Mūsų klasės susitikimas po dvidešimties metų
Saule nudegusi, basa – Tu – piemenaitė murzina! Tau akyse dangaus šviesa. – Tu man viena, viena, viena!
Žiedų, nei auskarų brangių, Nei šilko rūbų neturi, – Plaukuos tau – gėlės iš rugių, O veide – šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai? Sakyk man – kur tu gyveni? Bet tu šypsais ir nesakai – Tik ateini ir nueini… Salomėja Neris, 1926 05 22
Taip… Gražus eilėraštis… Tikrai gražus… Ypač kai po kelių iš eilės bemiegių naktų ir n bokalų alaus atsikeli nuo sofos ir vietoje traškučių kremti tabletes nuo galvos skausmo. Taip, geras buvo penktadienis… Nors ne ką blogesnis buvo ir šeštadienis… Nors ne ką ir atsimenu… Taip – štai ir kalendorius… Vasario 17-ta diena… Sekmadienis… Kas?! Klasės susitikimas?! Kokios klasės?! Kieno klasės?! Ne! Tik ne šiandien! Kodėl negalima suorganizuoti klasės susitikimo tada, kai man galvoje nešaudo artilerija?.. Važiuojant automobiliu, skausmas perėjo į pilvą… Ačiū tau, dieve, nors už tai… Kelias dar ilgas, tad galiu apmąstyti savo nugyventą gyvenimėlį… Visų pirma prisimenu mokyklą. Žvėrynas, mokytojai, draugai, direktorė, chemija… Ir štai jau turiu mokyklos baigimo atestatą… Toliau – alinančios fizinės treniruotės… Visas pusmetis… O tada – karo akademijos konkursantų priėmimas… Valio! Aš jau karininkas! Mokslai, mokslai, pratybos ir vėl mokslai. Penkeri varginantys metai. Galų gale gaunu paskyrimą į pirmąją savo užduotį. Sarajevas… Neramumai jau baigėsi, belieka tik palaikyti taiką. Ir taip trejus nuobodžius metus. Tačiau užduotis baigiasi, ir aš vėl namie. Pinigėlių jau daugiau, tad prasideda namų remontas… Ir staiga – nauja užduotis! Somalis! Apgultis… Štai tada ir prasideda tikrasis karas! Peršauta kairė ranka ir švino skeveldra kojoje – nesibaigiančios karo “dovanos”. Tačiau po metų aš vėl namie, ir jau gavęs tarptautinių santykių eksperto laipsnį. Daugiau jokių minų, jokio karo lauko, jokių puolimų… Aš jau nebe tas skustagalvis barbaras su automatu rankose ir granata širdyje. Dabar aš – civilizuotas karininkas… Tiktai iki visiškos laimės dar trūksta šeimos, o dabartinė “meilė” šiek tiek per daug seilėjasi ir kramto baldus… Taip, mano Starka tikrai laukinė… Tikra kalė… Tikras dobermanas…
Na, štai ir senoji mokykla… Ak, kiek dienelių čia praleista, kiek – pramiegota… Įvairuoju savo “tanką” tarp kitų automobilių. O jų šiandien čia tikrai daug. Štai laiptai… Trečias aukštas… Dvidešimtas kabinetas… Praveriu duris… Štai jie visi – mano klasiokai… Suaugę ir rimti – tikros mano priešingybės! Seni draugai… Seni pagalbininkai… Seni laikai… O kas gi stovi štai ten prie lango? Taip – tai Artūras. Prieinu prie jo… Patinę paakiai, melsvos spalvos veidas… Ačiū dievui – ne aš vienas “gerai pailsėjau”! Užsimezga pokalbis, iškyla prisiminimai… Dabar Artūras – nebe tas nerūpestingas mokinys. Jis – garsus diplomatas, dar visai neseniai padėjęs Lietuvai įstoti į Europos Sąjungą. Užsienio reikalų ministerijoje Artūras jau užsitarnavo gerą postą. Turi šeimą, šešis vaikus, sportinį automobilį, namą Antakalnyje ir, žinoma, gerą reputaciją. Visa tai, anot jo, gerų ir intensyvių mokslų bei