Friderikas Šopenas. Jo gyvenimas ir kūryba.

Friderikas Šopenas gimė netoli Varšuvos . Galimos trys jo gimimo datos . Iki šiol tiksliai nežinoma, ar tai buvo saulėta 1810 metų kovo 1 diena, ar apsiniaukusi 1809 metų kovo 1 diena, ar pagaliau 1810 metų vasario 22 diena .
Kompozitoriaus tėvas Nikolajus Šopenas – prancūzas, valstiečio sūnus, dar jaunas būdamas persikėlė į Lenkiją . Sunku pasakyti, kas privertė jį palikti Prancūziją, bet Lenkijoje jis atrado naują gimtinę ir buvo aktyvus, sprendžiantis jos likimui . Nikolajus Šopenas kartu su lenkų patriotais dalyvavo kovose už Lenkijos nepriklausomybę . Žmogus plačių pažiūrų ir akiračio ėmėsi pedagoginės veeiklos ir greitu laiku išsikovojo vieno iš geriausių Varšuvos pedagogų reputaciją . Žmogus plataus akiračio ir išsilavinimo ėmėsi pedagoginės veiklos ir greitu laiku išsikovojo vieno iš geriausių Varšuvos pedagogų reputaciją . 1806 metais jis vedė Justiną Kšžižanovską . Iš išlikusių liudijimų, kompozitoriaus motina buvo labai muzikali, gerai grojo fortepijonu, turėjo gražų balsą . Savo motinai Friderikas turėtų būti dėkingas už pirmus muzikinius įspūdžius, nuo mažens išugdyta meile liaudies melodijoms .
1810 metų rudenį, praėjus kuriam laikui po sūnaus gimimo, Nikolajus Šopenas persikėlė į Varšuvą, kur susiklosčius palankioms aplinkybėms, liicėjuje gavo prancūzų kalbos dėstytojo vietą .
Tėvų inteligencijos ir jautrumo dėka, visus šeimos narius supo meilė ir visa tai labai teigiamai veikė gabių vaikų vystymasi . Be Frideriko Šopenų šeimoje dar augo trys seserys : vyriausioji – Liudvika, kuri buvo jam geriausia ir iš

štikimiausia drauge, ir jaunesnės – Izabelė ir Emilija . Visos seserys buvo apdovanotos skirtingais talentais . Ypatingu dėmesiu ir rūpesčiu buvo apsuptas mažasis Friderikas su jo nepaprastais muzikiniais gabumais . Kaip Mocartas jis stebino aplinkinius muzikiniu veržlumu, neišsenkama improvizacine fantazija . Jo muzikinis suvokimas pasireiškė labai audringai ir neįprastai . Berniukas galėjo verkti, klausydamas muzikos, pašokti naktį, kad pagrotų fortepijonu prisimintą melodiją ar akordą .
Šeštiesiems ar septyntiesiems metams reikia priskirti sistemingų Frideriko muzikinių žinių laiko pradžią . Pirmuoju ir vieninteliu jo fortepijono mokytoju buvo čekas Voicekas Živni, kuris neaišku koks buvo pedagogas, bet koks muzikantas, galima spręsti iš to, kad būtent jis išauklėjo Friderikui meilę J.S.Bachui ir V.A.Mocartui . Būdamas jau subrendęs menininkas ir koncertuojantis pianistas Šopenas neišsiskirdavo su Mocarto partitūromis, o kartą į klausimą, kaip jis ruošiasi koncertams attsakė : „Aš paprasčiausiai užsirakinu dviems savaitėms ir groju Bachą – tai mano pasiruošimas“.
Friderikui buvo 12 metų kai jo mokytojas pats atsisakė nuo tolimesnių užsiėmimų aiškindamas, kad daugiau savo mokiniui jis nieko negali duoti .
