klasicizmas mene

Tema: Klasicizmas mene
Dorinė tema: „Žmogus yra gimęs laisvas“ (Ž. Ž. Ruso).
Tikslas: Supažindinti vaikus su klasicizmo epochos pagrindiniais bruožais bei meno raida. Gilinti laisvės – tiek asmeninės, tiek pilietinės – suvokimą bei troškimą.

Pamokos konspektas

Muzikos klausymas:
W. A. Mocartas. Uvertiura iš operos „Figaro vedybos“ (fragmentas).
Kokiu žodžiu galėtumėte apibūdinti skambančią muziką? (veržli, lengva, energinga, skambi, harmoninga.) Tokiais žodžiais galėtume apibūdinti klasicizmo epochos meną.

Naujos medžiagos dėstymas:
Klasicizmas (lot. Classicus – pavyzdinis), kaip meno stilius susiformavo jau 17a. Prancūzijoje. Jis reiškėsi literatūroje, architektūroje, tapyboje, teatre, o nuo amžiaus antrosios puusės ir prancūzų muzikoje. 17a. Vėlesnis – nuo 18a. iki 19a. vid. šimtmetis dažnai vadinamas – Švietimo epocha. Racionalistinis klasicizmo kūrybos metodas buvo reakcija prieš baroką. Klasicizmo formavimuisi turėjo įtakos Renesanso tradicijos, padidėjęs domėjimasis antikos menu. Daugeliu atveju klasicizmas atitiko centralizuotos nacionalinės valstybės (absoliučios monarchijos) interesus, reiškė feodalinės visuomenės idealus ir estetinius poreikius. 18a. klasicizmas buvo susijęs su Švietimo ideologija, kova prieš klerikalizmą. Klasicizmo menininkai, sekdami antikinio meno pavyzdžiais, skelbė nacionalinės valstybės stiprinimo idėją, aukštino pilietinę pareigą, visuomeniškumą, propagavo proto kultą (R. Deekarto racionalistinės filosofijos įtaka), siekė idealios harmonijos, absoliutaus grožio, universalios tiesos, racionalaus tobulumo. Pastangos sukurti apibendrintą, logiškai išprotautą harmoningą idealą kreipė klasicistus į abstrakčią idealizaciją, atitrūkimą nuo tikrovės ir kasdienybės. Be to, juos varžė klasicizmo teoretikų nustatyti kanonai, griežta vadinamųjų aukštųjų ir

r žemųjų žanrų reglamentacija.

Didelės reikšmės klasicizmo estetikos atsiradimui turėjo tuometinė politinė ir ekonominė situacija. Iš amatininkiškos rankinės gamybos pereinama prie mašininės, ir 1771 metais atsiranda pirmasis fabrikas pasaulyje. Italijoje kyla nacionalinio išsivadavimo judėjimas – risordžimento, o Vokietijoje – nacionalinės kultūros sąjūdis „Audra ir veržimasis“.

18a. Europos visuomenės gyvenimui, kultūrai ir estetinėms pažiūroms didžiulę įtaką daro mokslo ir technikos raida. Matematika tampa profesija, o chemija, biologija, geologija – svarbiausiais gamtos mokslais. Keičiasi žmonių mąstymas: tai, kas iki tol buvo laikoma duota iš aukščiau, nesuvokiama ir nekintama, dabar analizuojama protu, suvokiama kaip tikrovė, kuri vystosi kinta ir yra prieštaringa. Mokslai atrodo gražiausiais žmogaus proto veiklos kūriniais. Taigi nusilenkiama prieš protą ir proto žmogų. Vis labiau paisoma jo kilmės, dorumo, grožio. Vardan proto nustelbiama fantazija, jausmai, intuicija. Tiikima, kad protas ir mokslai gali sutvarkyti visuomenės ir žmogaus gyvenimą. Todėl reikia šviesti visuomenę ir valdovus. Švietėjai siekia pažinti pasaulį racionaliai ir organizuoti visuomenės gyvenimą, pasitelkiant mokslą ir visuomenės švietimą.

