Šiauliai

Šiauliai, tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Mūšos ir Ventosupių takoskyroje, rytinės Žemaičių aukštumos papėdėje, svarbių geležinkeliolinijų (Karaliaučiaus – Rygos – Petrapilio, Minsko – Vilniaus – Liepojos)sankryžoje; su Biržais Šiaulius jungia siaurasis geležinkelis; plentaiŠiaulius jungia su Kaunu, Panevėžiu, Palanga, Tilže, Ryga. Šiaulių miestasįsikūręs prie Talkšos (Telkšvos, Talšos) ežero, 283 km. į šiaurės vakarusnuo Vilniaus. Miestas išsistatęs lygumoje, kuri tik kur – ne – kur šiektiek pakilusi. Rytinėje pusėje yra trys ežerai. Apie 5 km. į pietus nuomiesto telkšo didžiulis Rėkyvos ežeras. Per miestą teka nedidelis Rudėsupelis. Tai ir viskas. Nėra įspūdigų miškų, tik krūmokšniai, gojeliai.

Vardo kilmė. Nėra vienos nuomonės dėl Šiaulių vardo kilmės. Vienikildina iš daiktavardžio šaulys (medžiotojas, karys). Sakoma, kad senovėješioje vietoje buvusios didžiulės girios, kuriose buvę daug žvėrių irpaukščių. Medžiotojų įkurtas kaimelis ir gavęs Šiaulių vardą. Už Talkšosežero susikūręs žvejų kaimelis gavęs Žuvininkų vardą. S. Tarvydas tvirtina,kad vietovės vardas galėjęs kilti nuo pavardės Šiaulys. Kiti miesto vardąbando rišti su daiktavardžiu saulė ir sieja su saulės kulto laikais ar sukrikščionybės atsiradimu Lietuvoje: krikščioniškoji saulė šias apylinkesapšvietusi anksčiau kaip kitas. Tačiau šis tvirtinimas neturi istoriniopagrindo.

Archeologija. 1936 m. Vilniaus gatvės Nr. 289 aptiktas plokštiniskapinynas, kurio radiniai priskirti VIII – X a. 1948 m. Lazdynų gatvėjetaip pat rastas maždaug to paties laikmečio kapinynas. Reikia manyti, kadtada dabartinio Šiaulių miesto ribose buvo kelios gyvenvietės, turėjusiosir savo kapynus. Kiti kapynai priklausė antrojo tūkstantmečio pradžiai.

Miesto ribose yra trys plokštiniai kapynai, pora piliakalnių, 2 – 3kulgrindos. Daugybė archeologinių radinių aptikta 2,5 km. nuo Šiauliųesnčiame Lepšių kaime. 1938 m. archeologas B. Tarvydas ištyrė apie 200kapų. Iš jų matyti, kad XIV – XV a. šiauliečiai turėjo prekybinius ryšiusir su tolimesniais kraštais.

Šiaulių istorija. Kur ir kada atsirado pirmosios Šiaulių sodybos, nėraišaiškinta. Iš turimų duomenų sprendžiama, kad miestas kūrėsi XI – XIII a.Tada Šiauliai buvę pilis, prie kurios, galbūt, kūrėsi pirkliai,amatininkai, iš kurių išaugo ir miestas. Seniausios gyvenvietės buvusiosprie Talkšos ežero – jau minėti Šiauliai ir Žuvintai. Kiti seniausiagyvenviete laiko Salduvės kalną ir jo aplinką. Pilis ir miestas kūrėsivakarinėje ežero dalyje, netoli Salduvės.

