Kūno kultūros uždaviniai pradinėse klasėse

Pasak pedagogų , L. Bobrovos ir P. Ivanovo kūno kultūra – „ tai ne vien kūno mankšta, dvasinė ir fizinė iškrova. Tai galingas stimulas intelektinei veiklai , vidinių galių atskleidimo , gražaus elgesio, estetinių jausmų bei darbštumo ugdymo priemonė. Apimdama įvairias asmens fizinio aktyvumo raškos formas , kūno kultūra sudaro sąlygas asmeniui pažinti save ir ugdyti fizinę bei dvasinę ištvermę, reikalingą kritinėse situacijose, individualumą , tikėjimą sėkme siekiant fizinės ir dvasinės sveikatos.“ (1 pav.) Kūno kultūros pamokos- tai linksmas, kupina nuotykių žaidimas, atveriantis galimybę patirti išlavinto, stipraus ir svveiko organizmo, kūno judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuriantis prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai, teikiantis laimės, mokantis gyventi. Pirmasis susitikimas su kūno kultūra mokykloje turi palikti neišdildomą įspūdį vaiko sąmonėje- jie pasijunta pradėję nuostabų nuotykį, kuris esant ryžtui ir sėkmei, gali tęstis visą gyvenimą.
Paskutiniais dešimtmečiais kūno kultūros teorijoje vyravo nuomonė, kad per kūno kultūros pratybas būtina formuoti judėjimo įgūdžius, lavinti fizines ypatybes , treniruoti organizmo funkcijas ir sistemas . Šiame procese svarbiausiais dalykais buvo laikomi fizinių pratimų turinys, organizavimas ir metodika .Vaiko assmenybės ugdymui , jos visapusiškai fizinių , psichinių ir ypač dvasinių galių plėtotei nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, nors kartais apie tai buvo užsimenama svarstant ugdymo uždavinius. Vaiko vertybinių nuostatų formavimas , jo asmenybės ugdymas per kūno kultūros pamokas nebuvo tikslingas ir kryptingas. Šiandienos še

