Kada Liudvigas Van Bethovenas gimė nėra tiksliai žinoma, nes tada bažnyčios knygose būdavo pažymima tik krikšto diena. Todėl 1770 metų gruodžio 17-ją, Liudvigo Bethoveno krikšto dieną, laikome ir gimimo diena. Bethovenas nė pats nežinojo, kada gimęs. Ilgą laiką jis manė esąs dviem metais jaunesnis. Taip pat netikslios yra ir kitos pirmosios Bethoveno gyvenimo datos.
Greit pasklido gandas apie Liudvigo sugebėjimą skambinti, ir jis buvo pakviestas į rūmus. Ten reikėjo gero klavesinisto bei vargonininko. Taip trylikmetis Bethovenas buvo pasamdytas už 150 guldenų per metus. Žinoma, jam reikėjo dėvėti ir rūmų aprangą. Su šviesiai žaliu fraku, trumpomis žaliomis kelnėmis ir baltomis kojinėmis berniukas gražiai atrodė.Nuo tada šeimoje bado nebuvo. Tačiau kartu atsirado naujas rūpestis – su tėvu jau beveik negalima buvo susikalbėti, Kone kiekvieną vakarą jis grįždavo girtas. Pagaliau tėvui nustojo mokėti algą, perduodavo ją žmonai. Su savo vyriausiuoju sūnumi ji išlaikė visą šeimą. Juk reikėjo dar ir dviem jaunesmais vaikais pasirūpinti.
Tėvas troško iš savo Liudvigo padaryti antrąjį Mocartą. Tuo būdu būsią galima užlopyti visas skyles namų kasoje. Kaskart vis daugiau ateidavo muzikos mėgėjų paklausyti, kaip Liudvigas improvizuoja.Paskui tėvas suorganizavo koncertą Kelne, o kartą su sūnumi nukako net į Olandiją. Žinoma, žmonės stebėjosi, kad berniukas taip puikiai skambina, tačiau jis nesukėlė tokios sensacijos, kaip Volfgangas Amadėjus Mocartas. Visų pirma tai aplamai buvo nepakartojama, be to, tėvas Bethovenas nebuvo toks žmogus, kuris sugebėtų sumaniai tokius koncertus ir keliones organizuoti.Liudvigas Bethovends buvo išmintingesnis, negu jo perdaug ambicingas tėvas. Berniukui rūpėjo išeiti gercį muzikos mokykla. Geriausias mokyiojas jam buvo Christijanas Gotlobas Nefė (1748 – 1798), rūmų muzikos direktorius. Kaip kompozitorius Nefė nebuvo labai kūrybingas, tačiau jis gerai mokėjo savo darbą. 0 kaip tik to Bethovenui ir reikėjo.
Apsiėjimo trūkumų atsikratyti Liudvigui labai padėjo bendravimas su Broiningų šeima. Jei jis iš nežinojimo padarydavo ką nors ne taip, ponia Broining būdavo jam labai gera. Trys broiningų sūnūs – Christofas, Stefanas ir Lorencas buvo Liudvigo geriausi draugai; Eleonoia Broining jis buvo susižavėjęs. Gal būt, ji ir buvo jo pirmoji meilė. Liudvigas Bethovenas kaip pagrindinis boso partijos atlikėjas kunigaikščio kapeloje galėjo aukštai iškilti. Tikriausiai jis būtų tapęs kapelmeisteriu ir aplamai padaręs karjerą Bonoje.Tačiau tai Liudvigui nerūpėjo. Jis siekė daugiau. Tada Vielioje gyveno Jozefas Haidnas ir Volfgangas Amadėjus Mocartas. Pas juos Bethovenas norėjo mokytis, į juos lygiuotis. 1787 metais septyniolikmetis Bethovenas išvyko į Vieną. Iš pradžių keliavo palei Reiną, paskui palei Dunojų. Vienoje jis tuoj pat susirado Mocartą, Pamokų nedaug teįvyko. Liudvigas gavo žinią iš Bonos, kad jo motina prie mirties. Jei nori dar kartą ją pamatyti, turi skubėti. Motina Bethovenui buvo viskas. Liudvigas kuo skubiausiai leidosi į tolimą kelią.
