Šiauliai

Šiauliai, tai vienas didžiųjų Lietuvos miestų, įsikūręs Mūšos ir Ventos
upių takoskyroje, rytinės Žemaičių aukštumos papėdėje, svarbių geležinkelio
linijų (Karaliaučiaus – Rygos – Petrapilio, Minsko – Vilniaus – Liepojos)
sankryžoje; su Biržais Šiaulius jungia siaurasis geležinkelis; plentai
Šiaulius jungia su Kaunu, Panevėžiu, Palanga, Tilže, Ryga. Šiaulių miestas
įsikūręs prie Talkšos (Telkšvos, Talšos) ežero, 283 km. į šiaurės vakarus
nuo Vilniaus. Miestas išsistatęs lygumoje, kuri tik kur – ne – kur šiek
tiek pakilusi. Rytinėje pusėje yra trys ežerai. Apie 5 km. į pietus nuo
miesto telkšo didžiulis Rėkyvos ežeras. Per miestą teka nedidelis Rudės
upelis. Tai ir viskas. Nėra įsspūdigų miškų, tik krūmokšniai, gojeliai.

Vardo kilmė. Nėra vienos nuomonės dėl Šiaulių vardo kilmės. Vieni
kildina iš daiktavardžio šaulys (medžiotojas, karys). Sakoma, kad senovėje
šioje vietoje buvusios didžiulės girios, kuriose buvę daug žvėrių ir
paukščių. Medžiotojų įkurtas kaimelis ir gavęs Šiaulių vardą. Už Talkšos
ežero susikūręs žvejų kaimelis gavęs Žuvininkų vardą. S. Tarvydas tvirtina,
kad vietovės vardas galėjęs kilti nuo pavardės Šiaulys. Kiti miesto vardą
bando rišti su daiktavardžiu saulė ir sieja su saulės kulto laikais ar su
krikščionybės atsiradimu Lietuvoje: krikščioniškoji saulė šias apylinkes
apšvietusi anksčiau kaip kitas. TTačiau šis tvirtinimas neturi istorinio
pagrindo.

Archeologija. 1936 m. Vilniaus gatvės Nr. 289 aptiktas plokštinis
kapinynas, kurio radiniai priskirti VIII – X a. 1948 m. Lazdynų gatvėje
taip pat rastas maždaug to paties laikmečio kapinynas. Reikia manyti, kad
tada dabartinio Šiaulių miesto ribose buvo kelios gyvenvietės, turėjusios
ir savo kapynus. Ki

iti kapynai priklausė antrojo tūkstantmečio pradžiai.
Miesto ribose yra trys plokštiniai kapynai, pora piliakalnių, 2 – 3
kulgrindos. Daugybė archeologinių radinių aptikta 2,5 km. nuo Šiaulių
esnčiame Lepšių kaime. 1938 m. archeologas B. Tarvydas ištyrė apie 200
kapų. Iš jų matyti, kad XIV – XV a. šiauliečiai turėjo prekybinius ryšius
ir su tolimesniais kraštais.

Šiaulių istorija. Kur ir kada atsirado pirmosios Šiaulių sodybos, nėra
išaiškinta. Iš turimų duomenų sprendžiama, kad miestas kūrėsi XI – XIII a.
Tada Šiauliai buvę pilis, prie kurios, galbūt, kūrėsi pirkliai,
amatininkai, iš kurių išaugo ir miestas. Seniausios gyvenvietės buvusios
prie Talkšos ežero – jau minėti Šiauliai ir Žuvintai. Kiti seniausia
gyvenviete laiko Salduvės kalną ir jo aplinką. Pilis ir miestas kūrėsi
vakarinėje ežero dalyje, netoli Salduvės.

