Šiauliai, tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Mūšos ir Ventos upių takoskyroje, rytinės Žemaičių aukštumos papėdėje, svarbių geležinkelio linijų (Karaliaučiaus – Rygos – Petrapilio, Minsko – Vilniaus – Liepojos)
sankryžoje; su Biržais Šiaulius jungia siaurasis geležinkelis; plentai
Šiaulius jungia su Kaunu, Panevėžiu, Palanga, Tilže, Ryga. Šiaulių miestas įsikūręs prie Talkšos (Telkšvos, Talšos) ežero, 283 km. į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Miestas išsistatęs lygumoje, kuri tik kur – ne – kur šiek tiek pakilusi. Rytinėje pusėje yra trys ežerai. Apie 5 km. į pietus nuo miesto telkšo didžiulis Rėkyvos ežeras. Per miestą teka nedidelis Rudės upelis. Tai ir viskas. Nėra įspūdigų miškų, tik krūmokšniai, gojeliai.
Vardo kilmė. Nėra vienos nuomonės dėl Šiaulių vardo kilmės. Vieni kildina iš daiktavardžio šaulys (medžiotojas, karys). Sakoma, kad senovėje šioje vietoje buvusios didžiulės girios, kuriose buvę daug žvėrių ir paukščių. Medžiotojų įkurtas kaimelis ir gavęs Šiaulių vardą. Už Talkšos ežero susikūręs žvejų kaimelis gavęs Žuvininkų vardą. S. Tarvydas tvirtina, kad vietovės vardas galėjęs kilti nuo pavardės Šiaulys. Kiti miesto vardą bando rišti su daiktavardžiu saulė ir sieja su saulės kulto laikais ar su krikščionybės atsiradimu Lietuvoje: krikščioniškoji saulė šias apylinkes apšvietusi anksčiau kaip kitas. Tačiau šis tvirtinimas neturi istorinio pagrindo.
Archeologija. 1936 m. Vilniaus gatvės Nr. 289 aptiktas plokštinis kapinynas, kurio radiniai priskirti VIII – X a. 1948 m. Lazdynų gatvėje taip pat rastas maždaug to paties laikmečio kapinynas. Reikia manyti, kad tada dabartinio Šiaulių miesto ribose buvo kelios gyvenvietės, turėjusios ir savo kapynus. Kiti kapynai priklausė antrojo tūkstantmečio pradžiai.
Miesto ribose yra trys plokštiniai kapynai, pora piliakalnių, 2 – 3
kulgrindos. Daugybė archeologinių radinių aptikta 2,5 km. nuo Šiaulių esnčiame Lepšių kaime. 1938 m. archeologas B. Tarvydas ištyrė apie 200
kapų. Iš jų matyti, kad XIV – XV a. šiauliečiai turėjo prekybinius ryšius ir su tolimesniais kraštais.
Šiaulių istorija. Kur ir kada atsirado pirmosios Šiaulių sodybos, nėra išaiškinta. Iš turimų duomenų sprendžiama, kad miestas kūrėsi XI – XIII a.
Tada Šiauliai buvę pilis, prie kurios, galbūt, kūrėsi pirkliai, amatininkai, iš kurių išaugo ir miestas. Seniausios gyvenvietės buvusios prie Talkšos ežero – jau minėti Šiauliai ir Žuvintai. Kiti seniausia gyvenviete laiko Salduvės kalną ir jo aplinką. Pilis ir miestas kūrėsi vakarinėje ežero dalyje, netoli Salduvės.
Kai kurie istorikai Šiaulius bando surišti su Livonijos kronikoje minimu istoriniu įvykiu. 1236 m. Livonijos ordinas, pasitelkęs daugybę talkininkų, nugalėjęs latvius, su stipria kariuomene leidęsi į Lietuvą.
Ordino kariai veikiai susitikę su lietuviais, kuriems padėję ir žemgaliai.