Vos jam parvykus, motina mirė. Apie grįžimą į Vieną dabar jau nebebuvo galima ir galvoti. Liudvigas turėjo pasilikti Bonoje ir rūpintis abiem jaunesniais broliais ir tėvu. Taip praslinko penkeri metai. Jozefas Haidnas, pirmą kartą grįždamas iš Anglijos, sustojo Bonoje, Bethovenas atliko jam savo kūrinį. Tada ir panoro Liudvigas mokytis pas Haidną, nes Mocartas jau buvo miręs.Bethovenas atsisveikino su Bona, kurios daugiau ir nebematė. Vienoje Liudvigas tuojau prisistatė Jozefui Haidnui ir pamokos prasidėjo. Deja, jos nesuteikė jam didelio džiaugsmo.
Pastebėjęs, kad Haidnas nemato didelių klaidų, Bethovenas į tuos užsiėmimus ėmė žiūrėti ne taip rimtai. Kai Haidnas netukus antrąjį kartą išvyko į Londoną, pamokos nutrūko. Lairnė, Vienoje gyveno nemaža kompozitorių, pas kuriuos buvo galima mokytis. Bethovenas tuos žmones lankė vieną po kito, atrodo, kad tai darė paslapčiomis. Jis nenorėjo, kad vienas kuris jų sužinotų apie jo mokymąsi pas kitą. Su Saljeriu Jis konsultavosi ne mažiau kaip dešimt metų. Komponuoti instrumentams Bethovenui sekėsi nepalyginamai lengviau, negu rašyti vokalinius kūrinius. Tikriausiai dėl to šioje srityje jam ir ilgiau reikėjo nuolatinių patarimų.
Praslinko dveji metai, kai Bethovenas atvyko į Vieną, ir štai 1795 metais jis jau koncertavo. Jis skambino savo fortepijoninį koncertą. Skelbimuose buvo rašoma apie ,,maestro Ludvigą Van Bethoveną”, o kritikoje galima buvo paskaityti apie garsųjį poną Liudvigą Van Bethoveną”’.Labiausiai Bethovenas stebino savo improvizacijomis. Jomis jis jau žavėjo meno žinovus Bonoje, jomis pavergė ir Vieną.Nelengva buvo priprašyti Bethoveną, kad paimprovizuotų. Kasmet jis darėsi nepatiklesnis. Jei kompozitorius neturėjo nuotaikos – visos aplinkinių pastangos būdavo veltui.Paprastai tekdavo griebtis gudrybių. Kas nors tyčia klaidingai paskambindavo klavyru temą. Bethovenas to negalėdavo pakęsti; jis pašokdavo, imdavo taisyti suklydusįjį. 0 jeigu jau kartą prie klavesino atsisėsdavo ir rankomis paliesdavo klavišus – fantazija kaip mat įsiaudrindavo. Kartais kompozitorius taip improvizuodavo ištisas valandas.Bėda, jeigu kas tuo metu jį sutrukdydavo, šnipšteldavo tylų žodį ar išeidavo, Bethovenas tuoj pat prabusdavo iš savo svajų, užtrenkdavo instrumento dangtį ir lėkte išlėkdavo. Tik po ilgo laiko jis šiuose namuose vėl pasirodydavo.Tuo metu buvo labai mėgiamos grojimo varžybos. Bethovenas dalyvaudavo tokiose beveik sportinėse varžybose, jis žinojo, kad improvizuojant niekas jo nepralenks.
