Čiurlionio biografija ir kūryba

MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS

. kuo plačiau sparnus išskės, kuo didesnį ratą apsuks, tuo

bus lengviau, tuo laimingesnis bus žmogus.
M. K. Čiurlionis

Lietuvių dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875-1911) vardas ir jo darbai, garsėję Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje prieš pirmąjį pasaulinį karą, vėliau buvę lyg ir primiršti, pastaraisiais dešimtmečiais buvo vėl sužadinę didelį susidomėjimą. Jo kūryba sukėlė karštus meno kritikų ir istorikų ginčus, sprendžiant naujųjų laikų meno sąjūdžio kilmės ir raidos klausimus, nustatant menininko vietą šiuolaikinėje epochoje.
M. K. Čiurlionio gyvenimas buvo trumpas, bet intensyvus. Per trisdešimt peenkerius gyvenimo metus jis sukūrė daugiau nei 200 muzikos kūrinių bei apie 300 tapybos paveikslų, iš kurių beveik nieko nebuvo parduota, autoriui esant gyvam. 1967 m. pastatytame moderniame muziejuje Kaune sutelkti ir saugomi beveik visi šiuo metu žinomi menininko paveikslai, grafikos darbai, muzikos kūrinių rankraščiai.
Čiurlionio, Vrubelio, Van Gogo ir daugelio kitų dailininkų kūryba kelia itin sudetingą problemą – pažinti, kokiu mastu kūrėjo fantazijos jėga padeda jam atskleisti, įprasminti ir transponuoti realybę į meno vaizdą. Čiurlionio vaizduotės polifonija ir ritmika sujungta į vizualinę simboliką; R. Rolanas tai paavadino visai nauju meno žemynu, patį dailininką – to žemyno Kristupu Kolumbu.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. rugsėjo 22 d. Varėnoje, mažame lietuviškame miestelyje. Polinkį į muziką jis paveldėjo iš savo tėvo vargonininko, o pirmuosius estetinius įspūdžius žadino ir vaizduotę ugdė nepaprastai gražios, miškuose sk

kendinčios Druskininkų apylinkės, dzūkų pasakos ir padavimai, skambios lietuvių liaudies dainos. Muzikiniais berniuko gabumais susidomėjo Čiurlionių šeimos bičiulis, į Druskininkus kiekvieną vasarą atvykstantis vasaroti varšuvietis daktaras J. Markevičius. Jis ir vėliau, jau studijų metais, rūpinosi Konstantinu Čiurlioniu, rėmė jį materialiai. J. Markevičiui tarpininkaujant, keturiolikmetis jaunuolis 1889 m. pateko į vieną didžiausių to meto muzikos mėgėjų ir mecenatų Mykolo Oginskio orkestro mokyklą Plungėje. Šioje mokykloje jaunasis Čiurlionis mokėsi pūsti fleitą, grojo orkestre, bandė komponuoti pirmuosius muzikos kūrinėlius, o laisvalaikiu dažnai nuklysdavo į įdomesnes apylinkės vietoves ir jas piešdavo. Savo darbštumu ir gabumais jaunuolis patraukė mecenato dėmesį, pelnė jo palankumą, ir M. Oginskis pasiuntė jį mokintis į Varšuvos konservatoriją.
Varšuvos konservatorijoje (1894-1899) Čiurlionis studijavo fortepijoną profesoriaus A. Sigetinskio klasėje, kompoziciją – profesoriaus Z. Noskovskio klasėje, gilino muzikos teorijos ir istorijos žiinias, lankė choro klasę. Čiurlionis čia daug ir kūrybingai dirbo: per paskutiniuosius dvejus metus konservatorijoje jis sukūrė variacijas, dvi sonatas fortepijonui, keliolika fugų, kantatą ir kt. Grįžęs per atostogas į Druskininkus, jaunasis kompozitorius domėjosi turtingu lietuviškuoju folkloru, žavėjosi lietuvių liaudies dainų lyrizmu, ju dermių grožiu. Todėl jau pirmieji Čiurlionio kūriniai organiškai jungia neoromantinio braižo profesionaliosios muzikos įgūdžius su gimtojo krašto muzikine kultūra ir individualia dailininko pasaulėjauta.