Vokiečiai jau norėję trauktis, bet lietuviai užkirtę jiems kelią. Mūšis įvykęs rugsėjo 22 dieną. Lietuviai su savo sąjungininkais visiškai sumušę ordiną; kritę 48 ordino riteriai su magistru Volkvinu ir daugybė talkininkų bei pagalbinio personalo; tik kas dešimtas karys grįžęs namo. Livonijos kronika, aprašydama tas kautynes ir aimanuodama dėl ordino pralaimėjimo, tiksliau nenusako kovos vietos; tad dėl jos varžomasi: latviai laikosi nuomonės, kad mūšis būtų galėjęs būti Latvijoje prie Vecsaules; mūsų kalbininkai (K. Būga) ir istoriškai aiškina, kad iš kronikos teksto (mūšiui aprašyti ten paskirtos 107 eilutės) esą aišku, kad mūšis buvęs Lietuvos, ne
Latvijos žemėje; daug kas saulę bando sutapatinti su Šiauliais, bet sprendžiamas žodis čia dar netartas.
1254 m. vokiečių dokumentas, rašytas lotyniškai, kalba apie Žemgalių krašto padalijimą tarp Rygos arkivyskupo ir ordino. Čia minimi ir vardai
Opiten et Saulen. Čia jau nėra abejonės, kad tai mūsų Upytė ir Šiauliai.
Tiesa, jų rašyba sudarkyta, bet juk ano meto svetimų tautų kronikininkai visada darkydavo mūsų vietovardžių rašybą.
Vėlesnėje Livonijos kronikoje Šiauliai vėl minimi. Hermanas de
Wartberge pažymi, kad ordinas 1358. 01. 24. Buvo nužygiavęs į pilį Dobitzen in Saulia ir tą pilį sunaikinęs. Istorikai mano, kad pirmasis vardas reiškiąs Padubysio pilį, antrasis Saulia – Šiaulių kraštą ar sritį.
Vėlesniais laikais Šiauliai buvo dvaras, valsčius, pavietas, ekonomija, miestas. XV a. Šiauliai buvę jau gerokai išaugę. XVI a. jie tapo centriniu punktu – valsčiumi. Vien tik Raseinių žemės teismo aktuose tada Šiaulių valsčius minimas 135 kartus. Pirmasis Šiaulių miesto herbas buvo panašus į
Vyčio kryžiaus ženklą – kryžius su dviem skersinėm (baltos spalvos mėlyname fone, stovįs ant žalio kalno). Kai miesto apylinkėje įsikūrė Šiaulių dvaras, miestas, norėdamas nuo jo išskirti, pasivadino Didžiaisiais
Šiauliais. Ilgainiui Šiauliai išaugo į Šiaulių ekonomiją su centru
Šiauliuose. Tai buvo daugelio žemių, dvarų ir kaimų junginys, atskiras ekonominis valstybės vienetas, priklausęs karaliui. Kadangi karaliams visada trūko pinigų, ekonomija su Šiaulių miestu buvo dažnai išnuomojama arba įkeičiama už skolas. 1619 m. ji apėmė apie 3000 ūkių su 8446 valakais žemės. 1657 m. Šiauliuose buvo 120 sklypų su namais, 147 alinės, 2 midaus ir 105 degtinės parduotuvės.
Amžių būvyje Šiauliams teko patirti įvairiausių nelaimių. Viena jų buvo švedų antpuolis, pridaręs Šiauliams labai daug žalos. Siautėjęs maras skaudžiai palietė Šiaulius ir ekonomiją, išnaikindamas daug gyventojų.
Tizenhauzas, 1770 – 1780 m. valdęs ekonomiją, labai pakėlė miesto gyvenimą.
1775 m. Šiauliai tapo trylikos Žemaitijos apskričių apygardos teismo būstine. 1791 m. karalius Stanislovas Augustas atnaujino miestui privilegijas ir suteikė naują herbą, kurio pagrinde buvo Žemaičių kunigaikštijos herbas: apskritas skydas, padalytas į tris dalis trikampių forma. Kairėje pusėje ant dviejų kojų pasistiepęs juodasis lokys, su sidabrine apykakle, iškišęs liežuvį, žiūri į dešinę; laukas raudonas.