Tokių varžybų vieta būdavo kilmingų ponų, Lichnovskio, Valdšteino ir kilų salonai. Turtingesnieji turėdavo net nuosavus orkestrus. Jie stengdavosi pritraukti jaunus menininkus ir visaip remdavo juos. Būsimam menininkui tokie grojimai didikų salonuose buvo puiki proga pasireikšti.Keletas aristokratų susidėio ir mokėjo Betchovenui pastovų atlyginimą. Kai kompozitoriui buvo pasiūlyta dirbti Kaselyje kapelmeisteriu, jie šią paramą dar padidino. Bethovenui to pakako gyventi be rūpesčių.Bethoveno santykiai su aristokratais buvo savotiški. Vargas, jei tie kilmingi ponai neparodydavo jam reikiamo dėmesio. Vos tik Bethovenas pajusdavo, kad tikimasi jį priversti skambinti, tuoj pašėldavo.
Pirmaisiais metais Vienoje Bethovenas rašė daugiausia kūrinius klavesinui variacijas, sonatas ir kamerinę muziką. Tai buvo parankiau, nes šiuos kūrinius jis galėdavo pagroti savo akademijose (taip tada būdavo vadinami savarankiški koncertai) arba savo rėmėjų salonuose.
Bethovenas buvo gimęs skambinti. Prie klavesino jis susilaukdavo didžiausio pasisekimo. Taigi jam buvo artimesni kūriniai klavesinui arba bent tokie, kuriuose dalyvautų ir pianistas.Per pirmus penkerius metus Vienoje atsirado 12 sonatų fortepijonui.Gana vėlai Bethovenas ėmėsi simfonijos. Pirmojoje jo simfonijoje C-dur dar buvo ryški Haidno ir Mocarto įtaka. Nežiūrat tam tikros įtakos, ši simfonija yra bethoveniškas kūrinys. Jai nereikia gėdingai slėptis už kitų jo simfonijų.Vienas labiausiai žinomų kamerinės muzikos kūrinių iš šio ankstyvo Bethoveno kūrybos meto yra Septetas. Simfoniją ir Septetą Bethovenas atliko autoriniame koncerte rūmų teatre 1800-jų metų balandžio 2-ją. Be to, šia proga jis paskambino ir vieną savo fortepijoninį koncertą.Įdomiai tada buvo skelbiama tokio koncerto programa. Apie simfoniją buvo parašyta taip: ,,Nauja didelė simfonija su savarankišku orkestru, sukomponuota pono Liudvigo Van Bethoveno”. Iš anksto buvo pažadėta: ,,Šeštą ponas Liudvigas Van Bethovenas improvizuos fortepijonu”.
Atrodytų, kad likimas Bethovenui buvo palankus. Ko jis imdavosi – viskas sekdavosi. Visi muzikos mėgėjai ir žinovai Vienoje, o taip pat visoje Austrijoje ir net toliau Vokietijoje – jį mylėjo. Jo kūriniai būdavo atliekami visur. Draugijoje, jei jo niekas nesupykindavo, kompozitorius būdavo malonus ir linksmas pašnekovas.Bet štai įvyko baisiausia nelaimė, kuri tik gali ištikti muziką. Jau kuris laikas Bethovenas skundėsi blogai girdįs. Jis pats nežinojo, iš kur ši liga atsirado. Gal kada peršalo? Juk jis mėgo apsilieti iki pusiaujo lediniu vandeniu. 0 gal jis savo ausis pažeidė, kai kartą pargriuvo aukštielninkas?Prieš savo ligą kompozitorius kovojo visaip – gydėsi tepalais, kompresais, voniomis. Nepagerėjo.Kartą Bethovenas su draugu ėjo per pievą. Pamiškėje sėdėjo piemuo ir pūtė birbynę. Bethovenas matė, kaip jis judina pirštus. Taigi, piemuo grojo, tačiau ir arčiau priėjęs, kompozitorius nieko negirdėjo. Dabar jau nebuvo ko abejoti – jis apkurto.
