Kompozitorius Bachas

Muzikos erdvė – tyla. Muzika ateina į tylą. Išnyksta jos „skambanti forma“ – ir ji išnyksta kaip toji etruskų gražuolės mumija, kuri nuo šviesos ir oro virto dulkėmis, liko tik jos prisiminimas.
Prieš keturis šimtus metų, mažame Tiuringijos miestelyje gyveno valstiečių kilmės kepėjas Feitas Bachas. Bachų šeimos legendoje pasakojama, kad tai buvęs neturtingas, darbštus ir geras žmogus, turėjęs vieną aistrą – muziką.
Feito Bacho meilę muzikai paveldėjo jo sūnūs, anūkai, proanūkiai, proproanūkiai. Veik visi jie tapo muzikantais. Ieškodami darbo, jie keliavo po įvairius miestus ir išsisklaidė poo visą Vokietiją, o kiti atsidūrė toli už jos ribų.
Bachų giminėje nebuvo nei turtuolių, nei tinginių. Jie atkakliu darbu skibdavosi sau kelią gyvenime.
Kartą per metus į vieno kurio labiausiai gerbiamo Bacho namus suvažiuodavo visa giminė. Kiekvienas toks susitikimas virsdavo muzikine švente: susirinkę jie dainuodavo liaudies dainas, grodavo įvairiais instrumentais, juokaudavo. Štai taip gyveno Bachai.
1685 metais nedideliame Tiuringijos miestelyje – Eirenache gimė Jochanas Sebastianas Bachas – tas pats, kuriam buvo lemta tapti didžiuoju kompozitorium.
Bacho vaikystė buvo sunki: tėvo padedamas, jis vos spėjo pramokti muzikos, o deevynerių metų liko visiškas našlaitis. Jis turėjo pats pelnytis sau duoną. Jį auklėjo vyresnysis brolis – siaurų pažiūrų žmogus, neįvertinęs berniuko gabumų. Vyresnysis brolis Christofas buvo bažnytinės mokyklos giedojimo mokytojas. Jis vienintelis mokė Sebastijaną muzikos, bet Christofas nepajėgė įvertinti nepaprastą savo ja

aunesniojo brolio muzikinių gabumų. Christofas uždraudė jam net į rankas paimti garsiųjų kompozitorių kūrinius, manydamas, kad berniūkščiui visa tai nereikalinga. Sebastijanas ėmė naktimis, slapta, persirašinėti į savo sąsiuvinį gaidas. Šis darbas truko beveik pusę metų. Berniukas susigadino akis, bet buvo laimingas, matydamas, kad darbas artėja į pabaigą. Ir štai kartą įvyko tai, ko jis labiausiai bijojo – naktį, prie gaidų sąsiuvinio jį užklupo Christofas. Nebegelbėjo jokie berniuko prašymai: nepermaldaujamas auklėtojas atėmė sąsiuvinį, ir jį atgauti Johanui Bachui pavyko tik po daugelio metų, jau broliui mirus.
Norėdamas kuo daugiau žinoti ir gyventi savarankiškai Bachas paliko brolio namus.
Besimokydamas licėjuje, penkiolikmetis Sebastijanas stojo tarnybon. Jis turėjo gražų balsą, puikiai grojo smuiku, vargonais ir klavesinu, todėl Liudenburgo miesto vienuolyno mokykla jį noriai priėmė vyresniuoju choristu.
Dabar Sebastijanui nebegrėsė nuolatiniai brolio paamokymai. Vienuolyne jis užtiko puikią biblioteką, kurioje buvo daugybė įdomių to meto kompozitorių kūrinių. Svajonė išsipildė – jaunuolis ėmėsi studijuoti muziką. Liudenburgo vienuolyno biblioteka buvo pirmasis muzikinis Bacho universitetas.
Baigęs licėjų, Bachas turėjo teisę stoti į universitetą. Bet argi jis galėjo svajoti apie mokslą, kada reikėjo rūpintis duonos kąsniu?
