CHORINĖ MUZIKA AMERIKOJE
I skyriuje buvo trumpai ir glaustai apžvelgtas Europos chorinės muzikos paveldas. Chorinės muzikos dėstytojui lygiai taip pat svarbu, kaip Europos chorinės muzikos ištakos, yra suprasti netolimą Amerikos kultūros praeitį. Tai turi tiesioginį ryšį su tradicine praktika, kuri atliekama šiandieninėse mokyklose. Šis skyrius Jums padės suvokti nuostabų chorinį paveldą ir trumpai nušvies jo ateities perspektyvą.
CHORINIS DAINAVIMAS AMERIKOS VISUOMENĖJE
Ištakos Kalbant apie muzikos pradžią Amerikoje, reikia sugrįžti į tuos laikus, kai pirmieji į tą žemyną atvykę europiečiai susitiko su tenykščiais gyventojais. Tie „indėnai“, kaip juos pavadino Kolumbas, išlipęs į krantą ir manydamas patekęs į Indiją, mokėjo gaminti įvairių rūšių tekstilės ir keramikos gaminius, kuriuose meniškai vaizduodavo muzikavimo, šokimo scenas bei muzikos instrumentus. Tačiau tų indėnų muzika praktiškai neturėjo įtakos ankstyvųjų atvykėlių europiečių muzikinių tradicijų vėlesniu vystymuisi. Tik po kelių šimtmečių buvo išspausdintos jų dainų knygos, ir tuo būdu indėnų muzika tapo Amerikos kultūros dalimi. Apie 1000 m. Leifas Eriksonas ir kiti vikingai, kurie, kaip yra manančių, buvo patys pirmieji europiečiai, įžengę į Šiaurės Amerikos kontinentą, įkūrė kolonijas, kuriose būdavo šokama ir grojama dūdelėmis ir būgnais. Kadangi tos kolonijos egzistuodavo neilgai, galima sakyti, kad atvykėliai skandinavai nepadarė įtakos Naujojo pasaulio muzikos vystymuisi. Indėnų dainavimas Amerikoje buvo įrašytas 1564 m. pavasarį, kai atvyko trys pilni laivai hugenotų, kurie išsilaipino dešimčia mylių žemiau Šv. Jono upės (dabar toje vietoje yra Džeksonvilis, Florida). Tie kalvinistai giedodavo jausmingas psalmes, ir indėnai susirinkdavo jų paklausyti. Indėnai prisijungdavo prie giedančių prancūziškai ir mechaniškai išmoko prancūzų kalbos. Indėnai taip pat dalyvavo, kai 1603 m. į vietovę netoli Šv. Augustino (Florida) atvyko pranciškonų vienuoliai. Pranciškonai ėmė steigti mokyklas, kurių pirmieji mokiniai buvo indėnai; jie buvo mokomi vokalinės ir instrumentinės muzikos. Septynioliktame amžiuje pranciškonų švietimas iš vakarinių indėnų teritorijų ir Meksikos paplito Niū Meksike ir žemutinėje Kalifornijoje, o vėliau Teksase ir Luizianoje. Manoma, kad vien Niū Meksike anuomet buvo mokoma apie 60 000 indėnų.
