Volfgangas Amadėjus Mocartas

Mocartas

1756 metais Zalcburge gimė Volfgangas Amadėjus Mocartas. Volfgangas Amadėjus Mocartas turėjo penkeriais metais vyresnę seserį. Ji buvo geriausia jo vaikystės dienų žaidimų draugė. Tėvai greitai pastebėjo, kad abu vaikai nepaprastai muzikalūs. Tėvas to tikėjosi, jam tai atrodė savaime suprantama. Kai vaikai buvo dar lopšy. jis ateidavo su vyno stiklais, skambindavo jais ir stebėdavo, kaip kūdikiai į tai reaguoja. Tokie eksperimentai su Volfgangu buvo dar sėkmingesni, negu su jo sesute Marija Ana, praminta Nanerle.
Vos ėmęs tipenti po kambarį, Volfgangas tuoj pamėgo užsiropšti ant kllavyro kėdės ir ilgai groti tercijas. Berniuko ausims tai buvo gražiausi garsai. Už tai, išgirdęs pučiant trimitą, jis iš išgasčio ko netekdavo sąmonės.
Pasakojamas įdomus atsitikimas, kaip Volfgango tėvas pastebėjo nepaprastą sūnaus muzikalumą. Kartą grįžęs su draugu namo, jis rado Volfgangą sėdint prie rašomojo stalo ir vedžiojant natas. Tėvas paklausė, ką jis darąs. Volfgangas išdidžiai ir nerūpestingai atsakė, jog rašąs koncertą klavyrui, tik jis dar nebaigtas. Ir iš tiesų, berniukas jau buvo nemažai prirašęs natų, nors šito jo dar niekas nebuvo mookęs. Volfgangui tebuvo dar tik ketveri.
Prieš paduodamas tą lapą tėvui, berniukas norėjo jį nudžiovinti ir užpylė sauso smėlio. Tačiau tada jis pagalvojo, kad būsią paprasčiau nušluostyti alkūne. Taip popierius virto tikra teplione. Tada Volfgangas užlipo ant kėdės prie klavyro ir pa

askambino “savąjį koncertą”. Tai buvo labai žavi melodija.
Kitą kartą, kai tėvas ruošėsi su draugais namie pamuzikuoti, pritrūko smuikininko. Tada Volfgangas paprasčiausiai paėmė smuiką ir grojo kartu su visais. Kaip reikia teisingai groti smuiku, dar niekas jam nebuvo rodęs. Todė1 jis, žinoma, darė klaidų su pirštais. Tačiau kiekvieną kartą berniukas prisiderindavo prie kitų. Taip Volfgangas, net nesimokęs, sugebėjo komponuoti, skambinti klavesinu, groti smuiku, trumpai tariant, -viską, kas buvo susiję su muzika.
Šešerių metų Mocartas kūriė puikius menuetus, netrukus smuiko sonatas ir kitokius kaskart vis sudėtingesnius kūrinius. Tėvas suprato, kad jo sūnus turėjo ne tik nepaprastų muzikinių gabumų, o kažko dar daugiau. Argi buvo kitas tokio amžiaus vaikas, kuris taip susivoktų muzikoje, kaip suaugęs? Tėvas Mocartas dabar suprato. kad sūnui reikia paaukoti viską.
Nuo too meto tėvas savo darbą ėmė laikyti ne taip jau svarbiu. Jis jau nebegalvojo apie save, apie tai, ko galėtų pasiekti, dabar visą savo gyvenimą jis pašventė vienam tikslui – reikėjo duoti sūnui kuo geresnį išsilavinimą. Nė vienas tėvas taip nepasiaukojo dėl sūnaus.
Visai suprantama, kad Leopoldas Mocartas panoro visą pasaulį supažindinti su nuostabiais savo sūnaus gabumais. Viena ir kiti dideli miestai turėjo išgirsti grojant Volfgangą ir Nanerlę. Koncertuodamas ir Volfgangas daug ko išmoksiąs. Jis susipažinsiąs su geriausiais orkestrais, susitiksiąs su žymiausiais to
o meto kompozitoriais ir tapsiąs didžia asmenybe.
Nana nedaug komponavo, tačiau ji buvo virtuozė pianistė. Taigi tėvas Mocartas galėjo pasauliui parodyti iš karto du vunderkindus.
Tėvas Mocartas su savo vaikais išsiruošė į kelionę po Europą. Pirmiausia, trumpam, tik mėnesiui, jie užsuko į Miuncheną. Vaikai čia pasirodė kumgaikščiui Maksimiljanui ir buvo dosniai apdovanoti.
Labiausiai Mocartams, žinoma, rūpėjo nuvykti į Vieną, nes imperatorienė turėjo būti sužavėta abiem Zalcburgo vunderkindais. Tačiau greit pasirodė, kad kelionės turi ir karčiųjų pusių. Lince abu vaikai susirgo. Vos tik pakilę iš patalo, keliavo toliau.
Vienoje Mocartai iš tikrųjų greitai buvo pakviesti į Šenbruno rūmus. Volfgangas ir Nanerlė koncertavo su dideliu pasisekimu. Volfgangas parodė viską, ką mokėjo, puikiai skambino klavyru, nors jo rankos buvo uždengtos skraiste, kad negalėtų matyti klavišų. Klausytojams paprašius, berniukas bet kokį kūrinį tuoj pat transponuodavo į nurodytas tonacijas. Ir iš lapo jis be klaidų pagrodavo sunkius kūrinius, tarsi tai būtų niekų darbas. Imperatoriui pageidaujant, mažasis Mocartas paskambino melodiją vienu pirštu.
Pamatęs, kad imperatorienė susižavėjo, Volfgangas užšoko jai ant kelių ir pabučiavo. Kartą, bėgdamas per salę, bermukas paslydo ant išblizginto parketo. Viena princesė jį pakėlė. Tai buvo Marija Antuanetė, vėliau tapusi Prancūzijos karaliene ir Prancūzijos revoliucijos metais žuvusi ant ešafoto. Mocartas to nesulaukė, nes princeses mirties momentu jo jau nebuvo gyvųjų tarpe.
Iš Vienos Mocartai išvyko į
Presburgą. Ten vaikai vėl susirgo. Šį kartą tai buvo skarlatina, viena pavojingiausių to meto ligų. Per tokias ligas išeidavo visi pinigai, gauti už koncertus. Todėl vos tik vaikai atsistodavo ant kojų, tekdavo keliauti toliau.
Išvyka į Vieną buvo tokia sėkminga, kad tėvas Mocartas ryžosi užsimoti plačiau. Jei kas tada norėdavo kuo nors tapti, privalėjo pabuvoti Paryžiuje. Volfgangui dabar buvo septyneri. Jis jau pajėgė atskirti gėrį nuo blogio ir iš visko pasimokyti. Tėvas užsakė kelionei karietą, ir vieną gražų 1763 metų sekmadienį jie išvyko.