Beveik sutapo laikas su rimto muzikinio mokymosi pradžia, kai atsirando ir pirmieji kūriniai . Polonezas g – moll buvo publikuotas, kai jo autoriui buvo tik 7 metai, o geritu laiku vyko ir mažojo Šopeno pasirodymas . Varšuvos spauda džiugiai priėmė šį įvykį : „Šio lenkiško šokio kompozitorius – berniukas 8 metų – yra tikras muzikos genijus . Jis ne
e tik visiškai laisvai ir su geru skoniu atlieka pačias sudėtingiausias fortepijonines pjeses, bet ir yra kelių šokių ir variacijų, kurie stebina muzikos žinovus, kompozitorius“. Pirmasis viešas pasirodymas davė pradžią tolesniems artistiniams Šopeno pasiekimams Varšuvoje.
1823 metais Šopenas įstojo tiesiai į licėjaus ketvirtą klasę . Mokėsi rimtai ir pavyzdingai, iš visų dalykų labiausiai mėgo istoriją ir literatūrą, pereidamas iš klasės į klasę gaudavo pagyrimus . Beje, Šopenas liko visiškai abejingas tiems dalykams, kurie ateityje galėjo užtikrinti jam karjerą ir aukštą visuomeninę padėtį.
Atostogas Friderikas leisdavo artimų draugų valdose, kur patekdavo prie liaudies kūrybos ištakų, valandų valandas stebėdamas kaimo vakaruškas su šokiais ir dainomis, įsiklausydamas į savotišką kaimo orkestro skambėjimą, kuris grojo mazuras, kaimo polonezus . Šopenas prisipažino : „Aš ilgai mokiausi pajausti lenkų liaudies muziką“. Asmeniniai jo pojūčiai davė daugiau naudos negu visi mokytojas.
Licėjaus metais Šopenas rašė eilėraščius, pjeses teatrui . Išlikę piešiniai ir karikatūros sako apie gabumus ir šioje srityje, o jo kaip mimo talentas sukeldavo susižavėjimą teatro žinovams . Aštri dailininko akis ir šaunus geranoriškas humoras padėdavo greitai pastebėti ir matomus charakterio bruožus ir tuoj pat sudėti tai į linskamą karikatūrą, arba išreikšti muzikine improvizacija, aktoriniu gestu, mimika . Tais metais gyvenimo džiaugsmas pasireiškė visur ir visaip.

Įvairiapusiškas vystymasis, protas ir geraširdiškumas, manieros suteikė Šopenui reto patrauklumo.
1826 metais jis įs

stojo į Varšuvos konservatoriją, dvasiškai jau buvo pasiruošęs plačių kultūrinių įvykių suvokimui ir protingam jų vertinimui . Nikolajaus Šopeno asmenybė, geros pažintys traukė i namus daugelį lenkų inteligencijos atstovų – rašytojų, mokslininkų, muzikantų, dailininkų.
Kazimiras Brodzinskis, poetas ir lenkų literatūros tyrinėtojas Varšuvos universiteto profesorius, kurio paskaitas lankė Šopenas, sakė : „Poezija yra veidrodis, kuriame atsispindi visa epocha, kiekviena tauta . Nebūkime aidu svetimšaliams, neištrypkime gėlių gimtojoje žemėje vien dėl to, kad čia lengvai auga svetimi“.
Tarp asmeninių Šopeno draugų buvo nemažai iš tikrųjų talentingų žmonių . Labai artimu jam buvo žinomas kompozitorius ir pedagogas Juzefas Elsneris, kuris paskyrė savo gyvenimą muzikinei švietėjiškai veiklai . Daugelį metų Elsneris buvo Nacionalinės operos direktorium, po to vadovavo pagrindinei 1821 metais Varšuvos konservatorijai, vėliau gavusiai Svarbiausios muzikos mokyklos pavadinimą . Į šią mokyklą Šopenas įstojo 1826 metų rydenį po licėjaus užbaigimo . Čia jis mokėsi teorijos ir kompozicijos.