Dešiniame trikampyje Dievo apvaizdos akis. Trečiame trikampyje – į kairę žiūrįs jautis su ragais.
Po 1795 m. valstybės padalijimo, Lietuvą užėmus rusams, carės Kotrynos
II patvarkymu, Šiaulių miestas buvo nusavintas ir su visu turtu bei 3699
žmonėmis už įpatingus nuopelnus padovanotas kunigaikščiui Platonui Zubovui;
Lietuvos gubernijoje Šiauliai buvo apskrities miestas.
1812 m. pro Šiaulius pražygiavo prancūzai generolo Makdonaldo vedami.
Šis žygis buvęs ramus, ir didesnių įvykių ar sunaikinimų nebuvo. Napoleono kariai tik įsigeidę pasižiūrėti žydiškų vestuvių, ir Šiaulių miesto vadovai pasistengę šį jų norą išpildyti: suradę jaunąjį ir jaunąją ir iškėlę vestuves su visais papročiais. Ta proga prancūzų karininkai jauniesiems sumetę kiek pinigų. Jaunikis Leiba dar XIX a. gale gyvenęs Šiauliuose.
Abudu sukilimai palietė Šiaulius. 1831 m. Šiaulių apylinkėse veikė sukilėlių pulkininkas Šimanovskis; susijungęs su Prano Šemetos ir
Herubavičiaus daliniais, sudarė apie 5000 sukilėlių kariuomenę. Rusų įgula
, turėjusi 900 kareivių ir 4 patrankas, Šiaulių mieste apsikasė grioviu.
Birželio 16 d. Šiaulių sukilėliai pradėjo pulti, bet nedarniai, nes nebuvo vienos vadovybės. Po mūšio Šiaulių gatvės buvo nuklotos sukilėlių ir rusų lavonais. Herubavičius buvo sužeistas; daug sukilėlių rusai suvarė į vandenį ir nuskandino. Birželio 23 d. pulkininkas Šimanovskis buvo kurį laiką užėmęs Šiaulius, bet neilgai išsilaikė. Sukilimo vadovai Pranas
Šemeta ir Konstantinas Herubavičius buvo sudarę ir apskrities laikiną vyriausybę (iš vietos dvarininkų, maršalkos Kaneckio, Adolfo Pčeciševskio ir kt.). Kai rusai užėmė Šiaulius, vyriausybė turėjo iš čia pasitraukti.
Ir 1863 m. sukilimo metu Šiaulių apylinkėse vyko kovos, kad ir mažesnės. Didžiausias smūgis rusams buvo suduotas liepos 10 d. ties Papile;
buvo užmušti keli rusų karininkai ir daug kareivių; kritusieji rusai buvo palaidoti Šiaulių stačiatikių kapinėse. 1863 m. gruodžio mėnesį – 1864 m.
sausio mėnesį prie Šiaulių esančiame Sukilėlių kalnelyje rusai pakorė ar sušaudė šiuos sukilėlius: Mečislovą Scipioną, Bronislovą Kviatkovskį,
Kazimierą Brazulį, Pauliną Bagdonavičių, Aleksandrą Kučevskį, į sukilėlių pusę perbėgusį dragūną Andrių Kuprianko, Aleksandrą Kobylinskį, Jurgį
Pranaitį, Konstantiną Sungailą, Albiną Verbliugevičių, ir kitus. Šiaulių kalėjimas buvo pilnas sukilėlių; daug ištremta.
1807 m. ir 1812 m. Šiauliuose buvo sustojęs rusų caras Aleksandras I.