1899 m. sėkmingai baigęs Varšuvos konservatoriją, Čiurlionis žengė lemtingą gyvenimo žingsnį: jis atsisakė pasiūlytos Liublino muzikos mokyklos di
irektoriaus vietos, kuri būtų aprūpinusi jį materialiai, bet būtų varžiusi menininko polėkius. Ir nuo tada Čiurlionis ima kilti į kūrybines aukštumas, kaip Ikaras saulėn, o jo kūrybinės jėgos silpsta, sekinamos nepriteklių ir buities nelaimių.
Jausdamas, jog labai trūksta gilesnių muzikos žinių, 1901 m. Čiurlionis, M. Oginskio remiamas, išvyksta į Leipcigo konservatoriją. Ten, vadovaujamas garsių to meto profesorių K. Reinekės ir S. Jadasono, studijuoja kompoziciją, instrumentuotę, parašo stambios formos muzikos kūrinių: styginį kvartetą, uvertiūrą, simfoninę fantaziją, keletą pjesių, daug kanonų ir fugų fortepijonui.
Leipcigo kultūrinis gyvenimas užpildo visas M. K. Čiurlionio laisvalaikio valandas. Jis lanko garsaus to meto dirigento A. Nikišo diriguojamus koncertus Gevandhauze, domisi opera, bibliotekoje savarankiškai studijuoja R. Štrauso ir H. Berliozo simfoninių kūrinių instrumentuotę. Grįžęs į Varšuvą ir gimtąją Lietuvą, Čiurlionis ir toliau labai rimtai gilinasi į J. S. Bacho, R. Vagnerio, M. Regerio, o ypač į R. Štrauso muziką, kuri praturtina jo neoromantinių kūrinių techniką sudėtingos ritmikos, polifonijos atradimais. Šia prasme Čiurlionis labiausiai priartėjo prie A. Skriabino kūrybos. Brendo visos prielaidos Čiurlioniui muzikui įsilieti į rusų neoromantinės mokyklos žymiųjų atstovų gretas. Tačiau jau Leipcige kompozitorius profesionalas vis labiau jaučia, kad meniniai jo interesai nesutelpa vien muzikoje. Jis daug skaito, lanko Leipcigo muziejų, kur jį sudomina simboliniai A. Beklino paveikslai, M. Klingerio ir kai kurių “secesionistų” kūriniai. Gr
reta lenkų romantikų jis žavisi F. Dostojevskiu ir L. Tolstojum, domisi V. Vuntu, F. Nyče, A. Šopenhaueriu, Dž. Raskinu, taip pat indų filosofija.
Daugialypiai Čiurlionio menininko interesai įgauna muzikoje savitą, neramų ir kontrastingą, beribės fantazijos irlakoniškos minties išraišką. Simfoninės poemos “Miške” (1900-1901), “Jūra” (1903-1907) nėra tik platūs gamtos paveikslai, jose slypi sudėtingas dvasinių išgyvenimų pasaulis, gili žmogiškosios būties filosofija, joms būdingas mąslus monumentalumas. Žinomas rusų muzikos ir teatro kritikas V. Karatyginas 1912 m. apie Čiurlionio muzikos kūrinius (išskyrus simfoninę poemą “Jūra”, kuri pirmą kartą buvo atlikta tik praėjus ketvirčiui amžiaus po kompozitoriaus mirties) rašė:”.Ir čia jau nėr nei Čaikovskio, nei Šopeno, nei Štrauso, o skamba kažkokie nauji, savi žodžiai. Jaučiame, kad dar žingsnis – ir kompozitorius ras save, atras naujas galimybes perkelti tapybos stichiją muzikon, kaip jam pavyko pasiekti tokių atvirkštinių santykių tapyboje.”.”Amžininkams atrodė, jog dar žingsnis – ir iškils visu ūgiu labai raiškus ir savitas kompozitorius.
Bet nebuvo lemta Čiurlioniui žengti to žingsnio – muziko kelią pastojo daugialypė jo genijaus prigimtis. Tapęs pirmuoju didelio talento profesionaliuoju lietuvių kompozitoriumi, jis vis labiau apleidžia muziką, o nuo 1907 m. iki pat mirties atsideda tapybai.

