlos analizė padeda spręsti ekonomikos prisitaikymo prie įvairių svyravimų, (pavyzdžiui, prie naftos kainų didėjimo 1973-1974m. ir 1979-1980m. arba jų kritimo 1985-1986m.) mechanizmą.

Pasiūla ekonomikoje – tai gamybos apimties ir kainų kitimo elementas, todėl bendrosios pasiūlos analizė padeda suprasti infliacijos mechanizmą, nedarbo ir infliacijos kompromiso sprendimo būdus.

Bendroji pasiūla (AS-aggregate supply)- prekių ir paslaugų kiekis, kuri gamintojai gali ir nori parduoti rinkoje, esant atitinkamam kainų lygiui.

Bendrosios pasiūlos teorija &#
#8211; mažiausiai ištyrinėta makroekonomikos sritis. Priežastis, kad esama skirtumų tarp idealios ekonomikos, kurios gamybos apimtis visada yra tokio lygio, kurį sąlygoja visiškas užimtumas, ir realios ekonomikos, kurios darbo rinka lėtai prisitaiko prie bendrosios paklausos pokyčių.

Bendroji pasiūla rodo ne fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą ir jo kitimą, priklausantį nuo kainų, darbo užmokesčio, technikos lygio t.t.

Bendrosios pasiūlos kreivė (aggregate supply curve) – kainų lygio ir bendrosios pasiūlos tiesioginės priklausomybės grafinis pavaizdavimas.

Realiojo nacionalinio produkto ir kainų lygio kitimo ryšį, kai kiti bendrosios pasiūlos veiksniai yra pastovūs (ceteris paribus), rodo pasiūlos kreivė AS. Jei kaina yra P1, firmos pasirengusios gaminti produkcijos Y1. Firmų pageidaujama gamybos apimtis priklauso nuo kainų, kurias jos gauna pardavusios savo prekes, ir kainų, kurias jos moka už darbą ir kitus gamybos veiksnius. Vadinasi, bendrosios pasiūlos krevė AS atspindi gamybos veiksnių, ypač darbo rinkos, taip pat prekių bei paslaugų rinkų, sąlygas.

Iš pradžių AS kreivė yra nuožulni, o vėliau statėja. Taip yra todėl, kad, kol gamyba nėra pasiekusi savo potencialaus lygio, kol firmos turi nerealizuotų gamybos pajėgumų ir yra laisvos darbo jėgos, nežymiai padidėjęs kainų lygis lemia didesnį gamybos apimties padidėjimą. Aprašytieji dėsningumai būdingi trumpiesiems laikotarpiams.

Potencialusis (galimasis) bendrasis vidaus (nacionalinis) produktas (Yp- potencial gross domestic (national) product)- didžiausias tikrosios produkcijos apimties lygis, kurį ša
alies ūkis geba pagaminti per tam tikrą laiką visiškai panaudojant visus turimus gamybos veiksnius.

Potencialaus produkto lygis priklauso nuo šalies darbo jėgos dydžio ir vidutinio darbo našumo, priklausančio nuo technikos būklės ir kapitalo kiekio, tenkančio vienam darbuotojui ir rodo ekonomikos galimybių ribą.

Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė (SRAS- short run aggregate supply curve) tai bendrojo kainų lygio ir gamybos apimties sąryšis, kai nedaug padidėjęs arba išlikęs tas pats kainų lygis lemia žymų gamybos apimties padidėjimą.

Bendrosios pasiūlos kreivė

Pasiekus firmos atitinkamas gamybos plėtimo ribas, tolesnis gamybos didėjimas galimas tik gerokai pakilus kainoms, nes ima didėti gamybos kaštai. Priešingu atveju bus gaunamas vis mažesnis bendrojo produkto prieaugis.

Trumpuoju laikotarpiu kainos yra nelanksčios ir negali staiga prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė nėra vertikali linija.

Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė

Jei kainos ir gamybos apimtis ir toliau didėja, ima keistis anksčiau laikyti pastoviais bendrosios pasiūlos veiksniai, darbo užmokestis ir kitų gamybos veiksnių kainos.

Jei visi gamybos veiksniai iki galo panaudoti, taip pat ir darbo rinkoje yra visiškas užimtumas, tai nacionalinis produktas pasiekia potencialųjį savo lygį Yp, o bendrosios pasiūlos kreivė virsta vertikalia tiese. Ji vadinama ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos teise- LRAS.

Ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė (LRAS- long run aggregate supply curve)- tai bendrojo kainų lygio ir ga

amybos apimties sąryšis, kai ryškiai pakilusios kainos nepadidina realiosios gamybos apimties.

Ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė

Vertikali ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė rodo, kad ilguoju laikotarpiu gamybos apimtis .nepriklauso nuo kainų lygio, o ją lemia kapitalo ir darbo sąnaudos bei naudojama technologija. Vadinasi,

Y= F(K,L)=Yp.

Ekonomikos funkcionavimą trumpuoju laikotarpiu nagrinėja keinsizmo ekonominė teorija, o ilguoju laikotarpiu- klasikinė ekonomikos teorija. Kadangi apibūdinant AS ekonomistai nesutaria, todėl remiantis keinsistine ir klasikine teorija sukurtas eklektiškas (bendrasis) bendrosios pasiūlos modelis, jungiantis skirtingas pažiūras. Šiame modelyje AS kreivė sudaryta iš 3 dalių: pirmoji- horizontali (arba keinsistinė), kai nacionalinis produktas kinta, o kainų lygis lieka nepasikeitęs, antroji- vertikali (arba klasikinė), kai nacionalinis produktas nesikeičia ir užtikrina visišką užimtumą, o kainų lygis kinta, trečioji- tarpinė dalis, kai kinta realusis nacionalinės gamybos produktas ir kainų lygis.

Bendrosios pasiūlos kreivė rodo realųjį nacionalinį produktą, kuris bus pagamintas, esant atitinkamam kainų lygiui. Yp rodo potencialųjį realiosios gamybos apimties lygį, kuris užtikrina visišką užimtumą. Kitaip tariant, šis gamybos apimties lygis gali būti pasiektas, esant naturaliam nedarbo lygiui. Horizontali AS atkarpa rodo realųjį bendrąjį nacionalinį produktą, kuris yra mažesnis už analogišką produktą, galima pagaminti, esant visiškam užimtumui. Ši AS atkarpa rodo, kad ekonomiką ištikęs nuosmukis, ir nedarbas viršija naturaliojo nedarbo normą, t.y. firmose lieka nepanaudotų gamybinių pajėgumų ir yra laisvos darbo jėgos. Esant tokiai ekonominei situacijai įmanome didinti gamybos apimtį, įtraukiant į gamybą papildomos darbo jėgos ir kitų materialinių išteklių, nedidinant jų kainų. Ir priešingai, jei realioji gamybos apimtis mažėtų, tai prekių ir gamybos veiksnių kainos liktų nepasikeitusios.

Bendrasis bendrosios pasiūlos modelis

Horizontali AS atkarpa vadinama žymaus anglų ekonomisto Dž. M. Keinso garbei. Dž. M. Keinsas, nagrinėdamas Didžiosios depresijos 1929-1933 m. būklę, aiškino, kad gamintojai gali plėsti gamybą, esant tam pačiam kainų lygiui. Ši AS kreivės dalis rodo realųjį produktą, kuris yra žymiai mažesnis už potencialųjį produktą. Vadinasi, ji apibūdina AS, kai ekonomiką ištikęs nuosmukis, ir nedarbas viršija natūraliojo nedarbo normą. Šalies firmos tuomet nepanaudoja daug gamybinių pajėgumų, yra daug laisvos darbo jėgos. Todėl, esant tokiai situacijai, tiek 1) darbo jėga, tiek 2) kitus meterialinius išteklius galima įtraukti į gamybą, nedidinant kainų.

Klasikinė AS dalis rodo, kad ekonomika pasiekė visiško užimtumo arba natūraliojo nedarbo lygį. Didinti gamybos toliau neįmanoma, nes kainų didėjimas realiojo nacionalinio produkto apimties, kadangi ekonimika jau dirba visu pajėgumu ir jau pasiekė savo gamybos galimybių ribą. Galimas tik vienas kelias- kad kai kurios firmos plės gamybą, siūlydamos didesnę kainą už naudojamus gamybos veiksnius nei kitos firmos. Jei visi gamybos ištekliai jau naudojami, tai vienos firmos gamybos didinimas reiškia kitos firmos gamybos mažinimą. Dėl šių procesų 1) kainos kils, 2) realioji gamybos apimtis išliks pastovi.

Tarpinė AS dalis rodo, kad, padidėjus realiojo nacionalinio produkto gamybai nuo Y1 iki Yp, pakyla kainos. Tokia situacija susidaro todėl, kad: 1) visiškas užimtumas negali būti pasiektas visose rinkose vienu metu. Tarpinėje AS dalyje vienose rinkose gali būti darbo jėgos perteklius, o kitose- trūkumas; 2) kai kurios įmonės priverstos naudoti senesnius ir mažiau efektyvius įrengimus arba priima į darbą žemesnės kvalifikacijos darbuotojus. Tai sąlygoja didėjančius firmos kaštus ir didina prekių kainas.