Kai kurie istorikai Šiaulius bando surišti su Livonijos kronikojeminimu istoriniu įvykiu. 1236 m. Livonijos ordinas, pasitelkęs daugybętalkininkų, nugalėjęs latvius, su stipria kariuomene leidęsi į Lietuvą.Ordino kariai veikiai susitikę su lietuviais, kuriems padėję ir žemgaliai.Vokiečiai jau norėję trauktis, bet lietuviai užkirtę jiems kelią. Mūšisįvykęs rugsėjo 22 dieną. Lietuviai su savo sąjungininkais visiškai sumušęordiną; kritę 48 ordino riteriai su magistru Volkvinu ir daugybė talkininkųbei pagalbinio personalo; tik kas dešimtas karys grįžęs namo. Livonijoskronika, aprašydama tas kautynes ir aimanuodama dėl ordino pralaimėjimo,tiksliau nenusako kovos vietos; tad dėl jos varžomasi: latviai laikosinuomonės, kad mūšis būtų galėjęs būti Latvijoje prie Vecsaules; mūsųkalbininkai (K. Būga) ir istoriškai aiškina, kad iš kronikos teksto (mūšiuiaprašyti ten paskirtos 107 eilutės) esą aišku, kad mūšis buvęs Lietuvos, neLatvijos žemėje; daug kas saulę bando sutapatinti su Šiauliais, bet

sprendžiamas žodis čia dar netartas.

1254 m. vokiečių dokumentas, rašytas lotyniškai, kalba apie Žemgaliųkrašto padalijimą tarp Rygos arkivyskupo ir ordino. Čia minimi ir vardaiOpiten et Saulen. Čia jau nėra abejonės, kad tai mūsų Upytė ir Šiauliai.Tiesa, jų rašyba sudarkyta, bet juk ano meto svetimų tautų kronikininkaivisada darkydavo mūsų vietovardžių rašybą.

Vėlesnėje Livonijos kronikoje Šiauliai vėl minimi. Hermanas deWartberge pažymi, kad ordinas 1358. 01. 24. Buvo nužygiavęs į pilį Dobitzenin Saulia ir tą pilį sunaikinęs. Istorikai mano, kad pirmasis vardasreiškiąs Padubysio pilį, antrasis Saulia – Šiaulių kraštą ar sritį.Vėlesniais laikais Šiauliai buvo dvaras, valsčius, pavietas, ekonomija,miestas. XV a. Šiauliai buvę jau gerokai išaugę. XVI a. jie tapo centriniupunktu – valsčiumi. Vien tik Raseinių žemės teismo aktuose tada Šiauliųvalsčius minimas 135 kartus. Pirmasis Šiaulių miesto herbas buvo panašus įVyčio kryžiaus ženklą – kryžius su dviem skersinėm (baltos spalvos mėlynamefone, stovįs ant žalio kalno). Kai miesto apylinkėje įsikūrė Šiauliųdvaras, miestas, norėdamas nuo jo išskirti, pasivadino DidžiaisiaisŠiauliais. Ilgainiui Šiauliai išaugo į Šiaulių ekonomiją su centruŠiauliuose. Tai buvo daugelio žemių, dvarų ir kaimų junginys, atskirasekonominis valstybės vienetas, priklausęs karaliui. Kadangi karaliamsvisada trūko pinigų, ekonomija su Šiaulių miestu buvo dažnai išnuomojamaarba įkeičiama už skolas. 1619 m. ji apėmė apie 3000 ūkių su 8446 valakaisžemės. 1657 m. Šiauliuose buvo 120 sklypų su namais, 147 alinės, 2 midausir 105 degtinės parduotuvės.

Amžių būvyje Šiauliams teko patirti įvairiausių nelaimių. Viena jų buvošvedų antpuolis, pridaręs Šiauliams labai daug žalos. Siautėjęs marasskaudžiai palietė Šiaulius ir ekonomiją, išnaikindamas daug gyventojų.

