Liaudies muzikos žanrai
Lietuvių liaudies dainos skirstomos į šiuos žanrus: lopšinė, vaikų, jaunimo, kalendorinės, vestuvinės, vaišių ir pasilinksminimų, darbo, karinės – istorinės, kovos už laisvę, raudos. Kai kurių žanrų dainos yra labai plataus turinio, todėl yra grupuojamos į dar kelias rūšis.
Lopšinės. Lopšinės dainuojamos migdant vaikus, todėl jų melodijos turi supimo ritmą. Lopšinių tekstuose daug vaikiškų garsų, liūliavimų, įvairių grožybinių žodelių, palyginimų su paukšteliais ir žvėreliais. Supdamas kūdikį mamos mąstydavo apie savo vaikų ateitį. Lopšinių melodijos daugiausia yra siauro diapazono. Lopšinių vertė yra ta, kad jo
Vaikų kūryba. Sudaro dainuojamosios skaičiuotės, paukščių balsų mėgdžiojimas, erzinimai, dainelės apie upę, gamtą ir gyvūniją, žaidimai.
Jaunimo dainos. Jaunimas dainavo įvairių žanrų dainas, tačiau pasilikęs vienas dainuodavo tai, kas arčiausia prie širdies. Tai buvo dainos apie meilę. Vakarais susirinkus buvo dainuojama ir šokama. Ypač buvo mėgstami rateliai: ,,Jurgelis“, „Aguonėlės“, „Malūnėlis“.
Dainos apie gamtą. Lietuviai nuo seno mylėjo gamtą ir kūrė dainas. Šį reiškinį sąlygojo pagoniškas lietuvių tikėjimas. Dainuodami apie gamtą lietuviai visados išvesdavo paraleles su žmogaus gyyyvenimu.
Kalendorinės dainos. Dainos apie metų laikus ir jų šventes vadinamos kalendorinėmis. Jos priklauso seniausiam lietuvių liaudies dainų žanrui. Lietuvių kalendorinėse dainose apdainuojami beveik visi metų laikai, tačiau ryškiausiai atsispindi žiemos ir vasaros laikotarpiai.
Advento ir Kalėdų dainos. Žiemos atėjimas, nuotakos, jaaaunikio rinkimasis, piršlybos, ruošimasis vestuvėm, senų metų išlydėjimas dominuoja Advento ir Kalėdų dainose. Advento dainos dažniausiai yra santūrios, jausmingos, išreiškiančios ilgų žiemos vakarų svajas. Tose dainose dažniausiai sutinkami žodeliai “leliumai“, “aleliumai“. Jie yra kilę iš žodžio leliuoti. Kalėdinės dainos labiau atspindi pačių Kalėdų šventes, todėl jų nuotaika įvairesnė – greta ramių, santūrių yra džiaugsmingų ir linksmų. Žodis “Kalėda“ yra būdingas Kalėdų dainoms. Jis atkeliavęs į Lietuvą dar iki krikščionybės laikų iš graikų ir romėnų. Kalėdų šventės Lietuvoje paplito dar pagonybės laikais ir buvo siejamos su gamtos reiškiniais. Šiuo metu lietuviškose Kalėdose susijungia pagonių ir krikščioniškos tradicijos. Nemažai advento ir Kalėdų dainų yra šokinės, tačiau jų choreografija labai paprasta, judesiai daugiau ritualiniai negu pramoginiai. Labiausiai Kalėdų laukdavo vaikai. Vaikai sugalvodavo visokiausių žaidimų ir daaainų, Senų dainų požymiai yra šie: siauras melodijos diapazonas, kintantis metras, neporinis taktų skaičius, senovinė dermė.
Pavasario ir vasaros dainos. Vasaros laukti lietuviai pradėdavo nuo Užgavėnių. Jų metu rogėmis važinėdavosi po laukus ir varydavo žiemą iš kiemo. Pagrindinis Užgavėnių patiekalas yra blynai. Po Užgavėnių prasidėdavo pasninkas ir tęsdavosi iki Velykų. Tas laikotarpis vadinasi Gavėnia. Gavėnios metu buvo draudžiama pramogauti arba garsiai dainuoti. Ypač liūdna didžioji savaitė. Velykos linksma pavasario šventė. Jų metu ypač buvo mėgiamos sūpuoklinės dainos. Jos turėdavo apeiginę prrrasmę. Jų ritmas buvo monotoniškas, atitinkantis sūpuoklių judėjimą, Per Velykas būdavo dainuojamos lalauninkų dainos. Lalauninkai būdavo daugiausiai vyrai, kurie keliaudavo iš kiemo į kiemą, dainuodavo po langais ir prašydavo velykinių gėrybių.
