Lietuvių liaudies darbo dainos

Referatas

Lietuvių liaudies darbo dainos

Darbą
tikrino :

Lietuvių kalbos vyr.mokytoja

*******

Darbą
atliko:

8
klasės mokinė

*******

Kaunas 2005.

Įvadas

Lietuvių dainų savitumas, kuriuo jos skiriasi nuo kitų dainų, yra jų
tikras natūralumas, jų nevaržomas paprastumas, atmetąs bet kokį pasakymų,
vaizdų ir palyginimų dailinimą, trumpai tariant, visas poezijos puošmenas.

Visas vaizdingąsias priemones, kuriomis naudojasi poezijos kūrėjai,
randame liaudies dainose.

Liaudies dainos yra skirstomos į įvairias grupes, bet čia bus rašoma
būtent apie lietuvių liaudies darbo dainas.

Seniau kaimo žmonės dainas į pagalbą pasiteikė savo nuotaikai,
jausmams išreikšti, ūpui pakelti. Dainuoti prieš ir po darbo, ar per
pertraukas tapo tokia pačia būtinybe kaip ir diirbti.

Darbo dainos dainuojamos dirbant kokį nors darbą, kad laikas greičiau
prabėgtų, nebūtų labai nuobodu. Darbo dainų kilmė ir gyvavimas
neatskiriamai susiję su gamtos ciklu ir fiziniu darbu. Jos būdavo
dainuojamos kolektyve, arba po vieną.

Jei darbas monotoniškas, ramus, jis sužadina platesnius gyvenimo
apmąstymus. Šios dainos mėgsta mažybinius žodžius, todėl rimas kartais
atsirasdavo savaime, sąmoningai liaudis mažybinių žodžių niekuomet
nevartodavo.

Lietuvių darbo dainose mažybinės ir maloninės formos daromos ne tik iš
daiktavardžių ar būdvardžių, bet ir iš kitų kalbos dalių – iš nekaitomų
prieveiksmių („namolio“ iš „namo“) ir net iš garsiažodžių (lyliūtė llylia,
rylia ryluži, ai da aiduži). Jose yra vartojama daug šūksminių eilučių.

Šūksniai, kaip trumpi kūrinėliai, turintys poetinį ir muzikinį ritmą
(kai kuriuose pastebima ir melodijos pradmenų), yra trumpųjų pasakymų
sudedamoji dalis.

Priklausomai nuo darbo sunkumo šios dainos būdavo liūdnos arba
linksmos. Aišku, kuo darbas sunkesnis, tu

uo daina liūdnesnė, kuo lengvesnis
– tuo linksmesnė.

Darbo dainų skirstymas

Darbo dainos tūrėjo savo tvarką, suderintą su metų laikais, ir buvo
skirstomos į poskyrius atitinkančius liaudies tradicijoje plačiai žinomas
jų rūšis: pavasarį skambėdavo arimo, vasarą – šienapjūtės, javapjūtės,
grikių rovimo, vėliau – linarovio, o rudenį ir žiemą kūlimo dainos. Prie
gamtos kaitos derinosi ir gyvulių ganymas: prasidėdavo pavasarį ir
baigdavosi vėlų rudenį. Visą tą laiką skambėjo ganymo dainos, raliavimai.
Šios dainos buvo skirstomos į buities ir lauko darbų dainas. Pvz.: Lauko
darbai – rugiapjūtė, avižapjūtė, kanapių darbai, , medžioklės, žvejų
dainos; buities darbai – skalbimas, malimas, verpimas, audimas ir dar daug
kitų.

Kai kurios darbo dainos turi to darbo judesių ritmą, tai –
linarūčio, skalbtinės, staklinės, šienapjūčio, šoktinės ir dar daug
kitokių. Kitokio ritmo dainų jojant, einant, šieną ar rugius pjaunant
niekas ir neįstengtų padainuoti.

Dar darbo dainos būdavo atliekamos tam tikru metu . Pavyzdžiui,
rugiapjūtės daainos: rytą, vidurdienį, vakare, per pabaigtuves. Kai kurių
dainų specifiką nusako jų atlikimo būdas: tai šienapjūtės valiavimai,
piemenų šūksniai, raliavimai ir pan.

Didžiausią dalį vis dėlto sudaro dainos, kurių nespraudžiame į
papročių nužymėtus rėmus. Pavyzdžiui, arimo dainos nesusijusios su
žemdirbio praktika: jos visiškai atitrūkusios nuo siauros praktinės bei
maginės paskirties. Čia arimo tema dažnai lieka tik fonas žmonių tarpusavio
santykiams vaizduoti. Dirbant specifinius moterų darbus, pavyzdžiui,
verpiant, audžiant, ir dainuojant tų darbų dainas, dėmesys krypsta į rankų
darbą ir jo rezultatus: apdainuojamos plonos drobės, margi raštai ir pan.
Senovėje moteriškieji ir vy

yriškieji darbai buvo daug labiau negu dabar
atsiskyrę, todėl ir dainose nusistovėjusi atskira, tam tikra bernelio ir
mergelės aplinka, su jais susiję daiktai. Pvz. Mergelės aplinkos dažna
detalė – darželis, staklelės, o bernelio – žirgelis, dalgelis.