Tizenhauzas, 1770 – 1780 m. valdęs ekonomiją, labai pakėlė miesto gyvenimą.1775 m. Šiauliai tapo trylikos Žemaitijos apskričių apygardos teismobūstine. 1791 m. karalius Stanislovas Augustas atnaujino miestuiprivilegijas ir suteikė naują herbą, kurio pagrinde buvo Žemaičiųkunigaikštijos herbas: apskritas skydas, padalytas į tris dalis trikampiųforma. Kairėje pusėje ant dviejų kojų pasistiepęs juodasis lokys, susidabrine apykakle, iškišęs liežuvį, žiūri į dešinę; laukas raudonas.Dešiniame trikampyje Dievo apvaizdos akis. Trečiame trikampyje – į kairęžiūrįs jautis su ragais.

Po 1795 m. valstybės padalijimo, Lietuvą užėmus rusams, carės KotrynosII patvarkymu, Šiaulių miestas buvo nusavintas ir su visu turtu bei 3699žmonėmis už įpatingus nuopelnus padovanotas kunigaikščiui Platonui Zubovui;Lietuvos gubernijoje Šiauliai buvo apskrities miestas. 1812 m. pro Šiaulius pražygiavo prancūzai generolo Makdonaldo vedami.Šis žygis buvęs ramus, ir didesnių įvykių ar sunaikinimų nebuvo. Napoleonokariai tik įsigeidę pasižiūrėti žydiškų vestuvių, ir Šiaulių miesto vadovaipasistengę šį jų norą išpildyti: suradę jaunąjį ir jaunąją ir iškėlęvestuves su visais papročiais. Ta proga prancūzų karininkai jauniesiemssumetę kiek pinigų. Jaunikis Leiba dar XIX a. gale gyvenęs Šiauliuose. Abudu sukilimai palietė Šiaulius. 1831 m. Šiaulių apylinkėse veikėsukilėlių pulkininkas Šimanovskis; susijungęs su Prano Šemetos irHerubavičiaus daliniais, sudarė apie 5000 sukilėlių kariuomenę. Rusų įgula, turėjusi 900 kareivių ir 4 patrankas, Šiaulių mieste apsikasė grioviu.Birželio 16 d. Šiaulių sukilėliai pradėjo pulti, bet nedarniai, nes nebuvovienos vadovybės. Po mūšio Šiaulių gatvės buvo nuklotos sukilėlių ir rusųlavonais. Herubavičius buvo sužeistas; daug sukilėlių rusai suvarė įvandenį ir nuskandino. Birželio 23 d. pulkininkas Šimanovskis buvo kurįlaiką užėmęs Šiaulius, bet neilgai išsilaikė. Sukilimo vadovai PranasŠemeta ir Konstantinas Herubavičius buvo sudarę ir apskrities laikiną