1838 m. lankėsi Nikolajus I su žmona. 1856 m. grafo Zubovo rūmuose viešėjo
Aleksandras II. 1872 m., pravažiuodamas pro Šiaulius buvo sustojęs Rusijos caro įpėdinis, vėliau caras Aleksandras III.
1845 m. rusų valdžia panaikino Šiaulių miesto herbą ir davė naują – su gubernijos herbu. Senąjį Šiaulių herbą grąžino tik nepriklausomos Lietuvos valdžia. 1872 m. gaisras sunaikino didžiąją Šiaulių miesto dalį, tačiau miestas greitai atsistatė; tam padėjo besiplečianti pramonė.
R. katalikų pirmąją bažnyčią Šiauliuose pastatęs ir parapiją įkūręs (pagal vyskupą M. Valančių) Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila 1445 m. Tuo metu Šiauliams buvo paskirtas ir nuolatinis kunigas. Karaliaus Zigmanto III
laikais medinės bažnyčios vietoje buvo pradėta statyti didžiulė Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, baigta 1625 m. Tai aukčiausia Lietuvos bažnyčia, bokštas 75 m. Bažnyčioje gali tilpti iki 4000 žmonių. Švedų karų meto buvo išgrobstytas labai puošnus bažnyčios inventorius, brangūs liturginiai drabužiai bei indai. Prie bažnyčios statymo labai daug prisidejo Žemaičių seniūnas Jeronimas Valavičius, kurio portretas tebekabo bažnyčios zakristijoje. 1924 m., remontuojant, čia buvo rasti du įdomūs ąsočiai:
vienas XVII a. gedulo ąsotis, antras mažesnis – senosios lietuvių tikybos laikų urna.
Šiaulių miesto ir apylinkių kultūriniai paminklai bei žymesnės vietos.
Šiaulių miesto apylinkėje yra įdomių proistorinių ir istorinių liekanų, paminklų, žymėtinų vietų. Rytiniame miesto pakraštyje yra Salduvės piliakalnis. Senovėje ant jo stovėta pilies, tačiau vargu ji buvo Šiaulių pilis: tolokai nuo miesto, be to, ją skyrė ežeras ir pelkės. Nėra duomenų, kad Salduvėje būta senos gyvenvietės; greičiausiai čia buvo slėptuvinis piliakalnis, į kurį žmonės rinkdavosi pavojaus metu. Šią mintį patvirtina ir liekanos senų kelių – kūlgrindų, kurios buvo išraizgytos per aplink piliakalnį supančias balas. Viena tokia kūlgrinda, gerai matoma, eina nuo
Salduvės į Aleksandruvės plytinę. Ji buvo sudaryta šalia vienas kito suguldžius rąstus, kurie dar buvo prislėgti akmenimis. Tokių kūlgrindų čia būta net trijų.
Apie Salduvės kalną yra išlikę keletas legendų. Viena jų pasakoja, kad senovėje čia buvęs turtingas miestelis, kurio žmonės, pamynę doros dėsnius, ėmė ištvirkauti; jų gyvenimo būdas priminęs Sodomą. Už tai Dievas juos smarkiai nubaudęs: jo pasiųsta audra išnaikinusi gyventojus, miestelis buvęs smėliu užpiltas, jo vietoje atsiradęs kalnas. Kartą vienas drąsuolis mėginęs kasti kalną.
Pasikasęs pamatęs kunigą ir klūpančius žmones ir vėl viską užkasęs. Pagal kitą legendą kitados čia gyvenęs didikas Salduvis ir turėjęs labai gražią dukterį, kurią pamilęs vienas jaunikaitis; su juo vaikštinėdama ji pirma laiko pažinusi moterystės gyvenimą. Viešpats merginą ir jaunikaitį nubaudęs: perkūnas juos abudu užmušęs vietoje. Nuo to laiko žmonės pradėjo šį kalną vadinti Salduvės vardu.