Tais laikais visi Vokietijos muzikantai turėdavo tik dvi galimybes: arba tarnauti kuriam nors garsiam didikui, arba dirbti bažnyčioje.
Baigęs Liudenburgo gimnaziją, jis atvyko į Vamarą ir grojo smuiku kunigaikščio kapeloje, o po metų pradėjo vargoninkauti nedideliame Arnštadto mi
ieste.
Vargoninko pareigos buvo nesunkios: reikėjo mokėti groti choralą, repetuoti su choru ir akompanuoti pamaldoms. Tačiau vienodas darbas Johanui Sabastijanui Bachui įgryso, ir jis, paprašęs atostugų, pėsčias iškeliavo į Liubetą, norėdamas pasiklausyti įžymiausio yo meto vargonininko Didricho Bukstehudės, pasimokyti. Kai jis grįžo namo, prasidėjo nesutarimai su bažnytininkais – jis nemėgo pataikauti bažnytinei vyresnybei, o turtingų užtarėjų neturėjo. Be to, jo kūriniai buvo tokie gyvi ir ryškūs, kad labiau panašėjo į liaudės dainas, negu į bažnytine muziką. Taip pai jį kaltino, kad jis groja per ilgai arba per trumpai, o kartą per pamokslą nusileidęs į vyno rūsį. Nenorėdamas nusižeminti bažnyčios „galvoms‘‘, Bachas turėjo nuolat kesti tarnybas, važinėti iš vieno miesto į kitą. Bachas paliko Arnštadtą ir grįžo į Veimarą. Čia, hercogo kapeloje, galimybės kurti buvo didesnės ir įvairesnės: Bachas tapo kapelmeisterio padėjėjiu, o kartu vargoningavo. Veimere jis parašė geriausius savo kūrinius vargonams.
Bacho virtuozo šlovė netrukus pasklido po visą Vokietiją. Jis buvo kviečiamas į įvairius miestus išbandyti naujų vargonų, pagroti ir improvizuoti. Vienos tokios išvykos metu Dresdene kompozitoriui buvo pasiulyta dalyvauti varžybose su žinomu vargoninkų ir klavišistu L. Maršalu. Bachas sutiko, tačiau Maršanas pasiklausęs varžovo grojimo, skubiai išvyko iš miesto, bijodamas, kad netektų pralaimėti. Ir iš tiesų Bachas kaip vargoninkas neturėjo sau lygių.
Ir štai 1717 metais Johanas Sabastijanas Bachas su šeima at
tvyko į Keteną. Mėgatamiausio instrumento – vargonų – arti nebuvo, todėl pagrindinį dėmesį kompozitorius skyrė klavišinių, vokalinei instrumentinei muzikai. Ilgiausiai ir reikšmingiausias Bacho gyvenimo ir kūrybos laikotarpis susijęs su Leipceigu, kur nuo 1727 metų iki pat mirties jis dirbo švento Tomo bažnyčios kantoriumi. Leipcigas nuo seno garsėjo kaip vokiečių kultūros centras; jame buvo uniersitetas, stambi knygų leidimo pramonė, gyveno daug menininkų, muzikų. Perspektyva dirbti šiame mieste viliojo Bachą, todėl jis sutiko su pasiūlytomis nelabai palankiomis sąlygomis: už menką atlyginimą kompozitorius turėjo vargoninkauti ir vadovauti berniukų chorui, mokyti juos groti įvairiais instrumentais.

Leipcige Bachas parašė brandžiausius kūrinius. Beveik kiekvieno sekmadienio pamaldoms iš jo reikalaudavo naujos kantatos. Pjeses muzikavimui namie Bachas atlikdavo kartu su žmona, dukterimi (turėjusiomis gerus balsus) ir sūnumis.
Nors Bachas daugiausia rašė bažnytinę muzika jo kūriniai nėra šalti, negyvi, nutolę nuo gyvenimo negandų bei džiaugsmų. Ne, jie kupini pačių įvairiausių žmogiškų jausmų. Didis menininkas Bachas kūrė ne šiaip sau maldų foną ar giesmių akompamentus, jo kūryba – tai gilus pačių svarbiausių būties klausimų apmąstymai.