Dainavimas taip pat įėjo ir į prancūzų katalikiškojo švietimo programas Misisipės slėnyje bei rytinėje pakrantėje nuo Meino iki Naujosios Škotijos ir Kvebeko. Tie prancūzų katalikiškieji misionieriai buvo pirmiausia atsakingi už indėnų švietimą minėtose teritorijose septynioliktame-aštuonioliktame amžiuje. Britų įtaka vokaliniam lavinimui Amerikoje prasidėjo su anglų protestantų išsilaipinimu Džeimstaune ir piligrimų atvykimu į Plimutą. Puritonai atsivežė psalmyną, žinomą pavadinimu Ainsworth Psalter. 1640 m. pasirodė amerikietiškasis psalmyno vertimas pavadinimu Bay Psalm Book, kuris laikomas viena iš pirmųjų Amerikoje spausdintų knygų. Nors Bay Psalm Book pasirodė 1640 m., nei vienas giedotojas ir nei viena bažnyčia iš karto nepriėmė naujojo leidimo. Plimuto bažnyčia, pirmoji Naujojoje Anglijoje, naudojo Ainsworth Psalter versiją iki 1692 metų. Tą leidimą taip pat naudojo piligrimai ir puritonai. Pagaliau buvo pasiekta, kad dauguma bažnyčių naudojo Bay Psalm Book, kurios septyniasdešimt leidimų pasirodė Amerikoje, Škotijoje ir Anglijoje. Septyniasdešimtasis leidimas (1773) daugumos tyrinėtojų pripažintas paskutiniu. Bostono puritonai ir Plimuto piligrimai turėjo įtarimų dėl muzikos, ar ji tikrai buvo sakralinė; taigi, kongregacinis giedojimas nebuvo prioritetinė veikla pamaldų metu. Amerikos kolonijiniu laikotarpiu bažnyčiose giedama buvo labai mažai, ir dauguma kongregacijų težinojo tris ar keturias melodijas, pagal kurias jie giedodavo įvairius psalmių tekstus. „Lining out“ (eiliavimas), buvo giedojimo metodas, kai pastorius ar pasaulietis giedodavo frazę ar eilutę, o kongregacija mechaniškai ją kartodavo. Toks metodas buvo naudojamas daugumoje kongregacijų, kadangi labai mažai arba nei vienas iš narių negalėjo skaityti natų. Be to, giedojimas buvo mažai praktikuojamas ir klausytojui buvo gana slegiantis.Dainavimo (giedojimo) mokyklų judėjimas Apie 1720 m. keletas žymių Naujosios Anglijos dvasininkų – Cotton Mather, Jonathan Edwards, Thomas Symmes, Timothy Dwight, John Eliot ir kiti – pradėjo veiklą, siekdami pakelti kongregacinio giedojimo bažnyčiose statusą. Jie propagavo metodą, žinomą pavadinimu „regular singing“ (lygus, dėsningas, nuolatinis giedojimas), pagal kurį buvo giedama iš natų atitinkamai pagal muzikines taisykles, vietoj „senoviškojo giedojimo“ pagal eilutes. Lygusis (nepertraukiamas?) giedojimas ne iš karto buvo priimtas bažnyčiose: tiesą sakant, susidarė kontraversiška situacija. Senoviškojo giedojimo šalininkai teikė tokius argumentus: 1) Lygusis giedojimas buvo nežinoma kalba: 2) tai nebuvo taip melodinga kaip giedojimas įprastiniu būdu; 3) melodijų yra tiek daug, kad niekas negalės atsiminti; 4) naujasis giedojimo būdas padarys perversmą bažnyčiose, sugadins dorus žmones, sutrikdys juos ir įves betvarkę; 5) tai yra „popiežiška“; 6) tai paskatins naudoti bažnyčiose instrumentus; 7) natų pavadinimai yra šventvagiški; 8) tai visai nereikalinga, kadangi pakanka senojo giedojimo būdo; 9) tai tik gudrybė išgauti pinigų; 10) prireiktų pernelyg daug laiko išmokti tokio giedojimo, jaunimas atitols nuo tvarkos ir nuo savo šeimos įtakos. (Šie argumentai primena mintis šiandieninių sakralinės chorinės muzikos šalininkų, pasisakančių prieš naująsias muzikos kryptis.) Tačiau pagaliau lygiojo giedojimo šalininkai ėmė dominuoti. Jie pradėjo judėjimą dėl giedojimo mokyklų steigimo.