Architektūra. Klasicizmo laikotarpiu miestuose buvo kuriamas taisyklingas gatvių tinklas, didelės atviros aikštės, susijungiančios su gatvėmis arba krantinėmis, dideli visuomeninių pastatų, rūmų ansambliai su taisyklingo (vėliau laisvo) planavimo sodais ir parkais. Pastatų monumentalumą pabrėžė taisyklingos linijos ir plokštumos, simetrinis išplanavimas, saikingas dekoras, išryškinantis bendrą pastato erdvinę struktūrą. Buvo statomi daugiausia ce

entriško arba stačiakampio plano pastatai (rūmai, triumfo arkos, vilos), atsirado naujo tipo pastatų (mokyklų, teatrų, ligoninių, prekybos namų).
Klasicizmo apraiškų atsirado 16a. pabaigoje Italijoje. Kaip savarankiškas architektūros stilius, klasicizmas susiformavo 17a. Prancūzijoje. Prancūzų architektūroje imta naudoti geometrinių formų planus, simetrinę kompoziciją, tiesiomis linijomis skaidytas plokštumas. 17a. pab. sukurtas didžiulis Versalio ansamblis, kurio architektūroje susipynė klasicizmo ir baroko bruožai.
18a. II pus. Prancūzijoje paplito nauja klasicizmo atmaina, vad. šviečiamasis klasicizmas, akcentavęs demokratines antikinio meno tendencijas. Taisyklingas schemas pakeitė laisvas planavimas, atsisakyta didžiulių ansamblių, labiau domimasi interjeru. Pastatyta monumentalių visuomeninių (nacionalinė muzikos akademija) ir kulto pastatų (šv. Genovaitės bažnyčia Paryžiuje, vėliau rekonstruota į Panteoną), rūmų ir vilų su klasicistiniais interjerais, įrengta aikščių. Prancūzijos didžiosios revoliucijos laikotarpiu architektūroje buvo siekiama maksimalaus paprastumo ir aiškumo. Prancūzijoje ėmė plisti didinga ir puošni ampyro architektūra ( Vandomo kolona, Triumfo arka), turėjusi įtakos kitų Europos šalių architektūrai.
D. Britanijoje statomi gyv. namai su klasicistiniais interjerais, įrengiami laisvo planavimo vad. angliškieji parkai. Kai kuriuose pastatuose (Anglijos bankas) ryškūs ampyro bruožai. Racionalizmas ir monumentalumas būdingas Vokietijos klasicistinei architektūrai (Brandeburgo vartai Berlyne, Berlyno dramos teatras ir senasis muziejus). 18a. – 19a. pradžioje klasicizmas plito daugelyje Europos šalių (Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje)- Mokslų akademija Atėnuose, Rusijoje (Kazanės katedra, Kunigaikščio Vladimiro katedra), Lietuvoje (Vilniaus arkikatedra bazilika, Kauno įgulos ba
ažnyčia – Soboras) ir JAV, įgydamas savitų vietinių bruožų.

Klasicizmo dailėje siekta tikslaus žanrinio apibrėžtumo, minties ir meninės išraiškos priemonių vienovės, laikytasi nustatytų kompozicijos principų, griežtos žanrų hierarchijos (aukštieji žanrai – istorinės, mitologinės, religinės kompozicijos; žemieji – portretas, peizažas, natiurmortas). Pilietiškumo idėjas reiškianti asmenybė buvo svarbiausia dailės tema. Kultivuota daugiausia tapyba, skulptūra, taikomosios dailės dekoratyviniai dirbiniai. Tapybai būdinga tikslus piešinys, toninis modeliavimas, lygus potėpis, lokalių spalvų deriniai; skulptūrai – žmogaus kūno (dažnai nuogo) grožio, silueto pabrėžimas, lygus modeliavimas. Vėliau dailė susijo su švietėjų idėjomis; buvo stengiamasi vaizduoti žmogaus idealą, atsirado realizmo elementų, paprastumo. Sukurta reprezentacinių portretų, akademinių teminių kompozicijų, skulptūrų grupių ir antkapių, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbinių.

Klasicizmo literatūros estetiniai principai nuosekliausiai buvo išdėstyti N. Bualo traktate „Poezijos menas“. Klasicizmo literatūros kūriniams būdinga pilietinės pareigos, visuomeniškumo aukštinimas, monumentalūs ir vienpusiški personažai, didaktiškumas, griežta žanrų ir stiliaus reglamentacija. Aukštuosiuose žanruose (tragedijoje, epinėje, didaktinėje arba aprašomojoje poemoje, odėje, literatūriniame laiške, himne, elegijoje) vartotas aukštasis stilius – aforistinė, intelektualinė sąvokinė, bet kartu puošni, patetiška , oratorinė kalba, artima aristokratų salonų kalbai. Žemuosiuose žanruose (komedijoje, pasakėčioje, eiliuotoje satyroje) vartotas žemasis stilius – liaudies šnekamoji kalba. Klasicizmo teoretikai reikalavo darnios, griežtos kūrinio kompozicijos, tikslaus žanrinio apibrėžtumo, stilistinio vienalytiškumo. Bręstant Prancūzijos didžiajai revoliucijai, klasicizmas ėmė diferencijuotis: perėjo į aristokratinių tendencijų rokoką ir demokratinių tendencijų šviečiamąjį kl

