Rondo forma

Rondo forma

Tai forma, pagrįsta daugkartiniu temos grįžimu. Tarp temos pasikartojimų įterpiamos dalys, kuriose įvedamos naujos temos arba vystoma pasikartojančios temos medžiaga. Pasikartojanti tema vadinama refrenu, o refreno pasikartojimai – reprizomis. Kad susidarytų rondo forma refrenas turi pasikartoti 3 ir daugiau kartų. Dalys tarp refreno vadinamos epizodais, intermedijomis, kupletais. Refreno atkartojimas jungia visus epizodus į darnią visumą. Svarbus epizodų kontrastiškumas. Jis istorijos bėgyje suteikdavo sonatiškumo arba siuitiškumo bruožų.
Refrenui būdinga aiški, uždara struktūra – periodas, pap.2 ar 3 dalių forma. Refreno reprizos dažniausiai tikslios, jų tonacijos kiinta tik moduliaciniame rondo ir naujesniuose rondo pavyzdžiuose.
Epizodų svarba bei jų sandara įvairi, priklausoma nuo rondo tipo. Dažnai jų tonacijos skiriasi nuo refreno bei jo reprizų tonacijų. Todėl moduliaciniam perėjimui tarp rondo dalių reikalingos jungtys. Daugiatemiai Rondo dažnai užbaigiami koda, nors įžanga įvedama retai.

KILMĖ
Ji kilo iš ratelių pobūdžio dainuojamųjų liaudies šokių Prancūzijoje. Kai buvo dainuojama pagrindinė tema šokdavo visas ratelis, o per epizodus šokdavo pavienios poros.

RŪŠYS
Pagal refreno vietą:

Prasideda refrenu

Prasideda epizodu (retai)
Pagal dalių skaičių
Pagal temų skaičių:

Vienatemės

Dvitemės

Tritemės

Daugiatemės
Pagal temų svarbą:

Atkartojamas tik refrenas

Atkartojamos refreno ir pirmojo epizodo temos (rondo sonata)
Rondo formos tipai
Rondo formos pirmtakai buvo vokaliniai kūriniai, kuriuose atsikartodavo frazė-refrenas. Rondiškumo principas atsispindi fugos struktūroje: jos tema pakartotinai sugrįžta po vystomojo pobūdžio intermendijų. Savarankiška rondo forma atsirado baroke.

Senovinis (kupletinis) rondo.

br />Būdingas XVII a. pab. – XVIII a. pirmos pusės prancūzų kompozitorių. Kupereno, Dakeno, Ramo ir kt. kompozitorių kūriniams klavesinui. Rondo muzika artima to meto šokiams. Būdingas griežtas akcentinis ritmas, homofoninė tekstūra. Senovinis rondo visada vienatemis. Pagrindine tema pateikiama refrene, kupletuose ji vystoma, varijuojama. Refrenas – kvadratinės struktūros vienatonacinis periodas. Reprizos tikslios, jų skaičius neribotas. Kupletai grindžiami refreno intonacijomis, juose dažnai nukrypstama į giminingas tonacijas. Harmoniškai ir struktūriškai kupletai mažiau išbaigti negu refrenai. Link kūrinio pabaigos kupletai turi tendenciją didėti. Jungčių tarp formos dalių ir apibendrinančios kodos šis rondos tipas neturi.

Moduliacinis rondo (senovinė koncertinė forma)
XVII-XVIII a. polifonines ir mišrios faktūros kūriniuose, ypač dažnai Bacho, Hendelio, ir kitų baroko kompozitorių instrumentiniuose koncertuose. Moduliacinis rondo yra vienatemis, daugiadalis, daugiatonacinis. Kai kurie Haidno rondo vienatemiai.
Pagrindinė tema būdingais attvejais – didelės apimties polifoninis periodas. Refrenas sugrįžta skirtingose tonacijose, kinta tekstūra, tematikos plėtojimo pobūdis, harmoninis planas. Nepakitęs išlieka tik tematinis branduolys. Refrenas pirminiu pavidalu atsikartoja formos pabaigoje.
Moduliacinio rondo epizodai vadinami intermedijomis. Jos paremtos laisviau vystoma refreno tematine medžiaga ir moduliuoja į kitos refreno reprizos tonaciją. Intermedijos yra pereinamojo pobūdžio dalys, už refreną mažiau savarankiškos. Barokiniuose koncertuose refrenus atlieka tutti, intermedijose pasirodo solistai.
Nuo kupletinio rondo moduliacinis skiriasi išbaigtine forma (pirminio refreno bei tonacijos sugrįžimas pabaigoje, simetriškas tonacinis planas), bei dinamiškumu (moduliacinės da

alys, teminis vystymas).

KLASIKINIS RONDO
Šis rondo nutolsta nuo šokio pobūdžio. Rondo forma rašomos ir sonatinio – simfoninio ciklo dalys (dažniausiai finalai). Daugiatonacinis, daugiatemis, būdingas 5 dalių (3 refrenai, 2 epizodai). Padidėjo apimtis ir dalių kontrastingumas. Refrenas – pap 2 dalių forma. Reprizos variacinės, kartais sutrumpintos.
Epizodai grindžiami naujomis temomis. Pirmasis epizodas struktūriškas ir tematiškai mažiau savarankiškas. Antrasis epizodas tematiškai ryškus ir struktūriškai baigtas.
Būdingos įvairios apimties jungtys. Prieš antrąjį epizodą jos dažnaiusiai nėra, užtad prieš paskutiniąją reprizą, pasirodo labiausiai išvystyta jungtis. Kartais baigiama koda, susijusią su paskutinę repriza arba net ją pakeičiančią.

Siuitinis rondo
Daugiadalis, susiformuoja XIX amžiuje. Epizodai tematiškai saviti, dalys kontrasitingos. Refrenas kaip ir klasikiniame, 2-3 d. pap forma. Mažai reikšmingas. Reikšmingiausi epizodai o refrenai vaidina jungčių vaidmenį. Nesilaiko formos normų.

Leave a Comment