Seniausias žinomas dokumentas apie Amerikos giedojimo mokyklų steigimą yra William Byrd (tai ne anglų kompozitorius) dienoraštis. Jame nurodyta, kad Westover, Virginijoje, nuo 1710 m. gruodžio iki 1711 m. sausio veikė giedojimo mokykla. Nors toji pirma mokykla veikė Pietuose, yra žinoma, jog pirmosios giedojimo mokyklos pradėjo veikti Naujojoje Anglijoje. Joms vadovavo keliaujantys giedojimo meistrai; William Billings, žymus kompozitorius, buvo vienas iš pirmųjų vadovų; ilgainiui jis tapo tipišku giedojimo meistro (mokytojo) pavyzdžiu. Mokyklose būdavo apie 50 mokinių, kurie mokydavosi nuo 1 iki 3 mėnesių. Mokyklos buvo steigiamos bažnyčiose, susirinkimų namuose arba tavernose. Mokiniai buvo mokomi dainuoti keliomis partijomis ir skaityti natas naudojantis fasola solfedžiavimu (tai natų skaitymas pagal figūrines natas, kurios pirmąsyk pasirodė devintajame Bay Psalm Book leidime (1698 m.); vėliau modifikuotą jų formą propagavo John Tufts savo knygoje Introduction to the Art of Singing Psalm-tunes (Įvadas į psalmių melodijų giedojimą) (1721), kur jis eliminavo originalias figūrines natas ir įdėjo vietoj jų pirmąsias skiemenų raides tiesiai ant penklinių). Taip pat buvo skiriamas dėmesys vokalui, perteikimo stiliui ir laikysenai. Daugeliu atvejų minimos giedojimo mokyklos būdavo užbaigiamos viešu pasirodymu. Nors pagrindinis giedojimo mokyklų tikslas buvo mokyti aukščiau išdėstytų muzikinių koncepcijų ir kitų susijusių dalykų, tačiau jų reikšmė buvo kur kas platesnė. To judėjimo rezultatas buvo tai, jog atsirado pirmieji Amerikos muzikai profesionalai – giedojimo meistrai. Faktiškai aštuonioliktame amžiuje Amerikoje tai buvo vienintelis būdas užsidirbti pinigų iš muzikos, t.y., mokyti muzikos. Giedojimo mokyklos taip pat skatino muzikos leidybą, kadangi dauguma ano laikotarpio melodijų knygų (sakralinės muzikos rinkiniai su pedagoginėmis instrukcijomis) buvo parašyta specialiai toms mokykloms. Be to, daugelis ankstyvųjų amerikiečių kompozitorių, įskaitant William Billings, Daniel Read, Oliver Holden, Jacob French, Jacob Kimball Jr., Samuel Holyoke, buvo giedojimo mokyklų meistrai.Chorinės draugijos Giedojimo mokyklų meistrų (mokytojų) entuziazmas skatino chorinės muzikos vystymąsi ir sąlygojo bažnyčios ir draugijų chorų formavimąsi Naujojoje Anglijoje po 1750-ųjų. 1786 m. buvo įkurta Stoutono (Masačiūsetsas) muzikinė draugija, kurią inspiravo giedojimo mokykla. Uranijos akademija, kurią įsteigė Andrew Adgate 1787 m., irgi išaugo iš giedojimo mokyklų judėjimo. Filadelfijoje Adgate vadovavo 230 dainininkų ir 50 instrumentų chorui, kuris parengė bažnytinės muzikos programą. Į programą įėjo tokie kūriniai, kaip „Aleliuja chorui“ iš Hendelio Mesijo ir Billings‘o „Aš esu Šerono rožė“. Panašūs koncertai vėliau buvo organizuojami Niujorke ir Bostone. William Tuckey Hendelio Mesiją pateikė gana išbaigta forma, kaip pirmajam atlikimui Amerikoje, Niujorko mieste 1770-aisiais. Tai buvo išskirtiniai to laikmečio viešieji koncertai Amerikos muzikos istorijoje. Devynioliktojo amžiaus pradžioje ėmė gausėti chorinių draugijų (dažnai vadinamos dainavimo draugijomis), ypač Rytinėje pakrantėje. Po 1800 m. trumpą laiką Dartmuto kolegijoje veikė Hendelio dainavimo draugija. Masačiūsetso muzikinė draugija, įkurta 1807 m., veikė trejetą metų. 1814 m. Meine įsteigta Hendelio draugija. Viena iš didžiausių Amerikos