Lietuvos Konstitucijų raida 1918- 1940 m.

TURINYS

Įvadas..............................3
Lietuvos konstitucijų raida 1918 – 1940 m. ...........................4
Išvados..............................12
Literatūros sąrašas..............................14

ĮVADAS

Žmonija per tūkstantmečius sukaupė didžiulį raštijos palikimą. Tačiau iš jo galima išskirti tik nedaug dokumentų, kurie turi didžiulės reikšmės tautų ir valstybių istorijai. Visų tautų gyvenime svarbiausia vietą užima konstitucijos – pagrindiniai valstybės įstatymai. Jų teisės normos turi visų kitų teisės normų atžvilgiu aukščiausią galią, nustato piliečių teises, laisves ir pareigas, valstybės organizavimo principus bei tikslus, įtvirtina visuomeninės santvarkos ir politikos pagrindus. Konstitucijos būna rašytinės ir nerašytinės. Nerašytinės konstitucijos susideda iš daugelio įstatymų, konstitucinių papročių ir prrecedentų. Rašytinės konstitucijos dažniausiai susideda iš vieno arba kelių konstitucinių įstatymų, susisteminančių visas konstitucines normas. Pirmoji rašytinė konstitucija – JAV 1787 m. konstitucija, kuri veikia iki šiol. Europoje pirmosios konstitucijos buvo priimtos 1791 m.: gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos valstybėje, o rugsėjo 13 d.- Prancūzijoje.

LIETUVOS KONSTITUCIJŲ RAIDA
1918 – 1940 m.

Rengiantis 1917 m. gruodžio mėn. deryboms su Rusija Breste, tarp Vokietijos vyriausybės ir Lietuvos tarybos atstovų, buvo susitarta, kad Vokietija Lietuvai suteiks savarankiškumą, bet pastaroji turės įsipareigoti užmegzti sąjunginius ryšius su pirmąja.

Šiomis aplinkybėmis gruodžio 11 d. Lietuvos taryba priėmė paareiškimą, kurio pirmajame straipsnyje buvo sakoma, kad Taryba „skelbia nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniuje ir jos atpalaidavimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis valstybėmis“, antrajame akto straipsnyje Taryba pareiškė prašanti Vokietijos pagalbos ir pa

asisakanti „už nuolatinį (amžiną) tvirtą sąjungos ryšį su Vokietijos valstybe“.

Tačiau Vokietijai delsiant gruodžio 11 d. pareiškimo pagrindu pripažinti Lietuvos nepriklausomybę ir neleidžiant jai kurti civilinės valdžios, be to, dėl minėtos provokiškosios šio akto formuluotės kilus aštriems nesutarimams tarp Tarybos narių, Taryba 1918 m. vasario 16 d. ryžosi skelbti naują pareiškimą. Dabar ji kreipėsi į Rusijos, Vokietijos ir kitų šalių vyriausybes, kad, remdamasi populiaria tautų apsisprendimo teise ir ją pačią suformavusios Lietuvos Vilniaus konferencijos nutarimu, „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“.

Vasario 16-osios Aktas tapo svarbiausiu XX a. antrajame dešimtmetyje atkurtos Lietuvos valstybės konstitucinę reikšmę turėjusiu aktu, kuriuo iš esmės remiasi Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji – laikinieji irr nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai.

Nors ši deklaracija yra laikoma Valstybės atkūrimo Aktu, bet faktiškai tuo metu Lietuva buvo Vokietijos okupacijos objektu ir nepriklausomybės paskelbimas teisinių padarinių neturėjo. Tik 1918 m. rudenį ėmus keistis politinei padėčiai Lietuvoje ir aplink ją, spalio 20 d. kanclerio Makso Badeniečio vyriausybė Lietuvos valstybės tarybos atstovams pagaliau pareiškė, kad, vadovaujantis laisvo apsisprendimo principu, Tarybai ir jos sudarytai vyriausybei pripažįstama laisvė pačioms tvarkyti Lietuvos kraštą, o lietuvių tautai – turėti savo konstituciją ir nustatyti santykius su kitomis valstybėmis.

