TURINYS
ĮVADAS 31. BENDROJI PASIŪLA IR JOS KITIMO VEIKSNIAI 51.1. Bendrosios pasiūlos samprata ir pokyčiai 51.2. Darbo užmokesčio ir kainų suderinimas 111.3. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacija 132. BENDROSIOS PASIŪLOS VEIKSNIAI IR JŲ KAITA LIETUVOJE 15IŠVADOS 21LITERATŪRA 22ĮVADASKiekviena valstybė siekia užtikrinti stabilų šalies ekonominį augimą, tačiau šio tikslo siekimas paprastai yra susijęs su bendrosios pasiūlos ir bendrosios paklausos suderinimo politika. Bendroji pasiūla atspindi bendrojo produkto kiekį, kurį šalies gamintojai gali bendrai pasiūlyti per tam tikrą laikotarpį, esant tam tikrai kainai. Svarbiausi veiksniai, lemiantys bendrosios pasiūlos pokyčius, yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Darbo užmokesčio augimas gali neigiamai paveikti bendrosios pasiūlos apimtis, jei neužtikrinamas nuoseklus ir kitų kainų augimas. Šiuo atveju darbo užmokesčio didejimas mažina gamintojų pelną. Taip pat gamintojai turi užtikrinti nuolatinį darbo našumo didėjimą, kuris leidžia sumažinti gamybos sąnaudas, tenkančias vienam darbuotojui, ir taip padidinti gamintojų gaunamą pelną bei didinti bendrąją pasiūlą šalyje.Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, pastaraisiais metais buvo pastebimas itin spartus bendrojo vidaus produkto augimas, optimistiškai nuteikęs daugelį šalies ekonomikos subjektų. Sparčiai didėjanti bendroji šalies paklausa ir teigiami gyventojų lūkesčiai lėmė tai, kad šalies gamintojai, prekybininkai bei importuotojai turėjo užtikrinti tinkamą pasiūlos apimtį. Tačiau įstojimas į Europos Sąjungą, lėmęs itin sparčius emigracijos iš Lietuvos tempus, ir kiti makroekonominiai veiksniai privertė darbdavius intensyviai didinti darbo užmokestį visoms darbuotojų grupėms. Darbo užmokestis pastaraisiais laikotarpiais smarkiai viršijo darbo našumą. Šis skirtumas tarp darbo užmokesčio ir darbo našumo, be kita ko, atsirado dėl to, kad šalies gamintojai neskyrė deramo dėmesio inovacijoms ir investicijoms bei jų pritraukimui iš potencialių užsienio investuotojų. Šiame darbe aptarsime teorinius bendrosios pasiūlos modelius bei jos pokyčius nulemiančius veiksnius. Taip pat bus analizuojamos dabartinės bendrosios pasiūlos tendencijos Lietuvoje ir jas nulemiantys tarptautiniai bei šalies vidiniai veiksniai. Darbo tikslas- remiantis teoriniais bendrosios pasiūlos makroekonomikoje modeliais, aptarti bendrosios pasiūlos tendencijas ir jos pokyčius lemiančius veiksnius Lietuvoje. Darbo uždaviniai:1. Aptarti bendrosios pasiūlos sampratą.2. Nusakyti bendrosios pasiūlos pokyčius lemiančius veiksnius.3. Aptarti bendrosios pasiūlos infliacijos priežastis ir pasekmes.4. Aprašyti bendrosios pasiūlos tendencijas Lietuvoje.Rašant darbą buvo naudotasi lietuvių bei užsienio autorių metodine literatūra, kurioje aprašomi bendrosios pasiūlos modeliai. Bendrosios pasiūlos tendencijos Lietuvoje aprašyti buvo naudota Statistikos departamento informacija, analitiniai darbai.1. BENDROJI PASIŪLA IR JOS KITIMO VEIKSNIAI1.1. Bendrosios pasiūlos samprata ir pokyčiaiBendroji pasiūlos analizė padeda spręsti ekonomikos prisitaikymo prie įvairių svyravimų, (pavyzdžiui, prie naftos kainų didėjimo 1973-1974m. ir 1979-1980m. arba jų kritimo 1985-1986m.) mechanizmą.Pasiūla ekonomikoje – tai gamybos apimties ir kainų kitimo elementas, todėl bendrosios pasiūlos analizė padeda suprasti infliacijos mechanizmą, nedarbo ir infliacijos kompromiso sprendimo būdus.Bendroji pasiūla (AS-aggregate supply)- prekių ir paslaugų kiekis, kuri gamintojai gali ir nori parduoti rinkoje, esant atitinkamam kainų lygiui.Bendrosios pasiūlos teorija – mažiausiai ištyrinėta makroekonomikos sritis. Priežastis, kad esama skirtumų tarp idealios ekonomikos, kurios gamybos apimtis visada yra tokio lygio, kurį sąlygoja visiškas užimtumas, ir realios ekonomikos, kurios darbo rinka lėtai prisitaiko prie bendrosios paklausos pokyčių.Bendroji pasiūla rodo ne fiksuotą pasiūlos dydį, o pasiūlos srautą ir jo kitimą, priklausantį nuo kainų, darbo užmokesčio, technikos lygio t.t.Bendrosios pasiūlos kreivė (aggregate supply curve) – kainų lygio ir bendrosios pasiūlos tiesioginės priklausomybės grafinis pavaizdavimas.Realiojo nacionalinio produkto ir kainų lygio kitimo ryšį, kai kiti bendrosios pasiūlos veiksniai yra pastovūs (ceteris paribus), rodo pasiūlos kreivė AS. Jei kaina yra P1, firmos pasirengusios gaminti produkcijos Y1. Firmų pageidaujama gamybos apimtis priklauso nuo kainų, kurias jos gauna pardavusios savo prekes, ir kainų, kurias jos moka už darbą ir kitus gamybos veiksnius. Vadinasi, bendrosios pasiūlos krevė AS atspindi gamybos veiksnių, ypač darbo rinkos, taip pat prekių bei paslaugų rinkų, sąlygas.