Kai kurie istorikai Šiaulius bando surišti su Livonijos kronikoje
minimu istoriniu įvykiu. 1236 m. Livonijos ordinas, pasitelkęs daugybę
talkininkų, nugalėjęs latvius, su sstipria kariuomene leidęsi į Lietuvą.
Ordino kariai veikiai susitikę su lietuviais, kuriems padėję ir žemgaliai.
Vokiečiai jau norėję trauktis, bet lietuviai užkirtę jiems kelią. Mūšis
įvykęs rugsėjo 22 dieną. Lietuviai su savo sąjungininkais visiškai sumušę
ordiną; kritę 48 ordino riteriai su magistru Volkvinu ir daugybė talkininkų
bei pagalbinio personalo; tik kas dešimtas karys grįžęs namo. Livonijos
kronika, aprašydama tas kautynes ir aimanuodama dėl ordino pralaimėjimo,
tiksliau nenusako kovos vietos; tad dėl jos varžomasi: latviai laikosi
nuomonės, kad mūšis būtų galėjęs būti Latvijoje prie Vecsaules; mūsų
kalbininkai (K. Būga) ir istoriškai aiškina, kad iš

š kronikos teksto (mūšiui
aprašyti ten paskirtos 107 eilutės) esą aišku, kad mūšis buvęs Lietuvos, ne
Latvijos žemėje; daug kas saulę bando sutapatinti su Šiauliais, bet
sprendžiamas žodis čia dar netartas.

1254 m. vokiečių dokumentas, rašytas lotyniškai, kalba apie Žemgalių
krašto padalijimą tarp Rygos arkivyskupo ir ordino. Čia minimi ir vardai
Opiten et Saulen. Čia jau nėra abejonės, kad tai mūsų Upytė ir Šiauliai.
Tiesa, jų rašyba sudarkyta, bet juk ano meto svetimų tautų kronikininkai
visada darkydavo mūsų vietovardžių rašybą.

Vėlesnėje Livonijos kronikoje Šiauliai vėl minimi. Hermanas de
Wartberge pažymi, kad ordinas 1358. 01. 24. Buvo nužygiavęs į pilį Dobitzen
in Saulia ir tą pilį sunaikinęs. Istorikai mano, kad pirmasis vardas
reiškiąs Padubysio pilį, antrasis Saulia – Šiaulių kraštą ar sritį.
Vėlesniais laikais Šiauliai buvo dvaras, valsčius, pavietas, ekonomija,
miestas. XV a. Šiauliai buvę jau gerokai išaugę. XVI a. jie tapo centriniu
punktu – valsčiumi. Vien tik Raseinių žemės teismo aktuose tada Šiaulių
valsčius minimas 135 kartus. Pirmasis Šiaulių miesto herbas buvo panašus į
Vyčio kryžiaus ženklą – kryžius su dviem skersinėm (baltos spalvos mėlyname
fone, stovįs ant žalio kalno). Kai miesto apylinkėje įsikūrė Šiaulių
dvaras, miestas, norėdamas nuo jo išskirti, pasivadino Didžiaisiais
Šiauliais. Ilgainiui Šiauliai išaugo į Šiaulių ekonomiją su centru
Šiauliuose. Tai buvo daugelio žemių, dvarų ir kaimų junginys, atskiras
ekonominis valstybės vienetas, priklausęs karaliui. Kadangi karaliams
visada trūko pinigų, ekonomija su Šiaulių miestu buvo dažnai išnuomojama
arba įkeičiama už skolas. 1619 m. ji ap

pėmė apie 3000 ūkių su 8446 valakais
žemės. 1657 m. Šiauliuose buvo 120 sklypų su namais, 147 alinės, 2 midaus
ir 105 degtinės parduotuvės.

Amžių būvyje Šiauliams teko patirti įvairiausių nelaimių. Viena jų buvo
švedų antpuolis, pridaręs Šiauliams labai daug žalos. Siautėjęs maras
skaudžiai palietė Šiaulius ir ekonomiją, išnaikindamas daug gyventojų.
Tizenhauzas, 1770 – 1780 m. valdęs ekonomiją, labai pakėlė miesto gyvenimą.
1775 m. Šiauliai tapo trylikos Žemaitijos apskričių apygardos teismo
būstine. 1791 m. karalius Stanislovas Augustas atnaujino miestui
privilegijas ir suteikė naują herbą, kurio pagrinde buvo Žemaičių
kunigaikštijos herbas: apskritas skydas, padalytas į tris dalis trikampių
forma. Kairėje pusėje ant dviejų kojų pasistiepęs juodasis lokys, su
sidabrine apykakle, iškišęs liežuvį, žiūri į dešinę; laukas raudonas.
Dešiniame trikampyje Dievo apvaizdos akis. Trečiame trikampyje – į kairę
žiūrįs jautis su ragais.