eimai ir vaikų ugdymo įstaigoms rūpi, kaip ugdyti, kad jis būtų sveikas, gerai fiziškai ir psichiškai išsivystęs, pajėgus mokytis mokykloje. Pedagogas turėtų suvokti, kokie glaudūs ryšiai tarp fizinė ir psichinės vaiko brandos. Fizinis aktyvumas bus prasminga ir tikslingas ,jei stiprins sveikatą ir plėtos fizines bei dvasines galias. Kai vaikas sveikas ir stiprus, paprasčiau yra spręsti ugdymo , mokymo problemas ,jis yra smagesnis , geresnės nuotaikos, labiau pasitiki savimi, yra savarankiškesnis. Bloga sveikata, ,ligos dažnai būna fizinio ir psichinio atsilikimo priežastimi, turi neigiamos įtakos mokymosi pažangumui mokykloje.
Kūno kultūros mokytojas privalo įsisąmoninti, kad visi vaikai, užsiimdami fizine veikla, turi jaustis saugiai ir patirti džiaugsmą. Visi nuo pat pradžių turi pajausti galį susidoroti su jiems skiriamomis užduotimis. Begalo svarbu, kad mokytojas vestų ( tiesiogine ta žodžio prrasme ) už rankos nepasitikinčius savimi vaikus. Įvairiausiomis aplinkybėmis reikia siekti fizinio kontakto tarp mokytojo ir visų vaikų.
Tradiciškai fizinis rengimas suprantamas kaip kondicijos, raumenų jėgos, ištvermės, vikrumo, lankstumo ir koordinacijos ugdymas. Pirmųjų keturių fizinių ypatybių nereikia specialiai lavinti pradinukų klasėse, nes jos savaime lavės darant įvairius fizinius pratimus . Pradinukams ypač svarbus koordinacijos lavinimas , suprantamas kaip motorikos, arba pagrindinių judėjimo būdų, lavinimas. Sporinė veikla lavina pusiausvyrą, kinesteziją , odos ,klausos, regos jutimus- taip stiprinamas jutiminis suvokimas (percepcija).
Kūno kultūra yra vienas svarbiausių dalykų pr
radinėse klasėse, kadangi tuo laiku mokoma dalykų, kurie sudaro tolesnio mokymosi pagrindą. Čia išmokstama mąstyti paprasčiausiu lygiu; įgyjama kūno, erdvės ir krypties , ritmo pojūčiai ir perprantama laiko sąvoka. Viskas gali būti puikia suvokiama , kadangi sportuojant įmanoma integruoti judesį ir kalbą. Ką vaikai daro – tą jie supranta. O kai kalbos sąvokas lydi atitinkami veiksmai, stiprėja kalbos suvokimas . toks jutiminio suvokimo lavinimas sporto salėje turi būti tęsiamas klasėje. Pasitelkdamas aibę pratimų variantų ir žaidimus , mokytojas gali žadinti vaikų jausmus ir fantaziją. Jų mąstymas ypač lavėja atliekant įvairias judėjimo užduotis.
Mokykloje turi būti ugdomas ir kūrybinis mąstymas . labiausiai pavyksta ,kai mokiniai išmoksta kūrybiškai valdyti savo kūną. Kūrybinis mąstymas turi prasidėti nuo savo kūno suvokimo. Kūrybinė veikla (darbas su muzika , judesiu ir išraiška) ugdo vaikų kūno raišką(kūno kalbą) ir meninę raišką.
Bendra veikla galinti tapti įvairių žaidimų pagrindu , įtikina vaikus , kad iš tiesų smagu dalyvauti, kai visi laikosi tam tikrų taisyklių. Atskirtas vaikas pradeda įsisąmoninti, kad būnant drauge su kitais vaikais yra taisyklės ir elgesio normos. Jis mėgdžioja kitų veiksmus ir elgesio normas. Didėjantis pastabumas ir stengimasis mėgdžioti pamažėl pratina prie bendrų veiksmų, pagaliau vieną dieną vaikų grupė jau geba bendrai numatyti savo veiklos turinį ir elgesio normas . Dalyvaudamas turiningose kūno kultūros pamokose, vaikas susipažįsta su
u daugybe sporto veiklos formų. Per savo asmeninę patirtį daug sužino apie sportą , įgyja sportinių įgūdžių ir susidaro nuomonę apie sportą.
Būtent kūno kultūros dalykas turi didelę įtaką socialiniam mokinių brendimui. Nė vienas mokinys neturi jaustis atstumtas, jeigu jis atsilieka nuo kitų ir nė vienas žaidėjas negali būti paskelbtas „nurašytu“, iškristi iš žaidimo. Priešingai- visi turi žaisti drauge iki pat pabaigos. Mokiniai privalo išmokti pripažinti vieni kitus , paisyti vieni kitų, teikti vieni kitiems pagalbą ir ją priimti, stengtis ,kad visi būtų draugiški ir dalyvautų. Jei vaikas jaučiasi priimtas į kitų gretas, stiprėja jo pasitikėjimas savimi.
Ugdytojas turi gerai žinoti vaikų fizinio ugdymo uždavinius, kad galėtų profesionaliai, o tuo pačiu ir kūrybingai organizuoti visą ugdymo procesą. Kadangi nėra pastovios lietuviško vaikų darželio ir pradinės mokyklos sistemos, įvairūs autoriai fizinio ugdymo uždavinius formuluoja šiek tiek skirtingai. Tačiau daugelio nuomone , pagrindiniai turėtų būti tokie : I – sveikatos stiprinimo, II – mokymo ir lavinimo, III – auklėjimo.

I . Sveikatos stiprinimo:

1) saugoti ir stiprinti sveikatą, skatinti normalų vaikų augimą ir vystymąsi;

2) didinti organizmo atsparumą infekcinėms ligoms ir kitiems nepalankiems veiksniams;

3) formuoti taisyklingą vaikų laikyseną, stiprinti pėdos raumenis siekiant išvengti plokščiapėdystės;

II. Mokymo ir lavinimo:

1) formuoti judėjimo įgūdžius, pratinti išmoktus judesius ir veiksmus taikyti žaidimuose ir kitoje kasdieninėje veikloje;

2) ugdyti fizines vaikų savybes: greitumą, vikrumą , lankstumą, ištvermę ,j

jėgą:

3) teikti žinių apie sveikatą ,higieną, sveiką gyvenseną ir sportą, ugdyti vertybines nuostatas; nusiteikimą tobulinti savo kūną ir dvasią, augti sveikam ,stipriam, atspariam ligoms, siekti tapti ištvermingam, greitam ir darbingam;

4) mokyti pažinti savo fizinius gebėjimus , atsipalaiduoti po fizinių ir psichinių krūvių.

III. Auklėjimo:

1) ugdyti teigiamas dorovines savybes: gerumą, draugiškumą , sąžiningumą ,kuklumą ir kt., pratinti valdyti spontaniškas pykčio, agresijos ir kitas apraiškas, susitarti tarpusavyje , dalytis žaislais ir inventoriumi, gerbti varžovą;

2) formuoti žmogaus ir judesio grožio supratimą, gebėjimą vertinti grožį ir kurti jį fizine veikla; pratinti išreikšti save meniniu judesiu, siekti judesio grožio originalumo, kūrybiškumo keikūno dvasingumo;

3) ugdyti valingus charakterio bruožus, norą būti atkakliam, drąsiam, ryžtingam, pasitikėti savo jėgomis;

4) pratinti jausti ir suprasti šalia esantį, padėti jam ir ištikus nesėkmei.