lasicizmą, bei šviečiamąjį realizmą.
18a. pirmoj pusėj kyla nepaprastas susidomėjimas mokslais. Aktyviausiai skleisti mokslo pasiekimus ir svarbą imasi žymiausieji prancūzų filosofai, mąstytojai, visuomenininkai – Ž. d‘Amberas, K. Helvecijus, Ž. Ž. Ruso, Volteras. Į priekį vedami Didro, jie imasi kurti pirmąją pasaulyje „Enciklopediją, arba Aiškinamąjį mokslų, menų ir amatų žodyną“. Šio veikalo idėjos ir principai turėjo didelę įtaką daugeliui vėlesnių Europos enciklopedijų.
Šviečiamosios literatūros kūriniams būdinga etinių ir visuomeninių normų teigimas ir piktinimasis tų normų pažeidimais, didaktizmo ir publicistiškumo bruožai. Rašytojai švietėjai tikėjo literatūros poveikiu tikrovei, stengėsi literatūros kūriniais prisidėti prie visuomenės pertvarkymo. Jie sukūrė filosofinės publicistinės apysakos, didaktinio publicistinio esė, miestelėnų dramos žanrus, plėtojo buitinio, šeimos, satyrinio ir auklėjamojo romano, satyrinio apsakymo, pasakėčios, odės žanrus. Romanuose ir dramose iškilo naujo tipo herojus – savo teises ginantis nekilmingas miestelėnas.

Muzikos klausymo nuostata:
18a. prancūzų mąstytojai D. Didro, K. Helvecijus, Volteras karščiausiai smerkia religinį fanatizmą, kritikuoja bažnyčią, atmeta net paties Dievo, pasaulio sutvėrimo ir sielos nemirtingumo idėjas. Tos krypties vadas – Volteras, savo plunksna valdęs visa Europą, bendravęs su didžiausiais monarchais, parašo draugams „Sutriuškinti niekšę“ (bažnyčią). Šie du žodžiai tampa amžiaus I pusės šūkiu. Religijoje įsigali Anglijoj kilęs deizmas, kuris pripažįsta Dievą, kaip beasmenį pasaulio sutvėrėją – nes protas juk reikalauja, kad viskas turėtų priežastį, – bet atmeta Apreiškimą ir Bažnyčios mokslą apie Dievą. Skelbiama minties ir tikėjimo laisvė.
Tačiau absoliutizmas nė nemano trauktis ir Liudviką XV 1774 m. keičia Liudvikas XVI, kai įsitikinama, kad materializmas ir švietimas neatneša laukiamų permainų, 18 a. II pusėje kyla naujos mąstymo tendencijos. Jei amžiaus pirmoje pusėje Europą apskriejo Voltero šūkis „Sutriuškinkim niekšę“, tai antroje pusėje europiečių protus užvaldė kito prancūzo, Ženevos laikrodininko sūnaus, Ž. Ž. Ruso balsas: „Žmogus yra gimęs laisvas“. Tačiau monarchai prievarta pavergė žmogaus laisvę, o proto prasimanyta kultūra sukaustė žmogų taisyklėmis ir dėsniais, sugadino jo prigimtį. Kad būtum laimingas turi grįžti į natūralumą, kur visi žmonės buvo laisvi. Gamta prieš kultūrą, jausmo kultas prieš proto kultą, demokratija ir laisvė prieš aristokratiją ir monarchus – tai 18 a. II pusės šūkiai, padarę milžiniškos įtakos ne tik savo laikmečiui. Ruso veikalą skaitė gatvėse. Jo mintys skambėjo prancūzų revoliucionierių lūpose. Juose revoliucija rado savęs pateisinimą. Ruso, ėmęs propaguoti gamtos, natūralumo ir jausmo prioritetą, tapo vienu naujo stiliaus – sentimentalizmo – pradininku. Sentimentalizmas buvo vienas estetinių ir idėjinių romantizmo šaltinių.
Visais laikais ekonominė, politinė, kultūrinė situacija, jos plėtros perspektyvos jaudino šalies piliečius. Ir kadaise, mūsų aptartoje Švietimo epochoje ir dabar, daugelis visuomenės veikėjų ir paprastų žmonių svarsto apie būsimą giminės ateitį, kuria pesimistines ir optimistines vizijas.

