Kinų opera

Kinams opera – tai ne pramoga ar nerūpestingas laiko leidimas. Kinijoje opera atlieka aukštesnę misiją – ji ne tik žadina jausmus, bet ir įvairiais būdais aiškina gyvenimo prasmę. Pamokymai – vienas svarbiausių Rytų šalies operos elementų ir dramaturgijos bruožų.
Kinų opera visai nepanaši į tradicinius Vakarų šalių spektaklius, vaidinamus ištaiginguose sudėtingais scenos įrenginiais aprūpintuose teatruose, kuriuose dažnai dainuojama užsienio kalbomis ir plėtojami įmantrūs neįprasti siužetai. Vakarų šalyse opera – elitinė meno rūšis, o Kinijoje ja gėrisi ir džiaugiasi turtingas ir vargšas, miestietis ir kaimietis, išsilavinę žmmonės ir beraščiai. Siužetai čia paprasti ir visiems suprantami – tai temos iš istorijos, religijos bei populiariosios literatūros. Vietiniu dialektu dainuojami spektakliai atliekami triukšmingose arbatinėse, privačiuose namuose, klubuose, šventyklose ir atvirose aikštėse. Kinų tradicinė opera – įvairialypė meno rūšis, apimanti dainavimą, muziką, dialogą, akrobatiką, kovos menus, pantomimą.

Tūkstantmetė istorija
Kinų operos šaknys siekia žilą senovę. Žinoma, kad jau III a. vaidinimai buvo aukštuomenės rūmų pramogų dalis. XII a. opera buvo atliekama Songų dinastijos pietinės sostinės Hangzhou milžiniškose atvirose teatrų aikštėse. To meto spektakliuose riimuotas dialogas būdavo deklamuojamas arba dainuojamas. Išlikusių trijų to laikotarpio operų aprašai liudija, kad spektakliai neturėdavo padalijimų į veiksmus ar scenas. Juose dalyvaudavo styginių ar pučiamųjų instrumentų orkestrai, scenos chorai, kurie pritardavo pagrindinėms arijoms, kartais drauge dainuodavo net ir žiūrovai. XIII a.

. pradžioje šalies šiaurėje vyravo zaju operos forma – daugiaveiksmis spektaklis, kuriame pagrindinis veikėjas, pasitelkdamas vieną ritminę schemą viso veiksmo metu, dainuodavo lyrinę partiją, o kiti dalyviai deklamuodavo savo vaidmenis. Tuo metu, kai aukštuomenė mėgavosi zaju opera šiaurinėje sostinėje, šalies pietuose klestėjo stebuklinių pasakų pagrindu kuriama liaudies opera.
Susiliejus Šiaurės provincijų dainavimo technikos tradicijoms su pietinių šalies dalių melodijomis, gimė naujas dainavimo žanras, pamažu išsirutuliojęs į kunqu operą. Buvo pritaikyti to laikotarpio muzikos instrumentai ir sukurta akompanavimo metodika, deranti prie naujos dainavimo manieros.
Pradžioje kunqu spektakliuose buvo dainuojama be kostiumų, grimo ar vaidybos. Tik XVI a. žymus dramaturgas, poetas ir muzikas Liang Chenyu pavertė kunqu į sceninę dramą. Vos pristatyta Pekine, ji tapo viena iš dviejų oficialių dramos formų imperatoriaus rūmuose, o netrukus irr visos nacijos favorite. Gimė daug kunqu pjesių autorių ir atlikėjų, kuriuos palankiai įvertino ir specialistai, ir eiliniai žiūrovai. Net neišsilavinę kaimiečiai traukdavo arijų dalis iš žymiausių pastatymų. Kunqu išlaikė populiariausios nacionalinio stiliaus dramos pozicijas daugiau kaip 200 metų, palikdama ryškų pėdsaką atlikimo mene.
Kai kunqu buvo pradėta vaidinti daugiausia privilegijuotoms klasėms ir imperatoriaus rūmų nariams, ji tapo labai formali ir stilizuota. Be galo ištęsti spektakliai (trukdavo iki 20 valandų, juos sudarydavo iki 50 veiksmų) atstūmė didžiąją dalį savo žiūrovų. Pradžioje buvusi labai el
legantiška ir spalvinga, pamažu kunqu opera suvienodėjo, jos melodijos tapo niūrios ir ją tebemėgo tik ištikimiausi jos gerbėjai.
Mažėjant kunqu populiarumui, XVIII a. paplito įvairiapusiškesnė huabu ir elegantiškoji yabu operos formos. Jų dainų žodžiai buvo lengvai suprantami netgi žemiausiuose visuomenės sluoksniuose, o siužetai – jiems artimi ir populiarūs. Lemtingas posūkis Pekino imperatoriaus rūmuose įvyko 1790 m., kai keletas Anhui operos trupių atvyko pareikšti pagarbos gimtadienio proga imperatoriui ir jo karališkosios šeimos nariams. Pasilikę Pekine, artistai ir toliau vaidino eiliniams žiūrovams, pelnydami jų prielankumą. Varžybos tarp kelių operos formų buvo naudingos Kinijos dramai, nes čia nebuvo laimėjusių ir pralaimėjusių. Pekino opera absorbavo vietinių operų melodijas, nepamiršdama ir žymiausių kunqu arijų.
Nacionalinės Pekino operos technikos pagrindu liko kunqu vaidinimo stilius, o būsimieji Pekino operos atlikėjai daugelį metų tobulino kunqu įgūdžius. Susiliejus skirtingoms formoms, Pekino opera įgavo savitą veidą, ir susiformavo naujas operos stilius, pripažintas nacionaline Kinijos opera.