Žmonės girdėdami bažnyčioje Bacho muziką, jau nebegalėdavo kreiptis įprastai, tiek sykiu kartotais žodžiais į nežinomąjį dievą – jie pradėdavo galvoti. Muzika jiems sukeldavo savas, žemiškas mintis apie kažkokį kitą – asmenį, žemišką gyvenimą, jo muzika žadino tyrius, šviesius, kilnius, bet žemiškus jausmus.
1717 m. Bachas atvykęs į
Keteną ir jam nepasitaikė arti vargonų, todėl pagrindinį dėmesį kompozitorius skyrė klavesinui, vokalui ir orkestrinei muzikai ir čia jis parašo „Gerai temperuoto klavyro“ I temą, siuitas klavesinui, sonatas smuikui solo ir šešis „Bradenburgo koncertus“. Atvykęs į Leipcigą Bachas parašo brandžiausius savo kūrinius „Gerai temperuoto klavyro“ II temą, „Itališkąjį koncertą“ ir „Goldbergo variaujas“ ir daug kitų kūrinių.
Daugelis čia minimų kūrinių šiandien laikomi šedevrais, o tuo metu nebuvo suprasti, neturėjo pasisekimo ir nebuvo atspausdinti. Dėl to paskutiniaisiais gyvenimo metais Bachas tarsi užsidarė savyje, pasitraukė nuo visuomeninio gyvenimo ir tada parašytas kūrinys „Fugos menas“. Tai didžiulis polifoninis ciklas. Paskutinios – Penkioliktosios – fugos rankraštyje sūnaus Filipo Emanuelio ranka įrašyta: „Kurdamas šią fugą, kurigi yra šalutinė tema B-A-C-H, autorius mirė.
„Fugos meną“ J.S. Bachas ėmėsi kurti, būdamas 64 metų. Pagal sumanymą šitas darbas turėjo būti pagalbinė priemonė, mokantis fugos rašymo gudrybių. Kompoziorius norėjo sukurti polifoninio meno pavyzdį, savotišką „hontrapunkto mokyklą“. „Fugos meną“ sudaro 15 fugų ir keturi kanonai, parašyti viena tema. Šis darbas kelis kartus nutrūko.
„Fugos menas“ prasideda kelių taktų tema. Toji tema, kurioje tarsi „suprogramuotas“ visas „Fugos menas“, atrodo netgi nelabai įdomi. Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau imi justi jos nepaprastumą: ji kaskart vis labiaus įtraukia į savo tėkmę, ir jos begalinėje kaitoje, įvairiausioje transformacijoje, naujuose pavidaluose, paskutiniame kontrapunkte, paskutinėse gaidose pajunti, kokia ji iš tikrųjų ir kas joje slypi.
Pirmosios keturios fugos yra nesudėtingos formos: jos lyg prieaugis, lyg šio monumentalaus statinio portalas. Penktoje, šeštoje ir septintoje fugose polifoninio perdirbimo būdai jau sudėtingesni. Septintoje yra visi galimi kontrapunktiniai temos pakeitimų variantai. Toliau dvigubos ir trigubos fugos – ciklo kulminacija, jo viršūnė, „centrinis kupolas“.
Šis kūrinys turėjo didaktinę, mokomąją paskirtį. Jo autorius fugas rašė kaip partitūrą, nenurodęs, kokias instrumentais jas atlikti, todėl šiandien koncertinėse estradose jis grojamas ir vargonais, ir fortepijonu, įtraukiamas ir į styginių kvartetų, ir į kamerinių orkestrų repertuarą.
„Fugos meno“ kūrimo metu, darbas kelis kartus nutrūko: 1750 metų pradžioje kompozitoriui buvo padaryta akių operacija, o po kurio laiko, nesulaikomai silpstant regėjimui, – ir antroji. Po jos J.S. Bachas visiškai apako ir paskutiniuosius kontrapunktus jau rašė, diktuodamas artimiesiems.