Sveikatos stiprinimo uždaviniai

Fizinis ugdymas glaudžiai susijęs su proto lavinimu, nes psichinis vaikų vystymasis, intelekto brendimas priklauso nuo vaiko fizinės būklės, sveikatos. Per fizinio ugdymo pratybas ir pamokas itin svarbu skatinti normalų organizmo vystymąsi, formuoti taisyklingą kūno laikyseną, gerinti širdies ir kraujagyslių, imuninės, nervų ir kitų sistemų veiklą, medžiagų apykaitą.

Kitas svarbus sveikatos stiprinimo uždavinys- didinti organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, nepalankiems aplinkos veiksniams, sukeliantiems stresą ,nuovargį, peršalimą ir kt. Tai pasiekti galima skatinant vaikų fizinį aktyvumą, saikingai normuojant fizinį krūvį, grūdinant organizmą. Pedagogai turi rūpintis savo auklėtinių sveikata, padėti įgyti sveikos gyvensenos įpročių bei įgūdžių. Iš mažumės vaikai pratinami prie dienos rėžimo, formuojamas poreikis , mokėjimas ir įgūdžiai savarankiškai mankštintis. Jau vaikystėje ugdoma samprata, kad sveikatos stiprinimas ir saugojimas yra visuotinis gėris, kurį privalome ir galime kurti patys.

Taisyklingos kūno laikysenos formavimas. Mūsų visuomenėje fizinis žmogaus grožis jau nėra socialinę sėkmę lemiantis rodiklis, nors jo estetinė vertė, be abejo, išlieka. Kam nėra malonu matyti liekno, tvirto, atletiško kūno sudėjimo , gražios , tiesios laikysenos, grakščių ir lengvų judesių jaunuolį ar merginą? Žmogus tam tikra prasme yra savo kūno grožio kalvis . darbo, poilsio režimas, mityba, fizinis aktyvumas, gimnastika lemia jo išvaizdą ir kūno sandarą. Tačiau kasdienybėje protas dažnai priešpriešinamas kūno grožiui. Netgi pedagogai kelia vienpusišką reikalavimą ugdyti mąstyseną, kaupti žinias, gerai mokytis ir panašiai. Nutylint fizinio grožio svarbą, būtinumą rūpintis savo sveikata, išvaizda, grūdinimusi ir higiena, dažnai iškreipiama harmoningos asmenybės reikšmė ir daroma žala auklėtiniams. Harmoninga asmenybė- abiejų pradų, fizinio ir dvasinio, darna. Toks pagrindinis mūsų auklėjimo tikslas. Kurio pamiršti pedagogams nevalai.

Vaiko išvaizdai ir sveikatai didelę reikšmę turi laikysena. Tai įprastinė kūno padėtis . ji yra taisyklinga, kai vaikas per daug neįtempdamas raumenų vaikšto, sėdi tiesiai laikydamas liemenį ir galvą. Susiformavusi ikimokykliniame ir jaunesniajame mokykliniame amžiuje, vėliau ji sunkia koreguojama. Netaisyklinga laikysena ne tik išorinis trūkumas , gadinantis vaiko išvaizdą, ji trukdo ir vidaus organų fiziologinei veiklai. Laikysena formuojasi vaikui augant, bręstant ir dirbant. Ji gali deformuotis dėl netaisyklingo sėdėjimo, per aukšto arba per žemo stalo ar suolo, netinkamo daiktų nešiojimo, apšvietimo, miegojimo minkštoje, įdubusioje lovoje, nepakankamo fizinio aktyvumo. Todėl būtina sudaryti tinkamas sąlygas vaikams dirbti ir ilsėtis, supažindinti juos su taisyklingos laikysenos sėdint, stovint ir vaikštant etalonais .

Judėjimo aktyvinimas. Vaiko organizmas, jo nervų sistema normaliai funkcionuoja vystosi tik tada, kai patenkinamas genetiškai užkoduotas biologinis jo poreikis judėti. Judesiai ne tik mankština kūną, bet it stiprina ir vaiko sveikatą, skatina protinę veiklą, ugdo mąstymą. Tai žmonės žinojo dar žiloje senovėje. Nepakankamas fizinis aktyvumas stabdo vaikų motorikos vystymąsi, kenkia sveikatai, lėtina organizmo augimą ir vystymąsi, mažina protinį darbingumą, funkcinį organizmo pajėgumą.