Grįžęs iš Leipcigo, Čiurlionis keletą metų gyvena Varšuvoje, visas savo kūrybines jėgas skirdamas dailei. Jis lanko tapybos studiją, o 1904 m. drauge su E. Moravskiu įstoja į K. Stabrausko va
adovaujamą Varšuvos Dailės mokyklą, kurioje dėstė F. Ruščicas, K. Kšižanovskis ir K. Tichis. Būtent čia formuojasi dailininko stilistinė harmonija: iš vaikystės išlikęs potraukis piešimui pasipildo koloristiniais ieškojimais, charakteringais to meto Varšuvos Dailės mokyklai. Čiurlionis daug piešia, nutapo pirmuosius simbolistinius paveikslus. Talentingas, dvi konservatorijas baigęs kompozitorius netrunka išgarsėti ir tarp kolegų dailininkų: jo paveikslai premijuojami nuolatinėse mokinių darbų peržiūrose, o 1906 m. Varšuvos Dailės mokyklos parodoje, surengtoje Peterburge, atkreipia ir platesnės visuomenės dėmesį.
Čiurlionis į dailę atėjo būdamas 29 metų. Apie mokslus Varšuvos Dailės mokykloje jis tiek tepasakė:”.nieko nemokė ten to, ko norėjau aš išmokt.”. O apskritai, ar galėjo ką nors duoti bet kuri mokykla žmogui, užsibrėžusiam praktiškai įgyvendinti vieną didžiausių meno siekimų – universalią menų sintezės idėją, sumaniusiam panašiai kaip Pikaso visą gyvenimą kurti dailę ne pagal vieną kurią nors meno srovę, o tarytum tolygią pasaulio sutvėrimui, savo meto sukrėtimams ir būties likimams. Ryškiausias šios Čiurlionio tendencijos pavyzdys yra amžino judėjimo, dinamiškų kompozicijų tapybos ciklai, paremti muzikos kūrinių principais.
Jau pirmuosiuose pastele ir tempera tapytuose paveiksluose (1903-1906) – “Pasaulio sutvėrimo”, “Laidotuvių simfonijos”, “Tvano” cikluose, “Miško muzikoje” – dailininkas pasiekia išbaigtą simbolinę išraišką. Ritmiška tvarka, spalvų subtilumas ir aiškus kompozicinis žvilgsnis “iš paukščio skrydžio” pajungia neramius menininko vaizdinius ir vizijas giliai minčiai: augalai atgyja, pušys virsta gražiomis pasakų mergelėmis, o uolos ir kalvos – hipnuotizuojančių akių demonais, kad bylotų apie gyvenimo grožį ir amžiną pasaulio atsinaujinimą. Jo paveikslai patraukia ir jaudina ne simbolių grožiu – jie kupini gyvenimo troškimo ir žavesio.
1905 m. vasarą Čiurlionis su E. Moravskiu ir bičiulių Volmanų šeima praleidžia Kaukaze, o 1906 m. keliauja po Vakarų Europą. Dailininko interesų vedamas, jis aplanko Prahą, Drezdeną, Niunbergą, Miuncheną, Vieną, vaikšto po garsiąsias tų miestų paveikslų galerijas ir žavisi praeities kultūrų didybe.
Varšuvoje Čiurlionis nelieka nuošalyje nuo intensyvaus kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo: jį veikia vis stiprėjantis 1905 m. revoliucinis ir nacionalinis judėjimas. Dailininkas susipažįsta su pažangiais savo tautiečiais, Varšuvos lietuviais studentais, kurie puoselėja viltis suburti po įvairius kraštus išsisklaidžiusią kūrybinę lietuvių inteligentiją, rūpinasi nacionalinės kultūros ateitimi. Pajutęs, kaip labai reikalingas savo gimtajam kraštui, Čiurlionis tvirtai apsisprendžia ir savo pasiryžimą aiškiai išdėsto laiške broliui Povilui:”.Ar Tau žinomas lietuvių judėjimas? Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai.” Taigi 1906 m. rudenį, sužinojęs apie rengiamą Pirmąją lietuvių dailės parodą, nuoširdžiai pritaria šiam sumanymui, siunčia savo darbus, pats vyksta į Vilnių ir jame apsigyvena, tapdamas vienu ryškiausių lietuvių kultūrinės veiklos organizatorių bei vadovų. Vidinių įsitikinimų skatinamas, drauge su kitais jis rengia sekančias dailės parodas, pats jose aktyviai dalyvauja, skatina lietuvių muzikinį gyvenimą: įsteigia Lietuvių dailės draugijos muzikos sekciją, ketina įkurti muzikinę biblioteką, konservatoriją, organizuoja lietuviškus chorus, skelbia dainų konkursus ir akylai seka jų meninį lygį, rašo straipsnius apie muziką ir dailę.