Miuncheną Mocartai jau buvo matę, todėl nuvyko į Augsburgą, kur tada buvo gaminami geriausi klavyrai, ir į Manheimą, į tą visapusiškai menišką miestą. Sekanti stotis buvo Frankfurtas. Volfgango koncerto ten, tarp kita ko, klausėsi vienuolika metų už jį vyresnis Johanas Volfgangas Getė. Šis vėliau savo prisiminimuose aprašė, kaip jį sužavėjo tas muzikalus berniukas.
Per Briuselį Mocartai atkeliavo į Paryžių. Būti pripažintam pasaulinės reikšmės mieste buvo nelengva. Tačiau Mocartai, laimė, rado gerų draugų ir rėmėjų. Vaikai greitai buvo pakviesti į rūmus. Tai buvo itin svarbu, nes kas grojo karaliui ir karalienei, tą kviesdavo ir kiti kilmingieji didikai.
Paryžiuje buvo išspausdintas pirmasis Volfgango Amadėjaus Mocarto kūrinys. Tai buvo smuiko sonata. Berniukas, be abejo, buvo sujaudintas, perskaitęs savo pavardę pirmąkart išspausdintą.
Paskui jie išvyko į Londoną. Čia gyveno Christijanas Bachas, jauniausias Tomo bažnyčios kantoriaus sū
ūnus.
Jis susibičiuliavo su Volfgangu ir davė jam daug vertingų patarimų kompozicijos klausimais. Per Olandiją Mocartas ruošėsi grįžti atgal. Tačiau tada vaikai vėl susirgo ir šį kartą taip sunkiai, kad tėvas net kvietė kunigą. Tačiau po to jie vis dėlto tiek atsigavo, kad galėjo keliauti toliau.
Sunkius susirgimus, be abejo, sukėlė nuolatinė nepaprastai didelė įtampa. Juk vaikai niekada neidavo laiku miegoti, iki vėlyvos nakties grodavo visokiems klausytojams. Užuot rytą nors truputį ilgiau pamiegoję, jie turėdavo keltis iš lovos, nes anksti atvykdavo pašto karieta ir reikėdavo keliauti toliau. Niekada jie neturėjo laiko pažaisti su kitais vaikais.
Sios kelionės praturtino Volfgangą žiniomis, tačiau ir nemažai pakenkė, pakirsdamos jo sveikatą. Tikriausiai tokia milžiniška įtampa vaikystėje ir buvo ankstyvos mirties priežastis.
Po trejų su puse metų Mocartai grįžo į Zalcburgą. Jie buvo laimingi, pamatę gimtojo miesto bokštus. Pagaliau Volfgangas galės pailsėti. Nereikės rengtis išeiginiais drabužiais ir rodytis visuomenei kaip vunderkindui. Nereikės laikytis etiketo, kalbėti prancūziškai, jis galės tauškėti Zalcburgo tarme, ką tik norės.
Tačiau pailsėti tiek, kiek tikėjosi, jam nepavyko. Vos tik paplito žinia, kad Mocartai sugrįžę, pasirodė pirmieji užsakovai .Volfgangui reikėjo parašyti oratoriją pagal sunkų tekstą ,,Dievo pirmojo įsakymo prievolė”.
Paskui Volfgangas gavo užsakymą parašyti laidotuvių muziką, ir pagaliau jam atnešė mokyklinę dramą lotynų kalba, kurios berniukas visai nemokėjo. Šį kartą Zalcburge jie išbuvo dešimt mėnesių. Tada vėl išvyko.
Dar kartą patraukė į Vieną kur daug ko tikėjosi. Tačiau kelionėje vaikai ir vėl susirgo. Šį kartą raupais. Devynias dienas Volfgangas buvo aklas. O laikas buvo suskaičiuotas, nes Vienoje publika jau laukė šio nuostabaus jaunojo kompozitoriaus.
Volfgangui buvo pavesta sukurti ištisą operą. Tai buvo ,,Apsimestas naivumas”. Tam, žinoma, daug kas prieštaravo. Pavyduliautojai tvirtino, kad dvylikametis berniukas jokiu būdu negalės parašyti operos.
Tai iš tiesų buvo neįveikiama, net jaunajam Mocartui. Tačiau greitai atsirado išeitis. Vienoje tuo metu gyveno gana originalus daktaras. Jis gydė ligonius tokiais būdais, kokių žmones iki tol nebuvo girdėję.
Daktaras buvo kažką išradęs. Tą kažką jis gaudavo puoduose su visokiomis rūgštimis ir perduodavo viela. Tas daiktas vadinosi elektra ir turėjo žmones gydyti nuo reumatizmo ir kitokių ligų. Šis daktaras, pavarde Mesmeris, vadino tai magnetizmu.
Savo parke Mesmeris turėjo mažytį teatrą. Jame ir buvo pastatyta pirmoji Volfgango Mocarto opera. Ji vadinosi ,,Bastijanas ir Bastijenė”. Tai linksma istorija apie mylimųjų porą, kuriuos nuo pavyduliavimo išgydė vienas burtininkas.
Be to, Mocartas tada sukūrė šešias simfonijas ir mišias iškilmingam našlaičių prieglaudos atidarymui, kurias netgi ir pats dirigavo. Visa tai padarė vos per vieną metų ketvirtį. Taigi, neskaitant ligos, jam tekdavo dirbti nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos nakties.
Šį kartą Zalcburge Mocartai prabuvo devynis mėnesius. Tada gimė nauji planai. Juk dar vienos šalies Volfgangas Amadėjus Mocartas nebuvo matęs – muzikos gimtinės Italijos.
Štai ten ir reikėjo nukakti. Volfgangas Zalcburge tuo metu jau buvo pakeltas į rūmų koncertmeisterius. Tai skambėjo gražiai, tačiau iš tikrųjų nedaug ką tereiškė, nes negaudavo už tai jokio atlyginimo. Jis, savaime aišku, negalėjo jo ir reikalauti, nes vėl ruošėsi ilgesniam laikui išvykti su tėvu, kuriam taip pat reikėjo prašyti atostogų.
Kai jie su savo kelionės karieta pravažiavo Alpes ir atvyko į Milaną, viskas klostėsi sėkmingai. Volfgangas tuoj pat gavo užsakymą parašyti operą. Taip buvo pasiektas pagrindinis kelionės tikslas.
Operos libretas dar nebuvo baigtas, tad Mocartas turėjo laiko ir galėjo susipažinti su Italija.
Romoje tuo metu buvo dažnai giedamas ,,Miserere”, kurio grožis žavėjo visą pasaulį. Buvo žinoma, kad tai Gregorijaus Alegrio kūrinys. Tačiau niekas nebuvo matęs jo natų. Bažnyčia jokiu būdu nenorėjo, kad šis kūrinys būtų girdimas kur nors kitur. Jei tikintieji norėjo jį išgirsti, turėjo atvykti į Romą.
Volfgangas Mocartas klausėsi ausis pastatęs. Grįžęs namo, jis užrašė visą kūrinį iš atminties. Kitą kartą jis nuėjo į bažnyčią pasiklausyti, ar kur nesuklydo. Tačiau viskas buvo užrašyta kuo tiksliausiai, vos kelias klaidas tesurado.
Romoje Volfgangas Amadėjus buvo nepaprastai pagerbtas. Popiežius įteikė jam Auksinio Pentino ordiną. Tai buvo didžiausias įvertinimas, kokio galėjo tikėtis kuris nors kompozitorius.