R. Ahundovas , tyrinėjęs pradinių klasių mokinių fizinį aktyvumą, atkreipia dėmesį į didelį vaikų fizinį aktyvumą vasaros atostogų metu. Pagrindinė priežastis- na tik tai, kad vaikai turi daugiai laisvo laiko ir keičiasi sezoniniai biologiniai ritmų svyravimai, bet ir tai, kad per vasaros atostogas kompensuojamas judėjimo trūkumas. Susidaręs mokslo metais. Normuojant fizinį krūvį, reikia atsižvelgti į vaikų poreikį judėti. Pasak Ahundovo , vaikų fizinio aktyvumo etalonu galėtų būti lokomocijų kiekis , kai vaikai laisvi nuo pamokų mokykloje. Tiktai reikia žinoti , kad tam tikra lokomocijų dalis yra kompensacinė, ypač birželio mėnesį.

K. Kardelis (1988) tyrė teigiamo moksleivių požiūrio į fizinį aktyvumą ugdymą. Kruopščiai išanalizavęs šią problemą, jis daro išvadą, kad pats gyvenimas verčia didinti vaikų fizinį aktyvumą įvairiomis fizinio lavinimo ir sporto priemonėmis: „Kūno kultūra ir sportas- tai nepakeičiamos profilaktikos ir medikamentinio gydymo priemonės, svarbūs fizinių ir psichinių organizmo jėgų tobulinimo veiksniai“. Svarbiausia yra mokinių požiūris į fizinį aktyvumą, savo sveikatą. Pedagogas nurodo priemones, padedančias ugdyti teigiamą moksleivių požiūrį į fizinį ugdymą.

Vaikų sveikata apibūdinama atsižvelgiant ne vien kokią nors esamą ar nesamą ligą, bet ir į organizmo funkcijų pajėgumas atitinka vaikų amžių, kaip kinta fiziologiniai rodikliai augant, ar vaikai linkę dažnai sirgti įvairiomis ligomis. Vaikų sveikata priklauso nuo materialių gyvenimo sąlygų , darbo ir poilsio režimo , ekologijos, auklėjimo, psichologinių veiksnių ir aktyvios fizinės veiklos, ypač gryname ore. Žaisdamas bėgiodamas, šokinėdamas ar atlikdamas kitokius veiksmus, vaikas giliai kvėpuoja, dažniau plaka jo širdis, parausta skruostai. Tokia veikla jam teikia daug teigiamų emocijų, jį užvaldo maloni būsena, žvali nuotaika, padidėja darbingumas. Gydytojų stebėjimai ir nuodugnūs tyrimai rodo, kokią didelę naudą sveikatai teikia vaikų sveikatai įdomūs fiziniai pratimai, žaidimai ir pramogos.

Nuo fizinio aktyvumo daug priklauso ir fizinė vaikų būklė (išsivystymas ir pasirengimas) bei kiti rodikliai. Tačiau ne viskas paklūsta vien pedagogo rankoms. Reikia telkti ir visuomenės, ypač šeimos pastangas : atkakliai, įvairiais būdais siekti, kad vaikai nuolat fiziškai tobulintųsi. Tik kasdien aktyviai judėdami ( savarankiškai ar dalyvaudami kūno kultūros pratybose), jie išvengs hipokinezės (nepakankamo judėjimo aktyvumo) ir neigiamų jos pasekmių- biologinių, psichinių funkcijų disharmonijos. Iš mažumės reikia ugdyti teigiamą vaikų požiūrį į fizinį aktyvumą, sveiką gyvenimo būdą. Todėl pradinukai dar mokomi ir mankštinimosi metodikos, iš jų reikalaujama fizinio pajėgumo rodiklių pažangos, jiems skiriamos namų užduotys.

Kraujo apykaitos skatinimas ir kvėpuojamųjų raumenų stiprinimas. Fizinio ugdymo pratybomis siekiama skatinti harmoningą kraujotakos bei kvėpavimo organų, raumenų sistemos, atramos- judėjimo aparato vystymąsi, gerinti medžiagų apykaitą , nes nuo to priklauso vaiko organizmo vystymasis, jo darbingumas , fizinis pajėgumas.

Kad vaikas būtų sveikas , stiprus, ištvermingas, sugebėtų atlikti įvairius darbus, svarbu treniruoti jo širdį, stiprinti jos raumenis. Atliekant fizinis pratimus, suaktyvėja širdies veikla. Jei vaikas reguliariai mankštinasi, pakankamai juda, sportuoja, jo širdies raumuo gauna daug maisto medžiagų ir deguonies, todėl geriau vystosi ir stiprėja. Fiziniai pratimai teigiamai veikai širdies ir kraujagyslių sistemą tada, kai fizinis krūvis atitinka vaikų amžių, fizinį išsivystymą, pasirengimą, sveikatos būklę, individualias savybes. Tačiau krūvis neturi būti per didelis. Kai vaikai bando atlikti labai sudėtingus pratimus , sunkų darbą, jų širdis nesusidoroja su per didele apkrova ir tai kenkia sveikatai . vaikams pereinant iš vienos grupės į kitą, fizinis krūvis didėja: didėja pratimų kartojimo skaičius, intensyvėja atlikimo tempas, trumpėja poilsio intervalai, ilgėja pratybų laikas. Organizmą neigiamai veikia per didelis nuovargis . Nuovargis pasireiškia vaikų išorėje- elgesyje, judesiuose. Kai nuovargis vidutinis , ryškia parausta ir įsitempia veidas, dažniau kvėpuojama, daugiai prakaituojama. Vaiko judesiai darosi netikslūs, atsiranda netikrumo jausmas. Pastebėjus nuovargio požymius, reikia keisti fizinius pratimus, mažinti fizinį krūvį, organizuoti ramius žaidimus, ilginti poilsio pauzę arba baigti pratybas.

