lietuvių liaudies dainos

Kas yra liaudies muzika

Liaudies muzika, muzikinis folkloras- liaudies meno šaka; liaudies kuriami ir atliekami vokaliniai, instrumentiniai ir vokaliniai instrumentiniai kūriniai. Dažnai būna susijusi su liaudies choreografija, kai kada su teatru ar kitomis liaudies meno šakomis. Atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Egzistuoja nerašytiniu būdu; pagal atlikimo tradicijas perteikiama iš kartos į kartą. Toks perteikimas visada sąlygojo įvairių variantų atsiradimą, kiekybinę ir kokybinę atranką, buvo veikiamas talentingų liaudies muzikantų – akynų, aoidų, ašugų, griotų, gusanų, menestrelių, skomorochų, špylmanų. Liaudies muzika daugiausiai kurta valstiečių. (miesto muzika folkloras vėėlesnės kilmės); visada turi sąsajų su darbu, apeigomis ar kitomis žmogaus veiklos sritimis; jai būdinga tematikos, žanrų meninės išraiškos priemonių įvairovė, sąlygota funkcinės paskirties, tautos (etninės grupės) gyvenimo sąlygų (geografinių, politinių, ekonominių), papročių.
Liaudies muzikoje susiformavo saviti garsinių sistemų ( Dermė) ir faktūros tipai, melodikos, temperacijos, ritmikos, harmonijos, muzikinės formos pagrindai, sukurta daug muzikos instrumentų. Pagal faktūra liaudies muzika būna monofoninė (monodinė, unisoninė, antifoninė), burdoninė, heterofoninė, homofoninė harmoninė ir polifoninė. Kiekvienos etninės grupės liaudies muzikai, vad. muzikos dialektui , būdinga savitos meninės išraiškos prriemonės; artimų muzikų dialektų visuma sudaro etninę (šalies, tautos) muzikos kultūrą. Pagal liaudies muzikos svarbiausiųjų išraiškos priemonių bendrumą atskiros ( dažnai gretimos) tautos įjungiamos į dideles muzikines etnines bendrijas.

Europos tautų liaudies muzikai būdinga diatoninis pagrindas, sandaros ir atlikimo tradicijų stabilumas, harmoninis ma

astymas, repriziškumas; gausu įvairių faktūros vokalinės ir instrumentinės muzikos rūšių, paplitęs dainos žanras.

Liaudies muzika ar jos elementai plačiai vartojama kompozitorių profesionalų kūryboje; ją fiksuoja ir tyrinėja muzikinė etnografija ir muzikinė folkloristika.

Lietuvių liaudies dainos

Liaudies muzika yra sudėtinė kiekvienos tautos folkloro dalis. Tai menas, perduodamas iš kartos į kartą. Muzikinį folklorą sudaro dainos, šokiai ir instrumentinė muzika. Lietuviškas folkloras taip pat turi šias svarbias dalis.

Lietuvių tautos istorija rodo, kad jų protėviai nuo senų senovės savo gyvenimą siejo su žemės darbais. Žemė buvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, svarbiausi rūpesčiai ir džiaugsmai. Pagal tikėjimą lietuviai buvo pagonys. Jie dievino gamtą, tikėjo žmonių pavirtimu medžiais, akmenimis ar gyvais gamtos padarais. Visa tai formavo tautos būdą, dvasią ir tuo pačiu, meną.

Dainos sudaro didžiąją dalį lietuviško muzikinio folkloro. Baalsu, melodijomis išreiškiami patys giliausi žmogaus jausmai. Lietuvių liaudies dainos švelnios, lyriškos ir dažniausiai liūdnos. Tekstuose atsispindi gamtos vaizdai, žvėrių ir paukščių gyvenimas. Dainuojama ir apie skaudžią našlaičių dalią, sunkų žemdirbio triūsą, švelnius mergelės ir bernelio jausmus. Dainose labai daug palyginimų. Žmogaus gyvenimas lyginamas su augalų, ypač medžių, gyvenimu, prašoma paukščių ir žvėrių pagalbos. Dainų tekstuose dažni mažybiniai žodeliai: mergelė vadinama lelijėle, eglele, darbščiąja bitele; bernelis – dobilėliu, sakalėliu, bijūnėliu ir t.t.. Šie žodžiai suteikia lietuvių liaudies dainoms ypatingo švelnumo.

Dainų melodijos ja

autriai seka poetinį tekstą. Jos dažniausiai siauros apimties(tercijos, kvartos- kvintos ribose). Pačios seniausios melodijos ilgainiui tapo maginėmis formulėmis, savotišku burtažodžiu. Tai reiškia, kad daugelis melodijų buvo dainuojamos skirtingais tekstais.