Keturiolikmečio Mocarto opera ,,Mitridatas” Milane turėjo milžinišką pasisekimą. Gavę užsakymą vėl parašyti kūrinį Milanui, tėvas ir sūnus laimingi grįžo į Zalcburgą.
1772 metų rudenį Mocartams vėl teko vykti į Italiją statyti šios naujos operos –“Askanijas Alboje”. Volfgangas tuo metu Zalcburge buvo sukūręs dar aštuonias naujas simfonijas. Beje, jis dabar ėmė gauti nedidelį rūmų koncertcmeisterio atlyginimą.
Milane perspektyvos buvo puikios. Mocartas vėl gavo užsakymą parašyti operą, vadinamą skritura. Tuo jis įsipareigojo sukurti operą, nežinodamas libreto. Libretas turėjo būti parašytas atskirai ir atsiųstas kompozitoriui vienai dienai. Šį tekstą Mocartas turėjo įkomponuoti į savo operą, nežiūrint ar tam jis tiks, ar ne.
Taigi Volfgangui teko trečią kartą vykti į Milaną 1772-1773 metų žiemą. Tačiau šį kartą jam blogiau sekėsi. Jo opera “Liučija Sila” nelabai patiko, ir todėl kompozitorius daugiau niekada negrįžo į Italiją.
GYVENIMAS IMA RODYTI NAGUS
Taip Volfgangas Amadėjus aplankė visas svarbiausias Europos vietoves, išmoko visko, ko iš viso buvo galima išmokti. Dabar jau reikėjo pagalvoti apie tarnybą. Vunderkindo amžius praėjo – Volfgangui sukako septyniolika metų. Vėl leisdamasis į kelionę, jis jau nei norėjo, nei galėjo stebinti savo fortepijoniniais kūriniais. Jis norėjo užsakymo didesniam darbui. Tačiau čia kompozitoriui teko patirti daug karčių akimirkų.
Pirmiausia darbo ieškoti, žinoma, pabandė Vienoje. Juk nieko nebūtų geriau, kaip šiame imperatoriškajame mieste gauti tarnybą. Savaime aišku, ir rūmai turėtų jį prisiminti. Atrodė, kad su tokiais įvairiapusiais sugebėjimais tinkamą postą susirasti bus nesunku.
Mocartas susitiko su imperatoriene Marija Terezija. Nežinia, ar kompozitorius nepakankamai aiškiai savo pageidavimą išreiškė, ar imperatorienė nenorėjo jo suprasti, tačiau Mocartas grįžo į Zalcburgą nieko nepasiekęs.
Panašiai klostėsi jam ir Miunchene, kur 1774-1775 metų žiemą pastatė puikią operą ,,Tariamoji sodininkė”. Tai buvo ir rimtas, ir linksmas kūrinys apie meilę ir pavyduliavimą. Jis tada visiems labai patiko. Tačiau kuklūs jo klausinėjimai, ar čia neatsirastų jam kokia vieta, buvo praleisti pro ausis. Taip pat nebuvo pasiūlyta parašyti operą kitiems metams.
Vėl teko Volfgangui Amadėjui nieko nepešus grįžti į Zalcburgą. Čia jis galėjo pustrečių metų praleisti gana ramiai. Grojo arkivyskupo kapeloje ir uoliai komponavo. Per šiuos dvejus metus Mocartas sukūrė apie aštuoniasdešimt kūrinių. Jų tarpe buvo tokios vertybės, kaip ,,Hafnerio serenada” – vakaro muzika Zalcburgo burmistrui Hafneriui ir opera ,,Karalius piemuo”, iš kurios arija su solo smuikui dar šiandien dažnai atliekama. Be to, šiuo metu Mocartas rašė simfonijas, serenadas ir daug ką kita.
Taip Volfgangas Amadėjus Mocartas sulaukė dvidešimt vienerių metų. Dabar jau buvo pats laikas susirasti gerą tarnybą, nes dirbti koncertmeisteriu Zalcburgo arkivyskupo kapeloje jam nepatiko. Nepasisekus Vienoje ir Miunchene, reikėjo išbandyti laimę kur nors kitur. Gal būt, pavyks Paryžiuje.
Tėvas šį kartą kartu vykti negalėjo. Jau perdaug dažnai ir perdaug ilgam. jis išvykdavo iš Zalcburgo. Šį kartą su Volfgangu turėjo važiuoti motina. Ji niekada nebuvo buvusi svetur nemokėjo prancūziškai ir dabar turėjo susivokti Paryžiuje. Visose kitose srityse Volfgangui Amadėjui teko pasikliauti vien savo sugebėjimais.
Kur jis beėjo ir kaip sumaniai jis beprisistatinėjo, niekur negalėjo susirasti tarnybos. Jau iš Miumcheno tėvui pranešė, kad čia jokių perspektyvų nėra. Manheime buvo tas pats.
Mocartas čia pamatė pirmą vokišką operą ir susižavėjo nepaprastu manheimiečių orkestru. Tačiau visą kitą laiką praleido tuščiai su savo pussesere Tekla ir, keliaudamas po Vokietiją, kelis kartus susipainiojo meilės reikaluose. O visos viltys gauti tarnybą sužlugo greičiau, negu jos buvo atsiradusios.
Ir kompozitoriui nieko daugiau neliko, kaip keliauti toliau, į Paryžių. Gal čia jis suras laimę. Tačiau Paryžiuje jį ištiko baisus smūgis – staiga mirė mylima motina. Volfgangui teko ją palaidoti svetimoje Paryžiaus žemėje. Pirmame laiške tėvui jis nedrįso tikrą tiesą pasakyti. Motina serganti, labai serganti. Tik vėliau ryžosi pranešti, jog ji niekada daugiau nesugrįš į Zalcburgą.
Taip Mocartas liko vienut vienas. Deja, dabar jau nerado tokių palankių mecenatų, kaip tada, kai pirmą kartą svečiavosi Paryžiuje. Jis tegavo užsakymą parašyti keletą kūrinių, kurie jam labai pavyko. Šiose kompozicijose prasiveržė sielvartas, netekus mylimos motinos (Didžioji sonata fortepijonui a-moll ir kt). Iš to meto Mocarto kūrinių matyti, kad kompozitorius į gyvenimą ėmęs žiūrėti daug rimčiau. Tačiau pasilikti Paryžiuje neatsirado jokios galimybės.
Pagaliau Mocartas iš tikrųjų pamatė, kad tolimesnis buvimas Paryžiuje beprasmis. Nieko kito nebeliko, kaip tik ruoštis atgal į Zalcburgą. Kompozitoriui vis atrodė, kad pašto karieta rieda per greitai. Jis naudojosi kiekviena proga kur nors ilgiau pakeliui apsistoti.
Miunchene dabar suspindo mažas šviesos spindulėlis: gavo užsakymą parašyti operą. Tai buvo rimtas, tragiškas kūrinys itališkosios operos stiliaus. Tokios rūšies kūriniai tada būdavo vadinami ,,opria seria”, t. y. ,,rimtąja opera”. Su šia opera – “Idomenėjumi” – kompozitorius sulaukė didelio pasisekimo Miunchene.
