Romantizmas muzikoje

ROMANTIZMAS MUZIKOJE

19a. dažnai vadinamas romantizmo epocha. Nors netolygiai reiškęsis skirtingose meno rūšyse, romantizmas išties buvo vyraujantis 19a. stilius. Tačiau romantizmas- tai ir pasaulėžiūros reiškinys, įtakojęs 19a. filosofiją, politiką, teisę, gamtos mokslus, meną, religiją. Mene romantizmas pasireiškė giliausiai ir plačiausiai. Bet romantizmas, kaip epochinis meno stilius yra toks nevienalytis ir įvairus savo menine kalba, formomis ir žanrais, jog ne kartą teigta, kad romantizmo, kaip vieningo meninio stiliaus išvis nebuvo. Arba geriausiu atveju jis egzistavo tik 19a. I pusėje.

Svajonės ir tikrovė, idealas irr realybė – esminis romantizmo epochos prieštaravimas. Jis matomas gyvenime, politikoje, filosofijoje ir ,žinoma, mene. Svarbiausios romantikų kūrybos idėjos ir temos visų pirma susijusios su idealo siekimu ir ieškojimu. Romantikai svajojo apie vieningą pasaulį, harmoningą dvasios ir gamtos, vidaus ir aplinkos gyvenimą, o matė ir patys rodė pasaulio ir gyvenimo skilimą, kuris vyko jų pačių sąmonėje.

Romantikai žavisi gamta, kaip amžinybės ir paguodos simboliu. Gamtos paveikslų tarpe vyrauja nakties peizažas; miškas, kuriame pilna netikėtų ir nuostabių dalykų; sutemos ir prieblanda su ilgesingo liiūdnumo, švelnumo dvelksna; mėnesienos burtai ir vienatvė; gėlės; jūroje vilioja balta, vieniša, tolima laivo burė. Mėgstamiausia spalva- mėlyna.
Dabarties gyvenimas romantiko nevilioja. Jis veržiasi į erdves ir laiko tolius. Romantizmo mene jaučiamas vidurinių amžių pasaulėjautos ir motyvų renesansas. Romantikus žavėjo riterystės id