Šis skambėsiantis kūrinys – tai herojaus mintys apie rytojaus Lietuvą:
• Gal tai pesimizmas ir beviltiškumas : 50 metų sąstingio laikotarpis lietuvą visiems laikams pavertė antrarūše valstybe?
• Mintys optimistiškos. Nežiūrint esamų sunkumų, herojus tiki Lietuvą tapsiant kultūros, aukštos dvasinės savimonės bei demokratijos šalimi.
• Tai visiškas abejingumas. Herojui svarbu, kad parduotuvėse būtų įperkamo maisto ir nekiltų karas.

Muzikos klausymas:
W. A. Mocartas. Simfonija Nr. 40 g – moll. Molto allegro (fragmentas).

Disputas:
1. Ar jūs sutinkate su menamo herojaus „mintimis“ apie Lietuvos ateitį?
2. Kaip jūs manote, ar tautiečių laimės ieškojimas svečioje šalyje – tinkamas problemos sprendimas? Ar žmonės netampa egoistais? Koks jūsų požiūris į tai?
3. pratęskite sakinį: „Lietuvoje bus visiems gyventi geriau, kai.“

Naujos medžiagos dėstymas:
Ruso idėjos įtakojo ne tik prancūzų ir anglų meną. Jos perbėgo visą Europą ir dėkingiausią dirvą rado Vokietijoje. Nuo 8 – tojo dešimtmečio čia ypač gaivalingai pradėjo reikštis gamtos, jausmo ir laisvės kultas. Tas sąjūdis gavo Audros ir veržimosi vardą. To sąjūdžio lyderiais tapo J. Herderis, jaunieji V. Getė ir F. Šileris.
Klasicizmo estetinio idealo formavimuisi didžiausios įtakos turėjo atgijęs dėmesys Renesanso tradicijoms, padidėjęs domėjimasis antikos menu ir naujoji menotyra, kurios pagrindėju tapo prūsų batsiuvio sūnus J. Vinkelmanas. Susipažinęs su prancūzų ir anglų švietėjų veikalais, jis savo žvilgsnį nukreipė į senovės Graikiją ir jos meną. Jo dėka graikiška atmosfera ėmė gaubti visą vokiečių gyvenimą ir papročius. Vinkelmano veikalas „Senovės meno istorija“ (1764), kuriame jis išnagrinėjo antikos meno raidą ir paskelbė graikų meną idealu dabarties kūrėjams, turėjo didžiulės reikšmės visos Europos klasicizmo estetikai formuotis ir plėtotis. Ypač jis paveikė vokiečių ir austrų meninę pasaulėžiūrą.

Muzika. Santūrus stiprių emocijų ir pergyvenimų reiškimas yra vienas kertinių klasicizmo stiliaus estetinių postulatų. Kitas labai svarbus bruožas – klasicizmo menininkai ieško kelio į racionalų tobulumą. O racionalizmas visad linkęs tipizuoti – išryškinti ne individualius, o bendruosius bruožus. Todėl klasicistai naudojo tipizuotas ir apibendrintai traktuojamas išraiškos priemones: punktyrinis ritmas – ryžto, heroizmo tipinė išraiška; staigios pauzės, audringi pasažai – įtampos, dramatizmo, nerimo išraiška; garsų slinktys žemyn – skausmo, aimanos išraiška. Lygiai taip pat griežtai buvo reglamentuojami žanrai. Tai, kas didinga, tragiška, kilnu, herojiška buvo išreiškiama rimtosios muzikos stambiais žanrais (simfonijos, sonatos, kvartetai, opera – seria, koncertas), tai kas buitiška, linksma, jausminga – pramoginės muzikos smulkiaisiais žanrais (instrumentinė pjesė, daina, divertismentas, serenada).
Vienas svarbiausių klasicizmo estetikos principų – paprastumo siekimas. Todėl klasicizmo muzikinė kalba ir forma nėra įmantrios. Jos logiškos, harmoningos, suprantamos, simetriškos. Klasicistai manė, kad meno kūrinys neturi blaškyti klausytojo ar žiūrovo. Jo dėmesio neturi atitraukti mažareikšmės detalės ir besaikės puošmenos. Be to svarbu, kad kūrinyje ar jo atskiroje dalyje būtų išlaikyta ta pati nuotaika. Simetrija daug dažniau išprotaujama, negu išjaučiama. Muzikos kalba harmoninga, grakšti ir turininga. Ji nėra blyški, bet joje nėra ir kraštutinumų. Klasicizmas – tonacinės sistemos ir funkcinės harmonijos žydėjimo metas, todėl jo muzikinėje kalboje darniai sugyvena diatonika ir chromatizmai, konsonansai ir disonansai, melodika ir harmonija, asketizmas ir santūrus puošnumas. Klasicizmas – homofonijos triumfo amžius. Klasicizmo muzikoje naudojamos kelios temos, kurios, juo arčiau 19 amžiaus, tuo labiau kontrastuoja, juo įspūdingesnis yra tų kūrinių muzikos plėtojimas, atveriantis erdvę dramatiškų ir tragediškų meninių vaizdų išraiškai. Tokiu būdu kūrinio dramaturginė vienovė pasiekiama ne nuolatinio intonacinio varijavimo, tekėjimo, nuolatinio grįžimo, o priešybių kovos, kontrastingų pradų supriešinimo, jų dramatiškos sąveikos ir apibendrinimo būdu.
Klasicizmo muzikos žanrų tarpe vyrauja opera ir stambūs instrumentiniai kūriniai. Bažnytiniai žanrai švietimo epochoje nebepopuliarūs.
Ištobulėjus esamiems ir atsiradus naujiems instrumentams, galutinai įsitvirtinus lygiai temperuotam derinimui, suklestėjus tonacinei muzikai, epochai iššaukus racionalistinio, linkusio kontrastuoti ir eksperimentuoti mąstymo ir kūrybos metodo pobūdį, klasicizmo amžiuje suklestėjo instrumentinė muzika.
Klasicizmas – grynosios, absoliučiosios muzikos epocha. Didis dalykas buvo simfoninio orkestro suformavimas. Simfonizmas, kaip monumentalus, konceptualus muzikinio mąstymo būdas imtas vėliau laikyti specifiniu klasicizmo kūrybos metodu.