Ir vėl Mocartas grįžo į Zalcburgo tarnybą, kurios taip nemėgo. Čia jis buvo tarp liokajų, virėjų ar kamerdinerių, su jais prie vieno stalo valgydavo. Išgirdęs jų nešvankius anekdotus, Mocartas tartum suakmenėdavo, pasitraukdavo į kambario gilumą ir mintyse kurdavo.

Su arkivyskupu Mocartas kaskart labiau nesutardavo. Kai kartą kapela keletai dienų buvo išvykusi į Vieną, jie visiškai susipyko. Muzikantams reikėjo jau grįžti į Zalcburgą, o Mocartas panoro dar pasilikti Vienoje. Kilo aštrus kivirčas. Arkivyskupas šaukė Mocartui:
– Aš nenoriu nieko daugiau turėti bendro su tokiu niekingu vaikėzu!
Mocartas atsakė įžūliai ir išdidžiai:
– Aš su jumis taip pat!
Tada arkivyskupas jam parodė duris. Taip Mocartas buvo atleistas ir liko be darbo. Nepaisant to, jis nepasidavė ir nusprendė pasilikti Vienoje. Čia jis uoliai komponuosiąs, duosiąs muzikos pamokas, koncertuosiąs ir – pagyvensim pamatysim – kas nors vis tiek atsirasią,”- taip jis rašė savo tėvui.
Apskaičiuota, pasirodo, buvo neblogai. Mocartas gavo rašyti Vienai operą, pagaliau vokišką. Vokiškos operos jau seniai buvo pageidauta.
Kitais žodžiais kalbant, atėjo vokiškos komiškos operos – zingšpilio – valanda. Volfgango Amadėjaus Mocarto opera vadinosi ,,Pagrobimas iš Seralio”. Tai buvo visai kas kita, negu ankstesnės vokiškos komiškos operos. Džiugi jos muzika liete liejosi nuo pirmos iki paskutinės natos. Ji tviskėjo tarsi skaidrių pavasario saulės spindulių nušviesta.
Ši opera pasakoja apie mergaitės pagrobimą Turkijoje. Operos turinys Mocartui suteikė galimybę imtis turkiškos muzikos, tai buvo jam didelis malonumas. Apie meilę ir ilgesį Mocartas savo muzika kalba susimastęs.
Trumpai tariant; operoje ,,Pagrobimas iš Seralio” Mocartas labai meistriškai valdąs garsus ir sugebąs pažvelgti į žmogaus širdį.
Kad Mocartas dabar taip užsidegęs ėmėsi rašyti linksmą operą apie pagrobimą, suprantama, nes ir jam pačiam reikėjo viename pagrobime dalyvauti. Kompozitorius susipažino su mergina, Konstanca, ir tuoj pat panoro ją vesti. Jis negalėjo pakęsti vienatvės. Tėvas buvo likęs dirbti Zalcburge, ten gyveno ir mylima sesuo Nanerlė. O kas jam čia, Vienoje, galėjo patarti, su kuo čia reikėjo juokauti?
Konstanca jį geriausiai suprato. Tačiau ši rožė taip pat nebuvo be dyglių. Konstanca turėjo motiną, kuri savo dukterį taip valdė, kaip Osminas savo vergus. Iš Konstancos vedybų ji visų pirma tikėjosi pelno. Ir kompozitoriui daugiau nieko nebeliko, kaip tik pagrobti Konstancą. Ji pabėgo iš namų, o Mocartas iki vedybų slėpė ją pas vieną savo draugą. Paskui jie susikūrė jaukų šeimos židinį namuose, vadinamuose ,,Po raudonu kalaviju”.
Visa tai vyko kaip tik tuo metu, kai kompozitorius kūrė ir statė operą ,,Pagrobimas iš Seralio”. Taigi, jo gyvenimas Vienoje prasidėjo dvigubu pagrobimu. Už savo kūrinį Mocartas gavo gana stambią 400 guldenų sumą. Tiekos pinigų tada pakako ilgesniam laikui. ,,Pagrobimas iš Seralio” netrukus buvo pastatytas ir kituose teatruose.
Didžiojoje Vienoje buvo laimėta. Mocartas dabar triūsė uoliai kaip bitė, Ankstyvą rytą jis jau būdavo ant kojų, duodavo pamokas, ruošėsi koncertams ir, norėdamas užmegzti naujų ryšių, lankėsi įvairiose draugijose.
Mocarto kūryba vieniečiams patiko, ir jie didžiavosi, turėdami tokį gabų menininką.
Tačiau visa tai nieko tikro neatnešė. Niekas kompozitoriui nepasiūle tarnybos su pastoviu atlyginimu, niekas nesirūpino, ar jam pakanka pinigų.
Tad Mocartui ir toliau teko gyventi iš atsitiktinio uždarbio. Jis, deja, nernokėjo tausoti pinigų, jei tik piniginėje atsirasdavo koks guldenas tuoj pirkdavo savajai Konslancai naują skrybėlę ar naują gražią suknelę, arba važiuodavo su ja į Praten pasilinksminti. O paskui šen ar ten tekdavo apmokėti už įvairias smulkmenas ir pinigų nebelikdavo. Kitą rytą rūpesčiai prasidėdavo iš naujo. Visada pritrūkdavo lėšų patiems reikalingiausiems dalykams įsigyti. Taip tęsėsi iki pat jo mirties.
Tačiau Mocartas visuomet būdavo kupinas kūrybinių jėgų. Kūriniai gimdavo vienas po kito: sonatos, kamerinė muzika, fortepijoniniai koncertai, kuriuos jis pats ir atlikdavo, simfonijos ir operos.
Ilgai svarsčius, buvo nuspręsta užsakyti Mocartui naują operą pagal prancūzo Bomarše komediją ,,Beprotiška diena”. Libretą parašė išradingas Vienos literatas Lorencas Dapontė. Tai linksmas pasakojimas apie nuotykingą dieną Ispanijoje.
Su šiuo pasakojimu susiduriame dviejose operose. Pagal šios istorijos pirmąją dalį opera buvo parašyta trisdešimčia metų vėliau. Tai — Džakomo Rosinio ,,Sevilijos kirpėjas”.
Šios komedijos muzika kiekvieną charakterį atskleidžia daug raiškiau, negu žodžiai. Tai ir suteikia operai žavesio. Pastatyti šią operą buvo nelengva nes kaizeris bijojo maištingo turinio. Tačiau ji susilaukė tokio triumfo, kad beveik visi numeriai turėjo būti pakartoti. Spektaklis tęsėsi iki pat vidurnakčio. Po aštuntojo spektaklio kaizeris uždraudė kartoti arijas, tačiau tai neturėjo jokios reikšmės. ,,Figaro vedybos” ir šiandien neišnyksta iš operos teatrų repertuaro.
