Liudvigas van Bethovenas (krikštytas 1770.XII.17 Bonoje – m. 1827.III.26 Vienoje, vokiečių kompozitorius, pianistas. Paskutinysis Vienos klacitistas, flamandų kilmės. Augo muzikų šeimoje (senelis buvo Bonos kurfiursto rūmų kapelos vadovas, tėvas rūmų dainininkas); vaikystėje išmoko groti klavesinu, vargonais, smuiku, altu ir fleita. 1778 pirmą kartą viešai skambino klavesinu. Nuo 1780 mokėsi pas kompozitorių Ch. G. Nėfę. Nuo 1782 Bonos kurfiusto rūmų kapelos vargonininko padėjėjas, nuo 1784 šios kapelos vargonininkas (nuo 1789 dar ir altistas). 1782 paskelbė pirmą kūrinį. 1789 Bonos un-te klausė filos paskaitų. 1792 apsigyveno Vienoje, mokėsi pas J. Haidną, J. Albrechtsbergerį, J. Šenką, A. Saljerį. Surengė klavyro muzikos koncertų Vienoje, Prahoje, Dresdene. Berlyne. 1797 pradėjo silpnėti Liudvigo klausa, 1818 jis visai apkurto. Bethoveno pasaulėžiūra susiformavo veikiama Prancūzijos revoliucijos idėjų. Dramatizmo kupina, gyvenimo konfliktus, laisvės kovų herojika, humanistinius idealus atspindi jo kūryba savo verte prilygsta to laikotarpio klasikiniai filosofijai ir lit-rai; jai turėjo poveikio revoliucijos laikotarpio muzika, J. Haidno ir V. A. Mocarto kūryba. Liudvigas atnaujino harmoniją (praturtinta funkcinė sistema, spalvingos moduliacijos), išplėtojo sonatos formą. Kūrinių melodikai būdinga ryškus reljefingumas, sąsajos vokiečių ir kitų tautų muz. Folkloru. Ritmika veržli (gausu punktyrinių figūrų, sikopių). Paskutiniausiais gyvenimo metais Bethoveno kūryboje atsirado romantizmui būdingų bruožų. Reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro instrumentinė muzika, ypač 9 simfonijos. Liudvigas van Bethovenas sukūrė naujo tipo – herojinį dramatinį – simfonozmą, pagrystą didelėmis emocijomis, dialektišku konfliktų plėtojimu. Savitai traktavo simfoninį sonatinį ciklą, kiekvieną jo dalį laikydamas instrumentinės dramos grandimi. Jo kūrybos viršūnė – monumentalios herojinės simfonijos (III „Herojinė“ – 1803; V – 1808; IX – 1824, finale pirmą kartą simfonijoje greta orkestro dainuoja solistai ir chorai, F. Šilerio odės „Džiaugsmui“. Kitos simfonijos (I – 1800; II – 1802; IV – 1806; VI „Pastoralinė“ – 1808; VII ir VIII – 1812) daugiausia lyrinio pobūdžio, nuotaikingos, susijiusios su buitine ir gamtine tematika. Jis praturtino instrumentinį koncertą (5 koncertai fortepijonui ir orkestrui, 1795-1809; koncertas smuikui ir orkestrui, 1806), išplėsdamas instrumentų technines galimybes. Styginiai kvartetai (jų 16, 1798-1826) turi monumentalumo bruožą, dinamiški, simfonozuoti (Nr. 7-9 vadinami kvartinėmis simfonojomis). Būdingiausius Liudvigo stiliaus bruožus (herojinė patetika, filos, susimąstymas, intymus lyriškumas, nuotaikingas gėrėjimasis gamta) ryžkiai atspindi kūriniai fortepijonui, ypač 32 sonatos (Nr. 8 „Patetinė“ – 1799; Nr. 14 „Mėnesienos“ – 1801; Nr. 21 „Aurora“ – 1804; Nr. 23 „Appassionata“ – 1804; Nr. 29 – 1818; Nr. 31 – 1821; Nr. 32 – 1822). Bethovenas vienas pirmųjų pradėjo simfonizuoti operą („Fidelijus“, 1805), sukūrė pirmąjį vokalinį ciklą („Tolimajai mylimajai“, 1816). Kiti kūriniai: baletas „Prometėjo tvariniai“ (1801), oratorija „Kristus Alyvų kalne“ (1803), mišios (C-dur, 1807; Missa solemnis, 1823), uvertiūras (sukurtos daugiausia dramos spektakliams; reikšmingiausios: „Koriolanas“, 1807, „Leonora“ Nr. 3, 1806 ir „Egmontas“, 1810), 3 fortepijononiai kvartetai, 4 styginiai ir 7 fortepijoniniai trio, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui (Nr. 5 – 1801; Nr. 9 „Kroicerio“ – 1803), 5 sonatos violančelei ir fortepijonui, 22 variacijų ciklai, bagatelės, šokiai, dainos.
Harmonozavo įvairių tautų liaudies dainų. Bethoveno kūryba turėjo įtakos F. Šūbertui, R. Šūmanui, J. Bramsui, A. Brukneriui, D. Šostakovičiui. Ją tyrinėjo G. Notebomas, T. Frimelis, A. Tajeris, H. Rymanas, G. Grovas, P. Bekeris, R. Rolanas. Jo kūriniai išleisti 1864-67 Leipcige, nuo 1960 leidžiami Bonoje. 1927 Bonoje įsteigtas Bethoveno archyvas. Nuo 1931 Bonoje rengiami jo kamerinės muzikos festivaliai, jo šventės.