Fela Anikulapo Kuti 1938.10.15 – 1997.08.02
Kai besileidžiančianti iki raudonumo įkaitusi Afrikos saulė pavakariais užliūliuoja lygias savanas ir virš žemės įsitvyro ramybė ir gaivi vakaro prieblanda, virš begalinių žemyno tolių suspiegia vienišas saksofonas, vyniodamas iš Afrikos gelmių sklindantį atodusį. Tolumoje ritmingai ir sodriai bumsint afrikietiškiems kongo bongo būgnams, nenusakomo tyrumo melodija ima pasakoti graudžią Afrikos istoriją – “Afrika yra pasaulio centras, atsigręžk į Afriką, čia visų mūsų šaknys…” Fela Anikulapo Kuti ne tik vakarų pasauliui, tačiau ir pačiai Afrikai yra vienas iškiliausių visų laikų žemyno muzikantų, daininkų ir poetų. Jis buvo kovotojas už visos Afrikos vienybę, žmonių laisvę ir lygybę. Jis kvietė visus pasaulio žmones vienytis ir išstumti iš pasaulio nesantaiką, skurdą, neteisybę. Jis buvo ne tik puikus instrumentalistas, aštrios socialinės lyrikos poetas, drąsus žmogus ir vienas Nigerijos laisvės šauklių, jis kartu buvo paprastas žmogus, mėgstantis gerus party ir kitas kasdienes linksmybes, įkūręs nuosavą pogrindinį klubą Lagose ir nuolat pūsdamas marihuaną mėgęs atidžiai pasamprotauti apie gyvenimą… Fela gerai suprato, kad milžiniškas Afrikos žemynas vis labiau tampa tolimiausiu žemės užkampiu. Čia žmonijos lopšys, čia visų žemės gyventojų šaknys, tačiau dabar šiame žemės lopinėlyje saulė išdegino ne tik žemę, bet ir žmonių sielas. Čia vyksta karai, karinės vyriausybės niekina žmones ir mėgaujasi valdžia, o milijonai nuskurdusių žmonių priversti ieškoti maisto šiukšlynuose. Nigerija – viena galingiausių vakarų Afrikos valstybių, įsikūrusi ant sraunaus Nigerio, tačiau tai tik geografija. Lagose – šalies sostinėje – tvyro gyvas chaosas ir pragaras. Gatvės pergrūstos sukežusių sunkvežimių ir autobusiukų, namai griūna, tvyro bedarbystė, o jei kas ir dirba, tai pragariškai kenksmingomis sąlygomis, mieste baisus nusikalstamumas, šalia begalinių lūšnynų ir šiukšlynų stiebiasi saulę uždengiantys daugiaaukščiai paversdami kraštovaizdį dar didesniu chaoso sūkuriu.
Fela verkia ir iškėlęs rankas meldžia, kad žmonės sustotų ir sutramdytų savyje užgimusį žvėrį – jis klausia kur ir kodėl eina Afrika, juk niekam nuo to negeriau? Vietiniame klube “The Shrine” šįvakar koncertuoja Fela. Prie durų ir aplinkinėse gatvėse minios žmonių. Tai juodasis jaunimas, kuriam Lagose Felos koncertai dažniausiai tėra vienintelis pasilinksminimas. Be muštynių gatvėse, be prievartos skersgatviuose. Kiekvieną kartą į Fela koncertus susirenka nesuskaičiuojamos masės. Žmonės žino, kad Fela vienintelis tegali jiems įpūsti beblėstančią gyvenimo viltį, parodyti, kad dar yra likę jėgų kovoti už gyvenimą. Marihuanos dūmas sklaidosi virš vakarėjančio Lagoso. Dabar tai laikinos santaikos ir artėjančio džiaugsmo pranašas. Koncertą pradeda gilūs iš po žemės atskriejantys afrikos kongo būgnų ritmai. Minia ima pulsuoti, žmonės kyla nuo žemės ir nukreipia žvilgsnius į apšviestą sceną. Joje – taip pat minia. Minia muzikos instrumentų ir juos įvaldžiusių virtuozų. Ritmui vis labiau garsėjant, pulsavimą papildo vis nauji instrumentai – įsijungia riebus vinguriuojantis bosas, perkusija, kvaksinti funki gitara ir galiausiai kaip griaustinis akcentuodamas kiekvieną atodūsį nugriaudėja pučiamųjų orkestras. Jam pritaria vargonėliai. Šimtai rankų pakilusios į orą ir šimtai vis smarkiau plakti bepradedančių širdžių su jauduliu laukia Felos. Po keletos minučių scenoje pasirodo karnavalo vadovas – jo dantyse marihuanos suktinė o ant pilvo kabo saksofonas. “JUST LIKE THAT, JUST LIKE THAT, I SAY YOO-O, JUST LIKE THAT, JUST LIKE THAT, I SAY YOO-O!” ima skanduoti choras ir Fela unisonu su žmonių minia užtraukia tik jam būdingą melodiją. Pusvalandis prabėga akimirksniu. Tiek įprastai trunka viena daina. Jo saksofonas be sustojimo kalbasi su kitais orkestro instrumentais – tai vienas pulsuojantis organizmas, kuriam reikia surasti išlydžio vietą. Energija sprogsta ir pažyra aplinkui pasisėdama susirinkusiųjų širdyse. Jis įpučia tikėjimo ir energijos, o jo žodžiai suvirpina giliausias vidaus stygas. “The underground spiritual game, a Cuba, a raya, a Cuba, a raya… Wonder, wonder, wonder, wonderfulumenty…” Felos intuityvus improvizavimas sukelia dar nepatirtus jausmus – vienu metu jis pučia saksofoną, kitu metu improvizuoja burbuliuodamas burna, jo dainavimas virsta melodija, žodžiai pranyksta ir ilgainiui vėl transformuojasi į saksofono soluotę. Jis su orkestru kalbasi garsais, pakviesdamas kone į voodoo apeigas panašiam ritualui, kur ritmas išjudina kūną, žodžiai sudrebina širdį o muzika – sielą. Finaliniai akordai išsivysto į dar vieną vingrią improvizaciją. Muzika kaip gyvenimas. Tai Afrikos balsas, atsigręžk į Afriką.Nudota lyteratūra :http://www.ore.lt/ Parengė Petras Petraitis 3ahttp://www.muzikosbarai.lt 2004-01-14