Likimas Bethovenui suteikė didžią muzikos genijaus dovaną. Jis privalėjo ją panaudoti, kiek galėdamas, nepaisydamas jokių nelaimių. Bethovenas vėl rado save. Jo visas atkaklumas ir valia atsispindi šiame išdidžiame posakyje:,,Aš noriu pasigalinėti su likimu, visiškai palaužti mane jam tikrai nepavyks!”Nuo to meto Bethovenas darėsi vis uždaresnis. Jis bijojo, kad žmonės, pastebėję jo kurtumą, ims niekinti ir jau nepripažins kaip muziko.Jis norėjo turėti šalia mylimą draugę. Tačiau dabar tuo labiau nedrįso pasipiršti mylimai moteriai. Viename laiške Bethovenas kartą tiesiog sukrečiamai skundėsi savo vienišumu, kuriam jis yra pasmerktas. Šį laišką jis rašė Heiligenštate. Todėl jis vadinamas Heiligenštato testamentu.Vėliau buvo rastas jo laiškas nemirtingajai mylimajai. Tačiau neaišku, ar kompozitorius norėjo pasiųsti kuriai nors realiai moteriai. Gal būt, šį laišką jis paskyrė tik savo svajų idealui.
Kad Bethovenas nemėgdavo šalto vandens kibiru apsilieti, jau minėta. Vanduo tada telkšodavo klanais ant grindų, o kartais net imdavo lašėti pro lubas į žemiau esantį kambarį. Jei kas ryždavosi jam priekaištauti – supykindavo. Kartais jis tuojau pat išsikraustydavo kitur.Amžinai skųsdavosi ir Bethoveno šeimininkės. Ilgiau kaip keturias savaites nė viena negalėdavo pas jį išbūti. Kompozitorius visomis nepasitikėdavo. Už kiekvieną helerį ir pfenigą jos privalėdavo raštiškai atsiskaityti. Kiaušinius, kavą ir lašinius kompozitorius slėpdavo už savo lovos ir duodavo tik po truputį, visada per mažai. Visos šeimininkės jį apgaudinėjo. 0 kas meluoja, sakė Bethovenas, negali gerai sriubos išvirti.Ir jo draugams nebuvo lengva. Vienas neatsargus žodis, ir jie jau tapdavo išdavikais. Kitą dieną kompozitorius vėl juos maloniai sutikdavo, tačiau su kitais taip niekada ir nesusitaikydavo.
Kuo labiau Bethovenas seno, tuo smarkiau mylėjo gamtą. Žiemą jis praleisdavo Vienoje, rašė kūrinus, rūpinosi jų spausdinimu arba koncertuodavo. Bet vos lik dienos pailgėdavo, tuoj traukdavo į laukus. Susidėdavo natas, pakraudavo klavesiną į vežimą ir išvykdavo į idiliškas Vienos apylinkes, į Medlingą, Nusdorfą ar kitus jaukius kaimelius. Kur nors pievose ar miške sėsdavo ant kelmo ir kurdavo savo melodijas. Kai kada jis užsirašydavo atėjusias į galvą temas. Vargas, jei kas nors kompozitoriui tuo metu sutrukdydavo. Bethovenas džiaugdavosi, jei apsilankydavo draugai, tada jis būdavo žvalus ir smagus.1811 ir 1812 metų vasaras Bethovenas praleido Teplice. Kiekviena viltis geriau girdėti sužlugdavo. Kartais kompozitoriaus klausa kiek pagerėdavo, tačiau po to paprastai kildavo skaudi reakcija. Visiškai kurčias Bethovenas buvo tik paskutiniais savo gyvenimo metais. Tada jau visai nebuvo įmanoma su juo susikalbėti. Visus klausimus, viską, ką reikėjo pasakyti, tekdavo užrašyti.