Salduvės piliakalnio šlaitai dar tebėra statūs ir mūsų laikais. Išlikęs gilus platus perkasinis griovys ir pylimo likučiai. Pokario metais Salduvės piliakalnio rajone buvo pasodinta daug medelių. Tačiau 1963 m. čia buvo vykdomos automobilių lenktynės. Jų trasa ėjusi per piliakalnį. Tūkstančiai žiūrovų ir dalyvių išlaužę daugybę medelių. Pats piliakalnis buvo lyg išartas, sužalotas, jo kultūrinis sluoksnis sugadintas.
3 km. į rytus nuo Šiaulių yra buvęs Aleksandrijos dvaras ir kaimas.
Čia yra XI – XII a. senkapiai, kuriuose rasta senovės liekanų, jų tarpe geležinis kalavijas, daugybė papuošalų, jų tarpe pasaginė segė su žalčio galva, žiedų, apkalų ir kita. XVIII a. gale Aleksandrija atiteko Zubovui.
1886 m. dvare įsteigtas koklių fabrikas, veikęs iki 1954 m. 1894 m. dvare mirė žinomas miškininkas profesorius Povilas Matulionis; palaidotas vietos kaimo kapinėse.
4 km. į pietryčius nuo Šiaulių, Radviliškio link, yra buvęs Zaknių dvaras. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadovybė čia buvo įruošusi
Šiaulių (Zoknių) aerodromą, kuris buvo didžiausias ir geriausias Lietuvoje.
Kadangi aerodromo podirvis buvo daugiausia žvyras, aerodromas rudenį negreitai tepašlapdavo, o pašlapęs tuojau išdžiūdavo. Čia buvo pastatyti angarai lėktuvams, 4 ir 5 eskadrilių personalui gyvenamieji namai; buvo dar grupės štabo ir foto laboratorijos namas, lėktuvų remonto dirbtuvė, sargybų kuopos kareivinės ir kiti įrengimai. Apie 5 km. nuo aerodromo Radviliškio kryptimi, pelkėse buvo paruoštas Šilėnų bombų mėtymo poligonas, kuriame
Lietuvos aviacija atlikdavo bombų mėtymo pratimus.
Dabartinis Šiaulių miesto parkas yra gana sena gyvenvietė, kurioje žmonės gyveno jau XIV – XVI amžiuje; tada čia įsteigta garsiosios Šiaulių ekonomijos būstinė. Iš XVI – XVII a. laikų išlikę požeminiai rūsiai, apie kuriuos sukurta daug pasakojimų.
Sukilėlių kalnelis seniau buvo užmiestyje. Rusai čia žudė 1831 ir 1863
m. sukilimo dalyvius, juos šaudydami ar kardami. 1933 m., minint sukilimo sukaktį, Šiaulių mokytojų aukomis kalnelis sutvarkytas; ant jo viršūnės pastatytas aukštas paminklas – obeliskas; čia palaidota ir dalis sukilėlių kaulų, kuriuos dar pavyko surinti; paminkle sužymėta 10 sukilėlių pavardžių, tačiau iš tiesų jų čia sunaikinta daug daugiau. Iškilmėse dalyvavo daug žmonių.
Šiaurės vakarinė miesto dalis vadinama Gubernija. XVIII a. pabaigoje A.
Tizenhauzas čia įkūrė palivarką, kuriame buvo ir ekonomijos vadovo (gubernatoriaus) sodyba; iš čia kilo ir vietovės vardas. Pro Guberniją buvo pravestas Šiaulių – Joniškio plentas ir Šiaulių – Biržų siauroji geležinkelio linija.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Gubernija buvo vienas iš lietuviškų priešrusiško veikimo centrų. Čia buvo laikoma ir slapta literatūra, Jono Jablonskio ir kitų globojama. Vykdant žemės reformos įstatymą, dvaro žemė išdalinta; nemaža sklypų atiteko lietuviams tarnautojams bei darbininkams, kurie pasistatė namus. Tokiu būdu susikūrė lyg naujas miestelis. Buvo alaus bravoras, javų elevatorius, siaurųjų geležinkelių dirbtuvės, pradžios mokykla, krautuvės, kelios smulkesnės įmonėlės; 1940 m. atidaryta vaistinė. Gubernijoje gyveno nemaža Šiaulių miesto darbininkų.