Tačiau kultūrinis to meto Vilniaus gyvenimas neleidžia plačiau išskleisti genijaus sparnų. Dailininkas vyksta į Peterburgą, vieną ir antrą kartą, vildamasis rasti kūrybai palankesnę atmosferą, vežasi savo paveikslus, rodo juos M. Dobužinskiui, A. Benua, dalyvauja “Meno pasaulio” dailinkų rengiamose parodose, bando įsikurti ilgesniam laikui – ir intensyviai tapo. Nors ir gerai priimtas bei aktyviai palaikomas vietos kolegų, tačiau, būdamas labai nepraktiškas, gimtųjų namų šilumos išsiilgęs, menininkas nepajėgia šiame carinės Rusijos didmiestyje užsitikrinti net pragyvenimo minimumo. Įtempto kūrybinio darbo ir materialinių trūkumų išsekintas, Čiurlionis fiziškai palūžta, kai jau visai nedaug buvo likę iki tobulos dvasinės pergalės – pripažinimo Peterburge ar Maskvoje, Vilniuje ir Rygoje, Paryžiuje ir kitur.
1907-1909 m. laikotarpis – kūrybingiausi Čiurlionio gyvenimo metai. Dailininkas nutapo brandžiausius savo paveikslus muzikiniais pavadinimais, “Zodiako” ciklą, pasakas, fantazijas ir didingas kompozicijas, vis labiau gilindamasis į žmogaus būties ir kosmoso problemas. Paveikslų cikluose, pavadintuose “Saulės”, Pavasario”, “Žalčio”, “Vasaros”, “Jūros”, “Piramidžių”, “Žvaigždžių” sonatomis, lyriškose jų metamorfozėse ir Lietuvos peizažų inspiracijose atsiskleidžia nerimastinga dramatinė įtampa, gaivališkų jėgų kova ir visados rami gėrio pergalė. Čia matome, koks imlus dailininkas didžiosios gamtos išgyvenimams, ir kaip tik dėl to pilnutinio imlumo, aprėpiančio kosmosą ir žmogų, jis nebesitenkina tradicinėmis tapybos formomis, o tapo laiko tekėjimą, stengiasi užfiksuoti įspūdžių dinamiką. Laiko elementai, aiškiai suvokiamos ritmo ypatybės, gilesnės spalvos ir erdvės struktūros funkcijos, pagaliau vyraujančios banguotos linijos Čiurlionio tapytuose paveiksluose sukuria muzikinės harmonijos vaizdą ir nuotaią, regėjimo ir klausos dialogo įspūdį.
Čiurlionio tapybinės sonatos, preliudai ir fugos kelia ginčą, kas nulėmė – tapyba ar muzika – jų unikalumą. Reikia pasakyti, kad jos nėra tiesiog muzikos projekcija drobėje, o greičiau optimaliai pavykusi dailininko vaizduotės, meno vaizdų muzikalumo ir kartu tapybos dermė, kuri leidžia kiekvienam stebėtojui pačiam jam tinkamiausiu būdu suvokti paveikslą ir save. Būtent ši jo muzikinės tapybos savybė įkvėpė M. Gorkį tarti:”.Argi romantikai ir vietos nėra realizme? Vadinasi, plastika, ritmas, muzikalumas ir panašūs dalykai visai nereikalingi realistinei tapybai? Čiurlionis man patinka tuo, kad jis verčia mane susimąstyti kaip literatą.”
Nemažą Čiurlionio dailės palikimo dalį, ypač paskutiniųjų metų, sudaro kontrastingi pavieniai paveikslai ir ištisi ciklai. Vienuose jų (“Rex”, “Demonas”, “Preliudas”, “Pilis, pasaka”) autorius pakyla arba nusileidžia labai toli už žmogaus realios būties ribų, kituose (“Bičiulystė”, “Pasaka”, “Karaliai, pasaka”, “Žiema”) grįžta į gėrio pasaulį, kurio pasakiški miestai, fantastiški aukurai, saulės ir kiti gamtos šviesuliai tėra personifikuoti gimtojo krašto gamtos ir kūrybinių galių konkretūs elementai. Originalūs fantazijos, vizijų ir supoetintų gamtos vaizdų gretinimas liudija, jog Čiurlionis atsiplėšdavo nuo konkretėsnės, žemiškos būties tik tam, kad pajustų sugrįžimo į ją džiaugsmą ir prasmę. Dailininkas paskyrė daug kūrybinės energijos, norėdamas pažinti ir sukurti visa apimančią žmogaus ir gamtos nedalumo, gėrio ir blogio dialektinės priešybės meninę koncepciją. Tuo būdu Čiurlionis neieškojo abstraktaus dvasingumo – jam vaizduotės, dvasios jėga buvo atspirties taškas gyvenimo realybėms, galioms pažinti ir tramdyti. Prisiminkime populiarų “Pasakos” paveikslą, kur virš žmonijos – tų žaidžiančių piene kūdikių – kybo apokalipsinė vizija, juoda būsimųjų karų nuojauta. Būtent Čiurlionio meno universalumas, jo konkretus pasaulio suvokimas, filosofinėmis kategorijomis apmąstytas meninis vaizdas daro jo kūrybą aktualią šiuolaikiniam žmogui, ieškančiam atsakymo į daugelį epochos iškeltų grėsmingų klausimų.