Po 1795 m. valstybės padalijimo, Lietuvą užėmus rusams, carės Kotrynos
II patvarkymu, Šiaulių miestas buvo nusavintas ir su visu turtu bei 3699
žmonėmis už įpatingus nuopelnus padovanotas kunigaikščiui Platonui Zubovui;
Lietuvos gubernijoje Šiauliai buvo apskrities miestas.

1812 m. pro Šiaulius pražygiavo prancūzai generolo Makdonaldo vedami.
Šis žygis buvęs ramus, ir didesnių įvykių ar sunaikinimų nebuvo. Napoleono
kariai tik įsigeidę pasižiūrėti žydiškų vestuvių, ir Šiaulių miesto vadovai
pasistengę šį jų norą išpildyti: suradę jaunąjį ir jaunąją ir iškėlę
vestuves su visais papročiais. Ta proga prancūzų karininkai jauniesiems
sumetę kiek pinigų. Jaunikis Leiba dar XIX a. gale gyvenęs Šiauliuose.

Abudu sukilimai palietė Šiaulius. 1831 m. Šiaulių apylinkėse veikė
sukilėlių pulkininkas Šimanovskis; susijungęs su Prano Šemetos ir
Herubavičiaus daliniais, sudarė ap

pie 5000 sukilėlių kariuomenę. Rusų įgula
, turėjusi 900 kareivių ir 4 patrankas, Šiaulių mieste apsikasė grioviu.
Birželio 16 d. Šiaulių sukilėliai pradėjo pulti, bet nedarniai, nes nebuvo
vienos vadovybės. Po mūšio Šiaulių gatvės buvo nuklotos sukilėlių ir rusų
lavonais. Herubavičius buvo sužeistas; daug sukilėlių rusai suvarė į
vandenį ir nuskandino. Birželio 23 d. pulkininkas Šimanovskis buvo kurį
laiką užėmęs Šiaulius, bet neilgai išsilaikė. Sukilimo vadovai Pranas
Šemeta ir Konstantinas Herubavičius buvo sudarę ir apskrities laikiną
vyriausybę (iš vietos dvarininkų, maršalkos Kaneckio, Adolfo Pčeciševskio
ir kt.). Kai rusai užėmė Šiaulius, vyriausybė turėjo iš čia pasitraukti.

Ir 1863 m. sukilimo metu Šiaulių apylinkėse vyko kovos, kad ir
mažesnės. Didžiausias smūgis rusams buvo suduotas liepos 10 d. ties Papile;
buvo užmušti keli rusų karininkai ir daug kareivių; kritusieji rusai buvo
palaidoti Šiaulių stačiatikių kapinėse. 1863 m. gruodžio mėnesį – 1864 m.
sausio mėnesį prie Šiaulių esančiame Sukilėlių kalnelyje rusai pakorė ar
sušaudė šiuos sukilėlius: Mečislovą Scipioną, Bronislovą Kviatkovskį,
Kazimierą Brazulį, Pauliną Bagdonavičių, Aleksandrą Kučevskį, į sukilėlių
pusę perbėgusį dragūną Andrių Kuprianko, Aleksandrą Kobylinskį, Jurgį
Pranaitį, Konstantiną Sungailą, Albiną Verbliugevičių, ir kitus. Šiaulių
kalėjimas buvo pilnas sukilėlių; daug ištremta.

1807 m. ir 1812 m. Šiauliuose buvo sustojęs rusų caras Aleksandras I.
1838 m. lankėsi Nikolajus I su žmona. 1856 m. grafo Zubovo rūmuose viešėjo
Aleksandras II. 1872 m., pravažiuodamas pro Šiaulius buvo sustojęs Rusijos
caro įpėdinis, vėliau caras Aleksandras III.