Pasaulio paveldo sąraše
2001 m. UNESCO pirmą kartą suteikė “Žmonijos žodinės ir neapčiuopiamos kūrybos palikimo šedevrų” titulą devyniolikai žymiausių kultūros išraiškos formų iš įvairių pasaulio regionų. Tarp jų buvo tradicinė kinų opera kunqu. Kiniškoji opera bendro žmonijos kultūros palikimo sudėtine dalimi tapo neatsitiktinai. Atrinkimo procese svarbiausiais kriterijais laikyti iškili kultūrinio palikimo vertė, gilios kultūrinės tradicijos šaknys, kultūrinis identiškumas, šiandieninė kultūrinė ir

r visuomeninė reikšmė, pritaikytų gebėjimų tobulumas, gyvas ir unikalus kultūrinės tradicijos liudininkas bei jo išnykimo rizika. Per keletą šimtmečių kunqu patyrė populiarumo kilimo ir smukimo laikotarpius, tačiau niekada neabejota išskirtiniu jos statusu. Ji suvaidino pagrindinį vaidmenį kuriant kitas tradicinės operos formas ir visuomet turėjo aistringų gerbėjų. Kinijoje kunqu paskelbta ypač saugotina meno rūšimi, kuriai puoselėti numatyti specialūs būdai ir priemonės.
Šiandieniniuose kunqu spektakliuose pabrėžiamas įmantrumas, subtilumas, aukšti stiliaus reikalavimai. Standartinis kunqu scenarijus labai painus ir sudėtingas. Kunqu programa detalizuoja ne tik veiksmus, eiles ir joms pritaikytas melodijas, bet kartu apibrėžia vaidmenis, scenos pastatymą, kostiumus, butaforiją, atlikėjų judesius ir netgi paaiškina veikėjų reikšmingumą scenoje.
Ryškiausias kunqu operos bruožas – jos lyriškumas. Kiekvienas vaidmuo nuolat lydimas šokio – aktorius čia šoka nuo pradžios iki galo. Beveik visos Kinijos tradicinės dramos turi šokio elementų, tačiau kunqu spektakliai ypatingi – kiekvienas veikėjo judesys nuo pradžios iki galo yra šokio ritme, sukuriančiame visa apimantį spektaklio audinį. Kunqu šokis yra dviejų kategorijų. Pirmajai grupei priklauso mimas, perteikiantis dainuojamus žodžius, o antrajai – lyrinis šokėjas, vaizduojantis veikėjo situaciją bei jo emocijas.
Kunqu spektakliai sudėtingi ne tik atlikėjams, bet ir žiūrovams, nes jų eiles sunku suprasti, dainavimas lėtas ir ištęstas, o daugelį valandų trunkantis vaidinimo maratonas reikalauja daug ištvermės, kantrybės bei susikaupimo. Re
etai kam pavyksta pamatyti visą spektaklį vienu prisėdimu. Paprastai atliekama tik keletas 30-40 minučių trukmės veiksmų.
Kunqu opera – tik viena iš 368 šiuo metu gyvuojančių skirtingų kinų operos formų. Kiekvienas operos porūšis vadinamas tuo vardu, kokioje vietovėje jis atsirado ir tebėra populiarus. Atskiriems operos tipams būdingi vietiniai dialektai, atlikimo technika ir unikalios melodijos. Šiuo metu žymiausios kinų operos formos yra nacionaline forma laikoma Pekino opera, šalies šiaurėje populiari pingju, Šanchajuje ir Zhejingo provincijoje populiari zhejing, taip pat yuju, kunqu, quinqiang, chuanju, hanju, yueju operos formos.