Bendrosios pasiūlos kiekio pokyčiai ir AS kreivės poslinkiai rodo realiojo nacionalinio produkto dinamiką.

AS kitimą trumpuoju laikotarpiu veikia tie patys veiksniai, kurie lemia pasiūlą atskiros prekės rinkoje (gamybos kaštai ir technologija); agregatyvumo laipsnis neturi vaidmens. Ilguoju laikotarpiu AS priklauso nuo potencialiosios produkcijos apimties. Ekonomikos galimybės per tam tikrą laikotarpį sukurti prekių ir paslaugų kiekį (arba potencialiosios. produkcijos didėjimas) priklauso nuo: 1) naudojamų gamybos veiksnių (žemės, darbo, kapitalo) kiekio ir kokybės (pastarąją lemia darbo jėgos kvalifikacija); 2) gamybos technologijos lygio. Dažnai ekonomikos galimybės parodomos pagamintos produkcijos kiekiu vienam gamybos veiksniui.

AS kreivės poslinkiai į AS1 padėtį 5 paveiksle rodo, kad bendroji pasiūla padidėjo klasikinėje ir tarpinėje AS dalyse, paslinkdama į dešinę ir rodydama, kad bus daugiau pagaminama realiojo bendrojo nacionalinio produkto nepasikeitusiomis kainomis. Keinsistinėje AS1 dalyje bendrosios pasiūlos padidėjimas rodo kainų sumažėjimą iki P1, esant įvairiems produkto gamybos lygiams.

AS kreivės poslinkiai į padėtį AS2 rodo bendrosios pasiūlos realiojo nacionalinio produkto sumažėjimą.

Vienas svarbiausių AS pokyčius lemiančių veiksnių yra darbo užmokestis- tai svarbiausias kaštų elementas. Jei darbo užmokestis padidėjo, kitų gamybos veiksnių kainoms nepasikeitus, tai padidėja gamybos išlaidos ir sumažėja gamintojų pelnas. Tuomet firmos mažina gamybos apimtį. Bendroji pasiūla sumažėja, AS kreivė pasislenka į kairę. Sumažėja realusis bendrasis nacionalinis produktas.

Kitas svarbus bendrosios pasiūlos veiksnys – darbo našumas. Tobulėjant technikai ir technologijai, didėja produkcijos kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, ir, esant nekintamam darbo užmokesčiui, mažėja vidutiniai gamybos kaštai. Padidėjus darbo našumui ir sumažėjus gamybos kaštams, bendroji pasiūla padidėja ir AS pasislenka į dešinę. Taigi esant pastoviam kainų lygiui, padidėja realusis nacionalinis produktas (arba tiek pat produkcijos pagaminama ir parduodama žemesnėmis kainomis).

Bendrosios pasiūlos kreivės poslinkiai

Bendrosios pasiūlos kreivės poslinkiai į kairę rodo nepageidaujamus procesus ekonomikoje, o į dešinę- teigiamus, siekiant visiško užimtumo ir didesnės gamybos apimties.1.2. Darbo užmokesčio ir kainų suderinimas

Darbo užmokesčio priderinimas prie bendrosios pasiūlos.

Tarkime, iš pradžių ekonomika yra visiško užimtumo taške A. Padidėjus paklausai, firmos padidina produkcijos apimtį iki Y1 (tai atitinka tašką C). Darbuotojų kiekis nedidėja, nes produkcijos apimtis didėja dėl viršvalandžių. Jei paklausa firmos produkcijai mažėja, mažinama darbo savaitės trukmė, kartu produkcijos apimtis, kuri tampa Y0 (WW tiesėje taškas B).

Vidutiniuoju laikotarpiu, jei paklausa neatsistato, firma pradeda atleisti darbuotojus ir mažina užmokestį.

Tačiau mažai tikėtina, kad darbo užmokestis šiuo metu sumažėtu iki W2, t.y. iki lygio, kuris užtikrintų visišką užimtumą klasikiniame modelyje ilguoju laikotarpiu. Greičiausiai darbo užmokestis sumažės iki W1 tiesėje WW1. Žemesnis darbo užmokestis leidžia sumažinti kainas, tai pakelia bendrosios paklausos lygį. Tačiau vidutiniuoju laikotarpiu dėl vangaus darbo užmokesčio prisiderinimo firmos gamins produkto mažiau negu potencialusis lygis.