1845 m. rusų valdžia panaikino Šiaulių miesto herbą ir davė naują – su
gubernijos herbu. Senąjį Šiaulių herbą grąžino tik nepriklausomos Lietuvos
valdžia. 1872 m. gaisras sunaikino didžiąją Šiaulių miesto dalį, tačiau
miestas greitai atsistatė; tam padėjo besiplečianti pramonė.

R. katalikų pirmąją bažnyčią Šiauliuose pastatęs ir parapiją įkūręs
(pagal vyskupą M. Valančių) Žemaičių seniūnas Mykolas Kęsgaila 1445 m. Tuo
metu Šiauliams buvo paskirtas ir nuolatinis kunigas. Karaliaus Zigmanto III
laikais medinės bažnyčios vietoje buvo pradėta statyti didžiulė Šv. Petro
ir Povilo bažnyčia, baigta 1625 m. Tai aukčiausia Lietuvos bažnyčia,
bokštas 75 m. Bažnyčioje gali tilpti iki 4000 žmonių. Švedų karų meto buvo
išgrobstytas labai puošnus bažnyčios inventorius, brangūs liturginiai
drabužiai bei indai. Prie bažnyčios statymo labai daug prisidejo Žemaičių
seniūnas Jeronimas Valavičius, kurio portretas tebekabo bažnyčios
zakristijoje. 1924 m., remontuojant, čia buvo rasti du įdomūs ąsočiai:
vienas XVII a. gedulo ąsotis, antras mažesnis – senosios lietuvių tikybos
laikų urna.

Šiaulių miesto ir apylinkių kultūriniai paminklai bei žymesnės vietos.
Šiaulių miesto apylinkėje yra įdomių proistorinių ir istorinių liekanų,
paminklų, žymėtinų vietų. Rytiniame miesto pakraštyje yra Salduvės
piliakalnis. Senovėje ant jo stovėta pilies, tačiau vargu ji buvo Šiaulių
pilis: tolokai nuo miesto, be to, ją skyrė ežeras ir pelkės. Nėra duomenų,
kad Salduvėje būta senos gyvenvietės; greičiausiai čia buvo slėptuvinis
piliakalnis, į kurį žmonės rinkdavosi pavojaus metu. Šią mintį patvirtina
ir liekanos senų kelių – kūlgrindų, kurios buvo išraizgytos per aplink
piliakalnį supančias balas. Viena tokia kūlgrinda, gerai matoma, eina nuo
Salduvės į Aleksandruvės plytinę. Ji buvo sudaryta šalia vienas kito
suguldžius rąstus, kurie dar buvo prislėgti akmenimis. Tokių kūlgrindų čia
būta net trijų.

Apie Salduvės kalną yra išlikę keletas legendų. Viena jų pasakoja, kad
senovėje čia buvęs turtingas miestelis, kurio žmonės, pamynę doros dėsnius,
ėmė ištvirkauti; jų gyvenimo būdas priminęs Sodomą. Už tai Dievas juos
smarkiai nubaudęs: jo pasiųsta audra išnaikinusi gyventojus, miestelis
buvęs smėliu užpiltas, jo vietoje atsiradęs kalnas. Kartą vienas drąsuolis
mėginęs kasti kalną. Pasikasęs pamatęs kunigą ir klūpančius žmones ir vėl
viską užkasęs. Pagal kitą legendą kitados čia gyvenęs didikas Salduvis ir
turėjęs labai gražią dukterį, kurią pamilęs vienas jaunikaitis; su juo
vaikštinėdama ji pirma laiko pažinusi moterystės gyvenimą. Viešpats merginą
ir jaunikaitį nubaudęs: perkūnas juos abudu užmušęs vietoje. Nuo to laiko
žmonės pradėjo šį kalną vadinti Salduvės vardu.