Taip susiklosčius aplinkybėms, Vi
ilniuje skubiai susirinkusi Lietuvos valstybės taryba, 1918 m. lapkričio 2 d. priėmė laikiną Lietuvos konstitucinį aktą, pavadintą Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais. Ji turėjo galioti iki būsimojo Steigiamojo Seimo nutarimo dėl valstybės santvarkos pagrindų. Laikinoji Konstitucija valstybės pagrindų nefiksavo, tik nusakė esminius valdžios ir valdymo organų funkcionavimo bruožus, piliečių teises ir pareigas bei numatė Steigiamojo Seimo sušaukimo tvarką Laikinoji Konstitucija neatsitiktinai vadinosi Pamatiniais Dėsniais. Ji buvo trumpa (susidėjo iš VI skyrių, suskirstytų į 29 straipsnius), joje aptariami tik patys svarbiausi dalykai.

Įgyvendindamas priimtuosius Konstitucijos Pamatinius Dėsnius, Valstybės tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino laikinąją vyriausybę – Ministrų kabinetą. Lapkričio 13 d., Laikinosios Konstitucijos Pamatiniai Dėsniai, pasirašyti Valstybės tarybos Prezidiumo narių ir kontrasignuoti ministro pirmininko, buvo paskelbti laikraštyje „Lietuvos aidas“ ir įsigaliojo.

Vos tik spėjus sudaryti pirmą laikinąją Vyriausybę ir paskelbti laikinąją Konstituciją, politinė Lietuvos padėtis netikėtai komplikavosi. Beveik vienu metu jai grėsė lenkų ir bolševikų puolimas. Tačiau buvo aišku, kad valstybingumo likimas susijęs su Steigiamojo Seimo sušaukimu ir Lietuvos tarptautiniu pripažinimu. Tuo momentu Lietuvai buvo numatomi du likimai: tapti suverenine- nepriklausoma- valstybe, arba žlugti. Tokia alternatyva buvo pagrįsta, nes per trumpą laikotarpį nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. pradžios pasikeitė net keturi Ministrų Kabinetai. Teko pakeisti Vilnių, Laikinąja sostine paverčiant Kauną. Tačiau šiuo valstybei sunkiu metu kūrėsi kariuomenė, bu
uvo priimti Lietuvai svarbūs įstatymai, reglamentavę pilietybę, valstybės apsaugą, kontrolę.

Svarbiausias teisinis aktas buvo 1919 m. balandžio 4 d. įstatymas dėl Prezidento institucijos įsteigimo. Valstybės Tarybos Prezidiumo funkcijos buvo perduotos Prezidentui iki atitinkamo Steigiamojo Seimo sprendimo. Visi šie įstatymai turėjo papildyti iki tol veikusius Laikinosios Konstitucijos dėsnius.

Vykę nesutarimai tarp Vyriausybės ir Valstybės Tarybos, nulėmė svarbius pokyčius dėl valdžios viršenybės. Nors įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijos ir buvo nubrėžtos 1918 m. Laikinojoje Konstitucijoje, nesutarimai tarp Valstybės Tarybos ir M. Šleževičiaus Vyriausybės vis tik išliko. Konfliktą pavyko užglaistyti, apribojus Tarybos įgaliojimus, padidinus Ministrų Kabineto teises ir įvedus Prezidento institutą. Prezidentu buvo išrinktas A. Smetona.

Tuo nesutarimai nesibaigė. Nepavykus susitarti dėl abiejų institucijų funkcijų, M. Šleževičiaus Vyriausybė buvo priversta atsistatydinti. 1919 m. pabaigoje paskelbti rinkimai į Steigiamąjį Seimą.

1919 m. gruodžio 2 d. paskelbtas Seimo rinkimų įstatymas, kiek vėliau nustatyta ir rinkimų data – 1920 m. balandžio 14-15 d. ruošiant šiuos aktus, teko peržiūrėti Laikinąją Konstituciją. Joje buvo numatyta, kad „Seimas renkamas Vilniuje“ , o dėl susiklėsčiusios padėties Vilniuje to nebuvo įmanoma padaryti. Be to, nuspręsta, kad Steigiamasis Seimas pradės darbą susirinkus ne 2/3 atstovų, o 50 proc. plius vienas Seimo narių.