studijų dėka. Palieku jį vieną prie lango ir einu stebėtis kitais savo buvusiais klasiokais… Matau didelį sambūrį klasės gale. O jo centre – visų mėgtas ir gerbtas Aleksėjus. Priėjęs bandau užmegzti pokalbį. Senasis Alioša taip pat ne grioviakasys. Jis jau turi nuosavą santechnikos įrenginių valymo firmą… “Guminis kakutis” ar “…ančiukas”, berods. Alioša taip pat sukūręs šeimą: žmona – manekenė italė, trys vaikai – Oksforde. Kasdien, anot jo, aktyviai sportuoja, nerūko ir negeria. Kūno gestais bando parodyti, kad numetė 25 kilogramus… Šaunuolis! Kad man tokią firmą įkūrus… Pirmajame suole, šalia mokytojos vietos sėdi šoklioji mūsų klasės pirmūnė Agnė. Ši mane vos bepažįsta! Nejaugi taip pasikeičiau? Pradeda pasakoti, jog nutraukusi treniruotes, pradėjo psichologės karjerą. Tiesa, pirmieji praktikos metai buvo tikrai nekokie: trys jos pacientai po jos konsultacijų nusižudė, tačiau vėliau padėtis kiek pagerėjo, ir Agnė nusprendė įkurti savo psichologijos kabinetą. Būrumę pasidaliję prisiminimais bei įspūdžiais dar ilgiau, tačiau suskambo jos mobilusis telefonas. Nusižudė ketvirtasis pacientas… Vos Agnei išlėkus pro duris, pro jas įeina aukštas augalotas vyrukas. Taip – tai, be abejo, Aurimas. Iškart pasisveikiname ir apsikeičiame senais mokyklos laikų “bajeriais”. Aurimas – Rūdiškių “Vėtros” vartininkas. Taip pat, kaip ir aš, jis nevedęs ir neturi vaikų. Tiesa, turi Vilkaviškio melsvųjų veislės katiną Zidaną. Laisvalaikį leidžia su komandos draugais, bet, anot jo, nelabai prisimena kur. Rodos, nusipirko nuosavą “Škodą”! Tiesiog laimės kūdikis… Egidijus, žinoma, taip pat atvyko į ši eks-klasiokų susimatymą. Dabar Egidijus dirba Ignalinos AE apsaugos skyriaus viršininku. Anot jo, šios pareigos yra itin atsakingos, svarbios ir reikalauja ypatingo dėmesio. Pasak Egidijaus, jis kaip tik tam gimęs. Šešeri metai teisės studijų, ir jis jau užima tokias svarbias pareigas?! Negali būti! Pasirodo, gali. Mat buvęs apsaugos viršininkas pavaldinių gretose neradęs tinkamo darbuotojo savo pareigoms užimti, todėl paskelbęs konkursą. O Egidijų įdarbinęs dėl gerų jo egzaminų rezultatų bei sąžiningo paskaitų lankymo. Jau susižadėjęs, turi keturis vaikus. Greituolis! Atėjo vakaras… Nusileido saulė… Pakilo taurės ir bokalai… Vos užuodęs “laipsnių” kvapą, greitai su visais atsisveikinu ir lengvu žingsneliu nulipu laiptais link automobilio. Išsukęs iš mokyklos kiemo, susimąstau…Ak, rodos, visa mano jaunystė, visos mano jaunos dienos susirinko į šį dievo užmirštą kabinetą. Šitiek emocijų, šitiek gyvenimiškos patirties viename varganame kabinetėlyje… Praėjo ir galvos, ir pilvo, ir “dūšios” skausmas. Grįžęs namo, susmunku ant sofos ir pradedu mintyse prisiminti visus šios dienos įvykius. Ir staiga suprantu, jog tai viena geriausių mano gyvenimo dienų. Tik niekaip nesuprantu, kodėl. Ar dėl to, jog vėl sutikau žmones, su kuriais praleidau geriausias savo gyvenimo dienas, ar vien dėl emocijų, užplūdusių mane pamačius jų veidus. Tikriausiai dėl abiejų priežasčių… Prie kojų tyliai prisliūkina Starka ir atsigula po stalu. Taip… Tai – mano gyvenimas ir aš juo patenkintas! Alaus gal įsipylus…