Tipažų ir spalvų labirinte
Tradiciniame kinų operos repertuare išsiskiria dvi pagrindinės, skirtingos savo tema ir atlikimo stiliumi grupės. Pirmoji – kariniai spektakliai wu, besiremiantys senais pasakojimais ir legendomis, herojiškais veiksmais bei intrigomis. Ypač šiuose spektakliuose įspūdingi akrobatiniai ir Rytų kovos menai. Civilinės pjesės wen – tai meilės istorijos arba kasdienes socialines problemas nagrinėjantys spektakliai, kuriuose reiškiamos to meto bendrabūvio normos.
Kinų operoje daug moteriškų vaidmenų, tačiau juos tradiciškai atlikdavo vyrai. Moteriai pasirodyti scenoje buvo draudžiama. Tačiau ryškiausiomis scenos žvaigždėmis dažniausiai tapdavo būtent moterų vaidmenų atlikėjai. Moterys pradėjo vaidinti tik 1930 m., pamažu išstumdamos moterų vaidmenų atlikėjus vyrus. Dabar moterų vaidmenis atlieka beveik vien moterys, nors jų judesiai, vokalo technika ir vaidybos stilius liko iš tų laikų, kai jie buvo skirti atlikti vyrams.
Paprastai aktorius nuo pat savo studijų pradžios rengiasi atlikti tik vienos atskiros kategorijos vieno vaidmens tipą. Kelis vienos kategorijos skirtingus vaidmenis gebantys atlikti aktoriai laikomi ypač talentingais. Net ir apribodami savo amplua vienu vaidmens tipu, aktoriai privalo būti gerokai įvairiapusiškesni negu kitose atlikėjų meno srityse. Kinų operoje vienu metu jie turi būti ir artistai, ir dainininkai, ir šokėjai, ir akrobatai. Kol įgyjama reikiamų įgūdžių, būsimųjų aktorių meistriškumo ugdymas neretai užtrunka daugiau nei dešimtmetį.
Kinų operos veikėjai skirstomi į keturis pagrindinius vaidmenų tipus – sheng (vyro vaidmuo), dan (moters vaidmuo), chou (klounas) ir jing (dažytas veidas). Pagrindiniai vaidmenys skirstomi į daugybę porūšių pagal jų lytį, amžių, socialinę padėtį ir profesiją.
Vyro vaidmenys skiriami į tris pagrindines grupes. Lao sheng – senyvas, gerbiamas ir kilnus žmogus. Jis gali būti aukšto rango mokslo atstovas, šventikas ar pareigūnas. Lao sheng priklausomai nuo amžiaus visada su juoda arba pilka barzda, reiškiančią autoritetą, įtaką. Vyras be barzdos – hsiao sheng. Tai jaunuolis, kuris, pabrėždamas savo jaunumą, dainuoja trelėmis. Trečioji vyrų grupė – kariai wu sheng. Tai dažniausiai akrobatai, atliekantys efektingus judesius.
Moteriškų dan vaidmenų kinų operos scenoje dvigubai daugiau negu vyriškų. Lao dan – pagyvenusi kukli moteris. Jos kostiumas paprastas, veido nedengia joks grimas, balsas natūralus ir todėl žemesnis negu kitų moteriškų vaidmenų atlikėjų. Quing yi – idealios kinės moters modelis. Ji gracinga ir subtili, ištikima ir drovi, kilni ir nuolanki. Hua dan – žemesnio socialinio sluoksnio linksma, mėgstanti paflirtuoti jauna moteris, wu dan – akrobatė, gui men dan – jauna moteris iš turtingos šeimos, dao ma dan – šarvais prisidengusi moteris karžygė.
Klounas chou operai suteikia lengvumo ir žvalumo. Jis vienintelis kalba tarmiškai, pokštauja, o jo neišdailinta, prasčiokiška šnekta skamba kaip ryškus kontrastas rafinuotoms karalių, generolų bei šventikų kadencijoms. Chou kostiumas paprastas, tik jo akis ir nosį supa baltos dėmės. Klounai taip pat gali būti dviejų rūšių – civilinis klounas wen chou ir wu chou – klounas, turintis kovos meno gebėjimų.
Ryškiausios būtybės kinų operoje yra jing – dažyti veidai. Scenoje pasirodęs dažytas veidas akimirksniu atkreipia į save dėmesį – dekoruoto veido ir išmoningo kostiumo spalvų derinys leidžia ryškiam veikėjui dominuoti scenoje. Tai dažniausiai įžymūs generolai ir piktadariai, karžygiai ir demonai. Jų veidų spalvos parinktos neatsitiktinai. Raudona spalva simbolizuoja garbingumą, sąžiningumą, ištikimybę, juoda pabrėžia tvirtą ir rūsčią asmenybę, geltona spalva – aistrą, temperamentą, ūmų ir staigų charakterį. Baltas veidas žymi klastą, apgaulę, galimą išdavystę, mėlynas – žiaurų ir laukinį būdą, aukso ir sidabro atspalviai skiriami dievams bei demonams. Spalvų mišinys reiškia sudėtingą asmenybę. Pekino operoje naudojama daugiau kaip 1000 dažytų veidų pavyzdžių, kurie subtiliai atskleidžia ir pabrėžia veikėjo charakterį, jo asmenybę, temperamentą.