Stengiantis išlaikyti rimtį per Steigiamojo Seimo rinkimus, 1920 m. balandžio 14-16 d. krašte buvo uždrausta pardavinėti alkoholinius gėrimus.

Steigiamasis Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15 d., Valstybės prezidentas pranešė apie Va
alstybės tarybos, Prezidento, Ministro kabineto, valstybės kontrolieriaus ir vyriausiojo kariuomenės vado, atvedusių šalį iki Steigiamojo seimo, pasitraukimą ir krašto valdymo perdavimą šiam aukštajam susirinkimui.

Po to Steigiamasis seimas vienu balsu priėmė trumpą rezoliuciją, skelbiančią, kad,
„ reikšdamas Lietuvos žmonių valią“, jis iškilmingai paskelbė „esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm“. Taigi Steigiamojo seimo gegužės 15-osios rezoliucija turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės tapsmą. Rezoliucija, teisiškai įtvirtinusi atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir nustačiusi tos valstybės formą, tapo reikšminga gaire, vienu iš Lietuvos konstitucinės raidos pradžios taškų.

1920 m. gegužės 17 d. buvo sudaryta Laikinosios Konstitucijos projekto rengimo komisija. Komisija per keturias dienas parengė Laikinosios Konstitucijos projektą. Socialdemokratai Seimui pateikė jų partijos parengtą Konstitucijos projektą, kuris buvo atmestas, nes jame buvo nemažai radikalių nuostatų, aiškiai nepriimtinų Seimo daugumai.

Socialdemokratų Konstitucijos projekte siūloma atsisakyti Prezidento institucijos, jo funkcijas pavedant Seimo Prezidiumui, o Prezidento reprezentacijos lėšas paskirstyti kitiems reikalams. Jie nesutiko ir su siūlomais Ministrų Kabineto formavimo principais, pasisakė prieš įvairių apdovanojimų įteisinimą. Nepaisant jų priešiško nusistatymo, 1920 m. birželio 2 d. Steigiamasis seimas dešimtajame savo posėdyje priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją. Joje buvo įtvirtinti svarbūs demokratijos principai: Lietuva paskelbta demokratine respublika, Steigiamasis Seimas įvardytas kaip Lietuvos suvereninės galios reiškėjas, panaikinta mirties bausmė.

Savo apimtimi naujasis konstitucinis aktas nedaug tesiskyrė nuo ankstesnių laikinųjų konstitucinių aktų: jį sudarė VII skyriai, jungiantys 18 straipsnių.

Steigiamasis seimas posėdžiavo dvejus metus, pagrindinis jo uždavinys buvo parengti ir konstitucijoje įtvirtinti naujos valstybės pagrindus. Politinės to meto sąlygos Lietuvoje ir aplink ją pasižymėjo nepaprastu demokratinių jėgų pakilimu. Daugiau nei šimtmetį kentusi priespaudą ir paniekinimą, lietuvių tauta troško laisvės. Po demokratijos vėliava ji priešinosi ją engusioms imperijoms, skynėsi kelią į nepriklausomybę. Be to demokratijos siekius stiprino Europoje gyvavusios palankios politinės, ekonominės ir socialinės idėjos.

Visos šios aplinkybės turėjo didžiulę įtaką rengiamos nuolatinės Lietuvos konstitucijos pobūdžiui.

Rengiant konstitucijos projektą, sprendžiant konkrečius konstitucinius dalykus, vienybės tarp įvairių partijų būta mažai: socialdemokratai ir liaudininkai – reikalavo atskirti Bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti prezidento institucijos, įvesti teisėjų renkamumą, užtikrinti streikų laisvę ir panašiai, o krikščionių demokratų blokas, pasisakė už konservatyvesnę konstituciją, Bažnyčiai reikalavo privilegijuotos padėties, pasisakė prieš teisėjų renkamumą ir kitas liberalesnes priemones.