Salduvės piliakalnio šlaitai dar tebėra statūs ir mūsų laikais. Išlikęs
gilus platus perkasinis griovys ir pylimo likučiai. Pokario metais Salduvės
piliakalnio rajone buvo pasodinta daug medelių. Tačiau 1963 m. čia buvo
vykdomos automobilių lenktynės. Jų trasa ėjusi per piliakalnį. Tūkstančiai
žiūrovų ir dalyvių išlaužę daugybę medelių. Pats piliakalnis buvo lyg
išartas, sužalotas, jo kultūrinis sluoksnis sugadintas.

3 km. į rytus nuo Šiaulių yra buvęs Aleksandrijos dvaras ir kaimas.
Čia yra XI – XII a. senkapiai, kuriuose rasta senovės liekanų, jų tarpe
geležinis kalavijas, daugybė papuošalų, jų tarpe pasaginė segė su žalčio
galva, žiedų, apkalų ir kita. XVIII a. gale Aleksandrija atiteko Zubovui.
1886 m. dvare įsteigtas koklių fabrikas, veikęs iki 1954 m. 1894 m. dvare
mirė žinomas miškininkas profesorius Povilas Matulionis; palaidotas vietos
kaimo kapinėse.

4 km. į pietryčius nuo Šiaulių, Radviliškio link, yra buvęs Zaknių
dvaras. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadovybė čia buvo įruošusi
Šiaulių (Zoknių) aerodromą, kuris buvo didžiausias ir geriausias Lietuvoje.
Kadangi aerodromo podirvis buvo daugiausia žvyras, aerodromas rudenį
negreitai tepašlapdavo, o pašlapęs tuojau išdžiūdavo. Čia buvo pastatyti
angarai lėktuvams, 4 ir 5 eskadrilių personalui gyvenamieji namai; buvo dar
grupės štabo ir foto laboratorijos namas, lėktuvų remonto dirbtuvė, sargybų
kuopos kareivinės ir kiti įrengimai. Apie 5 km. nuo aerodromo Radviliškio
kryptimi, pelkėse buvo paruoštas Šilėnų bombų mėtymo poligonas, kuriame
Lietuvos aviacija atlikdavo bombų mėtymo pratimus.

Dabartinis Šiaulių miesto parkas yra gana sena gyvenvietė, kurioje
žmonės gyveno jau XIV – XVI amžiuje; tada čia įsteigta garsiosios Šiaulių
ekonomijos būstinė. Iš XVI – XVII a. laikų išlikę požeminiai rūsiai, apie
kuriuos sukurta daug pasakojimų.

Sukilėlių kalnelis seniau buvo užmiestyje. Rusai čia žudė 1831 ir 1863
m. sukilimo dalyvius, juos šaudydami ar kardami. 1933 m., minint sukilimo
sukaktį, Šiaulių mokytojų aukomis kalnelis sutvarkytas; ant jo viršūnės
pastatytas aukštas paminklas – obeliskas; čia palaidota ir dalis sukilėlių
kaulų, kuriuos dar pavyko surinti; paminkle sužymėta 10 sukilėlių
pavardžių, tačiau iš tiesų jų čia sunaikinta daug daugiau. Iškilmėse
dalyvavo daug žmonių.

Šiaurės vakarinė miesto dalis vadinama Gubernija. XVIII a. pabaigoje A.
Tizenhauzas čia įkūrė palivarką, kuriame buvo ir ekonomijos vadovo
(gubernatoriaus) sodyba; iš čia kilo ir vietovės vardas. Pro Guberniją buvo
pravestas Šiaulių – Joniškio plentas ir Šiaulių – Biržų siauroji
geležinkelio linija. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Gubernija buvo
vienas iš lietuviškų priešrusiško veikimo centrų. Čia buvo laikoma ir
slapta literatūra, Jono Jablonskio ir kitų globojama. Vykdant žemės
reformos įstatymą, dvaro žemė išdalinta; nemaža sklypų atiteko lietuviams
tarnautojams bei darbininkams, kurie pasistatė namus. Tokiu būdu susikūrė
lyg naujas miestelis. Buvo alaus bravoras, javų elevatorius, siaurųjų
geležinkelių dirbtuvės, pradžios mokykla, krautuvės, kelios smulkesnės
įmonėlės; 1940 m. atidaryta vaistinė. Gubernijoje gyveno nemaža Šiaulių
miesto darbininkų.