Drabužių raštai
Kinų operos kostiumai daro žiūrovams įspūdį ryškiomis spalvomis ir nuostabiais siuvinėtais raštais. Kai kurie šiandien naudojami kostiumai primena Mingų dinastijos (1368-1644) madas. Spalvos išreiškia skirtingą veikėjo socialinį statusą. Geltona spalva skirta imperatoriaus šeimai, raudona – aukštuomenei, balta – pareigūnams, mėlyni apsiaustai – mokiniams. Aukšto rango kariškis dėvi kao – nelankstų ryškiaspalvį kostiumą, kurio priekį puošia tigro galvos arba drakono piešinys. Šarvuoto kario atributas – keturios vėliavėlės nugaroje. Kariai – akrobatai gali rengtis ir aptemptomis kelnėmis bei tunikomis, kurios nevaržo scenoje atliekamų kovos judesių.
Iš pirmo žvilgsnio keistokai atrodo plačios kinų kostiumų rankovės – lyg jie nebūtų turėję gerų siuvėjų, gebančių tiksliai pamatuoti rankų ilgį. Tačiau ilgos šilkinės rankovių juostos shui hsiu turi savo prasmę ir reikšmę – jos plaikstomos pykstant, išskleidžiamos šokyje, krestelimos reiškiant jausmus.
Skrupulingas dėmesys skiriamas galvos apdangalams – kuei tou vyriškiems vaidmenims ir tou mien – moteriškiems. Tai visuomet vienoda ir neatsiejama viso kostiumo sudėtinė dalis. Aktoriai, vaidinantys mokslo atstovą ar pareigūną, dėvi paprastą juodą kepuraitę su dviem pelekais abiejose pusėse. Pelekai žymi veikėjo charakterį arba rangą. Pailgi, beveik stačiakampiai pelekai žymi aukštų pareigūnų statusą, apvalūs skirti komikams, ovalo formos pelekai – klastūnams. Premjerai nešioja kepures su ilgais smailais pelekais. Dažnai galvos apdangalus puošia povo plunksnos – jos kyšo virš kariūno galvos lyg antenos. Greta puošnių drabužių ir galvos apdangalų tiek vyrai, tiek moterys naudoja daug papuošalų.