Kvėpavimas turi būti natūralus, ritmingas, gilus. Vaikai turi išmokti laisvai reguliuoti kvėpavimą būdami ramios būsenos ir atlikdami fizinius pratimus. Geriausiai kvėpuojamuosius raumenis stiptina žaidimai gryname ore, pasivaikščiojimai, važinėjimasis rogutėmis, čiuožimas, važinėjimas dviračiais , paspirtukais ir kt. Todėl rekomenduojama fizinio ugdymo pratybas dažnai rengti lauke. Kai pratimai atliekami uždaroje patalpoje, ji turi būti gerai išvėdinta. Reikia vengti tokių pratimų ir padėčių, kurios verčia labai įsitempti ir sulaikyti kvėpavimą.

Knygoje „Kūno kultūra silpnesnės sveikatos moksleiviams“ rašoma, jog tikroji kūno kultūros paskirtis- išsaugoti, stiprinti ir po ligos , traumų atgauti sveikatą. Sveikatos problemų negalima išspręsti vien medicinos teikiamomis paslaugomis. Reikia nepamiršti, kad moksleivių sveikatos būklė priklauso ir nuo pedagogų. Kūno kultūros mokytojas turi padėti mokiniui maksimaliai išskleisti individualias fizines galais ir gebėjimus, tenkinti fizinio aktyvumo poreikį. Fizinį ugdymą grįsti pasitikėjimu, bendradarbiavimu, humaniškumu. Mokinys turi būti gerbiamas kaip asmenybė. Negalima prievarta, muštras, kategoriški reikalavimai, griežti nurodymai. Kūno kultūros pamokoje suteikiama laisvė judėti , veikti, reikšti savo jausmus ir norus pagal gebėjimus. Fiziniai pratimai, užduotys, veiklos formos turi atitikti mokinio sveikatos būklę, fizinį pajėgumą. Visokeriopai siekiama pašalinti fizinės raidos spragas bei ligos padarinis

Mokymo ir lavinimo uždaviniai

Svarbu išmokyti taisyklingai atlikti pradinės mokyklos programose numatytus judesius . Kasdieniniame gyvenime reikalingi judesiai ir veiksmai padeda adekvačiai elgtis įvairiose situacijose. Todėl jų mokymas yra vienas iš svarbiausių ne tik pratybų, bet ir apskritai fizinio ugdymo uždavinių. Atsižvelgiant į vaikų įgūdžius, pradinėse klasėse plečiama judėjimo patirtis: atliekami nauji judesiai ir veiksmai, tobulinami jau išmokti. Mokiniams organizuojama atletinė veikla gamtoje, sporto žaidimai su meninės gimnastikos, akrobatikos, pusiausvyros pratimais. Taip pat mokoma tautinių šokių žingsnelių, slidinėjimo, čiuožimo ir kt. Ugdomas gebėjimas išmoktus judesius taikyti žaidimuose, savarankiškoje veikloje.

Fizinio ugdymo pratybos ir pamokos turi padėti gerinti funkcines organizmo sistemas, ugdyti fizinį išsivystymą ir pasirengimą, ugdyti fizines savybes – vikrumą, greitumą, lankstumą, jėgą, ištvermę. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad neįmanoma tinkamai įgyvendinti mokymo uždavinį, jei nepakankamai išugdytos vaikų fizinės savybės. Fizinių savybių ugdymas ir judesių mokymas yra glaudžiai susiję. Tačiau geresnių rezultatų pasiekiama, kai fizinės savybės ugdomos pasirinkus tinkamą metodiką.

Labai svarbu skatinti vaikų norą judėti , nes judėjimas stimuliuoja organizmo augimą ir vystymąsi, psichinį ir fizinį brendimą, fizines ir psichines galias. Kartu reikia lavinti ir tobulinti jutimo organus: regos, klausos, raumenų pojūčio , taip pat psichomotoriką. Formuojami mokėjimai , įgūdžiai ir įprotis savarankiškai mankštintis, atsipalaiduoti po protinio darbo. Vaikai mokomi pažinti savo fizinių gebėjimų ribas, įvertinti fizinį pajėgumą. Svarbiausia išmokyti juos valdyti, koordinuoti judesius , diferencijuoti juos erdvėje, laike bei pagal įdedamas pastangas. Kartu vaikai skatinami fiziškai stiprėti, grūdintis, tvirtinami sveiko ir gerai fiziškai išsivysčiusio vaiko judesių kultūros pamatai.