Lietuvių liaudies dainų ritmas gana sudėtingas. Tai tarsi gyvas pasakojimas, nuolat besikeičiantis ir vis bėgantis tolyn. Jį gana sunku užrašyti, nes dažnai kinta metras, gausu fermatų.

Tai svarbiausi lietuvių liaudies dainų bruožai, atspindintys tik joms būdinga nuotaiką ir savitumą.

Lietuvos etnografinės sritys.

Lietuvos teritorija nėra labai didelė. Tačiau atskirose srityse žmonių gyvenimas skiriasi. Šie skirtumai ryškūs kalboje, buityje, papročiuose, savitumas pastebimas ir dainuojamose dainose.

Dzūkų dainos.savo dainomis nuo seno garsėja dzūkų kraštas. Žmonės jį praminė Dainava. Tai pietryčių Lietuvos dalis, kurioje daug kalvų, šilų, upių, ežerų ir nederlingos žemės plotų. Dzūkijoje paprastai dainuodavo vienbalses dainas. Jos nepaprastai gražios, dainingos ir dažniausiai liūdnos. Dzūkų dainų ritmas gana sudėtingas,- dažnai besikeičiančiu metru, nereguliariai pasikartojančiais akcentais, kuriantis laisvo, nesuvaržyto pasakojimo įspūdį.

Šiaurės aukštaičių dainos. Kita Aukštaitijos dalis, Šiaurės rytų aukštaitija, savo dainomis ryškiai skiriasi nuo Dzūkijos. Šiaurės aukštaičiai dainavo daugiabalses dainas. Jų dainos linksmos, daug paprastesnio ritmo. Melodijos žvalios ir energingos, nes jose dažnai girdime trigarsio tonacijas.

Žemaičių dainos. Žemaitija į smulkesnius rajonus neskirstoma. Kaip ir Šiaurės rytų aukštaičiai, žemaičiai mėgo daugiabalses dainas. Tik jos šiek tiek švelnesnės, dainingesnės. Be

e to, žemaičiai savo melodijose mėgo išskirti aukščiausiąją gaida ir ją patęsti. Tai skiriamasis žemaičių dainų bruožas.

Lietuvių liaudies dainų žanrai

Liaudies dainomis džiaugėsi ir lengvino darbą daugelis žmonių. Todėl dainų buvo sukurta nepaprastai daug. Jos skirstomos žanrais: vaikų, darbo ir buities, apeigų, liaudies kovų, socialinio protesto ir kt. Dainos.

Vaikų dainos ir žaidimai. Senovėje kiekvieną vaiką nuo pat gimimo lydėdavo mamos daina- lopšinė. Jomis ramindavo, migdydavo vaiką, suteikdavo pirmąsias žinias apie pasaulį.lopšinėse išsiliedavo mamos meilė ir rūpestis, jos svajonės ir viltys. Šiose dainose vaikas vadinamas pačiais švelniausiais žodžiais- balandėliu, sakalėliu, dobilėliu arba aguonėle, lelijėle, rūtų kvietkeliu ir pan. Melodijos atkuria ramaus lingavimo lopšyje nuotaiką. Šiose dainose dažnai minimi žodeliai: čiučia liulia, liūliai liūliai, učia lylia, a-a-a-a ir t.t..

Šiek tiek ūgtelėjusiems vaikams suaugusieji sugalvodavo įvairiausių žaidimų. Tai mylavimai, pakutenimai, žaidimai su rankytėmis, pirščiukais, sūpavimai, jodinimai, palydimi dainelių. Jie linksmindavo mažuosius ir tuo pačiu lavindavo juos. Žaidimai dažniausiai linksmi, džiugūs, skaidrios nuotaikos.

Piemenų dainos. Labai turtingos ir įvairios įra piemenų dainos. Baudžiavos laikais gyvulius ganydavo vaikai nuo septynerių iki trylikos- keturiolikos metų. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens ganyklos būdavo mažųjų piemenukų namai. Ten lietus suprausia, saulė sušildo, vėjas išdžiovina, rasa pagirdo, o eglė sušukuoja.

Daineles sau piemenys kurdavo patys. Jie dainuodavo apie gamta ir

r gyvūniją, erzindavo vieni kitus, pajuokdavo įvairias žmonių ydas ir blogybes. Dainelėmis ramindavo gyvulius arba juos sušaukdavo, apdainuodavo sunkią našlaičių dalią, prašydavo gamtos pagalbos.daugelyje dainelių mėgdžiojami gyvulių ir paukščių balsai, menamos mįslės, žaidžiami įvairūs žaidimai.

