Geografinės zonos

„Geografinės zonos“

Ledynai(bendra) Antarktidos klimatas atšiaurus, skurdi augalija ir gyvūnija. Didesnėježemyno dalyje apskritai nėra jokių gyvybės ženklų. Tiktai pakrantėse, kurįšyla žemės paviršius, ištirpsta sniegas, auga samanos, kerpės, dumbliai. Ledynai(gyvūnija) Beveik nėra nuolat sausumoje gyvenančių gyvūnų. Tik vienas kitas vabzdysar paukštis. Trumpai vasarai į žemyno pakrantes suguža ruoniai, pingvinai,jūros paukščiai. Albatrosai, kormoranai, žuvėdros, audrapaukščiai – tai tikkelios gausesnių paukščių rūšys. Gyvūnams čia daug maisto, saugu veistijauniklius, paukščiams perėti. Arktinė dykuma(bendra) Dėl atšiauraus klimato augalija Arktyje labai menka. Todėl visaipagrįstai ši sritis vadinama arktine dykuma. Ištisus metus milžiniškiplotai padengti sniegu ir ledu. Menka augalija tik salose ir žemynųpakraščiuose. Tose vietose, kur vasarą atsidengia bent plonytis dirvožemiosluoksnis, yra kerpių, samanų, žemų žolių. Arktinė dykuma(gyvūnija) Nepalyginti gausesnis Arktyje gyvūnų pasaulis.Ant plaukiojančių ledlaukiųir sausumoje gyvena baltasis lokys. Tai didžiausias Žemėje sausumosplėšrūnas. Baltas kailis daro ji beveik nematomą sniego fone. Baltiejilokiai – puikūs plaukikai ir nardytojai. Storas, tankus riebaluotas kailis,poodinis riebalų sluoksnis saugo nuo šalčio. Baltieji lokiai mintaruoniais. Dažnos šių lokių palydovės Arktyje – poliarinės lapės. Daugelis kitų sausumos gyvūnų priklauso nuo augalinio maisto. Vasarą jietelkiasi arčiau vandenyno pakrančių. Žiemą, kai žemę padengia sniegas, ovandenį sukausto ledas, traukiasi į pietus. Kanados salyne ir Grenlandijojekaimenėmis gyvena avijaučiai, nes taip lengviau apsiginti nuo priešų iriškęsti šaltą žiemą. Į arktines platybes vasarą užklysta šiaurinių elniųbandos. Vasarą, kai Arktyje žydi prie vėsaus klimato prisitaikę augalai, veisiasigalybė vabzdžių. Jie ir gausūs jūros augalai bei gyvūnai privilioja į šias

platumas milijonus paukščių. Paukščiai peri ant uolų atokiose vietosemilžiniškomis kolonijomis. Tokios jų susitelkimo vietos vadinamos paukščiųturgumis. Be minėtų gyvūnų, Arktyje gyvena daug kitų. Tundra(bendra) Augalija čia skurdi. Tipiški šios zonos augalai – pažeme besidriekiantysžemaūgiai berželių keružių ir gluosnių krūmokšniai. Storu patalu žemėspaviršių dengia samanos ir kerpės. Labiausiai paplitusi kerpė elninė šiurėtaip pavadinta pagrįstai, nes ji yra svarbiausias šiaurinių elnių maistas.Gausu tundroje uogienojų. Žiemą žemaūgiai tundros augalai atsiduria posniegu, kuris apsaugo augaliją nuo iššalimo. Į pietus nuo tundrų plyti miškatundrės, kuriose atsiranda žemaūgiųmedžių, vešlesnės žolės. Ūkininkavimo sąlygos tundrose ir miškatundrėse žmogui nėra palankios,todėl natūrali augalija išsilaikė neblogai. Tundra(gyvūnija) Griežtos ribos tarp poliarinės dykumos ir tundros gyvūnijos