Vienoje Mocartui sekėsi, jis buvo mylimas. Tačiau vis dėlto kompozitorius jautėsi truputį nusivylęs – juk visa tai pasiekti buvo taip sunku. Todėl Mocarlas mielai priėmė kvietimą atvykti į Prahą. Gal ten ras geresnes sąlygas? Konstanca vyko su juo kartu, kelionė į Bohemijos sostinę jai buvo puiki pramoga.
Prahiečiai Mocartą sutiko su tokiu susižavėjimu, kokio kompozitorius dar nebuvo patyręs. Kai jis atsistodavo prie čembalo diriguoti ,,Figaro vedybų”, visi imdavo garsiai šaukti ,,bravo”. Kiekvieną kartą tai būdavo šventinis spektaklis. Prahiečiai tiesiog nežinojo, kaip Mocartui labiau įtikti.
Kompozitorių jie labai nudžiugino, užsakydami operą. Iš tiesų ji nieko kito ir nenorėjo, tik dirbti, kurti naujus veikalus. Pajamos kaskart mažėjo, o išlaidos didėjo. Gal būt, Mocartas ir jautė, kad jam lemta neilgas gyvenimas.
Deja, kurti teko vėl itališką operą. Tačiau žodis ,,deja” išreiškia tik Mocarto nuotaiką, nes tokių puikių kūrinių, kaip ,,Don Žuanas” Vakaruose nedaug tebuvo parašyta. Operą Mocartas rašė Vienoje. Tačiau paskutiniuosius taktus baigė tik Prahoje.
,,Don Žuano” premjerai kompozitorius sugrįžo į Prahą 1787 metais. Repeticijos suteikė jam daug džiaugsmo, nes visas kolektyvas dirbo labai užsidegęs. Mocartas sėsdavo orkestre prie čembalo ir diriguodavo arba atbėgdavo į sceną, reikalaudamas, kad atlikėjai gyviau suktųsi. Jis nenurimdavo tol, kol nepasiekdavo, ko norėdavo.
Taip, pavyzdžiui, yra išlikęs pasakojimas apie Cerliną, valstietę mergaitę, kuri turėjo gintis nuo Don Žuano. Mocartas vis būdavo nepatenkintas jos šauksmu. Jis norėjo, kad ji šauktų daug smarkiau. Ir štai kompozitoriui atėjo puiki mintis. Jis liepė šią sceną pakartoti ir pats atsistojo už Cerlinos. Reikiamu momentu kompozitorius įgnybo jai taip, kad Cerlina suriko kaip pakvaišusi. Pagaliau Mocarlas liko patenkintas.
Anksčiau opera būdavo paruošiama daug greičiau, negu dabar. Repeticijos prasidėjo, kai partitūra dar nebuvo visai baigta. Mocartas nerodė uvertiūros iki pat premjeros. Su orkestru atskirai būsią galima ją paruošti. Taip artėjo ,,Don Žuano” premjera, o uvertiūros vis nebuvo. Mintyse jis jau seniai ją buvo baigęs, todėl dėl užrašymo visai nesijaudino.
Ir per paskutinę repeticiją uvertiūros dar nebuvo galima atlikti. Dabar jau iš tiesų reikėjo skubėti ir nebuvo galima gaišti nė valandėlės. Mocartas šiam darbui paskyrė paskutinį vakarą prieš premjerą. Jis liepė Konstancai pagaminti karšto punšo, atsisėsti greta ir skaityti pasaką apie ,,Aladiną ir stebuklingąją lempą”. Kada jį kas užimdavo linksmais pasakojimais, Mocartas galėdavo geriausiai dirbti.
Įkaitęs nuo punšo, kuris kompozitoriaus įkvėpimą žadino panašiai kaip Konstancos pasakojimas, Mocartas užrašė uvertiūrą ,,Don Žuanui”. Tai buvo tamsiomis ir aistringomis spalvomis nuspalvintas orkestrinis kūrinys. Kitą rytą perrašinėtojai išrašė partijas orkestro instrumentams, o vakare uvertiūros muzika sukėlė tikrą furorą.
Pasakojimas apie ,,Don Žuano” uvertiūros atsiradimą rodo, kad Mocartas sugebėdavo vienu metu dirbti du darbus. Jis linksmai juokaudavo, klausydamasis vaikiškų pasakų, o tuo pačiu metu jo muzikinė fantazija kurdavo nuostabias melodijas.
Kartą Mocartas buvo susitaręs žaisti kėgliais. Jis abejojo, ar nereikėtų to malonumo atsisakyti – iki kito ryto turėjo užbaigti užsakytą trio. Tačiau greitai kompozitorius ir čia surado išeitį: abu darbus dirbo kartu.
Po kiekvieno ridenimo Mocartas skubėdavo prie stalo rašyti trio. Kai ateidavo eilė, jis pašokdavo, pasistengdavo pataikyti į visus devynis kėglius ir tuoj pat vėl sėsdavo rašyti. Šis tuo metu parašytas nepaprastai puikus kūrinys buvo pavadintas ,,Kėglių trio”.
Kartą vienoje draugijoje Mocartas juokavo su merginomis tuo metu, kai kažkokia jauna dama skambino naują sonatą, kurios jis tikrai dar nebuvo girdėjęs. Kai ji baigė skambinti, kompozitorius tarė jai keletą lipšnių žodžių. Skambintoja tuo neapsidžiaugė ir atsisakė jo komplimentų. Kaip jis galįs ką nors sakyti, jei visiškai nesiklausęs? Tada Mocartas priėjo prie klavesino, ir paskambino visą tą sonatą mintinai.
Neteisinga klausti, kada Mocartas komponavo. Jis kūrė visada: ir eidamas, ir stovėdamas. Pramogaudamas ar kalbėdamasis mintyse apmesdavo kūrinį iki paskutinės natos. Tada visa tai užsifiksuodavo , įsidėdavo į galvą iki atsirasdavo laiko užrašyti. Labiausiai kompozitoriaus fantazija veikdavo, važiuojant pašto karieta. Vienodas ratų dardėjimas duodavo jam ritmą, kurį papildydavo gražia melodija.
“Don Žuanu” prahiečiai labai džiaugėsi. Šnekėdami apie “Figaro vedybas’ ar “Don Žuaną”, jie sakydavo “mūsų” Mocartas ir “mūsų” operos. Prahiečiai Mocartą geriau suprato, negu vieniečiai, ir to kompozitorius niekada neužmiršo. Tačiau pastovaus darbo Praha jam taip pat nepasiūlė. Čia visi jam prieinamesni postai buvo užimti. Taip Mocartui ir vėl nieko kito nebeliko, kaip grįžti į Vieną ir vėl užsidirbti duoną kompozicijomis, koncertais bei pamokomis.
Gliukui mirus, kaizeris suteikė Mocartui rūmų kompozitoriaus vardą. Mocartas džiaugėsi, galėdamas tapti įpėdiniu to žmogaus, kurį jis ypač vertino. Iš esmės tai buvo tik garbės titulas. Kokiai nors pastoviai veiklai jis neįpareigojo. Vis dėlto Mocartas kasmet gaudavo 800 guldenų. Jis puikiai žinojo, kad tai reikia branginti. Tai buvo per didelis mokestis už tokias menkas paslaugas, ir per mažas, kad už jį galima pusėtinai išlaikyti šeimą.