Kalendorinių apeigų dainos. Senovės lietuviai visus žemės ūkio darbus palydėdavo tam tikromis apeigomis. Apeigos- tai tam tikri žmonių veiksmai, ritualas, susiję su tautos papročiais ir senaisiais tikėjimais. Kadangi senovės lietuviai buvo žemdirbiai ir išpažino pagoniškąjį tikėjimą, tai ir jų apeigose ryškiausias yra žemės ir gamtos jėgų kultas. Tam tikros dainos lydėdavo sėją, derliaus auginimą bei jo nuėmimą. Dainomis būdavo garbinamos gamtos jėgos( saulė, mėnulis, vėjas, lietus), kurios turėjo padėti užauginti gera derlių.

Dainos, kurias tuo metu lietuviai dainuodavo, vadinamos kalendorinių apeigų dainomis. Jos pasakoja apie lietuvių tautos praeitį, nes atsirado tada, kai žmonės burtais stengdavosi atspėti ateitį bei palenkti į savo pusę gamtos jėgas.

Žiemos šventės ir dainos. Svarbiausios žiemos šventės būdavo švenčiamos užbaigus laukų darbus ir sutvarkius derlių. Tada žemdirbiui ateidavo poilsio metas. Svarbiausio žiemos šventės,- tai Kalėdos ir Nauji Metai. Žiemą dažniausiai būdavo švenčiamos vestuvės, todėl dainų turinys dažnai susijęs su šia švente. Kitais atvejais apdainuojama gamta bei jos reiškiniai.

Labai įdomios yra advento dainos. Pagal bažnytinį kalendorių adventu vadinamas laikotarpis nuo lapkričio pabaigos iki Kalėdų. Šios dainos labai turtingos priedainiais. Pvz.: aleliumai, leliomoj, aleliuma rūta, aleliuma loda. Ir pan.

Kalėdinės dainos daugiausiai būdavo dainuojamos Dzūkijoje. Kitur jos nebūdavo dainuojamos arba neišliko. Šias dainas lydėdavo priedainis „oi, Kalėda “.

Užgavėnių dainos- tai dainos, kuriomis palydima žiema ir džiaugiamasi ateinančiu pavasariu. Užgavėnės Lietuvoje būdavo švenčiamos labai įvairiai. Žemaitijoje po kaimus vaikščiodavo persirengėliai, dzūkuose buvo važinėjamasi rogėmis.

Pavasario šventės ir dainos. Pavasarį nubunda gamta, vis labiau šildo saulė, parskrenda paukščiai. Todėl pavasario šventėmis žmonės džiaugdavosi sugrįžusia šiluma, prašydavo gamtos dievybių padėti užauginti gerą derlių.

Svarbiausios pavasario šventės- tai Velykos, Jurginės. Velykų metu visoje Lietuvoje būdavo gaminami specialūs valgiai, simbolizuojantys gamtos atbudimą ir būsimo gyvenimo turtingumą. Dzūkijoje buvo paplitęs paprotys vaikščioti po kaimą ir sveikinti kaimynus, dainuojant tam tikras dainas. Tos dainos vadinamos lalavimo dainomis, ir turėjo priedainį „ vynelis vyno žaliasai “. lalaudavo paprastai nevedę vyrai, dažniausiai piemenys.

Dar, Lietuvoje, pavasarį buvo paplitęs paprotys suptis sūpuoklėse. Supdavosi jaunimas, tikėdamas, kad tai lems didelį linų ir kitų pasėlių derlių. Supėjai dainuodavo specialias dainas, kurios vadinamos sūpuoklinėmis dainomis.

Vasaros- rudens apeigos ir dainos. Vasara ir ruduo žemdirbio gyvenime būdavo sunkaus darbo metas. Specialių apeiginių dainų nerandama. Yra tik išlikę įdomūs papročiai- tai augančių javų lankymas, laužų kūrenimas per Jonines, pernykščių javų vainiko deginimas. Išliko dar vienas įdomus paprotys- visas žydinčias vaistažoles surinkti iki Joninių. Buvo manoma, kad vėliau jos netenka gydomosios galios. Vasaros šventės- tai Sekminės, Joninės, Petrinės.

Rudenį lietuvių valstiečiai būdavo ypač užimti lauko darbais. Todėl to meto dainos- tai darbo dainos.