Elsneris, patyręs pedagogas, protingas ir jautrus vadovas saugojo savitą jaunojo muzikanto talentą . Atsargus pasisakymuose ir nesimėtydamas pagyrimais jis tris metus stebėjo savo mokinio muzikinį vystymasi . Baigiantis pirmiems mokymosi metams savo atasakitoje jis rašė : „išskirtiniai gabumai“. Dar po dviejų metų, baigiant konservatoriją – „išskirtiniai gabumai, muzikinis genijus“.
Šopenas labai gerbė ir buvo dėkingas savo mokytojui ir pripažino, kad būtent Elsneris padėjo jam surasti savo kelią . Kažkaip vienam žurnalistui jis pasakė :
„. Pas Živni ir Elsnerį net ir didžiausias asilas būtų išmokęs“.
Baigęs konservatoriją Šopenas patenka į naują artistinės ir kūrybinės veiklos atkarpą . Apie jį pradeda kalbėti ne tik kaip apie puikų pianistą ir improvizatorių, bet ir įdomių ir originalių kūrinių autorių.
Yra žinoma, kad jis labai anksti pradėjo kurti . Eilė ankstyvųjų pjesių buvo publikuotos po mirties, daugelį jis taisė ir perdarinėjo būdamas Paryžiuje, kai kurios, vėlesnės, buvo spausdinamos anksčiau, nei parašytos iki jų – visa tai atsispindėjo chronologiniame sąraše . Bet šio etapo apžvalgai svarbu, kad dar beveik vaikiškuose kūriniuose nedrąsiai ieškant savo kelio, Šopenas intuityviai krypo į žanrus, kurių tematikos, turinio šaknys išeina iš nacionalinio meno.
Sekdamas nuo seno susiklosčiusiomis nacionalinėmis tradicijomis, Šopenas kūrė savo polonezus ir mazurkas . Dar nebaigęs konservatorijos jis pasiekė tokį brandos lygį, kuris leido žinovams sveikinti naujojo genijaus atsiradimą . Tarp kūrinių parašytų 1826 ir 1828 metais, nacionaliniu muzikos charakteriu, kūrybos tvirtumu ir šviežiu koloritu išsiskiria Rondo a la Mazur op. 5, mazurka a – moll op. 68, Variacijos pagal Mocarto temą op. 2 . Būtent šių variacijų recenzijoje Šumanas paskelbė pasauliui apie naujojo genijaus atsiradimą.
Nepertraukiamame kūrybiniame darbe stiprėjo kompozitoriaus meistriškumas, per gilų ir intuityvų tradicijų įsisavinimą vyko laipsniško švarinimosi nuo įvairiausios įtakos procesas, savo muzikinio stiliaus ieškojimas . 20 – ųjų metų pabaigoje Šopenas sukuria eilę stambios formos kūrinių : Fantaziją lenkų temomis op. 13 ir Rondo a la Krakowiak, du koncertai fortepijonui su orkestru f – moll ir e – moll.
Mazurkos op. 68 – labai tikslus lenkų tautinės dvasios pavyzdys . Stambiose formose ir ypatingai koncertuose pilnai atsiskleidžia užburiantis virtuoziškumas ir šopeniškas lyriškumas.
Kompozitoriaus atsigręžimas į estradinius – virtuozinius žanrus buvo nerašyta didžiosios estrados taisyklė Koncertinėse to meto programose buvo variacijos, popuri, fantazijos, parafrazės . Pasirinkęs artistinę veiklą Šopenas atsižvelgė ir į tokių kūrinių poreikį Tuo leido įsitikinti koncertinė praktika Varšuvoje, taip pat patirtis įgyta kelionėse po užsienį . Beje, Šopeno kūriniai parašyti kūrybinio gyvenimo pradžioje, tokie kaip Fantazija op. 13 arba Krakoviakas op. 14, išsiskiria iš kitų virtuozinių pjesių tematikos originalumu, nacionaliniu savitumu . Būtent šios savybės turėjo daug reikšmės Šopeno sėkmei Vienoje .