Labiausiai tekdavo nuogąstauti, kai Bethovenas diriguodavo. Tais laikais būdavo įprasta, kad kompozitoriai savo kūrinius patys atlikdavo. Juo Bethovenas blogiau girdėjo, juo labiau jis stengėsi būti suprantamas orkestrui, todėl labai plačiai mojuodavo rankomis. Kai reikėdavo groti piano, jis susigūždavo, o kai Lorte – pašokdavo kaip pašėlęs aukštyn. Kadangi jau gerai nebegirdėdavo, ką orkestras iš tikrųjų groja, kai kuriuos ženklus rodydavo ne ten, kur reikia.Kaip žmogus Bethovenas buvo sunkiai sugyvenamas. Tačiau niekas nepykdavo dėl jo išsišokimų, dargi jo gailėjo. Ir būsimoms kartoms tokios smulkios žmogiškos silpnybės netrukdė stebėtis jo genialumu. Svarbiausia yra tai, kad, kuo Bethovenui buvo sunkiau, tuo puikesnius kūrinius jis rašė. Tarsi juokdamasi iš negandų, jo dvasia vis labiau augo. Kuo daugiau gyvenime jis sutikdavo priešiškumo, tuo aukščiau pakildavo jo genijus.
Trečiosios simfonijos atsiradimo istorija gerai žinoma.Bethoveną žavėjo Napoleonas, kuris, jo manymu, turėjo padaryti galą prancūzų revoliucijos neramumams ir baisybėms ir vėl atstatyti senąją Prancūzijos galybę. Atrodė, kad ir visai Europai Napoleonas turėtų padaryti daug gero. Jo veikla visus žavėjo.Taigi, ši simfonija turėjo būti skirta Napoleonui. Tačiau kai Napoleonas nusprendė užsidėti Prancūzijos karūną, Bethoveno nuomonė pasikeitė. Tada kompozitorius nutrynė užrašą ,,Bonapartui” ir savo simfoniją pavadino “Herojine”‘.Kažkokia ypatinga idėja tapo ir jo Penktosios simfonijos pagrindu. Beldžiantis motyvas, kuriuo ji prasideda, žinomas visame pasaulyje. Jis yra visos simfonijos tematinė medžiaga, t. y. juo perpintos visos šios simfonijos dalys: ramus andante, atkaklus skerco ir paskutinioji dalis, švytinti pergalingame C-dur. Šioje simfonijoje negalima nepastebėti kelio iš tamsos į šviesą. Pamatę nuožmią kovą pirmojoje dalyje, paskutiniojoje patenkame į triumfališką pergalės šventę.Dėl pagrindinės Penktosios simfonijos idėjos negalima abejoti. Nesuklysime pasakydami, kad Bethovenas čia norėjo pavaizduoti savo gyvenimo kovą. Kalbėdamas apie pirmąjį motyvą, jis taip yra išsireiškęs:– Taip beldžiasi likimas į duris.Reikia manyti, kad ši simfonija ir buvo garsinė išraiška jo paties likimo ir pergalės prieš ištikusią nelaimę.
Septintoji simfonija neturi jokios apčiuopiamos programos. Richardas Vagneris įžvelgė joje šokio simbolį. Šią mintį tikriausiai davė paskutinioji itin ugninga dalis.Aštuntoji simfonija yra linksmiausia iš visų Bethoveno simfonijų. Jis pažvelgė į gyvenimą ramia, laiminga širdimi. Visas pasaulis jam atrodė nušvitęs palaiminga šypsena. Antrojoje simfonijos dalyje kompozitorius sugalvojo savotišką išdaigą. Tikriausiai tai padaryti paskatino Melcelio metronomo tiksėjimas.Paskutiniaisiais metais Bethovenas visas jėgas paskyrė Devintajai simfonijai, kuria jis ir baigė savo simfoninę kūrybą. Dabar jam jau nepakako orkestro, kad galėtų išsakyti tai, kas buvo susikaupę mintyse. Kompozitoriui reikėjo dar choro ir solistų.