Kaskart brandesni ir tobulesni darėsi Mocarto fortepijoniniai koncertai, kamerinės muzikos kūriniai ir ypač simfonijos, kurių jis jau turėjo parašęs apie keturiasdešimt. Visas pralenkė trys paskutiniosios. Jos yra skirtingos, labai įdomios ir todėl visų mėgiamos. Didinga, pakili simfonija Es-dur buvo pavadinta “karališkąja”. Paskui atsirado aistringa simfonija G-moll, kurią visi vadino “romantiškąja”. Joje, gal būt, ryškiausiai atsiskleidžia Mocarto asmenybė. Jis būdamas visada linksmas ir išdykėliškas kaip vaikas į bet kokią paiką išdaigą, vaikišką erzinimąsi mielai įsitraukdavo.
Tačiau kartu kompozitoriui kildavo ir gana niūrių minčių. Kartą Mocartas parašė tėvui, kad jis niekaip negali pamiršti, jog reikės mirti. Taigi jis taip pat buvo labai rimtas žmogus, suprantąs gyvenimo tragiškumą. Mocartas visada juokdavosi, tačiau pro ašaras. Ryškiausiai tą galima pastebėti simfonijoje g-moll. Savo liūdesiui išreikšti Mocartas gana dažnai pasirinkdavo g-moll tonaciją. Paskutinioji didelė simfonija C-dur, šviesi ir aiški, todėl vadinama “jupiterio simfonija”.
Kitas šių metų simfonijos kūrinys buvo “Mažoji nakties muzika”. Iš pavadinimo galima pagalvoti, kad kompozitorius norėjęs ką nors papasakoti apie tamsią, gūdžią naktį. O iš tikrųjų viskas priešingai – “Mažoji nakties muzika” yra vienas šviesiausių Mocarto kūrinių. Greičiausiai jis sukūrė jį kaip nakties serenadą. Gal būt, kas nors norėjo savo mylimajai pagroti serenadą ir nauju Mocarto kūriniu tikėjosi labiausiai ją sujaudinti.
Neaišku, ar pats Mocartas ją kada girdėjo. Šiaip ar taip, plataus atgarsio ji nesulaukė. Be to, kompozitorius pats su savo natomis elgėsi labai nerūpestingai. Todėl šios nakties muzikos antrasis menuetas dingo ir iki šiol nėra surastas.
Kai Mocartas rašė ,,Don Žuaną” ir, gal būt, kaip tik komponavo sceną, kurioje Don Žuanas nužudo donos Anos tėvą, mirė tėvas. Nežinome, ar Volfgangas kada nors jautėsi kaltas prieš savo tėvą. Leopoldas Mocartas atidavė jam viską, viską dėl jo paaukojo. Jis troško savo sūnų padaryti didžiu žmogumi. Kai Volfgangas susipyko su Zalcburgo arkivyskupu ir išvyko į Vieną, tėvas tam nepritarė. Kaipgi buvo galima palikti tokią garbingą tarnybą, neturint jokios kitos po ranka.
Tėvas Mocartas atkakliai Volfgangą įtikinėjo, kad jis turįs komponuoti taip, kaip žmonės pageidauja. Kompozitoriai privalą būti paklusnūs savo ponų ar užsakovų tarnai. Volfgangas nesidavė perkalbamas. Jis buvo linkęs vadovautis savo intuicija, klausyti savo vidinio balso. Visais šiais klausimais tėvas ir sūnus negalėjo sutarti.
Be to, tėvas nepritarė ir Volfgango vedyboms. Jis dar neturįs teisės sukurti savą namų židinį. Visų pirma turįs tapti didžiu žmogum.
Volfgangas į tai atsakė ilgai negalvojęs: kaip tik, norint kuo nors tapti, būtina šalia turėti mylimą žmogų. Būdamas vienišas, jis negalėsiąs nė vienos doros eilutės sukurti. Jis ilgisi jaukumo ir nuoširdumo. Visa tai suteiksianti jam mylima gyvenimo drauge
Volfgangas su Konstanca aplankė tėvą Zalcburge. Tačiau tai buvo nelinksmos dienos. Nei tėvas, nei jo mylima sesuo ir vaikystės dienų draugė Nanerlė nesuminkštėjo. O kai Mocartas buvo mažas, nepraeidavo nė dienos, kad jie su tėvu nepajuokautų. Jie buvo geriausi draugai; o dabar išsiskyrė. Tėvas buvo sūnaus apviltas ir iš to sielvarto mirė. Volfgangas dėl to labai graužėsi.
Reikia pastebėti, kad Leopoldas Mocartas nebuvo toks jau visai neteisus. Konstanca buvo miela moteris. Namų ūkį ji tvarkė kiek beįstengdama, Bet ji dažnai sirgdavo, ir todėl viskas apvirsdavo aukštyn kojom. Ji niekda nesuprato, kad ištekėjo už muzikos genijaus.
Jei nebūdavo namuose pinigų, ji verkdavo, tačiau nepagalvodavo, kaip būtų galima šį vargą palengvinti. Iš jų šešių vaikų keturi mirė dar kūdikiai. Tik du sūnūs išliko gyvi. Jie nebuvo labai gabūs ir gyvenime nieko ypatingo nepasiekė.
Mocartas rašė vis tobulesnius kūrinius, kurdavo tokias puikias operas, kad jos vėliau buvo prilygintos didingiems didžiojo anglų dramaturgo Viljamo Šekspyro darbams. Nežiūrint to, kompozitoriui sekėsi vis blogiau. Nesurasdamas kitos išeities, jis pradėjo skolintis. Iš pradžių užsiprašydavo daug, o paskui pasitenkindavo trimis ar penkiais guldenais, kad tik savo šeimą kuo nors iki kitos dienos pramaitintų.
Gerai, kad visada atsirasdavo gerių draugų, kurie buvo pasiruošę jam padėti. Mocartas buvo tapęs masonu ir dėl to galėjo tikėtis savo ložės brolių paramos. Nežiūrint to, kai kada namuose nebūdavo nė gabalėlio anglies, ir kompozitorius turėjo savo Konstancą šokdinti. Taip jie nors valandai sušildavo.
O Mocartas dirbo be paliovos. Tačiau tai nieko nepadėjo. Ir viskas, deja, atsitiko taip, kaip buvo numatęs tėvas.
Kadangi Vienoje nepavyko nieko geresnio pasiekti, Mocartas nutarė dar kartą pasiieškoti darbo kitur. 1789 metais per mylimą Prahą jis nukeliavo į Drezdeną, Leipcigą ir Berlyną, tikėdamasis ten susirasti laimę. Atsitiktinai vienas kompozitoriaus rėmėjas važiavo į Berlyną ir turėjo laisvą vietą savo karietoje. Tokiu būdu jam nekainavo kelionė. Pragyvenimui Mocartas pinigų šiaip taip pasiskolindavo.