nėra.Plotuose, kur tankesnė augalija, gausiau ir gyvūnų. Be lemingų, pelėnų irpoliarinių lapių, vienur kitur yra šiaurės elnių, baltųjų kiškių. Tundrojegyvena labai daug rūšių paukščių. Dauguma jų atskrenda tik vasarai. Visąvasarą trunka poliarinė diena, ir paukščiai intensyviai maitinasi.Pastebėta, kad šiaurėje tos pačios rūšies paukščiai deda daugiau kiaušiniųir susilaukia kur kas daugiau jauniklių, negu vasarojantys pietesnėseplatumose. Baltosios pelėdos, baltosios kurapkos, pro Lietuvą pavasarį irrudenį praskrendančios ir sustojančios pailsėti žąsys, antys, taip patnarūnėliai, žuvėdros, kormoranai, gagos – tai vis šiaurės paukščiai.Pastaraisiais dešimtmečiais sumažėjo gagų, medžiojamų dėl itin šilto pūko,naudojamo medžiotojų, alpinistų, keliautojų drabužiams. Dešimtys tūkstančiųšiaurės paukščių susirenka sunkiai prieinamose stačiose pajūrio uolose,sudaro ten kolonijas, vadinamas „paukščių turgumis“. Taiga(bendra) Ši zona išplitusi piečiau tundrų ir miškatundrių. Šiuos miškus įprastavadinti taiga. Joje vyraujantys medžiai – europinė eglė ir paprastojipušis. Eglė reiklesnė dirvai ir drėgmei, gali augti paunksnėje, todėleglynuose beveik visuomet yra tamsu. Pušys -šviesiamėgiai augalai ir netokie reiklūs, kaip eglės. Todėl Norvegijoje, kur klimatas švelnus irpakanka drėgmės, vyrauja eglės, o Suomijoje, kurioje klimatas labiaužemyninis, – pušys. Miško paklotėje paprastai auga samanos, mėlynės,bruknės ir kt. Spygliuočių miškų zonoje vyraujantys nederlingi šauriniai dirvožemiaimažai tinka žemės ūkiui. Nuo Skandinavijos kalnų iki Uralo šie miškai augaištisine juosta. Juose gyvena nedaug žmonių, todėl, lyginant su kitaismiškais, taiga yra mažiau paveikta žmogaus ūkinės veiklos. Taiga(gyvūnija) Taigoje yra daug gyvūnų. Čia gyvena lokiai, lūšys, briedžiai, iš paukščių– kurtiniai, jerubės. Labiausiai taiga garsėja kailiniais žvėreliais.Sabalų, kiaunių, voverių, žebenkščių, šermuonėlių, lapių kailiai yrasvarbus pajamų šaltinis. Rytų Sibire sutinkamas stambiausias pasaulyje –sibirinis tigras. Mišrieji ir plačialapiai miškai (bendra) Mišrieji miškai

Jie išplitę į pietus nuo spygliuočių miškų ir siaura juosta nusidriekianuo Norvegijos iki Uralo kalnų. Šioje miškų juostoje yra ir Lietuva.Mišrieji miškai yra tarpinė juosta tarp spygliuočių ir plačialapių miškų,todėl juose drauge auga ir spygliuočiai, ir plačialapiai medžiai.Plačialapių medžių (ąžuolų, liepų ir kt.) čia yra gerokai mažiau neismulkialapių (beržų, drebulių). Beržai ir drebulės išplito šioje zonoje poto, kai buvo iškirsti anksčiau augę. plačialapiai medžiai. Šiuose miškuose,

lyginant su taiga, vešlesnė bei įvairesnė žolinė augalija. Mišrieji miškai gerokai daugiau nukentėję, nuo žmonių ūkinės veiklos neispygliuočiai. Šių miškų pasikeitusi ne tik rūšinė sudėtis, bet ir daug jųyra iškirsta, jie nesudaro ištisinės dangos.

