ROMANTIZMAS MUZIKOJE
19a. dažnai vadinamas romantizmo epocha. Nors netolygiai reiškęsis skirtingose meno rūšyse, romantizmas išties buvo vyraujantis 19a. stilius. Tačiau romantizmas- tai ir pasaulėžiūros reiškinys, įtakojęs 19a. filosofiją, politiką, teisę, gamtos mokslus, meną, religiją. Mene romantizmas pasireiškė giliausiai ir plačiausiai. Bet romantizmas, kaip epochinis meno stilius yra toks nevienalytis ir įvairus savo menine kalba, formomis ir žanrais, jog ne kartą teigta, kad romantizmo, kaip vieningo meninio stiliaus išvis nebuvo. Arba geriausiu atveju jis egzistavo tik 19a. I pusėje. Svajonės ir tikrovė, idealas ir realybė – esminis romantizmo epochos prieštaravimas. Jis matomas gyvenime, politikoje, filosofijoje ir ,žinoma, mene. Svarbiausios romantikų kūrybos idėjos ir temos visų pirma susijusios su idealo siekimu ir ieškojimu. Romantikai svajojo apie vieningą pasaulį, harmoningą dvasios ir gamtos, vidaus ir aplinkos gyvenimą, o matė ir patys rodė pasaulio ir gyvenimo skilimą, kuris vyko jų pačių sąmonėje. Romantikai žavisi gamta, kaip amžinybės ir paguodos simboliu. Gamtos paveikslų tarpe vyrauja nakties peizažas; miškas, kuriame pilna netikėtų ir nuostabių dalykų; sutemos ir prieblanda su ilgesingo liūdnumo, švelnumo dvelksna; mėnesienos burtai ir vienatvė; gėlės; jūroje vilioja balta, vieniša, tolima laivo burė. Mėgstamiausia spalva- mėlyna. Dabarties gyvenimas romantiko nevilioja. Jis veržiasi į erdves ir laiko tolius. Romantizmo mene jaučiamas vidurinių amžių pasaulėjautos ir motyvų renesansas. Romantikus žavėjo riterystės idėja, tarnavimas moteriai, ideali meilė, kelionės, nuotykiai. O drauge ir pamaldi, sudvasinta Dievo meilė, atsiskyrėlis tylioj celėj, paslaptingas vienuolis, pagaliau vidurinių amžių gotiškasis menas.Romantikų kūrybos ir meno temos- tai įvairiausios žmogaus ir pasaulio, realybės ir idealo būties peripetijos. Kiekvieną temą ar meninio vaizdo motyvą romantikai traktuoja dvilypai. Meilė yra ir laimės, ir kančios šaltinis. Mirtis yra ir tragiškos baigties, ir išsivadavimo iš žemiškų kančių simbolis. Naktis ir gąsdina, ir priglobia menininko vienatvę. Vienatvė-ir skaudi, ir vienintelė tikra palydovė.
Svarbiausia muzikinės kalbos priemone tampa melodija. Tai natūrali muzikos lyrizacijos išdava. Melodija vis labiau chromatizuojama.Ankstyvasis romantizmas gyvavo pirmuosius tris 19a. dešimtmečius. Jis dar yra veikiamas klasicizmo tradicijų ir egzistuoja šalia jo. Ankstyvieji romantikai- F. Šūbertas, K.M. Vėberis, Dž. Rosinis, N. Paganinis, F. Mendelsonas iš dalies R.Šūmanas tebesilaiko klasicistinių formų ir žanrų, muzikinės kalbos, komponavimo principų, nors juos modifikuoja, ,,suromantina“. Šiuo laikotarpiu suklesti instrumentinė ir vokalinė miniatiūra bei jų ciklai, sukuriama romantinė lyrinė simfonija(F.Šūbertas,F.Mendelsonas), programinė simfoninė uvertiūra(F.Mendelsonas,R.Šūmanas), romantinė fantazija(F.Šūbertas, R.Šūmanas).Svarbiausia estetine nuostata tampa meninių vaizdų lyrinė išraiška. Ji kyla iš to, kad romantikai, būdami individualistais, viską vertina ir išreiškia subjektyviai. Subjektyvioje kūryboje, kuri remiasi emocijomis ir intuicija, pirmiausia dalyvauja asmeninis kūrėjo ,,Aš“, o ne objektyvios, visuotinai priimtos estetinės nuostatos. Todėl lyrizmas tapo būdingiausiu romantizmo meno ir stiliaus bruožu. Tačiau tai nereiškia, kad visas romantizmo menas tėra vien lyrinis išsisakymas.Priešingai: romantizmo menas kaip reta tragedijinis ir komiškas, dramatiškas ir ekspresyvus, sušildytas lyriškumo.Romantikai lyriškai traktavo ir klasicistinius žanrus: sonatą, simfoniją, koncertą, kvartetą, bei sonatos formą.Pastarojoje svarbiausiu komponentu tampa išraiškinga, turtinga, dažnai vokališka melodija.Nyksta ribos tarp ekspozicijos, temų perdirbimo ir reprizos, atsiranda atskiri, net uždari melodiniai epizodai.Ankstyvieji romantikai puoselėjo homofoninę faktūrą.Pradėjo formuotis būdingiausi dramaturginiai muzikos plėtojimo principai: leitmotyvizmas(vok. leitmotiv,.- pagrindinis motyvas)- tai palyginti trumpas muzikinis (melodinis, harmoninis, ritminis, tembrinis ar visuminis)darinys, daug kartų pasikartojantis muzikos kūrinyje arba jo dalyje.Vidurinis(brandusis) romantizmas apima laikotarpį nuo 1830m.