1829 metų pradžioje Šopenas su keliais draugais išvyko į Vieną.
Elsnerio rekomendaciniai laiškai Vienos muzikinio pasaulio atstovams padėjo jaunajam pianistui įeiti į artistinį miesto ratą ir sukelti didelį susidomėjimą savo grojimu.
Remiamas naujų savo draugų Šopenas nusprendžia paskelbti apie savo koncertą, kuriame grojo Variacijas op. 2, improvizaciją pagal temą iš prancūzų kompozitoriaus Bualdje operos „Baltoji dama“. Apie šį koncertą Šopenas praneša artimiesiems : „Kai išėjau į sceną, mane pasitiko aplodismentais, ir po kiekvienos variacijos atlikimo buvo tokie aplodismentai, kad aš negirdėjau orkestro . Po koncerto taip plojo, kad turėjau antrą kartą išeiti ir nusilenkti publikai“.
Antrasis koncertas, kuris buvo surengtas po savaitės, praėjo su dar didesne sėkme . Recenzijoje buvo rašoma : „Tai jaunas žmogus, kuris eina savo keliu ir pasiekia sėkmę šiame kelyje, nežiūrint to, kad jo grojimo maniera, kaip ir rašymo būdas labai skiriasi nuo įprastų koncertuotojų formų . Skirtumas tame, kad noras sukurti muziką akivaizdžiai lenkia jo norą patikti.“.
Grįžtant iš Vienos Šopenas pabuvojo Prahoje ir Drezdene . Į Varšuvą jis grįžo pilnas įspūdžių iš kelionių ir pakylėtas, įkvėptas koncertinės sėkmės.
Įvairių muzikantų susirinkimų lankymas, susitikimai su draugais, kelionės – visa tai vyko kūrybinio darbo fone . Apytiksliai per metus, kurie skiria pirmąją kelionę į Vieną nuo antrosios, atsiranda nemažai naujų kūrinių : be fortepijoninių miniatiūrų užbaigti koncertai f – moll ir e – moll.
1830 metais prieš išvažiuodamas į Vieną, Italiją ir Paryžių, Varšuvoje Šopenas surengė du koncertus. Atsiliepimuose vienbalsiai buvo pažymėtas nacionalinis muzikos koloritas, o vienoje recenzijoje nuskambėjo pranašiška mintis, kad taip kaip vokiečiai Mocartu, taip kada nors lenkai didžiuosis Šopenu. Spauda rašė: „Žemė, kuri prikėlė gyvenimui šį artistą savo dainomis, turėjo reikšmės jo muzikiniam stiliui, kas kartais atsispindi jo kūryboje: daugelis garsų atrodo mūsų gimtosios harmonijos atvaizdas. Tam, kad kūrėjo genialumą ir kūrybiškumą sujungti su liaudies dainų paprastumu taip meniškai kaip Šopenas, reikia turėti ypatingą dovaną pajusti laukų ir miškų muziką, įsiklausyti į lenkų valstiečio dainas“.
Išoriškai atrodė, kad niekas nelaiko Šopeno Varšuvoje, bet jis vis atidėliojo kelionę . Jis jautė ir suprato, kad artėja kažkas rimto . Įkaitusioje Lenkijos politinėje atmosferoje brendo svarbūs įvykiai : atgijo lenkų pariotų veikla, kurie ruošė sukilimą, tuo pačiu sustiprėjo policijos represijos . Tokioje pavojingoje aplinkoje Šopenui buvo sunku palikti artimuosius ir tėvynę . Nualintas liūdnų minčių ir nuojautų jis dalijosi jomis su savo draugu Voicechovskiu: “neturiu jėgų paskirti išvykimo dieną, man atrodo, kad išvažiuoju, kad visam laikui užmiršti namus, man atrodo, kad išvažiuoju, kad numirčiau – o kaip graudu numirti svetimame krašte, ne ten, kur gyvenai . Kaip siaubinga bus matyti prie mirties patalo vietoje artimųjų abejingą gydytoją arba tarną“.