Iš pradžių AS kreivė yra nuožulni, o vėliau statėja. Taip yra todėl, kad, kol gamyba nėra pasiekusi savo potencialaus lygio, kol firmos turi nerealizuotų gamybos pajėgumų ir yra laisvos darbo jėgos, nežymiai padidėjęs kainų lygis lemia didesnį gamybos apimties padidėjimą. Aprašytieji dėsningumai būdingi trumpiesiems laikotarpiams.Potencialusis (galimasis) bendrasis vidaus (nacionalinis) produktas (Yp- potencial gross domestic (national) product)- didžiausias tikrosios produkcijos apimties lygis, kurį šalies ūkis geba pagaminti per tam tikrą laiką visiškai panaudojant visus turimus gamybos veiksnius.Potencialaus produkto lygis priklauso nuo šalies darbo jėgos dydžio ir vidutinio darbo našumo, priklausančio nuo technikos būklės ir kapitalo kiekio, tenkančio vienam darbuotojui ir rodo ekonomikos galimybių ribą.Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė (SRAS- short run aggregate supply curve) tai bendrojo kainų lygio ir gamybos apimties sąryšis, kai nedaug padidėjęs arba išlikęs tas pats kainų lygis lemia žymų gamybos apimties padidėjimą.Bendrosios pasiūlos kreivėPasiekus firmos atitinkamas gamybos plėtimo ribas, tolesnis gamybos didėjimas galimas tik gerokai pakilus kainoms, nes ima didėti gamybos kaštai. Priešingu atveju bus gaunamas vis mažesnis bendrojo produkto prieaugis.Trumpuoju laikotarpiu kainos yra nelanksčios ir negali staiga prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Todėl trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė nėra vertikali linija.
Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė
Jei kainos ir gamybos apimtis ir toliau didėja, ima keistis anksčiau laikyti pastoviais bendrosios pasiūlos veiksniai, darbo užmokestis ir kitų gamybos veiksnių kainos.Jei visi gamybos veiksniai iki galo panaudoti, taip pat ir darbo rinkoje yra visiškas užimtumas, tai nacionalinis produktas pasiekia potencialųjį savo lygį Yp, o bendrosios pasiūlos kreivė virsta vertikalia tiese. Ji vadinama ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos teise- LRAS.Ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė (LRAS- long run aggregate supply curve)- tai bendrojo kainų lygio ir gamybos apimties sąryšis, kai ryškiai pakilusios kainos nepadidina realiosios gamybos apimties.
Ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivėVertikali ilgojo laikotarpio bendrosios pasiūlos kreivė rodo, kad ilguoju laikotarpiu gamybos apimtis …nepriklauso nuo kainų lygio, o ją lemia kapitalo ir darbo sąnaudos bei naudojama technologija. Vadinasi,Y= F(K,L)=Yp.Ekonomikos funkcionavimą trumpuoju laikotarpiu nagrinėja keinsizmo ekonominė teorija, o ilguoju laikotarpiu- klasikinė ekonomikos teorija. Kadangi apibūdinant AS ekonomistai nesutaria, todėl remiantis keinsistine ir klasikine teorija sukurtas eklektiškas (bendrasis) bendrosios pasiūlos modelis, jungiantis skirtingas pažiūras. Šiame modelyje AS kreivė sudaryta iš 3 dalių: pirmoji- horizontali (arba keinsistinė), kai nacionalinis produktas kinta, o kainų lygis lieka nepasikeitęs, antroji- vertikali (arba klasikinė), kai nacionalinis produktas nesikeičia ir užtikrina visišką užimtumą, o kainų lygis kinta, trečioji- tarpinė dalis, kai kinta realusis nacionalinės gamybos produktas ir kainų lygis.Bendrosios pasiūlos kreivė rodo realųjį nacionalinį produktą, kuris bus pagamintas, esant atitinkamam kainų lygiui. Yp rodo potencialųjį realiosios gamybos apimties lygį, kuris užtikrina visišką užimtumą. Kitaip tariant, šis gamybos apimties lygis gali būti pasiektas, esant naturaliam nedarbo lygiui. Horizontali AS atkarpa rodo realųjį bendrąjį nacionalinį produktą, kuris yra mažesnis už analogišką produktą, galima pagaminti, esant visiškam užimtumui. Ši AS atkarpa rodo, kad ekonomiką ištikęs nuosmukis, ir nedarbas viršija naturaliojo nedarbo normą, t.y. firmose lieka nepanaudotų gamybinių pajėgumų ir yra laisvos darbo jėgos. Esant tokiai ekonominei situacijai įmanome didinti gamybos apimtį, įtraukiant į gamybą papildomos darbo jėgos ir kitų materialinių išteklių, nedidinant jų kainų. Ir priešingai, jei realioji gamybos apimtis mažėtų, tai prekių ir gamybos veiksnių kainos liktų nepasikeitusios.