Fizinio ugdymo tikslų neįmanoma pasiekti vien pratimais. Fizinio ugdymo reikšmę ir esmę suprasti padeda teorinės žinios. Be to jos pagyvina , praturtina pratybų ir pamokų turinį. Vaikams suteikiama žinių apie higieną, aprangą, taisyklingą laikyseną, elgesį sporto salėje ir aikštelėje, saugumo taisykles mankštinantis, maudantis, grūdinimąsi. Pradinukai supažindinami su aktyviu poilsiu mokykloje, namuose, jo reikšmę sveikatai , pagrindinėmis grūdinimosi taisyklėmis. Teorinės žinios grindžiamos vaikų suvokimo ir mąstymo ypatumais , praktine patirtimi. Kad žinios neliktų formaliais teiginiais, jos siejamos su konkrečiais, vaikui artimais pavyzdžiais. Trumpi pokalbiai galimi bet kurioje pamokų dalyje, laisvalaikiu, per pasivaikščiojimus, klasės valandėlių metu ir kt.

Ėjimo ir bėgimo įvaldymas. Fiziniai pratimai padeda įvaldyti natūralius judesius, suvokti jų įvairovę. Pirmiausia išmokstama bendros rankų ir kojų koordinacijos, vėliau skiriami pratimai įvairiems ėjimo ir bėgimo būdams . Kita pratimų grupė skiriama erdvinių parametrų suvokimui ugdyti. Trečioji pratimų grupė susijusi su judėjimu įvairiu tempu .

Šuolių įvaldymas. Vaikai turi išmokti pajusti savo kūno svorį, jo skriejimo greitį, judėjimo inerciją, atsispyrimo stiprumą, vartojamą jėgą ir jos kryptį. Iš pradžių mokoma šokinėti abiem kojomis, judant į priekį, viena ir kita koja, pakaitomis viena ir kita koja. Po to šokinėjama nuo paaukštinimo, kurio aukštis pamažu didinamas. Vėliau vaikai pratinami pajusti ne tik atsispyrimo jėgą bet ir kryptį: peršokti per liniją, padėtą ant žemės virvutę, lazdą, lanką ir kt. Kita pratimų grupė- šuoliukų derinimas su judančiu daiktu. Tai šuoliukai per ilgą sukamą ir per trumpą šokdynę. Šuoliukų gylis , tolis ir aukštis didinami palaipsniui- tai padeda vaikams suvokti bendrą judesio struktūrą. Šuoliukų reikia mokyti labai atsargiai, nes šie judesiai reikalauja nors ir trumpos, bet labai intensyvios raumenų įtampos. Labai svarbu išmokyti vaikus taisyklingai atsispirti ir minkštai nušokti. šiam uždaviniu išspręsti į pagalbą pasitelkiami įvairūs parengiamieji pratimai.

Laipiojimo judesių įvaldymas. Vaikai supažindinami su įvairiais kūno judėjimo, kliūčių įveikimo būdais. Mokant šliaužiojimo, ropojimo pratimų , reikia nepamiršti švaros, higienos reikalavimų, nuosekliai sunkinti pratimus, koreguoti vaikų laikyseną.

Pusiausvyros jutimo tobulinimas. Įprastomis sąlygomis juntama kūno padėtis ir suvokiamas kiekvienas jos pasikeitimas. Pusiausvyros jutimas lavinamas bendraisiais pratimais, atliekamais iš įvairių pradinių padėčių, taip pat pagrindiniais judesiais, ypač šuoliukais, laipiojimo ir pusiausvyros pratimais. Svarbu palaipsniui sunkinti užduotis, sudaryti įvairias sąlygas pusiausvyrai išlaikyti. Pratimai sunkinami palaipsniui, atsižvelgiant į kiekvieno vaiko ypatybes. Vestibiuliarinis aparatas treniruojamas atliekant laipiojimo pratimus at gimnastikos sienelės ir kitokių laipiojimo įtaisų.

Orientacijos erdvėje ir laike lavinimas. Fiziniais pratimais ugdomas gebėjimas savarankiškai parinkti veiksmo atlikimo vietą ir laiką, priklauso nuo keliamų uždavinių ir aplinkybių, keisti veiklos pobūdį atsižvelgiant į žaidybinę situaciją. Pratimų ir žaidimų veiksmus dažnai sąlygoja netikėtai pasikeitusios aplinkybės. Vaikai turi patys pasirinkti veiksmus, juos keisti ir rasti išeitį iš susidariusios situacijos. Pratimai ir žaidimai parenkami atsižvelgiant į vaikų išsivystymą ir pasirengimą, judėjimo įgūdžius.