Gubernijos buvusio dvaro galulaukėje yra išlikusi senoviška kūlgrinda, vadinama Švedkeliu. Į šiaurės vakarus nuo buvusio dvaro yra Gubernijos miškas, apimąs 1730 ha plotą, iš kurio 1455 ha tenka medynams. Vyrauja beržynai (33%), eglynai (32%); su Gruzdžių mišku sudaro vieną masyvą (2702
ha). Miške laikosi danieliai, stirnos, jėrubės, kiškiai. 1941. IX 7 – 15
vokiečiai sušaudė apie 1000 žydų.
Prie Gubernijos yra Gubernijos pelkė, apimanti 723 ha plotą.
2,5 km į rytus nuo Šiaulių prie buvusios Aleksandrijos dvaro, yra
Lepšių kaimas (1923 m. 13 sodybų ir 115 gyventojų). Pasak senų žmonių pasakojimus senovėje Lepšių kaimas buvęs toje vietoje, kur dabar yra
Aleksandrijos plytinė. Dvarininkas Zubovas įsakęs valstiečiams senąją vietą apleisti ir apsigyventi arba mieste, arba dvaro laukų pakraštyje. Dalis gyventojų įsikūrę dabartinio Lepšių kaimo vietoje. Kasdami griovius pamatams, iškasė daug žmonių kaulų ir įkapių. 1937 – 1938 m. šio senkapio vietoje nuspręsta įkurti naujas miesto kapines. Atliekant žemės darbus 1 ha plote rasta keli šimtai laidojimų ir įvairių įkapių: plačiaašmenių kirvių, ietigalių, antsmilkinių, žalvarinių raktelių, pakabučių, daugybės segių, žiedų, pentinų, apkaustytas lokio nagas, XVI, XVII, XIX a. monetų ir kitų radinių. Dalis kapų griautiniai, kiti degintiniai. Archeologai mano, kad žmonės čia buvo laidojami jau VIII – X a., tačiau dauguma laidojimų yra iš
XIV – VI a., t. y. iš tų laikų kai miestas kūrėsi. Manoma, kad vakarinėje kapyno dalyje palaidoti rusų nužudyti 1831 m. sukilimo dalyviai.
Į šiaurės rytus nuo Šiaulių, prie nedidelio ežerėlio, yra buvęs Ginkūnų dvaras, jau beveik suaugęs su Šiauliais. Priklausė Fledžinskams.
Apie 8 km. nuo Šiaulių į pietvakarius, važiuojant Bubių link, privažiuojamas buvęs Aukštelkių dvaras, seniau priklausęs Juozapavičiams.
1882 m. dvare buvo koplyčia, priklausiusi Šiaulių parapijai. Apie 1926 m.
jo centrą nupirko “Birutės” saldainių fabriko savininkas Vladas Vaitkus. Iš jo 1930 m. 12 ha žemės nupirko buvęs Plungės klebonas Jarulaitis ir pasistatė gyvenamą namą ir nedidelę mūrinę koplyčią, kurioje laikydavo pamaldas. Po II pasaulinio karo koplyčia panaikinta.
6 km. į šiaurės rytus nuo Šiaulių yra Šapnagių kaimas (1923 m. 78 ūkiai ir 441 gyventojas). Jo laukuose yra didžiulis ardomasis kapynas, kuriame rasta IV – X amžių įkapių, papuošalų ir kitų archeologinių liekanų.
Radiniai pateko į Šiaulių muziejų.
Naudota literatūra:
TARYBŲ LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA
LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA
MAŽOJI LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA
MŪSŲ LIETUVA
Lukšių Vinco Grybo vidurinė mokykla 9a klasė Saulius Čebanauskas
2001-04-30