Plačialapiai miškai

Ši geografinė zona užima didžiausius plotus Europoje. Vakarų ir VidurioEuropoje jie driekiasi plačia juosta, tačiau tolstant į žemyno gilumą irkeičiantis klimatui ji siaurėja. Plačialapiams miškams būdingi klevai,liepos, kaštonai ir kiti medžiai. Labiausiai paplitę, ąžuolai, skroblai irbukai. Bukas – drėgmę ir šilumą mėgstantis medis, todėl auga ten, kur iškrintapakankamai kritulių, t. y. jūrinio (arba tarpinio) klimato srityse (Europosrytuose bukai neauga). Bukai auga tankiai, todėl jų girios yra ganatamsios. Ąžuolas, atvirkščiai, labiau pakantus šalčiams, todėl paplitęsrytinėje Europos dalyje. Ąžuolai mėgsta šviesą, todėl ąžuolynai kiekretesni, šviesesni. Bukų ir ąžuolų mediena labai patvari, todėl nuo senonaudojama įvairiems dirbiniams gaminti. Plačialapių miškų pomiškyje daug krūmų: lazdynų, gudobelių ir kt. Vešližolinė augalija. Plačialapiai Europos miškai labai paveikti žmogaus ūkinės veiklos.Dirvožemiai čia derlingi, todėl nuo seno žmonės kirto šiuos miškus, o jųvietoje, suarę dirvas, vertėsi žemės ūkiu. Dėl to plačialapių miškų plotaiEuropoje labai sumažėjo, o kai kur jų neliko visai. Dabar daugelis iškirstųmiškų atsodinami (dažniausiai pušimis). Mišrieji ir plačialapiai miškai (gyvūnija) Mišriuosiuose ir plačialapių miškuose daug stambiųjų žvėrių ir kailiniųžvėrelių būdavo sumedžiojama viduramžių riterių ir karalių medžioklėse.Nemažai jų išnaikinta per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinį karą. Šiuose

miškuose paplitę daugelis taigos „gyventojų“: lūšys, lapės, vilkai,taurieji elniai, briedžiai, stirnos, barsukai, šeškai, kiaunės. Jų daugiauišliko Europos rytuose. Belovežo rezervate Lenkijoje ir Gudijoje, Lietuvosdraustiniuose saugomi stumbrai. Šioje juostoje gyvena dauguma taigos paukščių, be to, volungės,lakštingalos, kėkštai, gegutės, slankos, geniai ir daug kitų; pastaraisiaismetais kai kuriose vietose įvežta fazanų. Stepės(bendra) Rytinėje Europos dalyje, į pietus nuo plačialapių miškų, nutįsusi stepiųir miškastepių juosta. Klimatas čia sausas, dėl kritulių stokos beveikneauga medžiai. Tačiau stepėse labai gausi žolinė augalija, kuri einant iššiaurės į pietus žemėja ir skurdėja. Iš visų geografinių zonų stepės labiausiai paveiktos žmogaus ūkinėsveiklos. Natūralių stepių šiais laikais beveik neliko, nes dėl labaiderlingo dirvožemio žmonės jas suarė. Tik draustiniuose išliko nedidelinatūralių stepių plotai. Stepės(gyvūnija) Stepių ir miškastepių pirmykštis kraštovaizdis išlikęs tik Rusijoslygumos pietuose. Stepių žolių jūra ypač įspūdinga, kai žydi laukinėsaguonos. Kiek akys užmato, nuo vėjo raibuliuoja raudonas jų kilmas. Betnegailestina saulė greitai išdegina augaliją, ir didžiuliai plotainupilkėja. Stepės – graužikų ir paukščių karalija. Iš žinduolių minėtiniįvairių rūšių starai, žiurkėnai, pelėnai, šokliai ir švilpikai. Paplitępilkieji kiškiai, lapės, didžiausi stepių gyvūnai