dėja, tarnavimas moteriai, ideali meilė, kelionės, nuotykiai. O drauge ir pamaldi, sudvasinta Dievo meilė, atsiskyrėlis tylioj celėj, paslaptingas vienuolis, pagaliau vidurinių amžių gotiškasis menas.
Romantikų kūrybos ir meno temos- tai įvairiausios žmogaus ir pasaulio, realybės ir idealo būties peripetijos. Kiekvieną temą ar meninio vaizdo motyvą romantikai traktuoja dvilypai. Meilė yra ir laimės, ir kančios šaltinis. Mirtis yra ir tragiškos baigties, ir išsivadavimo iš žemiškų kančių simbolis. Naktis ir gąsdina, ir priglobia menininko vienatvę. Vienatvė-ir skaudi, ir vienintelė tikra palydovė.
Svarbiausia muzikinės kalbos priemone tampa melodija. Tai natūrali muzikos lyrizacijos išdava. Melodija vis labiau chromatizuojama.
Ankstyvasis romantizmas gyvavo pirmuosius tris 19a. dešimtmečius. Jis dar yra veikiamas klasicizmo tradicijų ir egzistuoja šalia jo. Ankstyvieji romantikai- F. Šūbertas, K.M. Vėberis, Dž. Rosinis, N. Paganinis, F. Mendelsonas išš dalies R.Šūmanas tebesilaiko klasicistinių formų ir žanrų, muzikinės kalbos, komponavimo principų, nors juos modifikuoja, ,,suromantina“. Šiuo laikotarpiu suklesti instrumentinė ir vokalinė miniatiūra bei jų ciklai, sukuriama romantinė lyrinė simfonija(F.Šūbertas,F.Mendelsonas), programinė simfoninė uvertiūra(F.Mendelsonas,R.Šūmanas), romantinė fantazija(F.Šūbertas, R.Šūmanas).
Svarbiausia estetine nuostata tampa meninių vaizdų lyrinė išraiška. Ji kyla iš to, kad romantikai, būdami individualistais, viską vertina ir išreiškia subjektyviai. Subjektyvioje kūryboje, kuri remiasi emocijomis ir intuicija, pirmiausia dalyvauja asmeninis kūrėjo ,,Aš“, o ne objektyvios, visuotinai priimtos estetinės nuostatos. Todėl lyrizmas tapo būdingiausiu romantizmo me
eno ir stiliaus bruožu. Tačiau tai nereiškia, kad visas romantizmo menas tėra vien lyrinis išsisakymas.Priešingai: romantizmo menas kaip reta tragedijinis ir komiškas, dramatiškas ir ekspresyvus, sušildytas lyriškumo.
Romantikai lyriškai traktavo ir klasicistinius žanrus: sonatą, simfoniją, koncertą, kvartetą, bei sonatos formą.Pastarojoje svarbiausiu komponentu tampa išraiškinga, turtinga, dažnai vokališka melodija.Nyksta ribos tarp ekspozicijos, temų perdirbimo ir reprizos, atsiranda atskiri, net uždari melodiniai epizodai.
Ankstyvieji romantikai puoselėjo homofoninę faktūrą.Pradėjo formuotis būdingiausi dramaturginiai muzikos plėtojimo principai: leitmotyvizmas(vok. leitmotiv,.- pagrindinis motyvas)- tai palyginti trumpas muzikinis (melodinis, harmoninis, ritminis, tembrinis ar visuminis)darinys, daug kartų pasikartojantis muzikos kūrinyje arba jo dalyje.
Vidurinis(brandusis) romantizmas apima laikotarpį nuo 1830m. iki 7-ojo dešimtmečio.Tuo metu išsiskleidžia Šūmano, Berliozo, Listo, Verdžio, Vagnerio, Šopeno, ir jaunojo Bramso kūryba. Vaisingai ir rezultatyviai muzikoje įgyvendinama menų sintezės idėja. Sukuriama romantinė programinė muzika ir jos žanrai- programinė simfonija (Berliozas) ir simfoninė poema (Listas); klasikinė tradicinė opera reformuojama virsta muzikine drama (Vagneris); klasikiniai cikliniai žanrai vidiniai sintezuojami į monolitiškus vienos dalies kūrinius-vienos dalies sonata, koncertas(Listas).Muzika siekia sužadinti literatūrines, filosofines, tapybines asociacijas, opera-simfonizuojama, (Verdis,Vagneris) simfonija-poetizuojama(Listas) .Menų sintezės idėja buvo visiška priešingybė klasicizmo estetikai, reikalavusiai aiškiai atskirti vieną meno rūšį nuo kitos.
Muzikinė kalba. Harmonija intensyviai chromatizuojama kas atvėrė kelią į atonalią muziką
Vėlyvasis romantizmas trunka nuo 7-ojo dešimtmečio iki XXa. Pradeda reikštis nacionalinės mokyklos.Šiuo laikotarpiu iš
šsiskleidžia čekų(Smetana),lenkų, vengrų(Listas),rusų(Čaikovskis,Musorgskis)norvegų(Grygas)ispanų, suomių(Sibelijus) nacionalinės kultūros.
XIXa. antroje pusėje Europos mene gimsta nauji stiliai. Muzikoje neoklasicizmas.Kompozitoriai kreipė žvilgsnius į renesanso, baroko, klasicizmo muziką ir savo kūryboje vėl ėmė naudoti senovines ir klasicistines formas bei žanrus.Neoklasicistai buvo programinės muzikos priešininkai. Vėlyvuosius romantikus pažinsi iš jų griozdiškų formų.
Romantizmo epochos opera. XIXa. pasiekė dvi operų rūšys: opera-seria(rimtoji) ir opera-bufa(komiška).Romantikai siekė sukurti vientisą, sintetinį operos žanrą. Tad pirmiausiai ėmė naikinti griežtas ribas tarp žanrų ir muzikinių numerių, stiprinti orkestro vaidmenį, plėsti išraiškos priemones.
XIXa.pradžioje gimė vokiečių nacionalinė opera.(K.M.Vėberis ,,Laisvasis šaulys“1821m.) Vėberis savo Laisvuoju šauliu atvėrė naujus operos kūrimo principus:nacionalinis, romantinis kūrinys; operos dramaturgiją vienijantys leitmotyvai; aktyvus,dramaturgiškai prasmingas orkestro vaidmuo; ištisinio vystymo siekimas.
XIXa. viduryje ir I I pusėje buvo sukurtos ir lenkų, rusų, čekų nacionalinės operos.Europos zenite švyti italo Verdžio ir vokiečio Vagnerio operos. Vagneris siekė sukurti tikrą dramą, kurioje muzika ir drama būtų lygiaverčiai partneriai. Siekė nenutrūkstamo muzikinio vystymo.Sukūrė begalinės melodijos ir begalinės harmonijos principais grįstą muzikinę kalbą.
Verdžio operų stiprioji pusė-išraiškinga, melodinga , ,,operiška“ muzika, puikios vokalinės partijos, tikroviškos, psichologiškai taiklios muzikinės charakteristikos,reikšmingas, sodrus, simfoniškas orkestras ir jo dramaturgiškai svarbus vaidmuo.
XIXa. viduryje Prancūzijoje atsirado vadinamoji ,,lyrinė opera“(Š.Guno,Ž.Bize,Ž.Masne).Ji buvo priešinga didžiajai operai:čia didžiausias dėmesys skiriamas paprastiems bendražmogiškiems pergyvenimams, naudojamos buitinės muzikos intonacijos ir ritmai.Dominuoja lyrinė, paprasta, demokratiška muzikinė kalba.

XIXa.pabaigoje ly
yrinės operos tradicijas iš dalies pratęsė veristinė opera, gimusi Italijoje (Maskanjis,Pučinis,Leonkavalis).Verizmas (it.vero tikroviškas).Buvo siekiama operoje parodyti gyvenimą tokį koks jis yra iš tikrųjų, o ne apie kokį svajojo romantikai. Veristinių operų pagrindas- gyvenimiška buitinė drama.Veikėjai paprasti kaimiečiai, nusigyvenę bohemiški menininkai, miestiečiai. Veristai rėmėsi melodramos žanru ir sukūrė glaustą,neretai vieno veiksmo, operą- novelę, kurioje vyrauja nelaimingos meilės istorijos, dramatiška jų baigtis.
Viena svarbiausių romantizmo estetikos idėjų ir siekių buvo menų sintezė, kurią mėginta įgyvendinti operoje ir programinėje muzikoje.Romantikai atskleidė iki tol neregėtai platų meninių temų ir vaizdų ratą.Jie pirmieji atkreipė dėmesį į liaudies muzikos lobyną.Novatoriai ryžtingai laužė senas ir kūrė naujas muzikos formas,žanrus,dramaturginius principus.Ir pagaliau romantikai pradėjo griauti derminę-tonacinę muzikos kalbą.Romantizmas buvo paskutinysis iš Naujųjų laikų 4 didžiųjų epochinių stilių.Jis užbaigia klasikinės-tradicinės muzikos istoriją.,,Istorinis romantizmas“ atliko savo vaidmenį ir, numarintas Debiusy bei Stravinsko, išnyko.Bet romantinė dvasia-amžina.(A.Ruselis XXa.)

Konspektą parengė Aurelijus Bacevičius

Leave a Comment