.Pro užtemdytus langus į kompozitoriaus kambarius nebeprasiskverbia gatvės triukšmas, monotoniška kasdienybė. Apakęs Bachas, ankstesnėje muzikoje įkūnijęs stiprius jutimus, dabar girdi dangaus kūnų harmoniją. Ten – plačiame pasaulyje – liko kančia ir aistros, o į jo muziką atėjo ramybė ir praskraidėjimas.
Tai buvo paskutinis Johano Sebastiano Bacho džiaugsmas.
J.S. Bacho mirtis – 1750 m. liepos 28d. – nesukėlė platesnio atgarsio. Jo kapas buvo užmirštas, o žmona liko gyventi skurde.
Praėjus keliems mėnesiams po tėvo mirties, jo sūnūs išleido „Fugos meną“. Leidinys kainavo 4 talerius. Tačiau pirkėjų nedaug atsirado. Surinktų negausių lėšų netgi nepakako spausdinimo išlaidoms. Nusivylęs Filipas Emanuelis pardavė lentas, ant kurių buvo išgraviruotas paskutinis tėvo kūrinys.
Bachą amžininkai gyrė, bet jo muziką grojo mažai.
Po J.S. Bacho mirties buvo pradėti spausdinti kai kurie jo kūriniai, o taip pat darbai, nagrinėjantys jo kūrybą. Sebastijano Bacho mokiniai ir jo talento gerbėjai pasirūpino, kad žmonės neužmirštų jo kūrinių.
Ir štai atėjo ta diena, kad Bacho muzika tarytum atgimė. Tai buvo Berlyne, 1829 m. Vadovaujama garsaus vokiečių muzikanto, karšto Bacho muzikos propaguotojo kompozitoriaus Felikso Mendelsono – Bartoldžio, Berlyno giedojimo akademija paruošė ir atliko vieną sudėtingiausių, bet kartu ir vieną įžymiausių Bacho kūrinių „Pasiją pagal Matą“.
Nuo tos dienos prasidėjo pergalingas Bacho muzikos žygis per pasaulį. Nemažą Bacho gerbėjų bei draugų buvo ir Rusijoje. Didysis Glinka daugelį jo kūrinių mokėjo atmintinai, juos tyrinėjo ir jais žavėjosi. 1834metais Rusijoje išėjo V. Odojevskio apysaka „Sebastijanas Bachas“. „Man – rašė Odojevskis, – Bachas buvo kone pirmoji knyga, iš kurios aš mokiausi muzikos, ir didžiąją šios knygos dalį mokėjau atmintinai.“
Apie tai, kokios nepaprastai gilios Bacho muzikos mintys, kokios be galo įvairios formos, kokia neišsemiama jos melodija ir harmonija, kokia ji gyvybinga ir liaudiška, karštai rašė žinomas rusų kompozitorius ir muzikos kritikas A. Serovas.
Musorgskis, Borodinas, Rimskis – Korskovas, Čaikovskis, Rachmaninovas – visi vertino Bacho muzikos nuoširdumą, paprastumą, žmogiškumą ir tautinį savitumą.
1850 metais J.S. Bacho tėvynėje susikūrė Bacho draugija. Atsirado entuziastų, kurie, nepaisydami lėšų stokos ir kitų sunkumų, pradėjo leisti pilną Bacho kūrinių rinkinį. 1900 metais išėjo paskutinysis 46–asis, jo kūrinių tomas.

Johaną Sebastijaną Bachą amžininkai gyrė, bet jo muziką grojo mažai. Toks buvo laikas. „Muzikoje buvo tiesiami nauji keliai, kurie vedė tolyn nuo fugos meno. Nauja kryptis nebepripažino polifonijos, kaip tikro muzikos gyvybingumo šaltinio“.
Mūsų laikais Bacho muziką galima išgirsti labai dažnai. Bacho vardas tariamas greta didžiausių ir populiariausių praeities kompozitorių vardų.
„Ne Upelis! – Jūra turi būti jo vardas.” Taip apie Bachą yra pasakęs Bethovenas.

Leave a Comment