antilopės saigos.Graužikus medžioja plėšrieji paukščiai – vanagai, pelėsakaliai, sakalai,lingės. Be to stepėse pasitaiko pilkųjų kurapkų, tilvikų, narų, garnių,ančių ir kt. Kserofitų miškai ir krūmynai(bendra) Pietų Europoje (Viduržemyje), subtropinio klimato srityje, išplitusikietalapių miškų ir krūmynų geografinė zona. Viduržemio augalija stipriaipakitusi dėl žmogaus ūkinės veiklos. Senovėje čia plačiai augo visžaliaimiškai su akmeniniais ir kamštiniais ąžuolais, pietinėmis pušimis (pini-jomis), mirtomis, laurais, žemuoginiais medžiais ir t. t. Pomiškį sudarėįvairios krūmynų ir kietalapių žolių rūšys. Pirmieji pradėjo kirsti šiuosmiškus senovės graikai ir romėnai. Per tūkstančius metų miškų čia beveikneliko. Jų vietoje žmonės vertėsi augalininkyste, ganė avis ir ožkas,kurios stipriai ištrypė žemę. Nualinus dirvožemius, naujų miškų ataugintijau nebuvo įmanoma. Todėl dabar nenaudojamuose plotuose auga tankūsžemaūgiai krūmai ir sausamėgės žolės. Medžių – labai reta. Tankūs miškaiišliko tik kalnuose Kserofitų miškai ir krūmynai(gyvūnija) Savita Viduržemio jūros pakrančių gyvūnija. Tai labai tankiai nuoseniausių laikų gyvenama Europos sritis. Per ilgą laiką žmonės daug rūšiųgyvūnų išnaikino, kiti turėjo pasitraukti į kalnus. Daugelis jų išliko tikdraustiniuose. Iš stambesniųjų žinduolių išskiriami kalnų ožiai, muflonai,stirnos, dygliuočiai, ežiai. Gibraltare tebėra beuodegių beždžionių makakų– agotų. Tai vienintelės Europos beždžionės, gyvenančios laisvėje.Akmeniniai ir Pirėnų žvirbliai, kalnų kuosos, mėlynosios šarkos, vanagai,devynbalsės, kregždės ir čiruliai sudaro paukščių bendriją. Daug rūšiųroplių ir varliagyvių: driežų ir vėžlių, žalčių ir gyvačių, salamandrų irtritonų, varlių ir rupūžių. Ramybę drumsčia įkyrūs moskitai, ikividurnakčio griežiančios cikados, akis malonina margaspalviai drugiai. Dykumos ir pusdykumės (bendra) Kas gi yra dykuma? Tai geografinė zona, kurioje ištisus metus vyraujaaukšta temperatūra, kritulių iškrinta gerokai mažiau nei gali išgaruoti,auga skurdi augalija arba jos visai nėra. Karščiausia ir sausiausią ne tik Afrikos, bet ir Žemės sritis – Saharosdykuma, didžiausia pasaulyje. Jos plotas – 9 mln. km2. Tai ketvirtadalisAfrikos ploto. Šiaurės bei pietų atogrąžų srityse plyti ne tik Sahara, betir daugelis kitų dykumų. Dykumoms atsirasti didelę reikšme turi ir kiti veiksniai, pavyzdžiui,šaltosios jūrų srovės, stabdančios vandens garavimą bei krituliųsusidarymą, didelis nuotolis nuo jūrų, vandenynų ir kt. Dangus dykumoje beveik visuomet giedras, todėl nekliudo Saulėsspinduliams patekti į žemės paviršių. Vasara dykumoje labai karšta, orotemperatūra šešėlyje pakyla iki +50 °C ir daugiau. Dar labiau (iki +70 °C)įkaista akmenys, uolos, smėlis. Taip smarkiai Įkaitusiame smėlyje kiaušinisgali išvirti per keliolika minučių. Kadangi virš dykumų nėra debesų,naktimis oras ir žemės paviršius smarkiai atvėsta, todėl