Darbo dainos. Lietuvių folklore darbo dainoms tenka ypatinga vieta. Greta kalendorinių jos laikomos seniausiomis išlikusiomis dainomis. Daugiausia jų atėję iš baudžiavos laikų. Beveik kiekvieną darbą dirbdami žmonės dainuodavo. Dainuodavo laukuose ir namų ruošoje, dainuodavo piemenys ganydami gyvulius, dainuodavo ardami, raudami linus ar grikius, kopdami medų ar grįždami iš laukų namo. Todėl darbo dainos yra labai įvairios. Išskiriamos dvi šių dainų grupės- tai laukų ir namų darbų dainos. Laukų darbų dainomis vadinamos ganymo (piemenų), arimo, šienapjūtės,rugiapjūtės, naktigonių, avižapjūtės, grikių rovimo ir kt. dainos. Jas dainuodavo moterys. Vienose dainose būdavo apdainuojamas darbas, kitos dainuojamos dirbant ir skiriamos darbui palengvinti. Dainos turėjo joms būdingus priedainius („malu malu“; „oi ta-ta“ ir kt.).

Labai senos ir įdomios rugiapjūtės dainos. Rugių pjovimą senovėje lydėdavo daugybė papročių su tam tikromis dainomis. Vienas dainuodavo išeinant į laukus, kitas saulei tekant, trečias,- saulei pasiekus zenitą ar leidžiantis, ketvirtas,- ilsintis, baigiant darbą, grįžtant namo ir t.t.. Šiose dainose dažnai skamba priedainis „rūta žalioj“. Į rugius jose kreipiamasi tarsi į gyvas būtybes. Melodijoms būdinga švelni, graudi nuotaika.

Darbo dainos palengvindavo darbą, praskaidrindavo nuotaiką. Apie tai, kaip daina padėdavo dirbti, pavyzdžiui, arti, žmonės sakydavo: „ kai uždainuoji tai ir botago nereikia. Gyvuliai patys eina vis pirmyn, pirmyn, nesimėto į šalis.

Sutartinės.Tai daugiabalsės lietuvių liaudies dainos. Jos atsirado labai seniai ir įdomios tuo, kad sutinkamos tik Šiaurės rytų Lietuvoje. Mokslininkai mano, kad jos atsirado dar akmens amžiuje, kartu su seniausiomis vienbalsėmis dainomis. Sutartinių tekstuose labai mažai žodžių, jie kartojasi, daug priedainių. Melodijos trumputės ir siauros apimties. Jas sudaro du- penki skirtingo aukštumo garsai. Tačiau įdomiausia sutartinėse- tai ritmas ir harmonija. Ritme dažnai girdime sinkopes, o harmonija- tai nuolat skambančios sekundos. Todėl sutartinės skamba aštriai ir kaprizingai.

Sutartinės būdavo dainuojamo įvairiais būdais, tos sutartinės, kurias dainuodavo dvi dainininkės arba jų grupės, vadinamos dvejinėmis. Kai sutartinę dainuoja trys dainininkės, įstodamos viena paskui kitą, vadinamos trejinėmis. Tas pats yra ir su ketverinėm. Baigian dainuoti sutartines dažnai ūkiojama. Kokiais būdais bebūtų dainuojama, visada skamba tik du balsai.

Dainuojant sutartines dažnai būdavo ir šokama ramiais, nuosekliais judesiais. Sutartines taip pat grodavo skudučiais arba kanklėmis. Šios dainos buvo dainuojamos Įvairiomis progomis.

Raudos. Raudos yra seniausias lietuvių poetinės- muzikinės kūrybos žanras. Jos susijusios su mirusiųjų laidojimo papročiais ir senaisiais tikėjimais. Raudose vaizduojamas vėlių pasaulis, atsispindi gili pagarba mirusiajam. Raudų tekstai labai poetiški.

Kita raudų rūšis vadinama verkavimais. Tai vestuvinės raudos, merginos atsisveikinimas su mergyste, rūtų darželiu, tėvų namais.

Daugelio raudų melodiniai motyvai apsiriboja mažosios tercijos intervalu. Būdinga melodijos slinktis žemyn, dūsavimo intonacija, laisva, beakcentė ritmo tėkmė.

Raudos ir verkavimai gyvavo esant konkrečioms žmonių gyvenimo sąlygoms. Dabar jos išnyko.

Vestuvių apeigos ir dainos. Kaip žinoma vestuvės visais laikais buvo didelė šventė. Tad ir vestuvinės dainos buvo pačios gražiausios, linksmiausios ir turiningiausios. Per vestuves turėdavo verkti tik viena jaunoji. Svarbiausi vestuvių momentai būdavo, piršlybos, mergvakaris, išvažiavimas pas jaunąjį, surąžtai ir atgrąžtai. Vestuvinėse dainose atsispindi nepaprastai švelnūs santykiai tarp šeimos narių. Gili meilė ir pagarba tėvams, broliams, seserims, vyro ir žmonos ištikimybė. Išlydint jaunąją iš namų būdavo dainuojamos raudos.