Leipcige kompozitorius nuėjo į Tomo bažnyčią. Apie didįjį Tomo bažnyčios kantorių jis tikriausiai nedaug ką buvo girdėjęs. Tuometinis bažnyčios kantorius supažindino Mocartą su Bacho motetais, kurių partitūrų, tarp kitko, nebuvo. Jis parodė kompozitoriui keturbalsius kūrinius, skirtus sopranui, altui, tenorui ir bosui. Mocartas iš karto skaitė visus balsus. Kam nors kitam tai būtų buvę ne taip lengva.
Berlyne Mocartas jau pirmą kartą patyrė malonų nuotykį. Jis pastebėjo, kaip gerai jį čia žmonės žino. Kompozitoriaus atvykimo dieną kaip tik vyko ,,Pagrobimo iš Seralio” spektaklis.
Mocartas įsimaišė tarp publikos ir atidžiai klausėsi. Kai vienas orkestrantas padarė klaidą, kompozitorius nesusilaikė ir šūktelėjo orkestrui, jog ten reikalinga nata ,,d”, bet ne ,,dis”. Tada muzikantai jį pažino. ,,Mocartas salėje!” – ši žinia apskriejo visą teatrą. Publika ėmė entuziastingai ploti.
Netrukus Mocartas buvo pakviestas į rūmus. Mocartas buvo paprašytas parašyti kūrinį karaliui. Šį užsakymą jis išpildė, sukurdamas tris styginius kvartetus. Kompozitorius paskyrė juos karaliui ir susilaukė daug komplimentų.
Senasis kaizeris mirė, ir jo sostą užėmė Leopoldas Antrasis. Jau anksčiau kompozitorius nebuvo išlepintas, o dabar jis liko visai nuošalyje. Visada kiti jį aplenkdavo. Operoje atsirado laisva antrojo kapelmeisterio vieta. Mocartas pasiūlė savo kandidatūrą, tikėdamasis užimti nors šį antraeilį postą. Tačiau laimėjo ne jis, o kitas nežymus muzikantas.
Šventinė muzika Leopoldo Antrojo karūnavimui Frankfurte buvo užsakyta italui Saljeriui. Taip Volfgangas Amadėjus Mocartas vėl nieko nepešė. Tačiau, kažką sugalvojęs, jis nusprendė važiuoti į Frankfurtą. Kad apmokėtų kelionės išlaldas, turėjo užstatyti savo sidabrinius daiktus.
Frankfurte Mocarto beveik niekas nepastebėjo. Kai pagaliau įvyko sekmadienio priešpietinis koncertas, jis atliko savo koncertą fortepijonui, kuris nuo to meto vadinamas ,,Karūnavimo koncertu”. Tačiau, deja, tą pačią dieną dar buvo iškilmingi pusryčiai ir paradas. Mocartui koncertuojant, salė buvo apytuštė. Tokiu būdu ir ši kelionė neatnešė sėkmės, kurios jam tada taip labai reikėjo.
Nuo šiol Mocarto reikalai vis labiau šlijo. Jis vis giliau klimpo į skolas ir kartais skolindavosi tik tam, kad galėtų skolą kitam grąžinti. Taip kompozitorius pateko į lupikautojų rankas, kurie jį visiškai nualino.
Vienintelė paguoda Mocartui buvo tai, kad jis gavo rašyti naują operą. Jos pagrindu buvo paimtas neseniai įvykęs viešas skandalas, iš kurio visi turėjo daug juoko. Galimas daiktas, kad kompozitorius šią operą parašė užsakius kaizeriui. Be tvirto užsakymo jis kažin ar būtų ėmęsis naujos operos.
Taip atsirado ,,Visos jos tokios”. Mocartui vėl teko komponuoti operą italų kalba. Tačiau jis džiaugėsi, kad aplamai gavo darbo, ir visas jėgas paskyrė kūrybai. Gavo dar vieną skubų užsakymą. Prahoje vyko didelės šventės Leopoldo Antrojo karūnavimo proga. Tam reikėjo šventinės operos. Prahiečiai neužmiršo savo mylimo Mocarto ir pasiūlė jam parašyti operą ,,Titas”.
Mocartas tuo metu kaip tik buvo užsiknisęs tais darbais ir ,,Tito” sukūrimui teturėjo aštuoniolika dienų. Nepaisant to, per šį laiką atsirado gana solidi partitūra. Nenuostabu, kad Mocarto fantazija šį kartą ne visai atitiko duotą temą. Todėl ,,Titas” ir netapo jo geriausia opera.
Atėjo pakutinieji Mocarto gyvenimo metai. Kai kada jis būdavo toks pats, kaip ir seniau, juokaudavo ir erzindavosi su savo Konstanca. Tokią linksmą valandą gimė žavinga pavasariška daina “Ateik, pavasarėli, kai sužaliuos miškai”.
Tačiau greitai kompozitorių užklupdavo nauji rūpesčiai, ir jo nuotaika pablogėdavo.
Tokiu momentu Mocartas parašė jaudinančią laidotuvių giesmę “Ave verum corpus”, Šiaip kompozitorius rašė šokius, kokius tik jam užsakydavo, ir net kūrinius mechaniniams vargionams, kurie tuo metu buvo madingi. Tai, tiesą sakant, buvo darbai žeminantys jo orumą. Tačiau už porą guldenų kompozitorius dabar darė viską.
Kiti darbai turi savo istoriją. 1791 metų kovo mėnesį atėjo pas Mocartą jo senas pažistamas teatro direktorius Emanuelis Šikanderis. Mocartas turįs jam būtinai padėti, nes teatrui gresia žlugimas. Tik naujas spektaklis galįs nukreipti nelaimę.
Ar neparašytų Mocartas romantinę stubuklų operą? Libretas jau gatavas. Tiesa, jis ne visai buvo tinkamas, didžiąją jo dalį teko perdirbti pačiam kompozitoriui. Tačiau Mocartas buvo laimingas, kad pagaliayu galėjo imtis vokiškosd operos, jokie sunkumai jo negąsdino.
Operos veiksmas vyksta egipte. Nakties karalienės dukterį pagrobė galingas šventikas Zaraastras. Vienas kilmingas princastrokšta ją sugrąžinti. Jis gauna stebuklingą fleitą, kuri padės nelaimėje. Princą lydi paukštininkas Papgenas. Ir jis gauna stebuklingą instrumentą – varpelį, su kuriuo galėsiąs visus pavojus nukreipti. Be to, su princu keliauja trys berniukai, turį rodyti jam kelią į Zarastro pilį.
Ši istorija nėra paprastas farsas. Juo labiau Mocartas gilinosi į “Užburtąją fleitą”, tuo daugiau papildydavo ją savomis mintimis. Jį vis labiau jaudino gyvenimo prasmės klasimai.
Ilgėdamasis bendraminčių, Mocartas įstojo į masonų ordiną ir ruošėsi įsteigti ložę. Masonai buvo tokia draugija, kuri aukščiausiu savoi tikslu laikė gėrio ugdymą. Masonais tapti galėdavo tik vyrai. Jų ordino, jų bendruomenės įstati buvo labai griežti.
Šikanderis iš pradžių labai ilgai svarstė, prieš užsakydamas Mocartui šią operą. Tačiau dabar reikėjo skubėti. Kad Mocartas dirbtų netrukdomas, Šikanderis apgyvendino jį mažame mediniame name, kuris stovėjo idiliškame parke. Nuo tada šis namas imtas vadinti “Užburtosios fleitos nameliu”.