Bendrasis bendrosios pasiūlos modelisHorizontali AS atkarpa vadinama žymaus anglų ekonomisto Dž. M. Keinso garbei. Dž. M. Keinsas, nagrinėdamas Didžiosios depresijos 1929-1933 m. būklę, aiškino, kad gamintojai gali plėsti gamybą, esant tam pačiam kainų lygiui. Ši AS kreivės dalis rodo realųjį produktą, kuris yra žymiai mažesnis už potencialųjį produktą. Vadinasi, ji apibūdina AS, kai ekonomiką ištikęs nuosmukis, ir nedarbas viršija natūraliojo nedarbo normą. Šalies firmos tuomet nepanaudoja daug gamybinių pajėgumų, yra daug laisvos darbo jėgos. Todėl, esant tokiai situacijai, tiek 1) darbo jėga, tiek 2) kitus meterialinius išteklius galima įtraukti į gamybą, nedidinant kainų.Klasikinė AS dalis rodo, kad ekonomika pasiekė visiško užimtumo arba natūraliojo nedarbo lygį. Didinti gamybos toliau neįmanoma, nes kainų didėjimas realiojo nacionalinio produkto apimties, kadangi ekonimika jau dirba visu pajėgumu ir jau pasiekė savo gamybos galimybių ribą. Galimas tik vienas kelias- kad kai kurios firmos plės gamybą, siūlydamos didesnę kainą už naudojamus gamybos veiksnius nei kitos firmos. Jei visi gamybos ištekliai jau naudojami, tai vienos firmos gamybos didinimas reiškia kitos firmos gamybos mažinimą. Dėl šių procesų 1) kainos kils, 2) realioji gamybos apimtis išliks pastovi.Tarpinė AS dalis rodo, kad, padidėjus realiojo nacionalinio produkto gamybai nuo Y1 iki Yp, pakyla kainos. Tokia situacija susidaro todėl, kad: 1) visiškas užimtumas negali būti pasiektas visose rinkose vienu metu. Tarpinėje AS dalyje vienose rinkose gali būti darbo jėgos perteklius, o kitose- trūkumas; 2) kai kurios įmonės priverstos naudoti senesnius ir mažiau efektyvius įrengimus arba priima į darbą žemesnės kvalifikacijos darbuotojus. Tai sąlygoja didėjančius firmos kaštus ir didina prekių kainas.Bendrosios pasiūlos kiekio pokyčiai ir AS kreivės poslinkiai rodo realiojo nacionalinio produkto dinamiką.AS kitimą trumpuoju laikotarpiu veikia tie patys veiksniai, kurie lemia pasiūlą atskiros prekės rinkoje (gamybos kaštai ir technologija); agregatyvumo laipsnis neturi vaidmens. Ilguoju laikotarpiu AS priklauso nuo potencialiosios produkcijos apimties. Ekonomikos galimybės per tam tikrą laikotarpį sukurti prekių ir paslaugų kiekį (arba potencialiosios… produkcijos didėjimas) priklauso nuo: 1) naudojamų gamybos veiksnių (žemės, darbo, kapitalo) kiekio ir kokybės (pastarąją lemia darbo jėgos kvalifikacija); 2) gamybos technologijos lygio. Dažnai ekonomikos galimybės parodomos pagamintos produkcijos kiekiu vienam gamybos veiksniui.AS kreivės poslinkiai į AS1 padėtį 5 paveiksle rodo, kad bendroji pasiūla padidėjo klasikinėje ir tarpinėje AS dalyse, paslinkdama į dešinę ir rodydama, kad bus daugiau pagaminama realiojo bendrojo nacionalinio produkto nepasikeitusiomis kainomis. Keinsistinėje AS1 dalyje bendrosios pasiūlos padidėjimas rodo kainų sumažėjimą iki P1, esant įvairiems produkto gamybos lygiams. AS kreivės poslinkiai į padėtį AS2 rodo bendrosios pasiūlos realiojo nacionalinio produkto sumažėjimą. Vienas svarbiausių AS pokyčius lemiančių veiksnių yra darbo užmokestis- tai svarbiausias kaštų elementas. Jei darbo užmokestis padidėjo, kitų gamybos veiksnių kainoms nepasikeitus, tai padidėja gamybos išlaidos ir sumažėja gamintojų pelnas. Tuomet firmos mažina gamybos apimtį. Bendroji pasiūla sumažėja, AS kreivė pasislenka į kairę. Sumažėja realusis bendrasis nacionalinis produktas. Kitas svarbus bendrosios pasiūlos veiksnys – darbo našumas. Tobulėjant technikai ir technologijai, didėja produkcijos kiekis, tenkantis vienam darbuotojui, ir, esant nekintamam darbo užmokesčiui, mažėja vidutiniai gamybos kaštai. Padidėjus darbo našumui ir sumažėjus gamybos kaštams, bendroji pasiūla padidėja ir AS pasislenka į dešinę. Taigi esant pastoviam kainų lygiui, padidėja realusis nacionalinis produktas (arba tiek pat produkcijos pagaminama ir parduodama žemesnėmis kainomis).
Bendrosios pasiūlos kreivės poslinkiaiBendrosios pasiūlos kreivės poslinkiai į kairę rodo nepageidaujamus procesus ekonomikoje, o į dešinę- teigiamus, siekiant visiško užimtumo ir didesnės gamybos apimties.1.2. Darbo užmokesčio ir kainų suderinimas
Darbo užmokesčio priderinimas prie bendrosios pasiūlos. Tarkime, iš pradžių ekonomika yra visiško užimtumo taške A. Padidėjus paklausai, firmos padidina produkcijos apimtį iki Y1 (tai atitinka tašką C). Darbuotojų kiekis nedidėja, nes produkcijos apimtis didėja dėl viršvalandžių. Jei paklausa firmos produkcijai mažėja, mažinama darbo savaitės trukmė, kartu produkcijos apimtis, kuri tampa Y0 (WW tiesėje taškas B).Vidutiniuoju laikotarpiu, jei paklausa neatsistato, firma pradeda atleisti darbuotojus ir mažina užmokestį.Tačiau mažai tikėtina, kad darbo užmokestis šiuo metu sumažėtu iki W2, t.y. iki lygio, kuris užtikrintų visišką užimtumą klasikiniame modelyje ilguoju laikotarpiu. Greičiausiai darbo užmokestis sumažės iki W1 tiesėje WW1. Žemesnis darbo užmokestis leidžia sumažinti kainas, tai pakelia bendrosios paklausos lygį. Tačiau vidutiniuoju laikotarpiu dėl vangaus darbo užmokesčio prisiderinimo firmos gamins produkto mažiau negu potencialusis lygis.Tik ilguoju laikotarpiu darbo užmokesčio tiesė nusileidžia į WW2 padėtį. Darbo užmokestis ir kainos bus sumažėję pakankamai, kad padidėjusi pinigų pasiūla ir sumažėjusi palūkanų norma grąžintu bendrąją paklausą į visiško užimtumo lygį taške A2. Tai naujas ilgalaikės pusiausvyros taškas, kai darbo užmokesčio lygis W2. Tolesni paklausos svyravimai sukelia prisiderinimo proceso kartojimąsi.Tarkime firmos produkto kainų pagrindą sudaro darbo užmokesčio kaštai. Suprantama, žaliavos, žemė, kapitalas taip pat yra gamybos kaštų elementai, tačiau orientuokimės tik į darbo užmokestį kaip pagrindinį kaštų elementą.Taigi šiuo atveju nagrinėjama situacija yra tokia:Darbo užmokesčio ir rinkos kainų ryšys.