Apie konkretaus darbo dainas

Malimo dainos – tai buvo labai sunkus darbas, jį lydėjo daina –
trumpa, neįmantri improvizuota (tvirtai suaugusi su darbo ritmu) ar ilga,
lyriška, apdainuojanti sunkią malėjos dalią.

Ganymo dainos – dažnai neapsiribodavo darbo tema. Vienų mintys
sutelktos ties paprasčiausiais ganymo rūpesčiais, kitas užtvindydavo
aimanos dėl sunkios piemenų būklės.

Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro: ar
tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą
užšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino
kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai
kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainų
variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes
be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį
be dalgės ir t. t.).

Šienapjūtės dainos. Šienapjūtė – pirmasis svarbus vasaros darbas,
pašaro ruošimas žiemai. Šienapjovio darbas būdavo vertinamas. Šienapjūtė
būdavo palydima valiavimais t. y. dainomis apipintomis valio valio ir pan.
Iš jaunų vyrų krūtinių prasiverždavo darbo ūpas, išgyvenimai. Išgyvenimai
susitelkia priedainyje ‚, valio‘‘ jis kupinas gyvybiško džiaugsmo ir
veržiasi plačiais šūksniais ,,Ei valio, valio!’’

Vienos archajiškiausių, o kartu ir gražiausių darbo dainų yra
rugiapjūtės dainos, melodija ir poetika pratęsiančios k

kalendorinių apeigų
dainų tradiciją,savo kompozicija įtvirtinančios gilų žmogaus ryšį su gamta,
atveriantį plačią dirvą rovimo, linų ir vaizduotei. Nuo pat rugių sėjos iki
pjūties kankina rūpestis ir nerimas: ar bus duonelės, ar užteks jos iki
kitų metų? Rugiapjūtė tampa išsivadavimo iš rūpesčių ir vilčių išsipildymo
laikotarpiu. Kai gerai įsižiūri, matai, kad rugiapjūtės dainos – tai
įvairiomis teminėmis linkmėmis besirutuliojanti kūryba. Čia yra vietos ir
darbo, ir kitų žmogaus gyvenimo sričių apmąstymams bei pašlovinimams.
Šias dainas dainavo ne šiaip sau buitiškai, o garsiai garsiai. Manyta, kad
būtinai reikia garsiai dainuoti: kas garsiai dainuoja, tas gerai ir
dirba. Melodijos – senovinės, siauros apimties sukaustytos, tęsiamus
šūksnius sulydžiusios. Jos gyvybingo ritmo ir grakščios formos.

Tačiau vis išnyra dainų, verčiančių ieškoti mitologinio jų šifro:
ar tai būtų skalbimo dainos, kuriose vaizduojami gamtos stebuklai – vasarą
užšalę ežerai, arba linų darbus palydinčios dainos, liaudies vadinamos lino
kančia (beje, tie patys tekstai, vadinami pasakomis apie lino kančią, kai
kada būdavo ne dainuojami, o sakomi), ar dialogo formos audimo dainų
variantai (kai mergelei užduodama suverpti linus be ratelio, suausti drobes
be nyčio, be skieto, o berneliui – išarti dirvą be žagrės, nupjauti šienelį
be dalgės ir t. t.).

Aš pasėjau linelius

(darbo dainos ištrauka)

[pic]

Šita žemaitiška darbo daina yra apie visą ilgą lino kelią nuo
išrovimo iki drobelių išaudimo. Šį darbą atlikdavo moterys. Jis būdavo
varginantis ir ilgas, reikalavo daug kantrybės todėl ir dainos apie jį
būdavo ne

elabai linksmos.

Naudota literatūra:

Leonardas Sauka

,, Lietuvių tautosaka‘‘ 1998m. 172 – 179psl.;

http://www.moku.lt/darbai/moku.lt_lietuviu liaudies_dainos ;

http://www.samogitia.mch.mii.lt/TAUTOSAKA/dainpavyzdziai2.lt.htm ;

Urba K. Knygų dienos. Skaitiniai. Vadovėlis VIII klasei. V., 1998. 130-
134 psl. ;

Turinys

1....Turinys

2....Įvadas

3....Darbo dainų skirstymas

4....Apie konkretaus darbo dainas

5.....

6... Išvados

7...Naudota literatūra

Išvados

Šiais laikais daugumą darbų palengvina mašinos, deja seniau darbai
būdavo žymiai sunkesni, reikdavo įdėti nemažai pastangų ir sveikatos, bet
nepaisant to žmonės vis tiek sugebėdavo dainuoti kartais net taip, kad
nuaidėdavo per visus laukus. Šios darbo dainos praskaidrindavo žmonių
nuotaiką, nuobodžius darbus padarydavo įdomesniais, jas dainuodami jie
išreikšdavo savo jausmus. Manau, kad šių laikų žmonės dirbdami nuobodų
darbą irgi galėtų patys sugalvoti kokių dainų ar bent paniūniuoti mėgstamą
melodiją. Gal net pagerėtų nuotaika ir padidėtų noras dirbti?

[pic]

Leave a Comment