Tik ilguoju laikotarpiu darbo užmokesčio tiesė nusileidžia į WW2 padėtį. Darbo užmokestis ir kainos bus sumažėję pakankamai, kad padidėjusi pinigų pasiūla ir sumažėjusi palūkanų norma grąžintu bendrąją paklausą į visiško užimtumo lygį taške A2. Tai naujas ilgalaikės pusiausvyros taškas, kai darbo užmokesčio lygis W2. Tolesni paklausos svyravimai sukelia prisiderinimo proceso kartojimąsi.

Tarkime firmos produkto kainų pagrindą sudaro darbo užmokesčio kaštai. Suprantama, žaliavos, žemė, kapitalas taip pat yra gamybos kaštų elementai, tačiau orientuokimės tik į darbo užmokestį kaip pagrindinį kaštų elementą.Taigi šiuo atveju nagrinėjama situacija yra tokia:

Darbo užmokesčio ir rinkos kainų ryšys.

Matome, kad čia nuo darbo užmokesčio tiesės WW pereita prie ekvivalentiškos trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos tiesės. Vertikalioje ašyje vietoj darbo užmokesčio atidėtas kainų lygis.

Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos tiesė (SAS) rodo firmų nustatytas kainas kiekvienai produkto apimčiai, kai žinomas firmų darbo užmokestis.

Tarkime, kad taške A ekonomika veikia visiško užimtumo ir visų rinkų pusiausvyros sąlygomis. Kainos yra P0 lygio, kai sutartas piniginis darbo užmokestis yra W0. Trumpuoju laikotarpiu firmų produkto apimtį rodo pasiūlos tiesė SAS. Firmos gali parduoti papildomą produkcijos kiekį už truputį aukštesnę kainą, kuri leidžia padengti viršvalandžių atlyginimą darbuotojams. Jeigu firma susiduria su produkcijos kainų mažėjimu, ji priversta sumažinti produkcijos apimtį. Kadangi darbo užmokesčio dydis sutartas, firmos gali tik ribotai mažinti kaštus. Todėl, jei kainos ir toliau krenta, firmos yra priverstos stipriai mažinti produkto apimtį trumpuoju laikotarpiu. Taigi, jei produkto paklausa mažėja, firmos neturi galimybės trumpuoju laikotarpiu mažinti produkto kainų.

Vidutiniuoju laikotarpiu, jei paklausa išlieka maža, firmos pradeda atleisti darbuotojus. Darbo užmokesčio lygis palaipsniui pereina į žemesnę bendrosios pasiūlos tiesę SAS1. Ilguoju laikotarpiu pasiūlos tiesė persikelia į būseną SAS2. Firmos pasiekia tašką A2 ir sugrįžta prie vertikalios bendrosios pasiūlos tiesės ilguoju laikotarpiu. Jos vėl dirbs visiško užimtumo sąlygomis ir gamins potencialų produktą YP.1.3. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija

Šiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia, tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.

Esant tokiai situacijai infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, vadinamų „šokais“. Pasiūlos „šokas“ – tai įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, dėl ko padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai). Tada gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma „šokų“ rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini. Skausmingesnius bendrosios pasiūlos sutrikimus sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, audros, sausros, žemės drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius gali sukelti ir epidemijos. Kai pasiūlos „šuoliai“ trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys.

Ilgalaikis pasiūlos „šokas“ pasižymi tuo, kad pakilus kainoms jos vėliau nebesumažėja. Ilgai trunkančius pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas.

Pasiūlos „šokai“ gali ir teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos. Palankaus pasiūlos „šoko“ pavyzdys yra naftos kainų kritimas 9-ame dešimtmetyje. Jis panaikino dalį anksčiau padarytos žalos.

Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi ir infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Skiriamos adaptuotų ir racionaliųjų lūkesčių teorijos. Adaptuotų lūkesčių teorija teigia, kad subjektai prognozuoja būsimą infliacijos lygį remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Tada infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Tarkim, jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ateityje jos kils taip pat sparčiai. Būsimo laikotarpio numatomas infliacijos tempas lygus dabartiniam faktiškam infliacijos lygiui. Šios teorijos privalumas tai, kad nesistengiama nuspėti, o prisitaikoma prie ankstesnių infliacijos tempų. Tačiau kai infliacijos tempai labai dideli, tai ji yra nepastovi. Todėl padidėja netikrumas formuojant ateities lūkesčius. Racionalių lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jie stebi dabartinę valstybės politiką ir stengiasi nuspėti kokia ji bus ateityje.

Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas – labiausiai kintantis kaštų elementas. Todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, staigų spontanišką darbo užmokesčio pakilimą gali išprovokuoti streikai, ypač bendrieji konfliktai tarp darbuotojų ir darbdavių, profsąjungų ir vyriausybės.

Kylant kainoms reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas, katalogus ir t.t. Dideli kaštai susidaro kai keičiamos kainos už naudojimąsi telefono automatais prekiavimo automatais ir t.t. Šių kaštų grupė vadinama “meniu kaštais”. Tai pardavėjų išlaidos susijusios su kainų kilimu.

Infliacija gali ir sumažinti. realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl kylant infliacijos tempams sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu, mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio – Tanzi poveikiu.

Infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos sumas. Jei amortizacinių atskaitymų pagrindas yra pradinė o ne atstatomoji vertė, tai realioji amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti firmų mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.2. BENDROSIOS PASIŪLOS VEIKSNIAI IR JŲ KAITA LIETUVOJE

Kaip jau buvo minėta teorinėje šio darbo dalyje, svarbiausi bendrąją pasiūlą lemiantys veiksniai yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Remdamiesi statistikos departamento pateikiamais duomenimis, parodysime, kaip Lietuvoje kito bruto mėnesinis darbo užmokestis 2000-2006 m.

Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2000-2006 m.

Europos Komisija (EK) ragina Europos Sąjungos (ES) valstybės nares spręsti problemas, dėl kurių bloko darbo našumo augimas nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio atsilieka nuo JAV. ES 2007 metų ūkio apžvalgoje Komisija pažymėjo, kad per pastaruosius dvejus metus atsilikimas nuo JAV sumažėjo, tačiau tai daugiausia nulėmė spartėjanti Europos ūkio plėtra.

Būtina įgyvendinti politikos kryptis, kurios spartintų darbo našumo augimą, nes tai leistų lengviau prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios pasaulinės ekonominės aplinkos ir spręsti susijusius klausimus, kurie padėtų didinti konkurencingumą.

Visų pirma Komisija ragina didinti išlaidas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, kurti pažangius mokslinių tyrimų ir švietimo centrus, imtis priemonių bendrai Europos rinkai kurti, didinti darbo rinkos lankstumą ir saugumą, taip pat gerinti valstybės finansų kokybę.

„Hansabanko“ analitikai (2007) pastebi, kad šių metų pradžioje visose trijose Baltijos šalyse ir toliau buvo stebimi tam tikri nesubalansuoto ekonomikos augimo požymiai, nors jų stiprumas kiekvienoje šalyje yra skirtingas. 2006 m. ekonomikos augimas Latvijoje ir Estijoje (11,9 proc. ir 11,4 proc.) viršijo prognozes, tačiau dėl nesubalansuoto augimo požymių šalys pastaraisiais mėnesiais neišvengė dėmesio. Analitikai abiems šalims svarsto tiek optimistinį, tiek pesimistinį scenarijus, tačiau vis dėl to “švelnaus nusileidimo” ekonomikos scenarijus yra prognozuojamas kaip labiausiai tikėtinas, ypač jei Vyriausybės ryžtingai vykdys užsibrėžtus planus normalizuojant ekonominius procesus.

Analitikai apžvalgoje teigia, kad, lyginant su kaimynėmis, Lietuvoje problemos dėl nesubalansuoto ekonomikos augimo yra mažiausios, tačiau požymiai visose šalyse yra labai panašūs – tai auganti infliacija, darbo jėgos stygius ir darbo našumą viršijantis atlyginimų augimas, didelis einamosios sąskaitos deficitas.

Jeigu tendencijos nesikeis dar pora metų, išaugęs atotrūkis tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio augimo bus itin skaudus Lietuvos eksportuotojams, ir ypač tradicinėms apdirbamosios pramonės šakoms – tekstilei, baldų gamybai. Nors šiuo metu pramonė laikosi stebėtinai gerai – daugelis gamintojų laikosi dėka efektyvinamo procesų valdymo ir ankstesnių investicijų į technologijas, tačiau papildomas rezervas atlyginimus didinti atsiras tik toliau investuojant į modernizavimą.

Mūsų tradiciniai eksportuotojai dėl augančių sąnaudų jau praranda savo pagrindinį konkurencinį pranašumą – geras kainas. O išeičių daug nėra: arba teks sparčiai kelti gamybos našumą, arba ieškoti pigesnės darbo jėgos užsienyje, perkeliant ten gamybą.

Mažmeninės prekybos b

. . .

Join the Conversation

×
×