Judesių ir garsų simbolika
Kinų operoje dekoracijų ir butaforijos naudojama nedaug. Čia vyrauja sąlygiškumas ir simboliai. Dažnai scenoje išdėstomos tik kėdės ir stalas, vaidinimo metu atstojantys ir sostus, ir kalnus. Į šulinį puolantį nusižudyti jaunuolį vaidinantis aktorius paprasčiausiai nulipa nuo kėdės ir išeina iš scenos. Siuvinėjanti mergaitė niekuomet rankose neturės nei siūlo, nei adatos. Tik kariai kovoje naudoja kardus ir ietis, o iškeltas botagas reiškia jojimą arkliu. Kartais svarbaus veikėjo aplinkoje nešiojamas skėtis.
Paprastai siužeto eigą aktorius perduoda tik žodžiais ir judesiais. Daugelį metų aktoriai gilinasi į judesio reikšmių paslaptis – be ilgamečių treniruočių jie nežinotų, kaip stovėti, sėdėti, judinti veido raumenis ar rankas. Čia simboliškas kiekvienas rankos mostas ar kūno virptelėjimas. Įvairiais kūno judesiais vaizduojamas ir durų atidarymas, ir lipimas į kalną ar laiptais, valties irklavimas. Keturi generolai ir keturi kariai gali atstoti tūkstantinę armiją. Mimika naudojama atskleisti ne tik aktoriaus vidinį, bet ir jį supantį fizinį pasaulį. Tai nustato griežtos taisyklės – kaip operos personažai yra paskirstyti į atskiras kategorijas, taip ir pantomimos judesiai tiksliai numatyti atlikėjams. Aktoriui paliekama labai nedidelė interpretacijos galimybė – visi judesiai atliekami pagal tradicines formules ir muzikinį tempą.
Kompleksišką ir įspūdingą kinų operos garsų kompoziciją sunku palyginti su bet kuria kita muzika. Aidus varpų skambesys, aštrus būgnų tratėjimas, prislopintas medinių kastanječių pliaukšėjimas, veriantis Pekino smuiko garsas – tai griežtai ritmiška, ausį rėžiančio intensyvumo muzika, kuri dažnai suvokiama kaip triukšmas. Pekino operoje skamba tipiniai kinų muzikos instrumentai – dvistygiai smuikai jing hu ir erg hu, nendrinės dūdelės sheng, mėnulio formos mandolina yue gin, kinų liutnia pi pa, kiniškasis klarnetas suo na, būgnai, varpeliai, mediniai pliauškučiai.
Per šimtmečius kurta ir tobulinta neįprastų garsų, spalvų bei judesių pynė, įsikūnijusi kinų operoje, šiandien vis dar kupina energijos ir žavi viso pasaulio žiūrovus. Šiandien su ja galime susipažinti ne vien scenoje – apie operą kuriami filmai, prisimenami žymiausi atlikėjai. Prieš dešimtmetį sukurtame kinų filme “Sudie, mano mylimoji” atskleistas baimės, represijų ir skausmo pasaulis – brutali operos mokykla, kurioje gimsta žymūs operos atlikėjai, leidžia kur kas geriau pajusti, kokia kaina sužėri kultūros lobis, kuris šiandien priklauso jau nebe vien Kinijai, bet ir pasauliui.

Naudota literatūra www.muzikosbarai.lt

Parengengė Petras Petraitis 3a

2003-09-05

Leave a Comment