Krikščionių demokratų blokas, Steigiamajame seime turėdamas absoliučią balsų daugumą ir todėl galėdamas apsieiti be kitų frakcijų paramos, mažai tesiskaitė su partnerių nuomone, ir konstitucijos turinį nulėmė būtent šis blokas. Lietuvos Valstybės Konstitucija 1922 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimta šio bloko balsais.

1922 m. Lietuvos Konstitucija susidėjo iš įstatymo įvadinės dalies ir XV skyrių, suskirstytų į 108 straipsnių. savo pagrindiniais bruožais ji atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus.

1920-1922 m. Steigiamasis Seimas baigė kurti valstybės teisinius pagrindus. Per tą laikotarpį priimta apie 300 įvairių įstatymų šalies ekonominiam, socialiniam, kultūriniam gyvenimui tvarkyti. Seimas sureguliavo santykius su kai kuriomis kaimyninėmis valstybėmis. Neabejotina, kad svarbiausi Seimo priimti dokumentai buvo Žemės reformos įstatymas ir Lietuvos Valstybės Konstitucija.

Visoje Europoje nuvilnijusi demokratijos pakilimo banga netrukus ėmė slūgti: besiskverbiantis komunistinis judėjimas, propaguodamas klasių kovą, visur kėlė sumaištį ir netvarką. Lietuvoje, kostituciškai įtvirtinusioje seiminį režimą, taip pat greitai išryškėjo gilėjantis visuomenės susiskaldymas, vertęs valstybės gyvenime remtis netvirtomis ir trumpalaikėmis partinėmis koalicijomis, kęsti nuolat besikeičiančius ministrų kabinetus, politinį nestabilumą, balansuojantį ant krizės ribos. Todėl vos tik buvo pasiekta apčiuopiamesnių rezultatų stiprinant jauną valstybę, krašte ėmė stiprėti konservatyvios nuotaikos, paplito didesnio pastovumo ir ramybės
troškimas, visuomenėje didėjo nusivylimas parlamentarizmo negaliomis.

Jau pirmajam Seimui atskleidus savo nesugebėjimą atlikti pagrindinių jam skirtų funkcijų, Lietuvoje ėmė bręsti sąmokslas prieš parlamentarizmą. Jis telkėsi apie niekada parlamentarizmui nesimpatizavusią Lietuvių tautos pažangos partiją (1924 m. pasivadinusią Lietuvių tautininkų sąjunga), ir apie krikščionis demokratus. Dešiniesiems pralaimėjus 1926 m. Seimo rinkimus ir susiformavus koalicinei liaudininkų ir socialdemokratų Vyriausybei, šios jėgos susivienijo.

Kryptelėjęs į kairę naujasis Seimas pakeitė keletą antrojo Seimo priimtų įstatymų, panaikino karo padėtį, paskelbė politinių kalinių amnestiją.

Parlamento valdymo laikotarpį Lietuvoje nutraukė valstybės perversmas. Ankstų 1926 m. gruodžio 17 d. rytą grupė karininkų nutraukė Seimo posėdį, sulaikė jo Prezidiumą ir ministrus, o Respublikos prezidentui K.Griniui paskyrė namų areštą. Po to sąmokslininkai tautininkų veikėją A.Smetoną paskelbė nekonstituciniu Valstybės vadu.

Siekdami stabilizuoti po perversmo susidariusią padėtį, perversmininkų pastatytos į valdžią politinės jėgos tuojau pat pamėgino legalizuoti perversmo padarinius. Buvo gautas nuverstųjų liaudininkų ir socialdemokratų vadovybės sutikimas, sudaręs sąlygas formaliai išsaugoti tas pačias politinės valdžios institucijas – Seimą ir dvinarę Vyriausybę(Respublikos prezidento ir Ministro kabineto). Tą pačią gruodžio 17 d. atsistatydimo Ministrų kabinetas ir suformuotas naujas, į kurį įėjo Tautininkų sąjungos, krikščionių demokratų bloko ir Ūkio partijos atstovai. Po Ministrų kabineto patvirtinimo atsistatydino ir Respublikos prezidentas K. Grinius. Gruodžio 19 d. posėdyje konstituciniu prezidentu buvo išrinktas A. Smetona.