dykumos parostemperatūra labai svyruoja. Net ir žiemos mėnesiais dieną oro temperatūrapakyla iki +30 °C, o naktimis nukrinta žemiau nulio. Induose paliktasvanduo giedrą naktį gali net užšalti. Iš daugiamečių stebėjimų nustatyta, kad Saharos viduryje per metusvidutiniškai iškrinta nuo 5 iki 10 mm kritulių. Dykumos pakraščiuose jųpadaugėja, bet vis tiek iškrinta tik truputį daugiau kaip 100 mm. Sausasislaikotarpis paprastai trunka ne mažiau kaip vienuolika mėnesių. Dažnailietus nelyja kelerius metus iš eilės. Oro drėgnumas dykumoje labai menkasDažnas svečias dykumoje – stiprus vėjas samumas, j orą pakeliantis smėliodebesis. Nešamas smėlis skverbiasi i žmonių ir gyvulių akis, ausis, burną,nosį – todėl sunku kvėpuoti. šis gamtos reiškinys dykumoje privertė žmonesmokytis iš anksto nuspėti artėjančia smėlio audrą ir jai deramai pasiruošti Dykumos keičiasi Dideli ir staigūs temperatūros skirtumai dykumoje sąlygoja stiprųmechaninį dūlėjimą. Žinote, kad, esant aukštai temperatūrai, uolienosplečiasi, trūkinėja, o atšalusios – traukiasi. Į plyšius pakliūva vandens(rasa), kuris šaldamas slegia sieneles ir plečia plyšius. Vėjo, saulės,šalčio ir vandens veikiamos uolienos suskyla į įvairaus dydžio nuolaužas.Šios dūla ir virsta skalda bei smėliu. Kadangi dykumoje retai lyja,sudūlėjusios uolienos lieka gulėti toje pačioje vietoje. Kai po ilgaitrukusių sausrų staiga palyja, vanduo labai greitai nuteka. Todėl įišdžiūvusią ir suskeldėjusią žemę drėgmė beveik nesusigeria. Tekėdamas įvadės, vanduo nuplauna kalnų šlaituose susikaupusias sudūlėjusias uolienasir nuneša tolyn. Siu uolienų daleles – smėlį ir net žvyrą – perneša vėjas,nes dykumoje dažniau pučia vėjas nei lyja. Tose vietose, kur ypač daugsmėlio, vėjas suformuoja Įvairaus dydžio ir formų kopų kraštovaizdi.Vyraujantys vėjai paprastai supusto pjautuvo arba pusmėnulio pavidalokopas, vadinamas barchanais. Slenkančios kopos yra pavojingos dykumųgyventojams: užpusto kaimus, laukus, sodus, kelius. Temperatūros svyravimai, tekantis vanduo ir vėjas nuolat keičia dykumųkraštovaizdį. Todėl Saharoje susidarė įvairių tipų dykumų. Kalnuose, kuryra daug didelių nuolaužų, akmenų, plyti akmeningosios dykumos. Kur daugiausmulkesnių nuolaužų, žvyro, susiformavo žvyringosios dykumos. Toliau nuokalnų, kur nėra akmenų, žvyro, plyti smėlingosios, druskingosios,molingosios dykumos. Dykumos ir pusdykumės (gyvūnija) Gyvūnija dykumoje taip pat skurdi. Ten, kur iškrinta ypač mažai kritulių,yra gyvačių, driežų, skorpionų, vėžlių, Įvairių vabalų. Tai naktiniaigyvūnai, kurie dieną tūno po žeme, slepiasi akmenų plyšiuose, poišdžiūvusių žolių šaknimis, o naktį išlenda medžioti. Didesni gyvūnai galigyventi tik dykumų pakraščiuose, kur yra vandens ir maisto. Tai antilopės,įvairūs graužikai, hienos, lapės, šakalai. Savanos(bendra) Savanų geografinė zona Tarp visžalių pusiaujo miškų ir atogrąžų dykumų plyti savanos. Jų