vyriausybę (iš vietos dvarininkų, maršalkos Kaneckio, Adolfo Pčeciševskioir kt.). Kai rusai užėmė Šiaulius, vyriausybė turėjo iš čia pasitraukti. Ir 1863 m. sukilimo metu Šiaulių apylinkėse vyko kovos, kad irmažesnės. Didžiausias smūgis rusams buvo suduotas liepos 10 d. ties Papile;buvo užmušti keli rusų karininkai ir daug kareivių; kritusieji rusai buvopalaidoti Šiaulių stačiatikių kapinėse. 1863 m. gruodžio mėnesį – 1864 m.sausio mėnesį prie Šiaulių esančiame Sukilėlių kalnelyje rusai pakorė arsušaudė šiuos sukilėlius: Mečislovą Scipioną, Bronislovą Kviatkovskį,Kazimierą Brazulį, Pauliną Bagdonavičių, Aleksandrą Kučevskį, į sukilėliųpusę perbėgusį dragūną Andrių Kuprianko, Aleksandrą Kobylinskį, JurgįPranaitį, Konstantiną Sungailą, Albiną Verbliugevičių, ir kitus. Šiauliųkalėjimas buvo pilnas sukilėlių; daug ištremta. 1807 m. ir 1812 m. Šiauliuose buvo sustojęs rusų caras Aleksandras I.1838 m. lankėsi Nikolajus I su žmona. 1856 m. grafo Zubovo rūmuose viešėjoAleksandras II. 1872 m., pravažiuodamas pro Šiaulius buvo sustojęs Rusijoscaro įpėdinis, vėliau caras Aleksandras III. 1845 m. rusų valdžia panaikino Šiaulių miesto herbą ir davė naują – sugubernijos herbu. Senąjį Šiaulių herbą grąžino tik nepriklausomos Lietuvosvaldžia. 1872 m. gaisras sunaikino didžiąją Šiaulių miesto dalį, tačiaumiestas greitai atsistatė; tam padėjo besiplečianti pramonė. R. katalikų pirmąją bažnyčią Šiauliuose pastatęs ir parapiją įkūręs(pagal vyskupą M. Valančių) Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila 1445 m. Tuometu Šiauliams buvo paskirtas ir nuolatinis kunigas. Karaliaus Zigmanto IIIlaikais medinės bažnyčios vietoje buvo pradėta statyti didžiulė Šv. Petroir Povilo bažnyčia, baigta 1625 m. Tai aukčiausia Lietuvos bažnyčia,bokštas 75 m. Bažnyčioje gali tilpti iki 4000 žmonių. Švedų karų meto buvo
išgrobstytas labai puošnus bažnyčios inventorius, brangūs liturginiaidrabužiai bei indai. Prie bažnyčios statymo labai daug prisidejo Žemaičiųseniūnas Jeronimas Valavičius, kurio portretas tebekabo bažnyčioszakristijoje. 1924 m., remontuojant, čia buvo rasti du įdomūs ąsočiai:vienas XVII a. gedulo ąsotis, antras mažesnis – senosios lietuvių tikyboslaikų urna. Šiaulių miesto ir apylinkių kultūriniai paminklai bei žymesnės vietos.Šiaulių miesto apylinkėje yra įdomių proistorinių ir istorinių liekanų,paminklų, žymėtinų vietų. Rytiniame miesto pakraštyje yra Salduvėspiliakalnis. Senovėje ant jo stovėta pilies, tačiau vargu ji buvo Šiauliųpilis: tolokai nuo miesto, be to, ją skyrė ežeras ir pelkės. Nėra duomenų,kad Salduvėje būta senos gyvenvietės; greičiausiai čia buvo slėptuvinispiliakalnis, į kurį žmonės rinkdavosi pavojaus metu. Šią mintį patvirtinair liekanos senų kelių – kūlgrindų, kurios buvo išraizgytos per aplinkpiliakalnį supančias balas. Viena tokia kūlgrinda, gerai matoma, eina nuoSalduvės į Aleksandruvės plytinę. Ji buvo sudaryta šalia vienas kitosuguldžius rąstus, kurie dar buvo prislėgti akmenimis. Tokių kūlgrindų čiabūta net trijų. Apie Salduvės kalną yra išlikę keletas legendų. Viena jų pasakoja, kadsenovėje čia buvęs turtingas miestelis, kurio žmonės, pamynę doros dėsnius,ėmė ištvirkauti; jų gyvenimo būdas priminęs Sodomą. Už tai Dievas juossmarkiai nubaudęs: jo pasiųsta audra išnaikinusi gyventojus, miestelisbuvęs smėliu užpiltas, jo vietoje atsiradęs kalnas. Kartą vienas drąsuolismėginęs kasti kalną. Pasikasęs pamatęs kunigą ir klūpančius žmones ir vėlviską užkasęs. Pagal kitą legendą kitados čia gyvenęs didikas Salduvis irturėjęs labai gražią dukterį, kurią pamilęs vienas jaunikaitis; su juo
