Genetikos samprata

1. Genetikos mokslas ir jo uždaviniai. Pagr genetikos uždaviniai – tirti genų perdavimą iš kartos į kartą, nustatyti, kaip genuose esanti informacija virsta požymiu. Genetika tiria vieną iš pagrindinių gyvų organizmų savybių – paveldimumą, todėl ji savaime atsiranda visų biologinių reškinių centre.
2. Genetikos metodai.
3. Genetikos mokslo raida.
4. Genetika Lietuvoje. Atsirado kaip taikomasis mokslas Dotnuvos ž.ū. akademijoje. Ten laikoma genetikos selekcijos pradžia. Ten kuriamos naujos žolių veislės. Jų uždavinys – išsaugoti konkrečioje vietovėje būdingus požymius (išteklius).
5. Branduolio ir citoplazmos vaidmuo paveldimumo mechanizme. Branduolys – saugo genetinę informaciją. Reparacijos mechanizmas (DNR molekulių atstatymas, kuur naudojami fermentai, mitozė, mejozė, segregacija, DNR molekulių išsiskyrimas). Citoplazma – sukaupia energiją, amino rūgštis, vandenį.
6. Eukariotų chromosomos. Chromosomą sudaro 2 pečiai, centromera, palydovas, iš kurio formuojasi branduolėlis. Būdingas ne visada teisingas pasidalijimas.
7. Mitozė. (netiesioginis būdas). 1. Profazė. Branduolyje atsiranda siūlinės struktūros mitozinės chromosomos. Pradžioje seserinės chromatidės glaudžiai surištos vienos su kitomis, o pabaigoje – tik ties kinetochoru. Aktyvuojasi mikrovamzdeliai. 2. Prometafazė. Vyksta chromosomų judėjimas (metakinezė) tarp polių ir verpstės centro, kol chromosomos užima metafazei charakteringą vietą. Chromosomų dreifas. 3. Metafazė. Chromosomos išsidėsto taip, kad kinetochorai nukreipti į priešingus polius. Vykta seserinių chromatidžių išsiskyrimas (kontaktuoja tik centromeros vietoje). 4. Anafazė. Iš karto visos chromosomos vietoje atsiskiria ir ima judėti į priešingus polius. Degraduoja centromeriniai baltymai. 5. Telofazė. Pradinė ląstelė pasidalija į 2 dukterines ląsteles.
8. Mejozė. (sudaro 2 ląstelių pasidalijimai). Mejozė yra spec. dalijimosi būdas, kuris iš