yrabeveik visuose žemynuose, tačiau niekur kitur jos neužima tokio didelioploto, neišsiskiria tokia gyvūnų gausa kaip Afrikoje. Čia jos užima apie40% žemyno ploto. Oro temperatūra šioje geografinėje zonoje mažai kintaištisus metus ir nebūna žemesnė kaip +22 °C. Kritulių vidutiniškai iškrintamažiau kaip 1500 mm per metus, kelis mėnesius trunka sausasis laikotarpis.Mūsų platumose metų laikai skiriami pagal temperatūros skirtumus, osavanose – pagal sausojo ir drėgnojo laikotarpių kaitą. Tolstant nuopusiaujo, lietingasis laikotarpis trumpėja, o sausasis ilgėja. Nuo sausojolaikotarpio trukmės priklauso augalijos pobūdis. Pagal tai skiriami tryssavanų tipai: drėgnosios, sausosios ir dygliuotosios. Drėgnoji savana Sausasis laikotarpis drėgnojoje savanoje trunka nuo 2 iki 5 mėn.Kraštovaizdis primena parkinį mišką, kuriame auga daugiau kaip 2 m aukščiožolės, retos giraitės, palmės, kiti medžiai. Dauguma medžių sausuojulaikotarpiu numeta lapus. Drėgnojoje savanoje iškrinta daug kritulių (1000-1500 mm per metus) todėl upės vandenį plukdo ištisus metus. Čia gyvenantysžmonės išaugina du derlius per metus. Auginami kukurūzai, soros, batatai,manijokai. Eksportui plantacijose auginami žemės riešutai, medvilnė. Sausoji savana Sausasis laikotarpis čia trunka nuo 5 iki 7 mėn. Tai lemia ir augalijospobūdį. Žolės sausojoje savanoje neaukštos, auga rečiau nei drėgnosiose.Medžių reta, jie žemi, o jų lapai maži, siauri, dažnai kietu paviršiumi.Tai apsaugo augalus nuo per didelio garavimo ir išdžiūvimo. Svarbiausisausosios savanos medžiai yra akacijos ir baobabai. Akacijos turi tankųskėčio pavidalo vainiką, kuris meta šešėlį ir apsaugo žemės paviršių nuoišdžiūvimo. Baobabo kamienas storas, mediena akyta, todėl ji sukaupia irilgai išlaiko drėgmę. Gruntiniai vandenys slėniuose yra arčiau žemėspaviršiaus, todėl čia auga galeriniai miškai. Siauromis juostomis jiedriekiasi išilgai upių. Sausuoju laikotarpiu galerinių miškų žalumaišsiskiria gelsvai rusvame išdegusios savanos kraštovaizdyje. Dygliuotoji savana Sausasis laikotarpis šioje savanoje trunka nuo 7 iki 10 mėn. Vyraujadygliuoti krūmai, šiurkšti aukšta žolė. Tose vietose, kur nėra ištisinėsaugalijos dangos, atsiveria raudonos spalvos dirvožemis. Augalai kaupiadrėgmę lapuose, stiebuose, šaknyse. Žolinė augalija sausuoju laikotarpiunudžiūsta, bet drėgmę sukaupusios šaknys išlieka gyvybingos iki kitodrėgnojo periodo. Negausiai augantys medžiai didžiąją metų dalį išbūna belapų. Kritulių iškrinta nedaug (250-500 mm per metus), todėl upės vandenįplukdo tik kelis mėnesius per metus. Svyruojantis kritulių kiekis apsunkinažemdirbystę, todėl čia ypač plačiai paplitusi klajoklinė gyvulininkystė. Savanos(gyvūnija) Iš kitų geografinių zonų savana išsiskiria ypač gausia stambiąjagyvūnija. Atviruose savanų plotuose, kur gausu augalinio maisto, vyraujastambūs augalėdžiai gyvūnai. Jų tiek daug ir jie tokie įvairūs, kaip