Lietuvių liaudies darbo dainos

Referatas

Darbątikrino :

Lietuvių kalbos vyr.mokytoja

*******

Darbąatliko: 8klasės mokinė

*******

Kaunas 2005.

Įvadas

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jųtikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas. Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi poezijos kūrėjai,randame liaudies dainose. Liaudies dainos yra skirstomos į įvairias grupes, bet čia bus rašomabūtent apie lietuvių liaudies darbo dainas. Seniau kaimo žmonės dainas į pagalbą pasiteikė savo nuotaikai,jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, ar perpertraukas tapo tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti. Darbo dainos dainuojamos dirbant kokį nors darbą, kad laikas greičiauprabėgtų, nebūtų labai nuobodu. Darbo dainų kilmė ir gyvavimasneatskiriamai susiję su gamtos ciklu ir fiziniu darbu. Jos būdavodainuojamos kolektyve, arba po vieną. Jei darbas monotoniškas, ramus, jis sužadina platesnius gyvenimoapmąstymus. Šios dainos mėgsta mažybinius žodžius, todėl rimas kartaisatsirasdavo savaime, sąmoningai liaudis mažybinių žodžių niekuometnevartodavo. Lietuvių darbo dainose mažybinės ir maloninės formos daromos ne tik išdaiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomųprieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia,rylia ryluži, ai da aiduži). Jose yra vartojama daug šūksminių eilučių. Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą(kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymųsudedamoji dalis. Priklausomai nuo darbo sunkumo šios dainos būdavo liūdnos arbalinksmos. Aišku, kuo darbas sunkesnis, tuo daina liūdnesnė, kuo lengvesnis– tuo linksmesnė.

Darbo dainų skirstymas

Darbo dainos tūrėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais, ir buvo

skirstomos į poskyrius atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomasjų rūšis: pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės,grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą kūlimo dainos. Priegamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį irbaigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai.Šios dainos buvo skirstomos į buities ir lauko darbų dainas. Pvz.: Laukodarbai – rugiapjūtė, avižapjūtė, kanapių darbai, , medžioklės, žvejųdainos; buities darbai – skalbimas, malimas, verpimas, audimas ir dar daugkitų. Kai kurios darbo dainos turi to darbo judesių ritmą, tai –linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir dar daugkitokių. Kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunantniekas ir neįstengtų padainuoti. Dar darbo dainos būdavo atliekamos tam tikru metu . Pavyzdžiui,rugiapjūtės dainos: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Kai kuriųdainų specifiką nusako jų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai,piemenų šūksniai, raliavimai ir pan. Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame įpapročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios sužemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės beimaginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusaviosantykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui,verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankųdarbą ir jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan.Senovėje moteriškieji ir vyriškieji darbai buvo daug labiau negu dabaratsiskyrę, todėl ir dainose nusistovėjusi atskira, tam tikra bernelio irmergelės aplinka, su jais susiję daiktai. Pvz. Mergelės aplinkos dažnadetalė – darželis, staklelės, o bernelio – žirgelis, dalgelis.

Apie konkretaus darbo dainas

Malimo dainos – tai buvo labai sunkus darbas, jį lydėjo daina –trumpa, neįmantri improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga,lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią. Ganymo dainos – dažnai neapsiribodavo darbo tema. Vienų mintyssutelktos ties paprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitas užtvindydavoaimanos dėl sunkios piemenų būklės. Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: artai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarąužšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos linokančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kaikada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainųvariantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobesbe nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelįbe dalgės ir t. t.). Šienapjūtės dainos. Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas,pašaro ruošimas žiemai. Šienapjovio darbas būdavo vertinamas. Šienapjūtėbūdavo palydima valiavimais t. y. dainomis apipintomis valio valio ir pan.Iš jaunų vyrų krūtinių prasiverždavo darbo ūpas, išgyvenimai. Išgyvenimaisusitelkia priedainyje ‚, valio‘‘ jis kupinas gyvybiško džiaugsmo irveržiasi plačiais šūksniais ,,Ei valio, valio!’’ Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yrarugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigųdainų tradiciją,savo kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta,atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Nuo pat rugių sėjos ikipjūties kankina rūpestis ir nerimas: ar bus duonelės, ar užteks jos ikikitų metų? Rugiapjūtė tampa išsivadavimo iš rūpesčių ir vilčių išsipildymolaikotarpiu. Kai gerai įsižiūri, matai, kad rugiapjūtės dainos – tai

įvairiomis teminėmis linkmėmis besirutuliojanti kūryba. Čia yra vietos irdarbo, ir kitų žmogaus gyvenimo sričių apmąstymams bei pašlovinimams.Šias dainas dainavo ne šiaip sau buitiškai, o garsiai garsiai. Manyta, kadbūtinai reikia garsiai dainuoti: kas garsiai dainuoja, tas gerai irdirba. Melodijos – senovinės, siauros apimties sukaustytos, tęsiamusšūksnius sulydžiusios. Jos gyvybingo ritmo ir grakščios formos. Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro:ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarąužšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos linokančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kaikada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainųvariantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobesbe nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelįbe dalgės ir t. t.).

Aš pasėjau linelius

(darbo dainos ištrauka) [pic] Šita žemaitiška darbo daina yra apie visą ilgą lino kelią nuoišrovimo iki drobelių išaudimo. Šį darbą atlikdavo moterys. Jis būdavovarginantis ir ilgas, reikalavo daug kantrybės todėl ir dainos apie jįbūdavo nelabai linksmos. Naudota literatūra:

Leonardas Sauka ,, Lietuvių tautosaka‘‘ 1998m. 172 – 179psl.;

http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_lietuviu liaudies_dainos ;

http://www.samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/dainpavyzdziai2.lt.htm ;

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. 130-134 psl. ;

Turinys

1……….Turinys

2……….Įvadas

3……….Darbo dainų skirstymas

4……….Apie konkretaus darbo dainas

5……………

6……… Išvados

7………Naudota literatūra

Išvados

Šiais laikais daugumą darbų palengvina mašinos, deja seniau darbaibūdavo žymiai sunkesni, reikdavo įdėti nemažai pastangų ir sveikatos, betnepaisant to žmonės vis tiek sugebėdavo dainuoti kartais net taip, kad

nuaidėdavo per visus laukus. Šios darbo dainos praskaidrindavo žmoniųnuotaiką, nuobodžius darbus padarydavo įdomesniais, jas dainuodami jieišreikšdavo savo jausmus. Manau, kad šių laikų žmonės dirbdami nuobodųdarbą irgi galėtų patys sugalvoti kokių dainų ar bent paniūniuoti mėgstamąmelodiją. Gal net pagerėtų nuotaika ir padidėtų noras dirbti?

[pic]