vaikštinėdama ji pirma laiko pažinusi moterystės gyvenimą. Viešpats merginąir jaunikaitį nubaudęs: perkūnas juos abudu užmušęs vietoje. Nuo to laikožmonės pradėjo šį kalną vadinti Salduvės vardu. Salduvės piliakalnio šlaitai dar tebėra statūs ir mūsų laikais. Išlikęsgilus platus perkasinis griovys ir pylimo likučiai. Pokario metais Salduvėspiliakalnio rajone buvo pasodinta daug medelių. Tačiau 1963 m. čia buvovykdomos automobilių lenktynės. Jų trasa ėjusi per piliakalnį. Tūkstančiaižiūrovų ir dalyvių išlaužę daugybę medelių. Pats piliakalnis buvo lygišartas, sužalotas, jo kultūrinis sluoksnis sugadintas. 3 km. į rytus nuo Šiaulių yra buvęs Aleksandrijos dvaras ir kaimas.Čia yra XI – XII a. senkapiai, kuriuose rasta senovės liekanų, jų tarpegeležinis kalavijas, daugybė papuošalų, jų tarpe pasaginė segė su žalčiogalva, žiedų, apkalų ir kita. XVIII a. gale Aleksandrija atiteko Zubovui.1886 m. dvare įsteigtas koklių fabrikas, veikęs iki 1954 m. 1894 m. dvaremirė žinomas miškininkas profesorius Povilas Matulionis; palaidotas vietoskaimo kapinėse. 4 km. į pietryčius nuo Šiaulių, Radviliškio link, yra buvęs Zakniųdvaras. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadovybė čia buvo įruošusiŠiaulių (Zoknių) aerodromą, kuris buvo didžiausias ir geriausias Lietuvoje.Kadangi aerodromo podirvis buvo daugiausia žvyras, aerodromas rudenįnegreitai tepašlapdavo, o pašlapęs tuojau išdžiūdavo. Čia buvo pastatytiangarai lėktuvams, 4 ir 5 eskadrilių personalui gyvenamieji namai; buvo dargrupės štabo ir foto laboratorijos namas, lėktuvų remonto dirbtuvė, sargybųkuopos kareivinės ir kiti įrengimai. Apie 5 km. nuo aerodromo Radviliškiokryptimi, pelkėse buvo paruoštas Šilėnų bombų mėtymo poligonas, kuriameLietuvos aviacija atlikdavo bombų mėtymo pratimus. Dabartinis Šiaulių miesto parkas yra gana sena gyvenvietė, kurioježmonės gyveno jau XIV – XVI amžiuje; tada čia įsteigta garsiosios Šiaulių
ekonomijos būstinė. Iš XVI – XVII a. laikų išlikę požeminiai rūsiai, apiekuriuos sukurta daug pasakojimų. Sukilėlių kalnelis seniau buvo užmiestyje. Rusai čia žudė 1831 ir 1863m. sukilimo dalyvius, juos šaudydami ar kardami. 1933 m., minint sukilimosukaktį, Šiaulių mokytojų aukomis kalnelis sutvarkytas; ant jo viršūnėspastatytas aukštas paminklas – obeliskas; čia palaidota ir dalis sukilėliųkaulų, kuriuos dar pavyko surinti; paminkle sužymėta 10 sukilėliųpavardžių, tačiau iš tiesų jų čia sunaikinta daug daugiau. Iškilmėsedalyvavo daug žmonių. Šiaurės vakarinė miesto dalis vadinama Gubernija. XVIII a. pabaigoje A.Tizenhauzas čia įkūrė palivarką, kuriame buvo ir ekonomijos vadovo(gubernatoriaus) sodyba; iš čia kilo ir vietovės vardas. Pro Guberniją buvopravestas Šiaulių – Joniškio plentas ir Šiaulių – Biržų siaurojigeležinkelio linija. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Gubernija buvovienas iš lietuviškų priešrusiško veikimo centrų. Čia buvo laikoma irslapta literatūra, Jono Jablonskio ir kitų globojama. Vykdant žemėsreformos įstatymą, dvaro žemė išdalinta; nemaža sklypų atiteko lietuviamstarnautojams bei darbininkams, kurie pasistatė namus. Tokiu būdu susikūrėlyg naujas miestelis. Buvo alaus bravoras, javų elevatorius, siaurųjųgeležinkelių dirbtuvės, pradžios mokykla, krautuvės, kelios smulkesnėsįmonėlės; 1940 m. atidaryta vaistinė. Gubernijoje gyveno nemaža Šiauliųmiesto darbininkų. Gubernijos buvusio dvaro galulaukėje yra išlikusi senoviška kūlgrinda,vadinama Švedkeliu. Į šiaurės vakarus nuo buvusio dvaro yra Gubernijosmiškas, apimąs 1730 ha plotą, iš kurio 1455 ha tenka medynams. Vyraujaberžynai (33%), eglynai (32%); su Gruzdžių mišku sudaro vieną masyvą (2702ha). Miške laikosi danieliai, stirnos, jėrubės, kiškiai. 1941. IX 7 – 15vokiečiai sušaudė apie 1000 žydų. Prie Gubernijos yra Gubernijos pelkė, apimanti 723 ha plotą. 2,5 km į rytus nuo Šiaulių prie buvusios Aleksandrijos dvaro, yra
Lepšių kaimas (1923 m. 13 sodybų ir 115 gyventojų). Pasak senų žmoniųpasakojimus senovėje Lepšių kaimas buvęs toje vietoje, kur dabar yraAleksandrijos plytinė. Dvarininkas Zubovas įsakęs valstiečiams senąją vietąapleisti ir apsigyventi arba mieste, arba dvaro laukų pakraštyje. Dalisgyventojų įsikūrę dabartinio Lepšių kaimo vietoje. Kasdami grioviuspamatams, iškasė daug žmonių kaulų ir įkapių. 1937 – 1938 m. šio senkapiovietoje nuspręsta įkurti naujas miesto kapines. Atliekant žemės darbus 1 haplote rasta keli šimtai laidojimų ir įvairių įkapių: plačiaašmenių kirvių,ietigalių, antsmilkinių, žalvarinių raktelių, pakabučių, daugybės segių,žiedų, pentinų, apkaustytas lokio nagas, XVI, XVII, XIX a. monetų ir kitųradinių. Dalis kapų griautiniai, kiti degintiniai. Archeologai mano, kadžmonės čia buvo laidojami jau VIII – X a., tačiau dauguma laidojimų yra išXIV – VI a., t. y. iš tų laikų kai miestas kūrėsi. Manoma, kad vakarinėjekapyno dalyje palaidoti rusų nužudyti 1831 m. sukilimo dalyviai. Į šiaurės rytus nuo Šiaulių, prie nedidelio ežerėlio, yra buvęs Ginkūnųdvaras, jau beveik suaugęs su Šiauliais. Priklausė Fledžinskams. Apie 8 km. nuo Šiaulių į pietvakarius, važiuojant Bubių link,privažiuojamas buvęs Aukštelkių dvaras, seniau priklausęs Juozapavičiams.1882 m. dvare buvo koplyčia, priklausiusi Šiaulių parapijai. Apie 1926 m.jo centrą nupirko “Birutės” saldainių fabriko savininkas Vladas Vaitkus. Išjo 1930 m. 12 ha žemės nupirko buvęs Plungės klebonas Jarulaitis irpasistatė gyvenamą namą ir nedidelę mūrinę koplyčią, kurioje laikydavopamaldas. Po II pasaulinio karo koplyčia panaikinta. 6 km. į šiaurės rytus nuo Šiaulių yra Šapnagių kaimas (1923 m. 78 ūkiaiir 441 gyventojas). Jo laukuose yra didžiulis ardomasis kapynas, kuriamerasta IV – X amžių įkapių, papuošalų ir kitų archeologinių liekanų.Radiniai pateko į Šiaulių muziejų.

Naudota literatūra:

TARYBŲ LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA

LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA MAŽOJI LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA MŪSŲ LIETUVA

———————–Lukšių Vinco Grybo vidurinė mokykla 9a klasė Saulius Čebanauskas

2001-04-30