Čiurlionis neturėjo ir neskelbė siauros estetinės programos. Žmogaus vietos epochoje ir visatoje apmąstymas – jo meno programa. Jo dailė, atsirėmusi į gyvenimą ir į liaudies kūrybinę mintį, o kartu praturtinta kitų tautų patyrimo ir bendražmogiškų idėjų, pasak M. Dobužinskio:”.toli peržengė nacionalinio meno ribas.” Čiurlionio meno pasaulyje telpa lietuvių, rusų, lenkų kultūrų ryšiai ir sąveikos, išryškindamos ir praturtindamos jo kūrybos nacionalinį ir liaudiškąjį charakterį. Norint suvokti, kas yra Čiurlionis bendru XX a. meno sąjūdžių mastu, reikia aiškiai pasakyti, kas yra Čiurlionis šiandien lietuvių dailėje, mūsų dabartiniame gyvenime. Ar tik pradinis nacionalinio meno užgimimo taškas, tarsi požeminis šaltinis, maitinąs plačiai išsiliejusią šiuolaikinės lietuvių kultūros upę? Tik ryškus istorijos faktas, skatinantis tautos pasididžiavimą, tačiau neturintis didesnės reikšmės jos meno dabarčiai?
Čiurlionio dailė, gimusi kaip spontaniškas sudėtingos ir daugiabriaunės asmenybės poreikis išsakyti savo vidaus pasaulį, ir ypač tapyba, išaugusi ne akademinės mokyklos įdiegtų profesinių kanonų rėmuose, o laisvai suvešėjusi kaip stiprios ir stipriai savitos meninės prigimties vaisius, tapo tąja Čiurlionio kūrybos sritimi, kuri teikia jam unikalumo aureolę. Savitas, be galo individualus tapybos pobūdis taip akivaizdžiai išskiria ją iš visos mūsų dailės, senosios ir dabartinės, jog gali pasirodyti, kad Čiurlionio genijus sušvito tarsi milžiniškų mastelių žvaigždė ir užgeso, nepalikusi tąsos, vieniša ir nepasiekiama. Neneigdami Čiurlionio meno sąsajų su ano meto Vakarų Europos dailės srovėmis, jo tapyboje, kaip ir muzikoje, atrandame tokias versmes, kurių dėka jis visų pirma iškyla kaip savo liaudies pasaulėjautos reiškėjas: Čiurlionis bene pirmasis atvėrė profesionaliajai mūsų dailei ir muzikai sukauptus liaudies mene dvasinius turtus. Tai ir yra viena iš svarbiausių dvasinių grandžių, siejančių Čiurlionio genijų su visa XX a. lietuvių meno plėtote.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis lyg šviesulys trumpam sušvito mūsų kultūros padangėje, bet spėjo nubrėžti plačią trasą visam mūsų menui. Palietęs amžinas, visai žmonijai ir kiekvienam žmogui svarbias egzistencijos problemas, jis neliko tik tautinio meno apraiška. Čiurlionį žino Maskva ir Odesa, Leningradas ir Berlynas, Tokijas ir Paryžius, jo vardu pavadinti kalnai Prano-Juozapo archipelage, viršukalnė Pamyre, gatvės, mokyklos. Iš mažyčio pasaulio lopinėlio, vadinamo Lietuva, svajojęs apie gėrį ir grožį, Čiurlionis, tarsi tos jo nupieštos saulės, skatina harmonijos pasaulį, kurį mes, žmonės, statome darbo ir kūrybos žygiais.

Leave a Comment