Realybė ir šou

Vakar neturėdama ką veikti maigiau televizoriaus pultelį. Nemėgstu beprasmiškai leisti vakarų, bet kartais taip jau išeina. Apsistojau ties neminėtinos televizijos neminėtina laida. Ta, į kurią kreipiasi merginos, suabejojusios vyrų ištikimybe. Neįtikėtina. Žmogaus kvailumui regis nėra ribų. Kaip ir mano smalsumui, kuris neleidžia man atplėšti akių nuo ekrano, kai slapta kamera stebimas intymiausias svetimų gyvenimas. Gudri televizija. Žaidžia mūsų žmogiškom silpnybėm.

Kartais man atrodo, jog nieko nesuprantu apie moteris, nors esu viena jų. Kas verčia žeminti save ir mylimą (abejotina.) vyrą, įsileidžiant visą Lietuvą į asmeninį gyvenimą? Noras išbandyti, patikrinti? Mes juk nuvertiname intymų dviejų ryšį iki kažkokio daikto, kuriam turi būti suteikta garantija, lygio. Stebiuosi, kaip žmonės, kartu praleidę ne vienerius metus, neranda kitos išeities nuraminti savo nepasitikėjimo partneriu ir savimi.

Kiek kartais mes nešiojame neapykantos tam, kurį tariamės mylinčios. Iš pykčio sukąstais dantimis mėgaujamės kerštu, kai žavinga laidos provokatorė sukiša liežuvį priremtam prie sienos vyrui į burną. Taip, tegu visa Lietuva pamato koks jis menkysta! Nors gal tai tiesiog žmogus kaip visi. Kiek vyrų sugebėtų atsispirti, jei žavi mergina beveik prievartautų? Kiek iš mūsų slapta nepasvajoja apie romantišką trumpalaikę pažintį ir nenuklysta kartais, bent jau mintyse? Netteisinu neištikimybės. Tai silpnybė ir klaida. Bet, kas be nuodėmės, tegu pirmas meta į mane akmenį. Dažnai abejoju, ar mergina, laidoje vaidinanti išduotą auką, pati atsilaikytų lyg uolą, staiga išdygus romantiškam princui.

Kartais televizija degraduoja. Bet esame visuomenė, kuri tai žiūri. Kažkas yra mūsų prigimtyje. Kažkas, kas

s verčia mus stebėti žiaurius išlikimo šou ir svetimas dramas. Kažkoks primityvus instinktas, reikalaujantis jaustis pranašesniu, išlikti, matyti, kaip žlunga kiti. Ar ateityje neatsitiks kaip Benoit Duteurtre aprašė knygoje “Mergaitė ir cigaretė”: realybės šou žaidžiamas su tikromis gyvybėmis, balsuokit.?

O gėrio ekrane tiek mažai. Todėl vaikams aukoju jau ne pirmą litą. Kad per televiziją nors kartą išgirsčiau, jog sukrovėme turtus ne tik primityvių laidų kūrėjams, bet ir nupirkome batukus vaikučiui.

4 thoughts on “Realybė ir šou”

  1. Žinai, Agne, man regis kuo daugiau visuomenėje ribų, tuo labiau norisi jas laužyti. Bet ne viešai, o paslapčia, kai lieki tik su ta žmogiška, nepadoriai smalsia ir kartais net vulgaria prigimties dalimi. Visi ją turi, vieni daugiau kiti mažiau, bet turim. Prieš porą metų vasarą leidau Japonijoje. Juk šios šalies įvaizdis pasaulyje toks, kad japonai – santūrumo, mandagumo viršūnė. Iš esmės taip. Bet duokit daugeliui iš jų išgerti bent vieną taurelę ar tiesiog atsidurti aplinkoje, kur jų niekas nepažįsta bei nestebi, ir tokių dalykų galima pamatyti… nemažai jų vakaruose tiesiog pavadintume iškrypimais… Ką noriu visu tuo pasakyti? Jei visuomenėjė kažkas uždrausta ar tiesiog nedera, nereiškia, kad nebus daroma. Kaip tik – uždraustas vaisius labai vilioja jo paragauti. Ar bent akies krašteliu, niekam nematant stebėti, kaip jį ragauja kiti. O kuo ant trumpesnės grandinės esame laikomi, tuo labiau dūkstame, jei grandinė nutrūksta. Į tuo didesnius kraštutinumus pasineriame. Kad ir laikinai. Kad ir paslapčia. Redagavo darnipora 2007-12-23 17:59

    Reply
  2. Butu idomu suzinoti, koks tokiu laidu tikslas. Isgasdinti vyrukus, kad geriau pagalvotu pries eidami i kaire, nes tai gali buti slapta kamera? Viduramziais taip bausdavo vagis – pririsdavo prie stulpo turgaus aiksteje, kad visi matytu. Taip atsirasdavo baime vogti, nes bijodavai buti viesai pazemintas. Dabar lyg jau ir ne viduramziai, bet zmones nesikeicia… ir toliau daug kas skiepijama tiesiog elementariausia baime…

    Reply
  3. Man irgi slykstu, kad didzioji dalis Lietuveles pasiruose bet kokiu udu patekti i televizija. Net jei tam reikia priversti savo mylima zmogu isduoti. Priversti, nes tikrai tai nera naturali isdavyste. Joks vaikinas, net myledamas iki beprotybes, neatsispirtu, jei ji lauzhte lauzhia. Nes tiesiog ta minute galvotu, kad niekas to nesuzinos. O kai suzino, garsiausiai rekia ta MYLIMA LERGINA, kuri spastus ir paspende. Jei muli, tai saugok nuo nesvankiu progu, o ne tycia jas duok. Nesuprantu as tokiu dalyku. Apskritai, manau, kad geriausia gyventi ir nespesti spastu savo meilei. O jei tycia stengiesi ja griauti, tai anokia cia ir meile..?

    Reply
  4. Gal tiesiog visa tai, ka matome per televizija, reiskia ne daugiau kaip tik pablogejima pries pagerejima..? Nesinori tiketi, kad televizija ir kulturinis gyvenimas jau ir nebeatgis. Juk yra ir sauniu laidu – apie keliones, apie stiliu, apie zmones – ne sluksciai, o graziai, suprantamai ir paprastai. Taip, kol kas tokios laidos yra mazuma. Bet manau netrukus atsivalgysime tu purvinu triusiku, kuriuos mums kimshte kemsha kasdien.

    Reply

Leave a Reply to Monika Cancel reply