Matome, kad čia nuo darbo užmokesčio tiesės WW pereita prie ekvivalentiškos trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos tiesės. Vertikalioje ašyje vietoj darbo užmokesčio atidėtas kainų lygis.Trumpojo laikotarpio bendrosios pasiūlos tiesė (SAS) rodo firmų nustatytas kainas kiekvienai produkto apimčiai, kai žinomas firmų darbo užmokestis.Tarkime, kad taške A ekonomika veikia visiško užimtumo ir visų rinkų pusiausvyros sąlygomis. Kainos yra P0 lygio, kai sutartas piniginis darbo užmokestis yra W0. Trumpuoju laikotarpiu firmų produkto apimtį rodo pasiūlos tiesė SAS. Firmos gali parduoti papildomą produkcijos kiekį už truputį aukštesnę kainą, kuri leidžia padengti viršvalandžių atlyginimą darbuotojams. Jeigu firma susiduria su produkcijos kainų mažėjimu, ji priversta sumažinti produkcijos apimtį. Kadangi darbo užmokesčio dydis sutartas, firmos gali tik ribotai mažinti kaštus. Todėl, jei kainos ir toliau krenta, firmos yra priverstos stipriai mažinti produkto apimtį trumpuoju laikotarpiu. Taigi, jei produkto paklausa mažėja, firmos neturi galimybės trumpuoju laikotarpiu mažinti produkto kainų.Vidutiniuoju laikotarpiu, jei paklausa išlieka maža, firmos pradeda atleisti darbuotojus. Darbo užmokesčio lygis palaipsniui pereina į žemesnę bendrosios pasiūlos tiesę SAS1. Ilguoju laikotarpiu pasiūlos tiesė persikelia į būseną SAS2. Firmos pasiekia tašką A2 ir sugrįžta prie vertikalios bendrosios pasiūlos tiesės ilguoju laikotarpiu. Jos vėl dirbs visiško užimtumo sąlygomis ir gamins potencialų produktą YP.1.3. Bendrosios pasiūlos (kaštų) infliacijaŠiuo atveju infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pirmiausia, tai veiksniai, didinantys kaštus, o vėliau ir kainas. Paklausos infliacijos pradinė sąlyga yra pinigų pasiūlos didėjimas, o esant kaštų infliacijai – priklausomybė priešinga. Pirminė priežastis yra kainų kilimas, o pasekmė – pinigų pasiūlos didinimas. Vadinasi, pinigai infliacijos procese gali atlikti aktyvų arba pasyvų vaidmenį, t.y. prisiderinti prie kainų kilimo, kurį sukelia kitos priežastys, nesusijusios su pinigų kiekiu. Todėl ir perteklinė pinigų emisija ne visada yra aktyvi infliacijos priežastis. Neretai tai būna reakcija į kainų kilimą, sukeltą kitų priežasčių.
Esant tokiai situacijai infliaciją sukelia veiksniai, dėl kurių bendroji pasiūla sumažėja. Pasiūlos infliacija kyla dėl staigių pasiūlos pasikeitimų, vadinamų „šokais“. Pasiūlos „šokas“ – tai įvykis, dėl kurio staigiai pakyla vidutinis gamybos veiksnių kainų lygis, dėl ko padidėja ir gamybos sąnaudos (kaštai). Tada gamybos apimtis gali staigiai keistis nepriklausomai nuo bendrosios paklausos pokyčių ir galutinio produkto kainų lygio. Pasiūlos „šokus“ dažniausiai sukelia išoriniai veiksniai šalies ekonomikos funkcionavimo požiūriu. Pasiūlos „šokai“ gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai. Dauguma „šokų“ rūšių trunka neilgai. Dažniausiai juos sukelia nepalankios gamtos sąlygos – jos neigiamai veikia žemės ūkį, statybą, transportą. Tokio pobūdžio staigūs pasiūlos pasikeitimai gana dažni, tačiau laikini. Skausmingesnius bendrosios pasiūlos sutrikimus sukelia gamtos nelaimės – potvyniai, audros, sausros, žemės drebėjimai ir t.t. Dramatiškus padarinius gali sukelti ir epidemijos. Kai pasiūlos „šuoliai“ trumpalaikiai, infliacija taip pat yra laikinas reiškinys. Ilgalaikis pasiūlos „šokas“ pasižymi tuo, kad pakilus kainoms jos vėliau nebesumažėja. Ilgai trunkančius pasiūlos šokus gali sukelti įvairios priežastys, pavyzdžiui, žaliavų ir energijos kainų kilimas. Pasiūlos „šokai“ gali ir teigiamai veikti ekonomiką. Pavyzdžiui, dėl palankių oro sąlygų žemės ūkiui gaunamas didelis derlius, padidėja realioji gamybos apimtis ir sumažėja kainos. Palankaus pasiūlos „šoko“ pavyzdys yra naftos kainų kritimas 9-ame dešimtmetyje. Jis panaikino dalį anksčiau padarytos žalos.Kaštų infliacijos šaltiniu gali būti laikomi ir infliacijos lūkesčiai. Jie ypač aktualūs tuomet, kai infliacija jau įsitvirtina. Skiriamos adaptuotų ir racionaliųjų lūkesčių teorijos. Adaptuotų lūkesčių teorija teigia, kad subjektai prognozuoja būsimą infliacijos lygį remdamiesi praėjusio laikotarpio lygiu. Tada infliacija suvokiama kaip inercinis procesas. Tarkim, jei anksčiau kainos kilo sparčiai, tai žmonės tikisi, kad ateityje jos kils taip pat sparčiai. Būsimo laikotarpio numatomas infliacijos tempas lygus dabartiniam faktiškam infliacijos lygiui. Šios teorijos privalumas tai, kad nesistengiama nuspėti, o prisitaikoma prie ankstesnių infliacijos tempų. Tačiau kai infliacijos tempai labai dideli, tai ji yra nepastovi. Todėl padidėja netikrumas formuojant ateities lūkesčius. Racionalių lūkesčių teorija pagrįsta tuo, kad ūkio subjektai analizuoja ne tik praeitį, bet ir ateitį. Jie stebi dabartinę valstybės politiką ir stengiasi nuspėti kokia ji bus ateityje. Kaštų infliaciją gali sukelti ir darbo užmokesčio didėjimas – labiausiai kintantis kaštų elementas. Todėl jis turi ypač didelę reikšmę bendrosios pasiūlos pokyčiams. Darbo užmokesčio padidėjimas labai dažnai priklauso nuo darbuotojų ir profsąjungų aktyvumo, jų keliamų reikalavimų. Pavyzdžiui, staigų spontanišką darbo užmokesčio pakilimą gali išprovokuoti streikai, ypač bendrieji konfliktai tarp darbuotojų ir darbdavių, profsąjungų ir vyriausybės. Kylant kainoms reikia keisti etiketes, perspausdinti iškabas, katalogus ir t.t. Dideli kaštai susidaro kai keičiamos kainos už naudojimąsi telefono automatais