Vis dėlto išvykimo diena artėjo. Atsisveikinimo koncerte Šopenas atliko Fantaziją lenkų temomis ir naują koncertą e – moll. Po trijų savaičių jis ryžosi palikti Varšuvą.
1830 metais kartu su draugu Voicechovskiu Šopenas pakartotinai atvažiavo į Vieną . Bet dabar jo buvimą šiame mieste temdė blogi įvykiai Lenkijoje . Kai tik žinia apie sukilimą pasiekė draugus, Voicechovskis tuoj pat susiruošė grįžti namo . Sunkiai pasidavė Šopenas draugų ir tėvo prašymams likti ir tarnauti tėvynei savo menu . Kankinančios abejonės, baimė dėl brangių žmonių nepaliko jo . Savo dvasinius išgyvenimus jis patiki išbandytiems vaikystės ir jaunystės draugams . Matušinskiui rašo: „Jeigu tėvui ir be to nebūtų sunku, aš iš karto sugrįžčiau . Aš prakeikiu savo išvažiavimo valandą, ir tu, žinodamas mano reikalus turi sutikti, kad nuo Voicechovskio išvažiavimo per daug visko gulė ant mano pečių. Visi tie pietūs, vakarienės, koncertai, šokiai, kurie jau man iki kaklo atsibodo: taip man čia lūdna, tamsu ir niūru . Myliu visa tai, bet ne tokiomis žiauriomis aplinkybėmis. Negaliu elgtis kaip norėtųsi, o turiu prievartauti save, svečiuose vaidinti ramų, o grįžes namo siautėju prie fortepijono“.
Prie nerimo dėl savo artimųjų prisidėjo aplinkybės, kurios slėgė Šopeną . Jam ne kartą teko būti bejėgiu skaudžių išsišokimų, šaipymosi iš savo tėvynainių, liudininku. Nedėkinga politinė situacija netiesiogiai lietė ir Šopeno padėtį, žeidė jį . Laiške Elsneriui jis rašo: „.aš iš karto turėjau pranešti jums apie savo atvykimą į Vieną . Bet nesiryžau . nes laukiau, kol galėsiu pranešti ka nors konkretaus . Beje, nuo tos dienos kai sužinojau apie visus įvykius, neišgyvenau nieko, tik jaudulį ir nerimą ; ir Malfattis (gydytojas, muzikos mylėtojas, Bethoveno draugas) be reikalo stengiasi mane įtikinti, kad kiekvienas artistas – kosmopolitas . Jeigu ir taip, tai kaip artistas aš dar lopšyje, o kaip lenkas jau pradėjau trečią dešimtį . aš iki šiol net negalvojau apie koncerto rengimą . Todėl kad visais atžvilgiais dabar yra daug sunkumų . įvykiai Varšuvoje labai pakeitė į blogą pusę mano padėtį“.
Šopenas teisingai vertino susidariusią padėtį . Ankstesnį susidomėjimą jaunuoju talentu pakeitė šaltas apskaičiavimas ir abejingumas. Įtakingų muzikantų elgesys – vienų abejingumas, kitų konkurencijos baimė – nepaliko vietos iliuzijoms. Šopenui nepavyko susitarti su leidėjais, kaip ir nepavyko suorganizuoti koncertų . Tik 1831 metais jis su kitais muzikantais dalyvavo viešame koncerte.
Apie Vienos muzikinį skoni su nuoskauda ir nusivylimu Šopenas rašo į Varšuvą savo buvusiam mokytojui : „ Jie čia valsus vadina kūriniais, o Štrausą ir Linnerį, kurie groja šokiuose, – kapelmeisteriais“. Ir priduria : „ Vis dėlto tai nereiškia, kad visi taip galvoja : priešingai, beveik visi iš to juokiasi, bet vistiek spausdina tik valsus“.