chorinių draugijų buvo Hendelio ir Haidno draugija Bostone, įsteigta 1815 m. Kita didelė draugija buvo įsteigta 1820 m. Filadelfijoje ir vadinosi Muzikinio fondo draugija. Pagal Sunderman, Haidno Creation (Sutvėrimas) pirmą kartą Amerikoje atliko Muzikinio fondo draugija 1822 m. birželio 10 d. Robinson ir Winold mini kitokią datą, nurodydami, jog tą kūrinį pirmąsyk atliko Moravijos muzikos kolegija 1811 m., praėjus 2 metams po kompozitoriaus mirties. Chorinės draugijos buvo reikšmingos Amerikos chorinės muzikos vystymuisi, kadangi jos nustatė labai aukštus standartus kitiems muzika susijusiems asmenims ir grupėms. Tos draugijos ne tik atliko žymių chorinės muzikos kūrinių, bet ir užtikrino komercines ir profesines galimybes koncertų dainininkams (taip pat ir mėgėjams) bei dirigentams.
Ankstyvieji bažnytiniai chorai Iki devynioliktojo amžiaus bažnytinių chorų vystymasis buvo itin lėtas. 1709 m. Niujorko mieste veikė gana primityvaus lygio chorinio rengimo kursai parapijinėse labdaros mokyklose. 1761 m. Old Trinity bažnytiniame chore diskantu dainavo berniukai. Amžiaus pabaigoje bažnyčiose jau buvo įprasta suburti dainininkus, galinčius skaityti natas, ir kai kuriais atvejais išeiti į bažnyčios priekį ir padėti giedant kongregacijos himnus.
Ann Lee, Shakers įkūrėjas, emigravo į Ameriką iš Mančesterio Anglijoje 1774 m. Yra kai kurių nuorodų, bylojančių, jog jinai perdavė savo pasekėjams keletą dainų choriniam atlikimui, neortodoksiškai nurodydama, jog tai atėjo jai per vizijas. J. Conrad Beissel, Pensilvanijos sektos, žinomos Ephrata Cloister pavadinimu, vadovas suorganizavo savo pasekėjams chorus ir dainavimo mokyklas. Tačiau svariausią indėlį padarė moraviečiai. 1744 m. jie įsteigė muzikos kolegiją, kad būtų atliekami didieji choriniai kūriniai Betliejuje, Pensilvanijoje, ir tokią pačią organizaciją Saleme, Šiaurės Karolinoje, 1786 m. Jų bažnyčia sukūrė daug sudėtingos chorinės muzikos, kurią galima lyginti su Europos klasikų darbais. Moraviečių archyvus, esančius Winston-Salem, Šiaurės Karolinoje, sudaro apie 10 000 rankraščių, kuriuose yra apie 7000 atskirų kūrinių, iš kurių du trečdaliai buvo sukurti kompozitorių, susijusių su moraviečių bažnyčia.Chorų vystymasis aštuonioliktame amžiuje Devyniolikto amžiaus pradžioje didžiausią įtaką chorinei muzikai Amerikoje padarė Lowell Mason. Jau jaunystėje jis parodė ryškų muzikinį talentą, grodamas vargonais, pianinu, violončele, klarnetu. Savo muzikinę karjerą jis pradėjo anksti: dar nesukakęs šešiolikos, jisai vadovavo gimtojo miesto muzikinei grupei Medfylde, Masačūsetse. Būdamas šešiolikos, jis mokė dainavimo mokykloje, o sulaukęs dvidešimties jau turėjo dirigavimo patirties, įgytos dirbant su parapijiniu choru. Tais pačiais metais, būdamas dvidešimties, jis persikėlė į Savaną Džordžijoje, kur grojo violončele ir dainavo. Dar jis dirbo klerku vietos banke. Tačiau tiek veiklos jam buvo per mažai, tad jis dar įsteigė muzikinę grupę ir bendruomenės chorą, dirigavo daugeliui bendruomenių chorų, ir ėjo pareigas didelėje sekmadieninėje mokykloje Savanos pirmosios presbiterijos bažnyčioje. Prie viso to, jis kūrė bažnytinę muziką. Didžiausios šlovės savo jaunystėje jis susilaukė 1827 m., kai, būdamas trisdešimt penkerių, tapo Hendelio ir Haidno draugijos Bostone prezidentu. Kai draugija išleido jo bažnytinės muzikos rinkinį, jis susilaukė didžiulės garbės.