Bethovenas visą laiką svajojo parašyti operą. Tačiau vis nesisekė rasti tinkamo libreto. Nors ir labai gerbdamas Mocartą, Bethovenas niekada nesiryžo rašyti operą meilės tema, kažką panašaus į ,,Figaro vedybas” ar ,,Don Zuaną”.Ilgą Iaiką Bethovenas kūrė mažai. Jis turėjo daug kitų rūpesčių. Dar Bonoje kompozitoriui teko rūpintis savo jaunesniaisiais broliais. 0 dabar, tapęs žymiu Vienos kompozitoriumi, jis jautė pareigą juos parsikviesti.1814 metais mirė brolis Kasparas Karlas. Liudvigas tapo jo sūnaus Karlo globėju. Kompozitorius staiga pasijuto labai atsakingas už devynmečio berniuko ateitį. Jis pasišventė šiam uždaviniui visu rimtumu, savo Karlu rūpinosi kaip tikras tėvas, stengėsi suteikti jam kuo geresnį išsiauklėjimą. Taip juo besirūpindamas, Bethovenas ir mažiau kūrė.
Dėdės Liudvigo auklėjimas mažai veikė Karlą. Tačiau būti Bethoveno auklėjamam taip pat buvo nelengva. Kada kompozitorių apnikdavo niūrios mintys, niekas negalėdavo su juo sutarti.Pagaliau Karlas neištvėrė ir nusižudė. Tai Bethoveną visiškai pakirto. Juk jis taip norėjo turėti mylimą žmogų prie savęs. Karlui jis norėjo viską paaukoti. Po šios nelaimės kompozitorius prarado tikėjimą žmonėmis. Taip, pasirodo, jam lemta visą gyvenimą likti vienišam.Dabar Bethovenas darėsi vis piktesnis ir vis giliau grimzdo į savo vienišumą. Ištisomis dienomis būdavo vienas. Tuo tarpu jo šlovė sklido kaip vėjas po visą Europą. Iš Anglijos į Vieną kartą atvyko muzikos mėgėjai, trokšdami pamatyti Bethoveną. Penkiasdešimties metų Bethovenas visiškai palūžo. Tačiau dabar jis dar kartą ryžosi nutverti likimą už gerklės. Kaip tik iš vienatvės verždamasis jis ir parašė savo džiugią simfoniją pagal Fridricho Šilerio žodžius.
1826-1827 metų žiemą Bethovenas praleido pas savo brolį kaime. Jis blogai jautėsi ir norėjo pailsėti nuo Vienos triukšmo. Be to, kompozitorius jautėsi atsakingas už savo brolių likimą.
Svečiavimasis pas brolį nebuvo malonus. Greitai paaiškėjo, kad tarp jų išlikę labai mažai kas bendro. Kai Johanas kartą savo laiške Liudvigui pasirašė ,,dvaro savininkas”, Liudvigas atsakydamas pasivadino ,,proto savininku”. Vieną labai šaltą žiemos dieną Bethovenas išvažiavo atvira karieta atgal į Vieną. Naktį viešbutyje jis ėmė karščiuoti ir išgėrė porą stiklinių ledinio vandens. Į Vieną kompozitorius grįžo jau mirtinai sirgdamas.Gydytojai dėjo visas pastangas. Tačiau be chirurginio įsikišimo nebuvo galima apsieiti. Kiekvieną kartų kompozitoriui pašalindavo porą kibirų vandens. Tačiau netrukus jo sąnariai vėl prisisunkdavo vandens. Bethovenas dar pakako jėgų sudaryti testamentą. Jį pasirašęs, kompozitorius sumurmėjo:– Piaudite, anuci, iinita est comediu (Plokite, draugai, komedija baigta). Bethovenas mirė 1827 metų kovo 26-ją per pavasario audrą. Dar kartą jis iškėlė tada dešiniosios rankos kumštį, tartum ir šį kartą norėdamas pasipriešinti likimui. Veltui! Jo didvyriška kova baigėsi.Pagal išlikusias žinias Bethoveno laidotuvėse dalyvavo 20000 vieniečių. Tiesą pasakius, jie kompozitorių ne per daug mylėjo, tačiau nujautė, kad į kapus keliauja didi asmenybė – vienas žymiausiųjų Vakarų kompozitorių.