Taip formaliai politinės valdžios konstitucinės institucijos buvo sudarytos nepažeidžiant Konstitucijoje numatytos tvarkos. Tačiau faktiškai buvo pažeistas esminis Konstitucijos reikalavimas, kad Respublikos prezidentas ir Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą. Kilus konfliktui tarp opozicinės Seimo daugumos ir Vyriausybės dėl Seimo nario liaudininko J. Pajaujo, apkaltinto sąmokslo rengimu, arešto, pažeidžiant jo imunitetą, parlamentas 1927 m. balandžio 12 d. buvo paleistas, o nauji rinkimai nebuvo paskirti. Kraštą paėmė valdyti prezidento A. Smetonos vyriausybė.

Po perversmo tautininkai buvo neigiamai nusistatę dėl parlamento viršenybės valstybės institucijų sistemoje ir pasiryžę siekti prezidentinio valdymo. Todėl, likę valdžioje vieni, jie atvirai ir plačiai ėmė skelbti, jog būtina reformuoti perversmo jau sulaužytą 1922 m. Konstituciją, kurioje legaliai per visą galiojimo laikotarpį nebuvo padaryta nė vienos pataisos. Kurį laiką tikėtasi Konstituciją reformuoti referendumu, tačiau nesulaukus platesnio kitų politinių jėgų pritarimo, Vyriausybė nuėjo lengviausiu , bet neturinčiu nieko bendra su Steigiamojo seimo nustatytais Konstitucijos keitimo tvarkos reikalavimais keliu: 1928 m. gegužės 25 d. buvo oficialiai paskelbtas prezidento ir ministro pirmininko pasirašytas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Dokumento preambulėje pasakyta, kad Konstituciją nusprendęs paskelbti Respublikos prezidentas, pritariamas Ministro kabineto, susirinkusio į iškilmingą posėdį kariuomenės šventės dieną.

Savo sandara naujoji Konstitucija nesiskyrė nuo 1922 m. Konstitucijos, susidėjo iš tų pačių XV skirsnių, tik šįkart apimančių 107 straipsnius. Taip pat turinio požiūriu ji pažodžiui kartojo daugelį ankstesniosios Konstitucijos nuostatų. Tačiau savo esme abi konstitucijos labai skyrėsi. Būdingiausias skiriamasis 1928 m. Konstitucijos bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausiai Respublikos prezidento galių išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą įdiegimas. Stiprinant Respublikos prezidento galią, pirmiausiai jį buvo pamėginta atpalaiduoti nuo priklausomybės Seimui. Tam tikslui prezidento kadencija išplėsta iki septynerių metų ir jau visiškai nebesiejama su seimų kaita, atsisakyta prezidento rinkimų Seime, nustatant, kad jis bus renkamas specialiai tam tikslui išrinktų rinkikų, vadinamųjų ypatingųjų tautos atstovų, kolegijos, taigi, nors netiesiogiai, jis imtas kildinti iš pačios tautos. Prezidento rinkimų būdą ir tvarką pavesta nustatyti specialiam įstatymui.

Esminiu prezidento teisinės padėties pasikeitimu buvo tai, kad šioje konstitucijoje jis jau buvo aktyvus, savarankiškas įstatymų leidžiamosios valdžios subjektas. Svarbiausia čia tai, kad prezidentas, nesant Seimo arba esant pertraukom tarp sesijų gali vykdyti Seimo funkcijas: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą, ratifikuoti tarptautines sutartis, ministrams dėl valstybės išdavimo ar tarnybinio nusikaltimo kelti baudžiamąją bylą.

Lietuvos 1928 m. Konstitucijos sankcionuota prezidento įstatymų leidybos teisė nebuvo praktikuojama kitų šalių konstitucinėje praktikoje.