š diploidinių ląstelių padaro haploidines ląsteles. a)Profazę sudaro kelios fazės: 1. Leptotena. Chromosomos ilgos ir plonos. Cromosomos sudvigubėjusios, bet seserinėms chromatidėms atsiskirti sunku. Homologinių chromosomų konjugacija. Formuojasi sunaptoneminis kompleksas. 2. Zigotena. Chromosomos dar labiau kondensuojasi, įvyksta homologinių chromosomų konjugacija – sinapsė ir suformuoja bivalentus (4 chromatidės). Daug G-C porų. 3. Pachitena. Bivalentai storėja ir trumpėja. Vyksta krosingoveris. 4. Diplotena. (dvigubo siūlo stadija). Sinapsinė homologinių chromosomų trauka dingsta ir chromosomos atsitraukia viena nuo kitos visu ilgiu. Chromosomos įgauna “lempų šepečių” formą, sintetina RNR, gausu ribosomų dėl baltymų sintezės. 5. Diakinezė. Chromosomos aiškiai atsitraukusios viena nuo kitos. Bivalentai išsidėsto achromatinės verpstės ekvatoriuje. Po to seka b) Profazė. Išnyksta branduolėlis ir branduolio apvalkalėlis.c) PrometafazėI. Chromosomos juda į vidurio plokštumą; d) MetafazėI. Achromatinės verpstės siūlai nuo vieno poliaus prisitvirtinę prie vieno univalento, o nuo kito poliaus prie kito univalento; c) Anafazė. Į priešingus polius juda po vieną univalentą t.y dukteriniams branduoliams tolygiai paskirstomos homologinės chromosomos; d) Telofazė. Univalentai negrįžta į pirminę sandarą, lieka kompaktiški, ir aiškiai matyti, kad kiekvienas univalentas sudarytas iš 2 chromatidžių. Mejozės paskirtis tokia: 1. Išlieka pastovus chromosomų skaičius susiliejus 2 lytinėms ląstelėms; 2. Dėsningai paskirstomos homologinės chromosomos; 3. Vyksta genetinė rekombinacija. Būdingi 2 pasidalijimai ir tik 1 DNR replikacija. Homologinių chromosomų konjugacija.
9. Homologinių chromosomų konjugacija. Kai homologinės chromosomos neišsiskiria mejozės I dalijimosi metu arba dukterinės chromosomos neišsisk. Mejozės II
I dalijimosi metu, susiformuoja gametos su per mažu (n-1) arba per dideliu (n+1) chromosomų skaičiumi.
10. Kariotipas. Sudėstytų poromis pagal dydį, formą ir bendrą išvaizdą mitozės metafazėje chromosomų visuma. Skirtingas skaičius būdų atsiskirti.
11. Genotipas. Individo genų visuma. Tai kurį nors vieną požymį lemiantys genai, kurie užrašomi taip: BB arba Aa., nusako, kokie alelių deriniai susidaro po apvaisinimo. TT genotipas vad. dominantine homozigota, tt – recesyvine, Tt – heterozigota.
12. Fenotipas. Individo požymių visuma.
13. Paveldimumas ir aplinka. Paveldimumas – organizmų gebėjimas perduoti palikuonims savo požymius bei individualaus vystymosi savitumus.
14. Geno panetrantiškumas.
15. Geno ekspresyvumas.
16. G. Mendelio eksperimentinių metodų ypatybės.
17. Homozigota. Atsiranda susiliejus dviem tokio pat genotipo gametoms (a ir a, arba A ir A).
18. Heterozigota. Atsiranda susiliejus dviem skirtingų genotipų gametoms (a ir A).
19. Recesyvusis ir dominantinis požymiai.
20. Mendelio dėsniai. 1 dėsnis kiekvienas organizmas turi po 2 faktorius, lemiančius kiekvieną požymį, ir tie faktoriai išsiskiria gametų susidarymo metu. 2 dėsnis Vieną požymį lemiantys faktoriai išsiskiria nepriklausomai nuo kitą požymių porą lemiančių faktorių. Todėl gametose gali susidaryti visi įmanomi faktorių dariniai.
21. Požymių vienuodumo tarp F1 individų dėsnis.
22. Požymių skilimo dėsnis.
23. Monohibridinis kryžminimas. Tai toks kryžminimas, kai tėvinės formos skiriasi tik viena alternatyvių požymių pora, arba analizuojamas vienos alternatyvių požymių poros paveldėjimas.
24. Analizuojamasis, grįžtamasis ir reciprokinis kryžminimas.
25. Di- ir polihibridinis kryžminimas. Dihibridinis – atliekant dihibridinius kryžminimus, iš karto tiriamas 2 požymių paveldėjimas. Polihibridinis – kai tėviniai organizmai skiriasi daugiau nei dv
viem požymiais.
26. Nepriklausomas požymių paveldėjimas.
27. Mendelio dėsniai ir chromosomų elgsena mejozėje.
28. Alelinių genų sąveika. Aleliai – giminingi genai, kurie sudaro poras heterozigotinėje būklėje.
29. Daugybiniai aleliai. Požymių paveldėjimas gali būti dar sudėtingesnis, nes tas pats genas gali turėti daug alelių, iš kurių individas paveldi tik 2. Kai paveldimą požymį lemia daug alelių, kurie vienas kito atžvilgiu dominuoja skirtingai, požymių gali būti daugiau nei 2 variantai.
30. Kodominavimas. Abu genai vienas kito nestelbia, ir kiekvienas nulemia atitinkamas transferazes.
31. Geno dozės efektas.

Mendelio vienos kartos vienodumo taisyklė
Pilno dominavimo atveju, kryžminant homozigotinį, pagal vieną tiriamąjį požymį,
turintį genotipą AA ir dominuojantį požymį, individą, su homozigotiniu, turinčiu
genotipaą aa ir recesyvinį požymį individu,jų visi palikuonys pirmoje kartoje turi
heterozigotinį Aa genotipą ir dominuojantį požymį.
Mendelio požymių išsiskyrimo dėsnis
Kryžminant tarpusavyje individus su heterozigotiniais Aa genotipais jų palikuonių

pažymiai išsiskiria-palikuonys gali būti dvejopų fenotipų-ir su dominantiniu ir su
recesyviniu požymiu atitinkamai santykiu 3:1, kuris išryškėja esant pakankamai
dideliam palikuonių skaičiui.
Gametų grynumo hipotezė
Požymį nulemiantys aleliniai genai genotipe nesusilieja tarpusavyje, bet DNR

molekulėje išlaiko savo pirminę struktūrą susidarant gametoms, patekdami po
vieną į kiekvieną gametą,todėl nors ir abu tėviniai genotipai ir būtų

heterozigotiniai pagal vieną požymį Aa,jų palikuonys pagal šį požymį gali
būti netik heterozigotiniai Aa, bet ir homozigotiniai.

Gametų grynumo hipotezės esmė,kad heterozigotiniai Aa organizmai sudaro

grynas abiejų rūšių gametas Aa, kurios susitikusios su kitomis gametomis

sudaro ge

enotipą Aa,AA.aa,Aa. Individai su genotipu AA nebeturi informacijos

apie tėvinį genotipą turintį recesyvinį geną a, o individai su genotipu aa nebeturi

informacijos apie tėvinįgenotipą turintį dominantinį geną A.

Leave a Comment