Gubernijos buvusio dvaro galulaukėje yra išlikusi senoviška kūlgrinda,
vadinama Švedkeliu. Į šiaurės vakarus nuo buvusio dvaro yra Gubernijos
miškas, apimąs 1730 ha plotą, iš kurio 1455 ha tenka medynams. Vyrauja
beržynai (33%), eglynai (32%); su Gruzdžių mišku sudaro vieną masyvą (2702
ha). Miške laikosi danieliai, stirnos, jėrubės, kiškiai. 1941. IX 7 – 15
vokiečiai sušaudė apie 1000 žydų.

Prie Gubernijos yra Gubernijos pelkė, apimanti 723 ha plotą.

2,5 km į rytus nuo Šiaulių prie buvusios Aleksandrijos dvaro, yra
Lepšių kaimas (1923 m. 13 sodybų ir 115 gyventojų). Pasak senų žmonių
pasakojimus senovėje Lepšių kaimas buvęs toje vietoje, kur dabar yra
Aleksandrijos plytinė. Dvarininkas Zubovas įsakęs valstiečiams senąją vietą
apleisti ir apsigyventi arba mieste, arba dvaro laukų pakraštyje. Dalis
gyventojų įsikūrę dabartinio Lepšių kaimo vietoje. Kasdami griovius
pamatams, iškasė daug žmonių kaulų ir įkapių. 1937 – 1938 m. šio senkapio
vietoje nuspręsta įkurti naujas miesto kapines. Atliekant žemės darbus 1 ha
plote rasta keli šimtai laidojimų ir įvairių įkapių: plačiaašmenių kirvių,
ietigalių, antsmilkinių, žalvarinių raktelių, pakabučių, daugybės segių,
žiedų, pentinų, apkaustytas lokio nagas, XVI, XVII, XIX a. monetų ir kitų
radinių. Dalis kapų griautiniai, kiti degintiniai. Archeologai mano, kad
žmonės čia buvo laidojami jau VIII – X a., tačiau dauguma laidojimų yra iš
XIV – VI a., t. y. iš tų laikų kai miestas kūrėsi. Manoma, kad vakarinėje
kapyno dalyje palaidoti rusų nužudyti 1831 m. sukilimo dalyviai.

Į šiaurės rytus nuo Šiaulių, prie nedidelio ežerėlio, yra buvęs Ginkūnų
dvaras, jau beveik suaugęs su Šiauliais. Priklausė Fledžinskams.

Apie 8 km. nuo Šiaulių į pietvakarius, važiuojant Bubių link,
privažiuojamas buvęs Aukštelkių dvaras, seniau priklausęs Juozapavičiams.
1882 m. dvare buvo koplyčia, priklausiusi Šiaulių parapijai. Apie 1926 m.
jo centrą nupirko “Birutės” saldainių fabriko savininkas Vladas Vaitkus. Iš
jo 1930 m. 12 ha žemės nupirko buvęs Plungės klebonas Jarulaitis ir
pasistatė gyvenamą namą ir nedidelę mūrinę koplyčią, kurioje laikydavo
pamaldas. Po II pasaulinio karo koplyčia panaikinta.

6 km. į šiaurės rytus nuo Šiaulių yra Šapnagių kaimas (1923 m. 78 ūkiai
ir 441 gyventojas). Jo laukuose yra didžiulis ardomasis kapynas, kuriame
rasta IV – X amžių įkapių, papuošalų ir kitų archeologinių liekanų.
Radiniai pateko į Šiaulių muziejų.

Naudota literatūra:

TARYBŲ LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA

LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA

MAŽOJI LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA

MŪSŲ LIETUVA

———————–
Lukšių Vinco Grybo vidurinė mokykla 9a klasė Saulius Čebanauskas

2001-04-30

Leave a Comment