1928 m. Lietuvos konstitucija, kaip ir ankstesnioji, formaliai įtvirtino atstovaujamąją demokratiją. Tautos įstatymų iniciatyvos sąlygos abiejose konstitucijose liko tos pačios, bet gerokai išplėsta referendumo naudojimo sritis. Pirmiausiai ši konstitucija nustatė du konkrečius privalomo referendumo atvejus: mažinant valstybės teritoriją ir „tikrinant“ pačią konstituciją. Antrą, leisdama skelbti referendumą dėl Seimo priimtų ar atmestų įstatymų, iš jų dėl Seimo atmestų Konstitucijos pakeitimų ir papildymų, ir nenumatydama galimybės kreiptis į tautą dėl Respublikos prezidento priimtų ar atmestų įstatymų, Konstitucija referendumo institutą pavertė dar viena priemone riboti Seimo galią. Konstitucija nepripažino Seimo atstovų teisės patiems inicijuoti tokį referendumą.

Nuo prezidento ėmė priklausyti ir Ministrų kabinetas. Prezidentas gavo teisę pats skirti ir atleisti ministrą pirmininką, o jo teikimu – ir kitus ministrus. Konstitucijoje buvo numatytas tam tikras Ministrų kabineto priklausomumas nuo Seimo: buvo reikalaujama, kad Ministrų kabinetas turėtų Seimo pasitikėjimą, tačiau pareikšti nepasitikėjimą dabar jau buvo būtina Seimo atstovų balsų dauguma.

Seimo rinkimams pagal 1928 m. Konstituciją nustatyti tie patys visuotinio, lygaus, tiesioginio ir slapto balsavimo ir proporcinės rinkimų sistemos reikalavimai, bet buvo pakeltas amžiaus cenzas iki 24 metų, o renkamiesiems – iki 30 metų. Seimas turėjo būti renkamas penkeriems metams. Seimo atstovų skaičius, jo priimtų įstatymų skelbimo tvarką ir kai kuriuos kitus dalykus turėjo nustatyti atskiri įstatymai.

Tam tikrą įstatymų leidybos vaidmenį 1928 m. Konstitucija skyrė pagalbinei, iš specialistų sudarytai institucijai – Valstybės tarybai. Ji veikė pagal 1928 m. rugsėjo 21 d. Valstybės tarybos įstatymą. Įstatyme buvo nurodyta, kad Taryba, kurios narius skiria prezidentas, „rengia įstatymų kodifikacijos sumanymus, praneša Kabinetui ar atitinkamam ministrui apie pastebėtus prasilenkimus su Konstitucija vykdomosios valdžios organų aktuose, kelia klausimą dėl naujų įstatymų reikalingumo, svarsto Kabineto ar įstatymų leidimo įstaigos pateikiamus įstatymų sumanymus, reikalaujant prezidentui teikia nuomonę apie veikiančius įstatymus.

1928 m. Konstitucija greitai pasirodė esanti pasenusi. Be to, artėjo 10 metų termino, per kurį Konstitucijos leidėjai buvo įsipareigoję ją patikrinti referendumu, pabaiga. Todėl, užuot vykdžius duotą pažadą ir rengusis referendumui, viršūnėse buvo nutarta parengti naują konstituciją.

Pakitusios Lietuvos valdančiųjų politinės pažiūros matyti 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje. Joje jau buvo remiamasi autoritarizmo ir totalitarizmo idėjomis. Šią Lietuvos Konstituciją Seimas be debatų priėmė 1938 m. vasario 11 dieną.

Turinio požiūriu tai buvo visai naujas aktas. Su buvusiąja 1928 m. Konstitucija jo ryšys reiškėsi tik formaliu laikymusi nustatytos konstitucijos keitimo tvarkos.

Konstitucija susidėjo iš XXI skyriaus, suskirstyto į 156 straipsnius. Konstitucijos 3 sraipsnyje skelbta: „ Lietuvos Valstybė yra respublika. Jos priešakyje yra Respublikos Prezidentas. Jis vadovauja Valstybei“.

Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas nepasikeitė. Konstitucijoje teigiama, kad prezidentas „reprezentuoja Lietuvos Valstybę, priima svetimųjų valstybių atstovus, skiria Lietuvos Valstybės atstovus ir daro kita, kas Konstitucija ir įstatymais jam pavesta“. Kituose straipsniuose nurodyta prezidento teisė skirti ir atleisti valstybės kontrolierių ir aukštuosius įstatymų nustatytus pareigūnus, prezidentas buvo skelbiamas vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, galėjo skirti ir atleisti kariuomenės vadą. Iškilus pavojui „viešėjai tvarkai arba valstybės saugumui“, jam suteikta teisė skelbti nepaprastąjį metą.

Seimui Konstitucija pavedė svarstyti ir priimti tik įstatymų projektus, kurie įstatymais tapdavo tik Respublikos prezidentui juos patvirtinus ir paskelbus. Per 30 dienų prezidentas galėjo įstatymo projektą grąžinti Seimui svarstyti antrą kartą. Net ir pakartotinai visiška balsų dauguma Seimui priėmus tą patį projektą, prezidentas turėjo teise rinktis ar jį skelbti, ar paleisti Seimą. Ir tik naujai išrinktas Seimas, pateikęs tą patį projektą, galėjo įveikti prezidento veto.

Pagal 1938 m. Lietuvos Konstituciją Vyriausybę sudarė jau tik ministras pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų taryba, o prezidentas tapo savarankiška institucija ir iš Vyriausybės sudėties buvo pašalintas. Ministrui pirmininkui pavedama vadovauti Vyriausybei ir jai atstovauti, o ministrams – valdyti jiems pavestas valstybės valdymo sritis. Ministrą pirmininką ir jo teikiamus kitus ministrus skyrė ir atleido prezidentas.

Antrasis Konstitucijos skyrius skiriamas pilietybei. Čia skelbiama, kad pilietybė įgyjama gimimu, jungtuvėmis ar kitokiu šeimyniniu ryšiu, taip pat jos pasirinkimu arba atgavimu. Piliečiu galėjo būti priimtas apsigyvenęs Lietuvoje lietuvis, nenustatant tam jokių terminų: iš nelietuvio tam pačiam reikalui buvo reikalaujama išgyventi Lietuvoje bent dešimt metų arba būti nusipelniusiam Lietuvos valstybei asmeniu. Numatyta galimybė įstatymu nustatyti taisyklės, draudžiančios dvigubą pilietybę, išimtis. Pilietybės netekimas buvo siejamas su negyvenimu bent dvejus metus Lietuvoje ir ryšių su Lietuvos gyvenimu nutraukimu. Už veiksmus prieš valstybės saugumą leista pilietybę atimti.

Įgyvendinant šias konstitucines nuostatas, 1939 m. įsigaliojo naujas Lietuvos pilietybės įstatymas. Piliečiais jame pripažįstami tėvo piliečio santuokiniai, motinos pilietės nesantuokiniai bei Lietuvos teritorijoje gimę nežinomų tėvų vaikai. Pilietybę įgydavo ištekėjusi už piliečio ne Lietuvos pilietė. Sulaukęs 18 metų ne Lietuvos piliečio vaikas pilietybę galėjo įgyti tik dar prieš tai apsigyvenęs Lietuvoje su savo motina, atgavusia Lietuvos pilietybę ir turinčia jam tėvų valdžią.

1922 m. Konstitucija pabrėžė piliečių teises, o naujoji Konstitucija pirmiausia akcentavo pareigas. Pilietis buvo įpareigotas naudojimąsi savo teisėmis derinti su valstybės tikslais ir jiems paklusti.

Tik po šių bendrų reikalavimų Konstitucija išvardijo piliečių teisių ir laisvių katalogą. Tai sąžinės laisvė, asmens ir buto neliečiamumas, kilnojimosi, visuomeninio veikimo laisvė, peticijos teisė.