Thomas Hastings, William B. Bradbury ir Mason buvo pagrindinės figūros diegiant giedojimo mokyklas Šiaurės rytuose. Tas judėjimas paprastai buvo vadinamas „judėjimu už geresnę muziką“. Jie kritikavo esamų giedojimo mokyklų meistrų teikiamus nesudėtingus kūrinius ir atlikimo praktiką. Jie parašė vertingesnės muzikos, pakėlė bažnytinių chorų atlikimo standartus, įsteigė naujų chorinių draugijų bei įkūrė „konvencijas“ (vietoj giedojimo mokyklų), kurios veikė kaip trumpalaikiai kursai, ir „paprastus institutus“ vasaros studijoms. Bowdoin Street bažnyčios choras Bostone, kuriam dirigavo Mason, buvo laikomas pavyzdiniu metodų ir technikos atžvilgiu. Giedojimo mokyklų judėjimas klestėjo devynioliktame amžiuje Amerikos Pietuose ir tose valstijose, kurias pasiekė Vakarų įtaka. Fasola figūrinių natų muzikos skaitymo sistema, įvesta Šiaurės rytuose gerokai seniau iki Mason‘o „judėjimo už geresnę muziką“, labai išpopuliarėjo, ypač Pietuose. Toje sistemoje buvo naudojama tik keturi aukštį nurodantys skiemenys (didžiausia skalė buvo fa, so, la, fa, so, la, mi, fa) ir skirtingi žymėjimai natomis kiekvienam iš jų (fa buvo trikampis; so rutuliukas; la kvadratėlis; mi rombas). Tokia sistema dominavo prieš tradicinę toninę sol-fa (do, re, mi, fa, so, la, ti, do), kurią „judėjimas už geresnę muziką“ rekomendavo beveik iki pat Pilietinio karo, kuomet labiau išpopuliarėjo septynių natų sistema. Devynioliktame amžiuje Amerikos kultūroje įsitvirtino dainavimo pagal figūrines natas konvencija (iškilminga kelių dienų šventė, kurioje buvo vienodai svarbu ir religija, ir buvimas kartu, dar vadinta „šventosios arfos dainavimu“ pagal dainų knygą Šventoji arfa). Iki šių dienų tai praktikuojama kai kuriose pietinėse dalyse. Po pilietinio karo, kuomet religinę muziką pradėjo veikti įvairi įtaka – lauko susibūrimų, sekmadieninių mokyklų, spiričuelsų, tradicijų atgijimas ir negrų giedojimas. Konvencijose įsigalėjo septynių natų sistema, pagrįsta tonine sol-fa. Anuo metu būta tokio posakio: „Metodizmas Amerikos frontui davė keliaujančius raitelius, o frontas metodizmui davė lauko susibūrimus“. Analogiškai galima teigti, jog „lauko susibūrimams Amerikos giesmės suteikė atgimimo dvasios, o lauko susibūrimai davė visiškai naują kryptį“. Neabejotina, kad lauko susibūrimų atsiradimas sąlygojo Amerikos giesmių laipsnišką vystymąsi link to, kas dabar vadinama šiuolaikinė krikščioniška muzika. Tas procesas prasidėjo aristokratiška devyniolikto amžiaus pradžios tradicija, spiričuelsais ir negrų giesmėmis, taip pat sekmadieninių mokyklų giesmėmis, vėliau prisidėjo atgimusios Dwight L. Moody ir Ira David Sankey giesmės (devyniolikto amžiaus pabaigoje). Jausmingiausios Billy Sunday ir Homer Rodeheaver negrų