Išvados. Vienas svarbiausių klasicizmo estetikos principų – paprastumo siekimas. Klasicistui gražu tai, kas harmoninga, tvarkinga, nuoseklu ir nesudėtinga, kas dvelkia vidine darna. Visus šiuos idealius, jų manymu, bruožus, turėjo graikų menas. Todėl jis buvo klasicistams sektinas pavyzdys ir grožio bei prasmės etalonas. Tokio meno kūrybos vyraujantis metodas galėjo būti tik racionalistinis. Logika, kuria klasicistai remia savo harmoningas formas, yra labiau proto, negu jausmo tarnaitė. Taigi iš graikų meno mokomasi paprastumo ir ramios didybės. Pastatai neteko didingų baroko formų, fasadai paprastesni, aiškesni. Skulptūros – nebe tokios ekspresyvios o statiškesnės. Dailininkai atsisako pompastiškumo, besaikio laisvumo. Turtinga, jutimiška, spalvinga tapyba užleidžia vietą griežtesnei ir asketiškesnei. Baroke visi vaizduojamieji menai tarnavo architektūrai, klasicizme – kiekviena meno rūšis laikosi savo dėsnių.
Įpareigojantis tos epochos palikimas yra humanistinė mintis – ugdyti sąmoningumą, formuoti pažangią, išprususią, nacionaline gerove susirūpinusią visuomenę. Siekdami šių tikslų, buržuazinės inteligentijos atstovai ir sukūrė veikalus, kurie mums yra ne vien tradicinis palikimas, bet ir mūsų gyvenimo dalis. Tačiau didžiausia šio palikimo reikšmė yra ne vien tai, kad tie žmonės suformavo kalbą ir ištobulino poeziją, kad jie atvėrė muzikai naujas iki tol niekieno negirdėtas išraiškos galimybes, kad jie sukūrė genialias mąstymo teorijas arba pastatė kolonų galerijas ir nukalė marmurines statulas, – o kad visa tai jie darė atsidėję ir aistringai, trokšdami padaryti kuo tobuliau. Taip sukurti kultūros veikalai daugeliui padėjo tobulėti dvasiškai, buvo džiaugsmo šaltinis.
Techninė pažanga (verpimo, audimo, garo mašinų išradimai ir kt.) spartino materialinių gėrybių gausinimą. Tai, savo ruožtu, skatino materialistinės pasaulėžiūros plitimą, įtakojusį visuomenės dvasines, moralines ir estetines pažiūras ir idealus. Šalia to plečiasi materialistinis ir požiūris į pasaulį ir žmogų. Pirmasis esąs materialus, o materijai būdinga daugybė skirtingų savybių. Antrasis tėra gamtos dalis ir visiškai nuo jos priklauso, paklūsta jos dėsniams. Bet žmogaus elgesio pagrindas yra interesai, naudos ir malonumų siekimas.

Leave a Comment