Judesių išraiškos būdų įvaldymas. Vaikų prigimčiai artima judesių išraiškos forma yra imitacija pagal muziką, įdomų pasakojimą, eilėraštuką ir panašiai. Vaikai mėgsta pamėgdžioti žvėrelių , paukščių veiksmus, gamtos reiškinius, pasakų veikėjus. Todėl nesunku ugdyti gebėjimą judesiais pavaizduoti vienus ar kitus būdingus veiksmų bruožus. Be to vaikai skatinami judesiais, gestais, mimika, garsais išreikšti savo emocinę būseną, nuotaiką, improvizuoti.

Auklėjimo uždaviniai

Fizinio ugdymo pratybos ir pamokos turi padėti ugdyti dorovines vaiko savybes: gerumą, sąžiningumą, drausmingumą, kuklumą bei elgesio kultūrą. Tam ypač tinka judrieji bei sporto žaidimai, estafetės, kur dažnai pasitaiko nenumatytų situacijų, vyksta varžybos. Vaikams tenka tramdyti emocijas, tartis tarpusavyje, gerbti varžovą. Siekdami bendro tikslo, vaikai tampa draugiškesni, pradeda gerbti draugų sumanymus ir veiksmus, stengiasi padėti vienas kitam ir paguosti draugą ištikus traumai ar kitai nesėkmei, atsakingai atlikti pavestas žaidėjo pareigas, rūpintis savo komandos, grupės prestižu. Reikia pratinti vaikus valdyti savo emocijas, ugdyti teisingumą ir sąžiningumą. Darbo su pradinukais sėkmė priklauso nuo ugdytojo nuoširdumo, pasitikėjimo, atidumo, pagarbos ugdytiniui.

Vaikai sistemingai pratinami vykdyti pedagogo reikalavimus, kultūringai elgtis, sąmoningai valdyti savo veiksmus, tvardytis, kai norai prieštarauja drausmės reikalavimams. Ugdyti vaiko elgesio kultūrą padeda tvarkinga ir švari aplinka, jauki salė, gražus, spalvingas ir tvarkingai sudėtas inventorius, pedagogo pavyzdys. Žaidimų ir varžybų metu kai padidėja psichinė įtampa, atsiranda konfliktinės situacijos, vaikas pratinamas kultūringai kalbėti, nešūkauti, skaitytis su draugu interesais, mandagiai elgtis. Tačiau reikia toleruoti ir visa tai kas būdinga vaikystei: išlieti per kraštus besiveržiančią energiją ir emocijas, pasijuokti, vaikiškai pasišaipyti ir pažaisti, aišku, nepažeidžiant draugų interesų.

Kita svarbi vaikų auklėjimo sritis- valingų charakterio bruožų ugdymas. Kūno kultūros pamokos turi padėti ugdyti vaikų drąsą, atkaklumą, ryžtingumą, ištvermę, savitvardą. Drąsa pasireiškia vaiko pasitikėjimu savo jėgomis, gebėjimu sąmoningai nugalėti baimę. Kai kurie vaikai bijo atlikti judesius ant aukščiau pakeltų prietaisų, įveikti kliūtis. Baimė būna susijusi su neišlavinta vestibiuliarinio aparato funkcija, vaiko išgyvenimais , traumomis. Jei vaikui nepasiseka įveikti kliūtį, atlikti judesį, nageliam iš jo šaipytis, duoti pastabas. Geriau padėti jam, palaikyti už rankos, taktiškai, ramiai išsiaiškinti, kad nėra ko bijoti. Ugdant drąsumą reikia mokyti protingai įvertinti aplinkybes, atsargiai elgtis.

Ryžtingumas dažniausiai pasireiškia žaidimuose , sunkiomis aplinkybėmis, kai reikia pačiam apsispręsti kaip toliau veikti, ir nedelsiant atlikti vienokį ar kitokį judesį. Vaikai gali būti neryžtingi, jei neturi pakankamai mokėjimų ar įgūdžių, nemoka tiksliai atlikti ir derinti judesių. Parenkant įvairias veiklos formas, vaikai darosi aktyvesni, greičiau susidaro judėjimo įgūdžiai, o kartu didėja ir vaikų ryžtingumas.

Vaikų atkaklumas ugdomas pratinant siekti užsibrėžto tikslo, iki galo atlikti užduotį, nugalėti kliūtis, įveikti sunkumus. Fizinė veikla ugdo atkaklumą tik tada , kai ji atitinka vaiko fizinį pajėgumą, jo fizines ir psichines išgales. Svarbiausia- pamažu sunkinti užduotis, pratinti įveikti sunkumus, įvertinti kiekvieno vaiko fizinį pajėgumą ir charakterio bruožus.