prekiavimo automatais ir t.t. Šių kaštų grupė vadinama “meniu kaštais”. Tai pardavėjų išlaidos susijusios su kainų kilimu. Infliacija gali ir sumažinti… realiąją mokesčių naštą, nes mokesčiai apskaičiuojami anksčiau, o sumokami po tam tikro laiko. Daugelyje šalių nėra mechanizmo realiam mokesčių dydžiui palaikyti per šį laikotarpį. Todėl kylant infliacijos tempams sumažėja mokesčių našta, taip pat ir mokesčių įplaukos. Gali susidaryti užburtas ratas: didėjant biudžeto deficitui kyla infliacijos lygis, o tai savo ruožtu, mažina mokesčių įplaukas; mažesnės mokesčių įplaukos savo ruožtu dar labiau didina biudžeto deficitą ir t.t. Tai vadinama Oliverio – Tanzi poveikiu. Infliacija neigiamai veikia istoriškai susiklosčiusias amortizacinių atskaitymų nuolaidas, kurias įteisina įvairūs įstatymai. Firmoms dažnai leidžiama iš savo apmokestinamųjų pajamų išskaičiuoti tam tikras amortizacijos sumas. Jei amortizacinių atskaitymų pagrindas yra pradinė o ne atstatomoji vertė, tai realioji amortizacijos suma gali būti infliacijos nuvertinta. Dėl to gali pakilti firmų mokesčių našta, gali sumažėti investicijų stimulai.2. BENDROSIOS PASIŪLOS VEIKSNIAI IR JŲ KAITA LIETUVOJEKaip jau buvo minėta teorinėje šio darbo dalyje, svarbiausi bendrąją pasiūlą lemiantys veiksniai yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Remdamiesi statistikos departamento pateikiamais duomenimis, parodysime, kaip Lietuvoje kito bruto mėnesinis darbo užmokestis 2000-2006 m.Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis 2000-2006 m. Europos Komisija (EK) ragina Europos Sąjungos (ES) valstybės nares spręsti problemas, dėl kurių bloko darbo našumo augimas nuo 10-ojo dešimtmečio vidurio atsilieka nuo JAV. ES 2007 metų ūkio apžvalgoje Komisija pažymėjo, kad per pastaruosius dvejus metus atsilikimas nuo JAV sumažėjo, tačiau tai daugiausia nulėmė spartėjanti Europos ūkio plėtra. Būtina įgyvendinti politikos kryptis, kurios spartintų darbo našumo augimą, nes tai leistų lengviau prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios pasaulinės ekonominės aplinkos ir spręsti susijusius klausimus, kurie padėtų didinti konkurencingumą. Visų pirma Komisija ragina didinti išlaidas moksliniams tyrimams ir technologijų plėtrai, kurti pažangius mokslinių tyrimų ir švietimo centrus, imtis priemonių bendrai Europos rinkai kurti, didinti darbo rinkos lankstumą ir saugumą, taip pat gerinti valstybės finansų kokybę.„Hansabanko“ analitikai (2007) pastebi, kad šių metų pradžioje visose trijose Baltijos šalyse ir toliau buvo stebimi tam tikri nesubalansuoto ekonomikos augimo požymiai, nors jų stiprumas kiekvienoje šalyje yra skirtingas. 2006 m. ekonomikos augimas Latvijoje ir Estijoje (11,9 proc. ir 11,4 proc.) viršijo prognozes, tačiau dėl nesubalansuoto augimo požymių šalys pastaraisiais mėnesiais neišvengė dėmesio. Analitikai abiems šalims svarsto tiek optimistinį, tiek pesimistinį scenarijus, tačiau vis dėl to “švelnaus nusileidimo” ekonomikos scenarijus yra prognozuojamas kaip labiausiai tikėtinas, ypač jei Vyriausybės ryžtingai vykdys užsibrėžtus planus normalizuojant ekonominius procesus.Analitikai apžvalgoje teigia, kad, lyginant su kaimynėmis, Lietuvoje problemos dėl nesubalansuoto ekonomikos augimo yra mažiausios, tačiau požymiai visose šalyse yra labai panašūs – tai auganti infliacija, darbo jėgos stygius ir darbo našumą viršijantis atlyginimų augimas, didelis einamosios sąskaitos deficitas. Jeigu tendencijos nesikeis dar pora metų, išaugęs atotrūkis tarp darbo našumo ir darbo užmokesčio augimo bus itin skaudus Lietuvos eksportuotojams, ir ypač tradicinėms apdirbamosios pramonės šakoms – tekstilei, baldų gamybai. Nors šiuo metu pramonė laikosi stebėtinai gerai – daugelis gamintojų laikosi dėka efektyvinamo procesų valdymo ir ankstesnių investicijų į technologijas, tačiau papildomas rezervas atlyginimus didinti atsiras tik toliau investuojant į modernizavimą.Mūsų tradiciniai eksportuotojai dėl augančių sąnaudų jau praranda savo pagrindinį konkurencinį pranašumą – geras kainas. O išeičių daug nėra: arba teks sparčiai kelti gamybos našumą, arba ieškoti pigesnės darbo jėgos užsienyje, perkeliant ten gamybą.Mažmeninės prekybos bendrovių apyvarta auga gerokai sparčiau, nei pramonės, o tai atspindi itin sparčiai augantį namų ūkių vartojimą. Dėl stipraus vidaus vartojimo Lietuvos rinkai prekes ir paslaugas teikiančios įmonės žymiai lengviau susitaiko su augančiais darbuotojų atlyginimais – viena, jos laimi iš išaugusių apyvartų, o antra, jos lengviau gali pakelti kainas ir taip augančias sąnaudas perkelti ant vartotojų pečių. Tuo tarpu eksportuojančios bendrovės tokių galimybių dažniausiai neturi.20-ojo Lietuvos ekonomikos tyrimo, kurį atlieka Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), duomenimis, dėl 2007 ir 2008 metų ekonomikos perspektyvų rinkos dalyviai nusiteikę gana optimistiškai. Jų nuomone, realaus BVP augimas 2007 m. turėtų siekti 7,2 proc., 2008 m. – 6,5 proc. Taip pat prognozuojamas ženklus namų ūkių pajamų ir atlyginimų didėjimas. 2007 m. vidutinės piniginės namų ūkio pajamos padidės 6 proc. iki 2618 Lt/mėn., o 2008 m. išaugs 12 proc. iki 2925 Lt/mėn. Vidutinis neto darbo užmokestis 2007 m. turėtų išaugti 10 proc…. iki 1475 Lt/mėn., 2008 m. – dar 12 proc. iki 1657 Lt/mėn. Įmonių pelningumas taip pat turėtų išlikti aukštas: vidutinis įmonių pelningumas (grynojo pelno ir apyvartos santykis) 2007 ir 2008 m. sudarys 6,5 proc.