1938 m. Lietuvos Konstitucijoje, reglamentuojant nepaprastosios padėties taikymą, buvo pabrėžiama, kad šios padėties paskelbimas yra susijęs jau ne su tam tikrų, o su visų konstitucinių teisių ir laisvių, nurodytų piliečių teisių skyriuje, išskyrus sąžinės laisvę, sustabdymu.

Konstitucijoje numatyta aktyvi valstybės pozicija taip pat šeimos ir motinystės, auklėjimo ir švietimo, darbo, sveikatos ir socialinio aprūpinimo dalykuose, tuo būdu visiškai atsisakoma liberalizmo pažiūrų.

IŠVADOS

Įvykus Spalio socialinei revoliucijai Rusijoje, atsirado galimybių atkurti Lietuvos valstybingumą. Šiuo pažiūriu reikšmingi du dokumentai – Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. aktas ir Lietuvos Laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės 1918 m. gruodžio 16 d. Manifestas. Lietuvos Taryba 1918 m. liepos mėn. pasiskelbė Valstybės taryba. Lapkričio 2 d. posėdyje ji priėmė svarbų dokumentą – Lietuvos valstybės konstitucijos pamatinius dėsnius. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavesta Valstybės tarybos prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir dviejų viceprezidentų, kartu su Ministrų kabinetu, atsakingu Valstybės tarybai.

Siekdama toliau koncentruoti valdžią, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės taryba priėmė naujus Lietuvos valstybės laikinuosius konstitucijos pamatinius dėsnius. Buvo įsteigta Valstybės prezidento institucija. Valstybės prezidentas perėmė Valstybės tarybos prezidiumo vykdomosios valdžios fukcijas. Valstybės tarybai buvo palikta teisė rinkti valstybės prezidentą, priimti įstatymus, keisti konstituciją ir kontroliuoti vykdomąją valdžią.

1920 m. birželio 10 d. Steigiamasis seimas priėmė trečiąją konstituciją – Laikinėją Lietuvos Konstituciją. Pagal ją Lietuvos valstybė paskelbiama demokratine respublika. Konstitucijoje nurodoma, kad Steigiamasis seimas yra suvereninės Lietuvos galios reiškėjas. Jis leidžia įstatymus, ratifikuoja sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri įstatymų vykdymą. Vykdomoji valdžia priklauso Respublikos prezidentui ir Ministrų kabinetui. Šios konstitucijos priėmimu užsibaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios vyriausybės veiklos laikotarpis.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis seimas priėmė pirmąją nuolatinę konstituciją – Lietuvos Valstybės Konstituciją. Joje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. Konstitucija nustatė, kad valstybinė kalba – lietuvių ir kad vietinių kalbų vartojimą nustato įstatymas.

Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, 1928 m. gegužės 15 d. buvo priimta nauja Lietuvos valstybės konstitucija. Ji suteikė plačias teises prezidentui: teisę leisti įstatymus, skirti ir atleisti vyriausybę, bet kada savo nuožiūra paleisti Seimą, kuris ir buvo paleistas 1927 m balandžio 12 d. ir jo rinkimų nebuvo iki 1936 m. 1938m. vasario 11 d. ketvirtasis Seimas priėmė naują Lietuvos konstituciją, kuriai įsigaliojus 1928 m. Konstitucija nustojo veikusi. Pagal 1938 m. Konstituciją visa valdžia priklausė valstybės prezidentui; jam buvo pavaldūs visi valstybės organai, o jis niekam nepavaldus, niekam neatsakingas ir nieko neatšaukiamas.

Taigi per du dešimtmečius Lietuvos Respublikoje paskelbtos šešios konstitucijos: trys laikinosios ir trys nuolat veikiančios. Dažnas konstitucijų kaitaliojimas, jų nestabilumas rodė politinio kurso nepastovumą, gausius vidinius prieštaravimus. Tačiau, nepaisant to, jose sukauptas didžiulis istorinis konstitucinių institutų raidos patyrimas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

Lietuvos Respublikos Konstitucija penkerių metų retrospektyvoje. V., 1998
Lietuvos valstybės Konstitucijos. V., 1989

Leave a Comment