Vaikams dažnai pritrūksta gebėjimo atsispirti tam , kas patrauklu, bet prieštarauja žaidimo taisyklėms, taip pat mokėjimo valdyti judesius ir veiksmus žaidybinėse situacijose, komandiniuose žaidimuose. Pedagogo reikalavimai turi būti protingi, argumentuoti, o žaidimų taisyklės ne per sunkios. Vaikams reikia paaiškinti draudimų motyvus, jog savo jausmus galima išreikšti judesiais, veiksmais, gestais , mimika, kad nekultūringa garsiai šūkauti . taip vaikai pratinami valdyti savo jausmus, tvardytis. Išvengti vaikų užgaidų ir užsispyrimo , nedrausmingumo ir nekultūringo elgesio padeda protingi reikalavimai, pagarba vaiko asmenybei, rūpestingas švelnumas ir meilė.

Kūno kultūros pamokos turi padėti ugdyti mokinių dorovę, pilietiškumą, kolektyviškumą ir individualią iniciatyvą, humaniškumo ir gamtos branginimo jausmus, formuoti sąžiningą požiūrį darbą, ugdyti valios savybes, pratinti kasdien mankštintis, aktyviai judėti, skiepyti sporto pomėgį. Šie auklėjamieji uždaviniai integruotai sprendžiami visų dalykų pamokose, tačiau fizinio ugdymo procese juos galima realizuoti veiksmingiau. Įvairi kolektyvinė veikla, dažna nenumatytų situacijų kaita padeda greičiau ir nuosekliau grūdinti charakterį, kaupti bendravimo ir bendradarbiavimo patirtį.

Pamokų uždaviniai turi būti įvairiai susipynę, integruoti, visapusiškai tobulinti mokinius. Tik apgalvotos metodiškos pamokos sudaro reikiamas sąlygas rezultatyviai mokyti, auklėti, lavinti, t.y. ugdyti mokinius, stiprinti jų sveikatą. Tada ugdymo procesas bus patrauklus, skatins, mokinių žingeidumą ir judėjimo džiaugsmą bei troškimą.

Šiandieną mums nerimą kelia tai, kad neretai pedagogai įžvelgia tik mokomosios programos spragas, prastą inventorių, metodikos ir literatūros stoką, mokinių nenorą mankštintis ir sportuoti, menką kūno kultūros pamokų prestižą tarp tėvelių ir kitas negeroves. Deja retas griebiasi didinti teorinį metodinį išprusimą, gilintis į mokinio , ypač silpnesnio, jausmus, humanizuoti pedagoginio proceso vyksmą.

Taigi derėtų sutikti, kad šiandieninis vaikų fizinis ugdymas- tai ne vien kūno mankšta ir fizinių ypatybių lavinimas bei fiziologinių organizmo sistemų treniravimas. Nors visa tai labai svarbus fizinio ugdymo uždavinys ir jokiu būdu negalima jo pamiršti, tačiau kūno mankštą natūraliai siejant su doroviniu, protiniu, meniniu ir darbiniu vaiko ugdymu, jo pojūčių lavinimu, fizinis aktyvumas įgyja naują prasmę. Jis tampa visapusiškos asmenybės ugdymo priemone, kai lavinant gamtiškąsias galias, ugdomos ir dvasinės galios, kurių harmonija yra sveikos gyvensenos pagrindas. Naujas požiūris į asmenybę, jo sveikatą, fizinį ir psichinį statusą verčia ieškoti naujų ir pozityvių poveikio priemonių, grindžiamų bendradarbiavimu, žmogiškumu, dvasinėmis vertybėmis (ne tik kūno kultūros). Jau iš prigimties būdamas fiziškai silpna, lengvai pažeidžiama būtybe, žmogus dar vaikystėje susiduria su įvairiais sunkumais, prieštaravimais, neigiamais aplinkos poveikiais. Kūno kultūros paskirtis yra mokyti mokinį pasirinkti tinkamą gyvenseną, įgyti žinių apie kūno kultūrą, kurios daro įtaką žmogaus sveikatai, kūno ir dvasios stiprybei, jėgai ir valiai.

Literatūra:
1. Adaškevičienė E. (1994). Vaikų fizinio ugdymo pedagogika.
2. Adaškevičienė E. ( ). Vaikų sveikatos ugdymas.
3. Blausdys V., Kuklys V. (1992). Kūno kultūros pamokos pradinėse klasėse.
4. Bobrova L., Ivanovas P. (1997). Pradinukų kūno kultūra.
5. Ole Sobye Kristensen. (1995). Kūno kultūra pradinėse klasėse.
6. Kūno kultūra silpnesnės sveikatos moksleiviams. Metodinės rekomendacijos. ( )
7. Ivoškienė V. (1999). Fizinių ypatybių lavinimas per kūno kultūros pamokas.

Leave a Comment