Sparčiai augant ekonomikai, didėjant vartojimui, paskolų portfeliui bei vyraujant optimistiniams lūkesčiams dėl ateities, vis dažniau išsakomas susirūpinimas dėl to, kad tokie lūkesčiai yra nepagrįsti, o ekonomikos augimas netvarus. Gyventojai skolinasi, tikėdamiesi realių pajamų augimo, įmonės – investicijų grąžos. Ateities pajamos ir investicijų grąža – taigi ir optimistinių lūkesčių išsipildymas – priklausys nuo ekonomikos potencialo didėjimo, kurį didžiąja dalimi lems ekonomikos našumo augimas.Našumo augimas yra pagrindinis ekonomikos augimo variklis, užtikrinantis konkurencingumą ir šalies gyventojų gerovę. Todėl valdžios uždavinys yra ne stabdyti ekonomikos augimą, bet imtis žingsnių ir reformų, kurios gerintų sąlygas Lietuvos įmonėms kelti našumą ir konkurencingumą.Našumo augimo klausimas Lietuvoje tampa ypač aktualus, žinant, kad šalyje trūksta darbo jėgos, o tai veikia spartų atlyginimų augimą. Atlyginimų augimo tempai jau kelerius metus viršija darbo našumo didėjimą (nors oficiali statistika, tikėtina, pervertina realų atlyginimų didėjimą dėl mažėjančio atlyginimų „vokeliuose” populiarumo). Rinkos dalyvių vertinimais, ši tendencija turėtų išsilaikyti ir iki šių metų pabaigos – darbo našumo (pridėtinė vertė, sukurta per darbo valandą) augimas turėtų siekti 7,8 proc., neto atlyginimai turėtų padidėti 10 proc. LLRI ekspertas Vytautas Kuokštis, vertindamas 20-ojo ekonomikos tyrimą, išskiria kelias pagrindines tyrimo dalyvių nurodytas kliūtis darbo našumui augti: • nepakankamos investicijos į inovacijas, aukštas technologijas;• kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas; • darbuotojų motyvacijos stoka;• didelė biurokratinė, reguliavimo našta;• prasta vadyba ir darbo organizavimas. Siekiant našumo augimo, reikia gerinti verslo ir investicinę aplinką, mažinti biurokratinę naštą. Administracinę naštą iliustruoja faktas, kad Lietuvoje veikia net 152 įvairios verslą kontroliuojančios institucijos. Be to, viešosios paslaugos teikiamos neefektyviai, žema jų kokybė. Svarbi kliūtis verslo plėtrai yra sudėtinga žemės reglamentavo sistema, kurią reikia supaprastinti. Kitas svarbus aspektas – stipriai reguliuojami darbo santykiai. Pasaulio banko vykdomo tyrimo „Doing Business” duomenimis, prasčiausiai Lietuva atrodo būtent pagal šį rodiklį – čia ji užima tik 124 vietą (bendra Lietuvos pozicija – 26 vieta). Investicinę aplinką taip pat pagerintų mokestinės naštos mažinimas. Kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo priežastis yra ne tik emigracija, bet ir švietimo sistemos trūkumai. Švietimo sistema nepakankamai lanksčiai reaguoja į rinkos poreikius. Todėl reikalinga šios srities reforma, sudarant prielaidas didesnei konkurencijai.Daug erdvės našumui kilti yra valstybiniame sektoriuje. Ekonomikos plėtra šia prasme gali turėti ir neigiamą padarinį – didėjant biudžeto išlaidoms, mažėja motyvacija didinti išlaidų efektyvumą ir tikslingumą. Valstybiniame sektoriuje reikia ne dirbtinai riboti atlyginimų augimą, o vykdyti esmines valdžios sektoriaus finansavimo reformas, kad geriems darbuotojams būtų galima mokėti daugiau, blogiems – mažiau, o institucijos veikla būtų vertinama pagal tai, ar pasiekti jai iškelti tikslai. Svarbus Lietuvai tenkantis iššūkis – tikslingai panaudoti ateinančią ES paramą. ES lėšos turi ir neigiamą aspektą: kai investuojami ne savi pinigai, didėja pavojus, kad bus įgyvendindamos neproduktyvios investicijos, o dalis įmonių išteklių bus skirta ne našumui kelti, bet ES paramos projektams rašyti.Pažymėtina, kad esminė našumo augimo sąlyga yra įmonių konkurencija, kuri skatina teikti geresnį produktą ar paslaugą, duoti daugiau naudos vartotojui.Pastaruoju metu vis dažniau kalbama tiek apie Baltijos šalių, tiek apie Lietuvos ekonomikos „perkaitimą“. Vadinamasis „perk…aitimas” atsiranda, kai sparčiai augančios paklausos negali patenkinti potencialūs pasiūlos pajėgumai (kitaip tariant, ekonomika auga virš savo potencialo). Ši pasiūla gali būti tenkinama iš išorės (importuojant) arba šalies įmonėms didinant savo gamybą. Besiplečiančiai gamybai reikia daugiau darbuotojų, todėl kyla įtampa darbo rinkoje: atlyginimai pradeda augti greičiau nei darbo našumas. Kadangi darbuotojų algos kyla sparčiau nei jų sukuriama vertė, krenta šalies įmonių konkurencingumas. Augančios gamybos sąnaudos ir besiplečiančios paklausos spaudimas lemia kainų augimą.V. Kuokščio (2007) teigimu, galima būtų išskirti tokius „perkaitimo“ ženklus: augančią infliaciją, pernelyg optimistiškus ekonominių veikėjų vertinimus, sparčiai didėjantį įsiskolinimą, akcijų ir nekilnojamojo turto kainų augimą, prekybos deficito plėtimąsi, darbo našumo augimo tempus viršijantį atlyginimų didėjimą.Lietuvoje spartėja kainų augimo tempai: praėjusiais metais vartotojų kainų indeksas pakilo 4,5 procento. Kita vertus, reikėtų prisiminti, kad dar prieš kelis metus (iki 2003 metų) šalyje buvo galima stebėti kainų mažėjimo tendenciją. Be to, greitai augančiose ekonomikose infliacija natūraliai būna didesnė (dėl vadinamojo Balassa-Samuelsono efekto). Trečia, pagrindinė kainų augimo priežastis praėjusiais metais buvo ne paklausos spaudimas (tai bylotų apie „perkaitimo“ pavojų), o pasiūlos veiksniai, tokie kaip prastas derlius, kylančios naftos kainos, administruojamų kainų pokyčiai.Reikia pabrėžti, kad niekada negalima tvirtai konstatuoti konkrečios ekonomikos „perkaitimo“. Kaip jau minėta, pagrindinė šio reiškinio grėsmė yra ta, kad gyventojai ir įmonės pernelyg optimistiškai vertina ateities perspektyvas – tikėdamiesi didesnių pajamų ir pelnų ateityje, ekonomikos veikėjai plečia vartojimą ir investicijas, įsiskolina, o vėliau šių skolų negali grąžinti. Taigi ekonomika „kaista“ tada, kai realios ateities pajamos ir pelnas (kitaip tariant, ekonomikos augimas), būna mažesnės, nei tikėtasi. Tačiau realias ateities pajamas sužinosime tik ateityje.„Perkaitimas“ reiškia ekonomikos augimą virš savo potencialaus lygio. Taigi, norint išvengti jo pavojų, reikia kelti šį potencialą – tai leis ateityje uždirbti dideles pajamas ir pelnus. Ekonomikos potencialo augimą užtikrina našumo didėjimas. Tai ypač svarbu, turint galvoje, kad Lietuvos įmonių našumas pradeda atsilikti nuo atlyginimų augimo tempų – mažėja konkurencingumas, Lietuva praranda santykinai pigios darbo jėgos teikiamus privalumus. Tam tikrą „apsaugos zoną“ įmonėms galėtų suteikti pajamų mokesčio mažinimas. Kitas tokio žingsnio privalumas – patrauklesnės sąlygos tiesioginėms užsienio investicijoms. Nors tokio pobūdžio investicijos yra svarbus veiksnys, keliantis darbo našumą ir užtikrinantis ilgalaikį ekonomikos augimą, Lietuvoje jos praktiškai nedidėja. Norint užtikrinti ilgalaikį ekonomikos tvarumą, taip pat būtina vykdyti švietimo ir sveikatos sistemų reformas, gilinti pensijų reformą.Kaip jau minėta, spręsti apie lūkesčių pagrįstumą ar nepagrįstumą iš esmės galima tik post factum. Toks požiūris remiasi prielaida, kad ekonomikos veikėjai racionaliai vertina savo būsimų pajamų dydį ir pagal tai priima sprendimus, susijusius su skolinimusi, vartojimu ir investicijomis. Tačiau ekonomikos veikėjų pasirinkimams įtakos taip pat gali turėti reguliavimas ir dirbtinės kliūtys, neleidžiančios sklandžiai veikti rinkai. Geras pavyzdys, atskleidžiantis, kaip iškreipiamos rinkos sąlygos gali lemti pasiūlos ir paklausos disbalansą, yra nekilnojamo turto sektorius. Svarbi priežastis, lėmusi itin spartų nekilnojamo turto kainų augimą, buvo žemės pasiūlos trūkumas, kurį lemia sudėtingas žemės rinkos reglamentavimas. Jį supaprastinus, galima būtų tikėtis disbalanso sumažėjimo ir mažiau kalbų apie galimą „burbulą“ nekilnojamo turto rinkoje. Lengvatos būsto paskoloms taip pat dirbtinai prisideda prie nekilnojamo turto kainų augimo – tiktai jos ne riboja pasiūlą, o skatina paklausą. Pirmąjį šių metų pusmetį… Lietuvos prekių, be naftos produktų, eksportas augo ypatingai sparčiai – 29 proc., parodydamas aukštus Lietuvos potencialaus augimo tempus, o papildomas stiprus paklausos stimulas, gautas iš pirmą pusmetį tebespartėjusio kredito prieaugio, nulems, kad 2007 metų bendrasis vidaus produktas (BVP) augimas tebeviršys potencialą. Nuodugni 2006 metų paskutinių ketvirčių ir 2007 metų pirmojo pusmečio duomenų analizė rodo, kad savaiminis ūkinės veiklos sugrįžimas prie potencialių gamybos apimčių yra labiau tikėtinas 2008 metais, negu 2007 metais. Skolintomis lėšomis toliau finansuojamas paklausos stimulas ūkiui (sparčiai gausėja užimtųjų ūkinėje veikloje bei formuojamas pagrindinis kapitalas), todėl 2007 metų BVP apimties augimas nesulėtės ir sudarys 8,6 procento.Dėl įsitvirtinusių kainų augimo lūkesčių, paspartėjusio darbo užmokesčio augimo, pasikeitusios vartotojų elgsenos, ministerija keliais proc. punktais padidino 2007 metų nominalaus BVP augimo projekcijas, tačiau šios tendencijos keisis 2008-2010 metais (BVP augimas didės nuosaikiau). Europos centrinio banko ir kitų šalių centrinių bankų sugriežtinta monetarinė politika globaliai riboja galimybes stimuliuoti ūkį ir Lietuvos ūkį veikia numatytu tempu, todėl 2008 – 2010 metų realaus BVP augimo projekcijos išlieka stabilios: 2008 metais BVP augs 5,3 proc., 2009 – 4,5 proc., 2010 – 5,2 procento.2006 metų statistiniai duomenys palyginti su 2005 metų duomenimis rodo, kad augo tik legaliai gaunamas darbo užmokesčio fondas, o šešėlinėje ekonomikoje gaunamų darbo pajamų 2006 metais mažėjo. Lietuvos ūkis išlaiko savo konkurencingumą. 