nėviename kitame žemyne. Tai antilopės, buivolai, zebrai, žirafos ir kt. Čiagyvena ir didžiausias sausumos gyvūnas – dramblys. Augalėdžius nuolatpersekioja plėšrūnai: gepardai, leopardai, liūtai, šakalai, hienos.Stipriausias ir pavojingiausias savanų plėšrūnas yra liūtas. Drėgnesnėse vietose, prie upių ir ežerų, gyvena raganosiai, begemotai,vandens plėšrūnai krokodilai. Upėse ir ežeruose daugybė žuvų. Gausus paukščių pasaulis. Čia gyvena didžiausias Žemės paukštis strutis.Jis neskraido, tačiau labai greitai bėga. Įdomus plėšrusis paukštissekretorius, kuris minta smulkiais graužikais, ropliais, ypač mėgsta gy-vatės. Medžioja sekretorius ant žemės. Pasiviję grobį sutrypia ilgomis,tvirtomis kojomis. Daug savanose vandens paukščių. Upių ir ežerų pakrančiųsąžalynuose apstu flamingų, marabų, ibių, gandrų ir t.t Savanų gyvūnai puikiai prisitaikę prie aplinkos sąlygų. Pavyzdžiui,ilgakaklės žirafos ir ilgą straublį turintys drambliai gali skabyti lapusnuo aukštų medžių, kurių nepasiekia kiti gyvūnai. Zebrai minta aukšta žole,antilopės, raganosiai skabo krūmų lapus, žemesnę žolę, o Tomsono gazelėminta tik medžių ūgliais. Nuo plėšrūnų augalėdžius gyvūnus gelbstiapsauginė kailio spalva ir gebėjimas greitai bėgti. Plėšrūnai yra stiprūsir greiti. Pavyzdžiui, gepardas, puldamas grobį, gali bėgti didesniu kaip100 km/h greičiu. Tai greičiausias sausumos gyvūnas. Savanų plėšrūnai sunaikina senus, luošus, paliegusius ir nugaišusiusgyvūnus. Reguliuoja jų skaičių – neleidžia per daug prisiveisti. Todėlplėšrūnai yra būtini savanoje. Per ilgą laiką savanų gyvūnai prisitaikė prie sausojo laikotarpio. Tuometu mažesni užmiega, o didesni – migruoja. Tai nepaprastas reiškinys,kuris vyksta kasmet, kai prasideda sausasis laikotarpis ir sumažėja maisto.Šimtai tūkstančių gyvūnų milžiniškomis bandomis traukia ten, kur daugiaudrėgmės, vešlesnių ganyklų. Niekur kitur Žemėje nėra tiek daug vienu metumigruojančiu gyvūnų. Afrikos savanose gausu skruzdžių ir termitų. Jų statiniai termitynai yraįvairaus dydžio, formos, dažnai iškyla virš aukštos žolės. Tai neatsiejamasavanų kraštovaizdžio dalis. Čia veisiasi pavojingiausias Afrikos vabzdys –musė cėcė. Jos įgėlimas mirtinas daugeliui naminių gyvūnų. Žmonės nuo josuserga pavojinga gyvybei mieglige. Dabar nuo šios ligos žmonės skiepijami. Drėgnieji pusiaujo miškai(bendra) Šiltame ir drėgname pusiaujo klimate visus metus žaliuoja vešlūsdrėgnieji pusiaujo miškai. Jie sudaro apie pusę pasaulio miškų – užimabeveik 10% Žemės sausumos (17 mln. Km2). Didžiausi jų plotai yra PietųAmerikoje, Afrikoje ir Pietryčių Azijoje. Pusiaujo miškai skiriasi nuo kitųpasaulio miškų. Mūsų platumose augantys lapuočiai kiekvieną rudenį numetalapus, jų gyvybinės galios žiemą sumažėja. Ties pusiauju medžiai lapuskeičia ne visus iš karto, bet dalimis. Todėl tuo pačiu metu ant vienomedžio galima matyti žaliuojančių, žydinčiu ir nokinančių vaisius šakų.