Ten Mocartas ir miegodavo, kai Konstanca gydėsi kurorte. Šikanderis atnešdasvo va;gyti. O vakare stiklą vyno ir rūpinosi geraMocaerto nuotaika. Kompozitorius jautėsio laimingas ir kūrė su didžiuliu įkvėpimu.
Rašydamas “Užburtąją fleitą”, Mocartas turėjo kartą kraupų susitikimą. Pas jį atėjo žmogus, įsisupęs į ilgą tamsią skraistę, ir paklausė, ar kompozitorius galįs parašyti “rekviem”. Mocartas išsigando – “Rekviem” – gedulingas mišias? Nejaugi jo reikalai tokie prasti? Kas ta niūri asmenybė? O gal tai amžinybės pasiuntinys, į kurią greitai jam teks iškeliauti?
Šis užsakymas nepaprastai sukrėtė Mocartą. Tačiau ilgai svarstyti jis negalėjo. Juk rašyti gedulingas mišias garbingiau, negu kurti kvailus šokius.
Iš karto šio užsakymo imtis kompozitorius dar negalėjo. Jis dar nebuvo baigęs “Užburtosios fleitos”, be to, reikėjo visų pirma Prahoje pastatyti “Titą”. Tik tada galėjo apie ką nors kitą galvoti.
“Užburtosios fleitos” premjera 1791 metų rugsėjo mėnesįbuvo labai sėkminga. Tiesa, skaitant teatro afišą buvo galima pagalvoti, kad Mocartas čia menkai kuo prisidėjęs. Didžiausiomis raidėmis buvo išspausdinta, kad ponas E.Šikanderis yra šio veikalo autorius. Toliau išvardinti visi atlikėjai. Tik apačioje smulkiomis raidėmis parašyta, kad muzikąsukūrė ponas Mocartas, kuris maloniai sutiko šiandien ją ir padiriguoti.
Šikanderis iš “Užburtosios fleitos” labai pralobo. Tuo tarpu Mocartas beveik neturėjo jkokios naudos. Jam teko tenkintis tuo, kad palamai galėjo sukurti vokišką operą.
Tada Mocartas ėmėsi gedulingų mišių. Nūrusis žmogus vėl atėjo ir ragino paskubėti. Beje, vėliau išaiškėjo, kas tas niūrusis pasiuntinys. Tai buvo vieno turtuolio kamerdineris. Neseniai mirusios žmonos atminimui turėjo būti atliktos gedulingos mišios. Turtuolis užsakė Mocartui parašyti ,,Rekviem”, norėdamas paskelbti kaip savą. Mocartas apie tai nieko nežinojo! Tame niūriame žmoguje matė aukščiausiojo pasiuntinį.
Dieną ir naktį kompozitorius mąstė apie tekstą, kuriam jis turėjo sukurti muziką: ,,Requiem aeternam clona e!s.” (,,Amžiną atilsį duok jiems..”), ,,Kyrie deiso’n.” (,,kristau pasigailek .”; ,,AqnuB deL..” (,,Dievo avinėli, kuris atleidi pasaulio nuodėmes.”). Juo daugiau Mocartas giliijosi i šiuos žodžius, lno labiaii jis iižiniršdavo niurųjį užsakova ir si ,,RekvieiTi” kulė pats sau.
Rašė pamažu, nes ėmė negaluoti. Visą laiką jis jautėsi nuvargęs ir negalėjo atsikratyti slogių minčių. Spalio mėnesį iškurorto grįžo Konstanca. Buvo puikus rudeniškas oras, ir kompozitorius pasiūlė jai. pasivažinėti po Praterį, po t.ą idilišką parką, kuriame kadaise praleido tiek daug malonių valandų.
Konstanca šypsojosi ir juokavo, norėdama išblaškyti niaulią Mocarto nuotaiką. Tačiau veltui. Staiga jis paėmė įą užrankos ir tarė:
– Aš neilgai tesėsiu.
Ir įo veidu ėmė riedėti ašaros.
Lapkričio mėnesį Mocartas jau nepajėgė atsikelti. Nežiūrint to, gedulingas mišias rašė toliau. Iš pradžių jis pats užrašydavo mintyse kilusias melodijas, o kai nepajėgė – diktavo savo draugui ir mokiniui Francui Ksaverui Ziusmejeriui. Jam kompozitorius paaiškino tiksliai, kaip galvojąs užbaigti ,,Rekviem”.
Vakarop Mocartui visada pakildavo karštis. Kartais jis galvodavo apie ,,Užburtąją fleitą”, kuri kaip tik tuo metu ėjo teatle. Mintyse jis perkratydavo visas spektaklio detales. Štai princas Taminas dainuoja savo ariją ,,Paveikslas dieviškai žavusi.”, dabar pasirodo Nakties karalienė. štai Papagenas. ir Mocarlas nusišypsodavo.
Kompozitorius labai norėjo išgirsti savo gedulingųjų mišių da1į – ,JMcr}mosa”. AtėjLis draugams, jis paskirstė juos balsais, Ziusmejeiis sėdo prie klavesino ir Mocartas dirigavo: ,,Lacrimosa dies illa.” (,,Ašarų diena.’1). Tačiau muzika taip kompozitorių sujaudino, kad jis graudžiai pravirko. Partitūra is&linko iš jo rankų, ir jis nusisuko. Draugai tyliai išsiskirstė.
Nuo to laiko Mocartas jau nebegaiėjo daugiau dirbti. Kartą vakare, atėjus svainei, jis pasakė tyliai ir ramial:
– Pasilik šiandien. Ta turi matyti mane mirštant. Aš jaujaučiu mirties skonį burnoj.
Vis dar galvojo Mocartas apie savąjį ,,Rekviem”. Niekas kitas jam taip sunkiai neslėgė širdies, kaip jo pabaiga. Paskutinėmis dienomis kompozitorius kartą pasakė Konstancijai:
– Ar aš nesakiau, kad jį sau rašau?
Kai Konstanca pažvelgė į jį, Mocartas išpūlė žandus taip, tartum norėdamas pagroti timpanų partiją.
Tą naktį jis ir mirė.
Kadangi Konstanca neturėjo pinigų, teko užsakyti vargingųjų laidotuves už vienuolika guldenų. Stefano katedroje, kur Mocartas daugiau kaip prieš dešimtį metų susituokė su Konstanca, buvo pašventintas jo kūnas. Tada jį išvežė į kapines. Lauke buvo labai blogas oras. Paskutinieji draugai atsiliko. Ir Mocartas liko vienas.
Jo karstas buvo nuleistas į bendrą varguomenės kapą. Niekas, net ir Konstanca ilgą laiką nenuėjo į kapines pasižiūrėti, kur palaidotas kompozitorius.
Vėliau, kai Mocarto vaidas tapo šviesuliu, visi kapinių kampeliai buvo išieškoti, tačiau karsto su Mocartu nepavyko rasti laisvesnėje kapinių aikštelėje buvo pastatytas paminklas jo atminimui.

Leave a Comment