2006 metais beveik 18 proc. oficialiai gaunamo darbo užmokesčio augimas neatspindi tikrųjų Lietuvos ūkio konkurencingumo tendencijų, tačiau oficialiai ir šešėlyje gaunamo darbo užmokesčio suma augo lėčiau. Finansų ministerija prognozuoja, kad 2008 metais darbo užmokestis augs iki 2072 litų arba 15,1 proc., 2009 – 2229,8 lito arba 7,6 proc., 2010 – 2389,7 lito arba 7,2 procento. Vidutinis 2007 metų nedarbo lygis sumažės iki 4,5 procentų. Dėl darbo užmokesčio augimo padidėjusi darbingo amžiaus žmonių motyvacija ieškoti darbo vidutinės trukmės laikotarpiu (2009-2010 metais) priartins nedarbo lygį iki 6 procentų (infliacijos nedidinančio lygio).Dėl spartėjančio šilumos ir dujų kainų brangimo 2007 metų vidutinės metinės infliacijos prognozė padidinta iki 5,2 proc., o 2008 metų iki 5,6 procentų. Vidutinė metinė infliacija 2009 metais sulėtės iki 5,1 proc., o 2010 metais sulėtės iki 3,6 procento. Šių metų antrą pusmetį arba kitų metų pradžioje galintis prasidėti kredito prieaugio mažėjimas ribotų vartojimo spaudimą Lietuvos mokėjimo balanso einamajai sąskaitai ir infliacijai, todėl 2010 metų pabaigoje infliacija sumažėtų iki 2,6 procentų.IŠVADOS1. Bendroji pasiūla ekonomikoje parodo tam tikrą kainų ir produkcijos kiekio derinį ekonomikoje, kuris parodo, kaip gamintojai prisitaiko prie bendrosios paklausos pokyčių. 2. Svarbiausi veiksniai, veikiantys bendrosios pasiūlos pokyčius, yra darbo užmokestis ir darbo našumas. Jei auga darbo užmokestis, tai, nepakitus kitų gamybos veiksnių ir produkcijos kainai, sumažėja gamintojų pelnas, o kartu ir bendroji pasiūla. Taip pat labai svarbus bendrosios pasiūlos pokyčio veiksnys yra darbo našumas, kurio didėjimas leidžia mažinti darbo sąnaudas ir didinti gamintojų pelną, kartu didinant bendrąją pasiūlą. 3. Bendrosios pasiūlos pokyčius atspindi jos kreivė AS. Šiai kreivei judant į kairę, galima spręsti apie neigiamus ekonomikos procesus, o jos judėjimas į dešinę reiškia teigiamus ekonomikos poslinkius. 4. Viena iš opiausių problemų, didinant šalies vidaus bendrąją pasiūlą, yra gamybos kaštų infliacija, kadangi firmos gali prarasti didelę savo pelno dalį. Be to, tokiu atveju joms bus itin sunku prognozuoti ateities rezultatus ir priimti sprendimus dėl kainodaros ir kitų veiklos aspektų. 5. Lietuvoje egzistuoja nemažai problemų, kurios sukelia nesubalansuotumą tarp bendrosios paklausos ir pasiūlos šalyje. Pavyzdžiui, vis dar egzistuoja nemažai administracinių kliūčių, kurios neleidžia plėtoti vidaus produkto gamybos. Dideles problemas sukelia ir spartūs emigracijos tempai, kadangi gamintojams nuolat trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Be to, potencialaus vidaus produkto didinimas reikalauja nuolatinių investicijų. 6. Ekonomikos „perkaitimu“ apibūdinama situacija, kai bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą, todėl potencialusis vidaus produktas yra mažesnis nei jo paklausa rinkoje. Šis skirtumas gali būti mažinamas didinant investicijas ir skatinant inovacijas gamyboje. Lietuvos ekonomikoje „perkaitimo“ požymiai atsirado, nes darbo užmokestis lenkia darbo našumą ir darbo rinkoje jaučiama nemaža įtampa. 7. Kainų augimą Lietuvoje iš esmės lėmė ne tik optimistiški gyventojų lūkesčiai, augantis skolinimasis ir kiti paklausos veiksniai, bet ir pasiūlos veiksniai – darbo užmokestis, gamtinių išteklių ir kitų žaliavų kainos.LITERATŪRA1. ES ragina valstybes nares spartinti bloko darbo našumo augimą [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-25]. Prieiga per internetą: http://www.euro.lt/lt/naujienos/apie-lietuvos-naryste-europos-sajungoje/naujienos/2062/2. Dvidešimtojo LLRI ekonomikos tyrimo pristatymas [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-27]. Prieiga per internetą: http://www.llri.lt3. “Hansabanko” interneto svetainė [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-27]. Prieiga per internetą: http://www.hansa.lt/naujienos386_597.html 4. Infliacija Lietuvoje pradės lėtėti 2009 metais [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-27]. Prieiga per internetą: http://www.traders.lt/page.php?id=6505. Kuokštis, V. Apie “perkaitimą” ir ekonomikos potencialą [interaktyvus, žiūrėta 2007-11-18]. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/index.php/meniu/spaudai/straipsniai_ir_komentarai/apie_perkaitima_ir_ekonomikos_potenciala/41906. LR statistikos departamento internetinė svetainė {interaktyvus, žiūrėta 2007-11-20]. Prieiga per internetą: http://db1.stat.gov.lt/statbank/default.asp?w=10247. MANKEW N. G. Macroeconomics.-Harvard: Worth Publishers. Second edition8. MARTINKUS B., ŽILINSKAS V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 19979. RAKAUSKIENĖ O. G. Valstybės ekonominė politika.-V.: Mykolo Romerio universitetas, 200610. SNIEŠKA V. IR KT. Makroekonomika.- K.: Technologija, 2005.