Šopenas nusprendžia važiuoti į Paryžių . Bet lenkui buvo sudėtinga gauti vizą kelionei po Prancūziją . Po ilgų vargų pasisekė gauti pasą į Londoną „per Paryžių“.
Tuo metu įvykiai Lenkijoje darėsi vis labiau katastrofiški ir 1831 metais rugsėjo pradžioje sukilusi Varšuva krito po rusų armijos puolimo.
Apie lenkų revoliucijos sutriuškinimą ir Varšuvos pasidavimą sužinojusio Šopeno dienoraščio puslapiai buvo pilni juodžiausio nusivylimo . Skausmas, pyktis, nerimas išsiliejo jo kūryboje, kur šopeniškas dramatizmas pirmą kartą atsiskleidė visu galingumu . Sunkus preliudijos a – moll skausmas, preliudijos d – moll patetika, „revoiliucinis“ etiudas c – moll rodo kūrybinį lūžį . Svajinga lyrika užleido vietą tragizmui.
Tėvynės tema dabar tapo pagrindine Šopeno kūrybos idėja.
Lenkų revoliucija nubrėžė ribą tarp dviejų periodų kūrybinės Šopeno biografijos. Varšuva – šviesi jaunystė, gražios viltys ir norai . Paryžius – greitai auganti dvasinė branda, meistriškumas, kompozicijos meno aušktumų užkariavimas, gyvenimas su visais jo dramatiniais kontrastais.
Revoliucijos žlugimas ir reakcija į ją visam laikui užkirto kelią Šopenui į tėvynę . 1831 metais rudenį jis atvažiavo į Paryžių, kur liko iki savo gyvenimo pabaigos.

TRUMPA KŪRYBOS APŽVALGA

Apie 60 mazurkų, 16 polonezų, 17 valsų, 20 noktiurnų, 24 preliudai, 24 etiudai, 3 sonatos, 2 koncertai, 4 ekspromtai, 4 skerco ir 4 baladės fortepijonui – štai svarbiausias Šopeno muzikinis palikimas, nes kūriniai kitiems instrumentams negausūs ir palyginti mažiau reikšmingi. Apsiribojęs fortepijonine muzika, Šopenas toli gražu nevaržė savęs, priešingai — jis atskleidė naujas instrumento išraiškos galimybes, paįvairino pianistinę techniką, sukūrė naujus žanrus. Jo pjesės – tai nepakartojamas subtiliausių jausmų ir emocijų pasaulis. Būdamas visapusiškai išsilavinęs, Šopenas gerai pažino klasikinę muziką ir mokėsi iš jos. Ypač jis vertino Bachą ir Mocartą (yra žinoma, jog, ruošdamasis koncertams, Šopenas ištisomis savaitėmis grodavo Bacho kūrinius, o su Mocarto, “Don Žuano” ir Rekviem partitūromis nesiskirdavo net kelionėje). Šie kompozitoriai žavėjo Šopeną muzikos turiningumu, tobula forma ir melodingumu — bruožais, kurie ne mažiau būdingi ir jam pačiam. Daugelis Šopeno fortepijoninių kūrinių tiesiog prašosi dainuojami, todėl šiandien juos galima išgirsti atliekamus pianistų ir vokalistų, grojamus smuiku ir violončele. Tai rodo vokalinę Šopeno melodijų prigimtį, nors jose ne mažiau ryškus ir instrumentinis pobūdis, variacinis vystymas. Kompozitorius kūrė neprograminę muziką, tačiau jos sukeliami vaizdai tokie konkretūs ir aiškūs, jog daugelis klausytojų patys pritaiko programas Šopeno pjesėms, tuo savotiškai jas papildydami bei palengvindami jų klausymą.

Naudota literatūra

www.speros.lt
www.knyguvartai.net
www.mokslo.centras.lt

Leave a Comment