Balandžio 23 dieną būdavo švenčiamos Jurginės – gyvulių šventė. Ūkininkai pirmą kartą išvarydavo gyvulius į laukus. Juos šventindavo žolėmis, raliuodavo. Piemenys prašydavo šv. Jurgio, kad greičiau ateitų pavasaris.
Praėjus 7 savaitėms nuo Velykų būdavo švenčiamos sekminės. Tai buvo gamtos ir augmenijos sužaliavimo šventė. Žmonės puošdavo savo namus berželio šakomis. Per sekmines ūkininkai apeidavo laukus ir dainuodavo parugines dainas. Pati didžiausia vasaros šventė – Joninės. Ji švenčiama birželio 24 dieną. Dar vadinama rasos švente.arba kupolinėmis. Joninių naktį buvo renkamos vaistažolės ir ieškomas paparčio žiedas. Tą naktį buvo deginami laužai, per juos šokinėjama, taip pat plukdomi vandeniu gėlių vainikai.
Vestuvinės dainos. Vestuvės – iškiliausia šeimos šventė. Nuo seniausių laikų jos buvo švenčiamos laikantis daugybės liaudies papročių. Pagrindinė vestuvių veikėja – nuotaka. Aplink ją sukosi visas veiksmas. Vestuvinės dainos yra pats gausiausias žanras visose Lietuvos regionuose. Tai yra todėl, kad vestuvėse buvo apdainuojamas kiekvienas apeigų elementas: piršlybos, sutartuvės, sužadėtuvės, kvietimas į vestuves, mergvakaris, nuotakos ruošimas jungtuvėms, jaunikio pulko atvykimas, nuotakos atsisveikinimas išleidžiant į jungtuves, vestuvių puota, pirmaryčių iškilmės, piršlio „korimas“, išvažiavimas pas jaunąjį.
Darbo dainos. Darbo dainų kaip ir vestuvinių yra daug ir įvairių. Jos buvo dainuojamos tiek dirbant, tiek ilsintis. Tai priklausydavo nuo pobūdžio. Jei darbas būdavo labai nuobodus, pvz., malimas, skalbimas, tuomet būdavo dainuojama dirbant. Tarp populiariausių darbo dainų ypač Žemaitijoje ir Aukštaitijoje yra šienapjūtės dainos. Jų melodijos plačios, pritaikytos dainuoti lauke būriu, jose dažniausiai būdavo dainuojama apie dalgelį, ir bernelį, apie greblelį ir mergelę. Šienapjūtės dainas galima atskirti ir pagal dažnai pasikartojančių žodelių „valio“, „valioj“. Dzūkijoje šienapjūtės dainos nebuvo populiarios, čia buvo dainuojamos rugiapjūtės dainos. Jas daugiausia kūrė moterys, pjaudamos rugius pjautuvais. Viena iš populiaresnių ir seniausių rugiapjūtės dainų yra „Bėkit bareliai“. Ją labai mėgo M.K.Čiurlionis ir naudojo savo kūryboje.
Karinės – istorinės dainos. Jau nuo XIII a. Lietuvoje buvo dainuojamos šios dainos. Jas kūrė vaidilos, apdainuodami kunigaikščių žygdarbius. Buvo paplitusios pasakomojo pobūdžio dainos – baladės. Viena seniausių dainų, siekianti net kryžiuočių laikus yra „Oi, lekia, lekia gulbių pulkelis“, kurią vėliau harmonizavo M.K.Čiurlionis. Daug dainų buvo kuriama per sukilimus, Lietuvos okupacijų metais. Karines – istorines dainas dainavo Lietuvos partizanai ir tremtiniai. Pagrindinė tų dainų tema buvo laisvės tema.
Raudos ir giesmės. Raudos yra vienas seniausių lietuvių liaudies dainų žanrų. Jų yra dvi rūšys – laidotuvių ir vestuvinių. Raudų melodijų diapazonas yra labai siauras. Vyravo tik verkimo intonacijos. Ypač buvo prasmingi raudų žodžiai. Mirusieji buvo lyginami su medeliais ir paukšteliais. Egzistavo specialios raudotojos, kurios raudodavo už atlyginimą. Pas vestuvinių dainų raudotojas eidavo mokytis ir būsimos nuotakos, kad vestuvėse neapsijuoktų. Pradėjus plisti krikščionybei raudas palaipsniui ėmė keisti giesmės. Žemaičių giesmės buvo vadinamos kalnai. Giesmes kūrė įvairūs lietuvių kompozitoriai. Paplitusios jos tapdavo liaudies giesmėmis.