Augalijos rūšių įvairovė

Pusiaujo miškai nuo kitų miškų skiriasi ypač didele augalijos įvairove.Pavyzdžiui, Europos miškuose auga apie 5000 augalų rūšių. Vieno kvadratiniokilometro mūsų miško plote yra nuo 10 iki 12 medžių rūšių. Pusiaujomiškuose auga beveik 450 tūkst. Augalų rūšių, o vieno hektaro plote – 80-100 skirtingų medžių rūšių! Dažniausiai pasitaikantys medžiai: palmės,kaučiukmedžiai, limbos, tikai ir kt. Pusiaujo miškuose daug Įvairių samanų,kerpių, paparčiu, žydinčių augalų. Nemažai iš jų epifitų, augančių antmedžių kamienų, šakų, lapų. Jie neima iš augalų, prie kurių prisitvirtinę,nei vandens, nei maistingųjų medžiagų. Jais pasinaudoja tik norėdamipasiekti šviesą. Sunku įsivaizduoti pusiaujo mišką be lianų. Jos tankiai apsivijusiosmedžių kamienus, raizgosi it gyvatės iki pat medžių viršūnių, driekiasi nuomedžio iki medžio. Apatiniuose pusiaujo miškų arduose auga bananai,mediniai paparčiai ir kt. Drėgnieji pusiaujo miškai(gyvūnija) Gyvūnija pusiaujo miškuose taip pat gausi ir įvairi. Daug jų gyvena

medžiuose, nes ten saugiau nei ant žemės, yra maisto. Tai beždžionės,driežai, gyvatės, varlės, įvairiaspalvės papūgos, daugybė kitų paukščiųrūšių. Neatsiejami pusiaujo miškų gyvūnai yra skruzdėlės, vabalai,moskitai, drugiai, tarakonai, vapsvos. Žemėje pusiaujo miške gyvūnų mažiau. Didžiausi yra drambliai,žmogbeždžionės, begemotai ir kt. Miško paklotėje apstu driežų, gyvačių,skruzdėlių. Pusiaujo miškų upėse gausu įvairių rūšių žuvų, krokodilų. Vertikalusis zoniškumas Tolstant nuo pusiaujo ašigalių link, klimatas vėsta, keičiasi gamta.Panaši kaita pastebima ir kalnuose. Kylant nuo papėdės į viršūnę, krintaoro temperatūra, slėgis, iki tam tikro aukščio daugėja kritulių. Dėldėsningos klimato kaitos kalnuose keičiasi ir geografinės zonos. Įvairiameaukštyje jos tarytum apjuosia kalnus, todėl vadinamos vertikaliosiomis,arba aukštuminėmis, zonomis. Kalnuose jos keičia viena kitą kur kasgreičiau nei platuminės zonos lygumose. Vertikaliųjų zonų kaita ir skaičius priklauso nuo geografinės padėties irkalnų aukščio. Kuo aukštesni ir arčiau pusiaujo kalnai, tuo daugiaugeografinių zonų. Papėdėje paprastai yra toks pat klimatas, auga tokiaaugalija, kokia yra aplink kalnus. Todėl apatinė zona visada sutampa sukalno papėdės geografine zona. Pavyzdžiui, jeigu kalnai yra pusiaujo miškųzonoje, tai, kopiant į juos, bus matomos tos pačios geografinės zonos, kaipir tolstant nuo pusiaujo ašigalių link. O jeigu kalnai yra plačialapiųmiškų zonoje, tai, kylant į viršų, plačialapių miškus keis mišrieji,spygliuočių, dar aukščiau – pievos, o aukščiausioje zonoje baltuos sniegasir ledas. Kuo kalnai toliau nuo pusiaujo, tuo aukštuminių zonų juosemažiau. Be to, vertikaliųjų zonų skaičius labai priklauso ir nuo kalnųaukščio. Vertikaliųjų, arba aukštuminių, zonų kaita kalnuose vadinamavertikaliuoju zoniškumu. Pasiekę kalnus, oro srautai kyla aukštyn. Oro temperatūra kas 100 metrųnukrinta 0,6 laipsnių Celsijaus. Kildamas kalnagūbrio šlaitu, oras vėsta,kondensuojasi vandens garai, iškrinta krituliai. Dėl to priešvėjiniuosešlaituose iškrinta daugiau nei pavėjiniuose. Drėgnam oro srautui pereinantkalnagūbrį, susidaro kalnų vėjas, vadinamas fenu. Persiritęs per keterą irleisdamasis žemyn, sausas oras šyla greičiau. Besileidžiančio orotemperatūra kas 100 metrų pakyla 1 laipsniu Celsijaus. Tuomet nuo kalnų įslėnius pučia šiltas ir sausas, dažnai stiprus, gūsingas vėjas. Pučiantfenui, oro temperatūra greit pakyla, žiemą prasideda atodrėkis.