Lietuvių liaudies instrumentinė muzika

Liaudies dainos sudaro tik dalį tautos kūrybos. Kita dalis- tai muzika instrumentams. Daugelis jų kaip ir dainos atsirado labai seniai. Padarytos iš medžio įvairios dūdelės ar tuščiavidurės dėžės su ištemtomis žarnomis vietoj stygų,- tai muzikos instrumentų protėviai. Bėgant laikui instrumentai buvo tobulinami, gražinami, jais buvo galima išgauti vis daugiau įvairaus aukštumo garsų.

Liaudies muzikos instrumentai- tai instrumentai atėję iš kaimo pirklių. Lietuvoje iki šių dienų išlikę ir gana plačiai paplitę yra kanklės, birbynė, skudučiai, skrabalai, kelmas, daudytės, lamsdelis, ragai.

Vienas iš seniausiai atsiradusių muzikos instrumentų yra skudučiai. Tai medinis 10-30 cm ilgio vamzdelis, kurio vienas galas iš abiejų pusių nupjautas. Senovėje skudučius darydavo iš uosio. Vienu skudučiu galima išgauti tik vieną garsą. Todėl, norint ką nors pagroti, reikia kelių skirtingai skambančių skudučių. Šiais instrumentais paprastai grojama linksma muzika. Senovėje dažniausiai būdavo skudučiuojamos sutartinės. O kadangi sutartinės sutinkamos tik Šiaurės rytų Lietuvoje, tai ir seniausios žinios apie šį instrumentą yra susijusios su šiuo kraštu.

Kiti populiarūs lietuvių liaudies instrumentai buvo kanklės ir birbynė. Kanklės- tai grakšti medinė dėžė su metalinėmis stygomis. Grojama pirštais arba brauktuku. Liaudiškos kanklės turėjo 5,7 ar 12 stygų.šiandieninės kanklės turi 22-23 stygas. Panašius instrumentus į kankles turi ir latviai, estai, suomiai, rusai. Lietuvių tautosakoje ir senoviniuose raštuose kanklės minimos jau nuo XVI a.

Birbynė- tai pučiamasis instrumentas. Dabar tai medinis apie 30cm ilgi vamzdis su užmautu ant galo karvės ragu. Senovėje žmonės birbynę darydavo iš šiaudo arba žąsies plunksnos. Ja grodavo piemenys.

Dabar rečiau girdimi muzikos instrumentai yra skrabalai, kelmas ir daudytės. Skrabalai- tai mušamasis instrumentas. Jie kilę iš medinių barškalų, kuriuos rišdavo gyvuliams po kaklu, ganomiems miškingose vietose.dabar tai medinės dėžutės, pritvirtintos prie rėmo. Jas barbena medine lazdele. Prie skrabalų dabar paprastai pritvirtinamas ir kelmas. Jis sukurtas XX a. Viduryje. Tai medinis graižas, iš viršaus tarsi būgnas aptrauktas oda.

Daudytės ir ragai giminingi tuo, kad jais, kaip ir skudučiais, galima išgauti tik vieną garsą. Senovėje jais būdavo grojami įvairūs signalai, pvz. medžioklės, ganymo arba pašto. Keliais ragais arba daudytėmis būdavo grojamos sutartinės. Ragus dirbdavo iš gyvulių ragų, o vėliau iš medžio išlaikant medžio formą. Daudytė- tai 1,4-2,3m ilgio trimitas, apvyniotas beržo tošimi.
Apibendrinimas

Taigi liaudies muziką sudaro ne vien dainos, bet ir instrumentinė muzika. Taip pat mano manymu liaudies muzika nėra mano mėgiamas muzikos stilius, bet iš jos galima išgauti daug naujesnės ir įdomesnės muzikos. Kaip minėjau, liaudies muziką vartoja simfonijų kompozitoriai savo kūryboje. Ir vis dėl to esu įsitikinęs, jog kiekvienas tikras lietuvis turi žinoti apie savo, istoriją, tradicijas, tame tarpe ir liaudies muziką.

REFERATAS

Liaudies muzika

Karolis Liaudinskas 8b
Kaunas 2002

Literatūra: 1. Lietuvos tarybinė enciklopedija

2. „Muzikos literatūra“ – Vida Umbrasienė

Leave a Comment