Lietuvių liaudies darbo dainos

Referatas

Lietuvių liaudies darbo dainos

Darbą tikrino :

Lietuvių kalbos vyr.mokytoja

Darbą atliko:

8

klasės mokinė

Kaunas 2005.

Įvadas

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų, vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi poezijos kūrėjai, randame liaudies dainose.

Liaudies dainos yra skirstomos į įvairias grupes, bet čia bus rašoma būtent apie lietuvių liaudies darbo dainas.

Seniau kaimo žmonės dainas į pagalbą pasiteikė savo nuotaikai, jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, ar per pertraukas tapo tokia pačia būtinybe kaip ir dirbti.

Darbo dainos dainuojamos dirbant kokį nors darbą, kad laikas greičiau prabėgtų, nebūtų labai nuobodu. Darbo dainų kilmė ir gyvavimas neatskiriamai susiję su gamtos ciklu ir fiziniu darbu. Jos būdavo dainuojamos kolektyve, arba po vieną.

Jei darbas monotoniškas, ramus, jis sužadina platesnius gyvenimo apmąstymus. Šios dainos mėgsta mažybinius žodžius, todėl rimas kartais atsirasdavo savaime, sąmoningai liaudis mažybinių žodžių niekuomet nevartodavo.

Lietuvių darbo dainose mažybinės ir maloninės formos daromos ne tik iš daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė lylia, rylia ryluži, ai da aiduži). Jose yra vartojama daug šūksminių eilučių.

Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą (kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų sudedamoji dalis.

Priklausomai nuo darbo sunkumo šios dainos būdavo liūdnos arba linksmos. Aišku, kuo darbas sunkesnis, tuo daina liūdnesnė, kuo lengvesnis

– tuo linksmesnė.

Darbo dainų skirstymas

Darbo dainos tūrėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais, ir buvo skirstomos į poskyrius atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas jų rūšis: pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės, grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą kūlimo dainos. Prie gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai.

Šios dainos buvo skirstomos į buities ir lauko darbų dainas. Pvz.: Lauko darbai – rugiapjūtė, avižapjūtė, kanapių darbai, , medžioklės, žvejų dainos; buities darbai – skalbimas, malimas, verpimas, audimas ir dar daug kitų.

Kai kurios darbo dainos turi to darbo judesių ritmą, tai –

linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir dar daug kitokių. Kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant niekas ir neįstengtų padainuoti.

Dar darbo dainos būdavo atliekamos tam tikru metu . Pavyzdžiui, rugiapjūtės dainos: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Kai kurių dainų specifiką nusako jų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai, piemenų šūksniai, raliavimai ir pan.

Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui, verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų darbą ir jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan.

Senovėje moteriškieji ir vyriškieji darbai buvo daug labiau negu dabar atsiskyrę, todėl ir dainose nusistovėjusi atskira, tam tikra bernelio ir mergelės aplinka, su jais susiję daiktai. Pvz. Mergelės aplinkos dažna detalė – darželis, staklelės, o bernelio – žirgelis, dalgelis.

Apie konkretaus darbo dainas

Malimo dainos – tai buvo labai sunkus darbas, jį lydėjo daina –

trumpa, neįmantri improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga, lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią.

Ganymo dainos – dažnai neapsiribodavo darbo tema. Vienų mintys sutelktos ties paprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitas užtvindydavo aimanos dėl sunkios piemenų būklės.

Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą užšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį be dalgės ir t. t.).

Šienapjūtės dainos. Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas, pašaro ruošimas žiemai. Šienapjovio darbas būdavo vertinamas. Šienapjūtė būdavo palydima valiavimais t. y. dainomis apipintomis valio valio ir pan.

Iš jaunų vyrų krūtinių prasiverždavo darbo ūpas, išgyvenimai. Išgyvenimai susitelkia priedainyje ‚, valio‘‘ jis kupinas gyvybiško džiaugsmo ir veržiasi plačiais šūksniais ,,Ei valio, valio!’’

Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios kalendorinių apeigų dainų tradiciją,savo kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta, atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Nuo pat rugių sėjos iki pjūties kankina rūpestis ir nerimas: ar bus duonelės, ar užteks jos iki kitų metų? Rugiapjūtė tampa išsivadavimo iš rūpesčių ir vilčių išsipildymo laikotarpiu. Kai gerai įsižiūri, matai, kad rugiapjūtės dainos – tai įvairiomis teminėmis linkmėmis besirutuliojanti kūryba. Čia yra vietos ir darbo, ir kitų žmogaus gyvenimo sričių apmąstymams bei pašlovinimams.

Šias dainas dainavo ne šiaip sau buitiškai, o garsiai garsiai. Manyta, kad būtinai reikia garsiai dainuoti: kas garsiai dainuoja, tas gerai ir dirba. Melodijos – senovinės, siauros apimties sukaustytos, tęsiamus šūksnius sulydžiusios. Jos gyvybingo ritmo ir grakščios formos.

Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro:

ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą užšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainų variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį be dalgės ir t. t.).

Aš pasėjau linelius

(darbo dainos ištrauka)

[pic]

Šita žemaitiška darbo daina yra apie visą ilgą lino kelią nuo išrovimo iki drobelių išaudimo. Šį darbą atlikdavo moterys. Jis būdavo varginantis ir ilgas, reikalavo daug kantrybės todėl ir dainos apie jį būdavo nelabai linksmos.

Naudota literatūra:

Leonardas Sauka

,, Lietuvių tautosaka‘‘ 1998m. 172 – 179psl.;

http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_lietuviu liaudies_dainos ;

http://www.samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/dainpavyzdziai2.lt.htm ;

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. 130-

134 psl. ;

Turinys

1……….Turinys

2……….Įvadas

3……….Darbo dainų skirstymas

4……….Apie konkretaus darbo dainas

5……………

6……… Išvados

7………Naudota literatūra

Išvados

Šiais laikais daugumą darbų palengvina mašinos, deja seniau darbai būdavo žymiai sunkesni, reikdavo įdėti nemažai pastangų ir sveikatos, bet nepaisant to žmonės vis tiek sugebėdavo dainuoti kartais net taip, kad nuaidėdavo per visus laukus. Šios darbo dainos praskaidrindavo žmonių nuotaiką, nuobodžius darbus padarydavo įdomesniais, jas dainuodami jie išreikšdavo savo jausmus. Manau, kad šių laikų žmonės dirbdami nuobodų darbą irgi galėtų patys sugalvoti kokių dainų ar bent paniūniuoti mėgstamą melodiją. Gal net pagerėtų nuotaika ir padidėtų noras dirbti?

[pic]