giesmės išliko iki dvidešimtojo amžiaus pradžios, ir toliau tas vystymasis vyko susiliejant Billy Graham ir Cliff Barrows, Amy Grant, Sandi Patty bei jų amžininkų (dvidešimto amžiaus pabaigos) melodijoms. Tokia evoliucija padarė poveikį giesmių giedojimui daugumoje protestantiškų organizacijų: baptistų, metodistų, presbiterijonų, kongregatų, Kristaus mokinių, Kristaus bažnyčios, liuteronų, episkopalų (mažiau), nazariečių, Dievo susirinkimo, penkiasdešimtininkų. Tai paveikė ir Romos katalikų bažnyčią, būtent, įvedant liaudiškas mišias ir naudojant to laiko dainas ir chorus kongregacijos giedojime. Amerikos giesmės turėjo ir išlaikė ypatingą, savitą stilių, charakterį ir yra unikalios lyginant su Europos giesmėmis. Chorinės draugijos toliau sėkmingai klestėjo devynioliktame amžiuje. Ten, kur tik būdavo didelių Amerikos vokiečių bendruomenių, dažniausiai veikdavo ir vokiečių emigrantų dainavimo draugijos, puoselėjančios savo kultūrinį paveldą. Niujorke tai buvo Der Deutsche Liederkranz, įsikūrusi 184o stiliaus dainininkų klubai. Žymiausi iš jų – Mendelsono dainininkų klubas Niujorke (1866), Apollo klubas Bostone (1871), Apollo muzikinis klubas Čikagoje (1872), bei Mendelsono klubas Filadelfijoje (1847).Dauguma minėtų vokiškų chorinių draugijų bei britiškų dainininkų klubų dalyviai buvo vyrai, bet kai kurie iš jų išaugo į chorus, kuriuose dainuodavo ir moterys – tokie chorai atlikdavo daugiausia meninę muziką. Tokių grupių pavyzdžiu buvo anksčiau minėtoji Haidno draugija Bostone. Žymiausios iš tokių grupių, susiformavusios visoje šalyje, buvo šios: Niujorko oratorijos draugija (1873), Mendelsono draugija (1858) ir Betoveno draugija (1873) Čikagoje, taip pat moravietiškos tradicijos Betliejaus Bacho choras (1898). Pirmosios iš chorinių draugijų, susijusios su akademinėmis institucijomis, buvo šios: Oberlino muzikinė sąjunga (Oberlino kolegija, 1879), Mičigano universiteto chorinė sąjunga (Ann Arbor, 1879), Mocarto draugija Fisk‘o universitete (1881), ir Wiskonsino universiteto Medisono chorinė sąjunga (1893). Didelius chorų festivalius remdavo dauguma dainavimo draugijų. Vienas iš pirmųjų buvo vokiečių emigrantų Gegužės festivalis, pirmąsyk surengtas Cincinatyje 1873, kuriame koncertavo 800 dalyvių choras ir 1000 muzikantų orkestras. Hendelio ir Haidno draugija parėmė festivalį chorui ir orkestrui 1856, – tuomet dalyvavo 600 dainininkų ir 78 orkestro muzikantai. Didžiausi festivaliai, surengti Amerikoje devynioliktame amžiuje, įvyko Bostone 1869 ir 1872 m. Juos organizavo Patrick S. Gilmore, ir jie buvo pavadinti Gilmoro taikos jubiliejumi. 1869 m. renginyje dalyvavo daugiau kaip 10.000 choristų ir 1000 instrumentalistų. 1872 m. buvo dar daugiau dalyvių – 20.000 choristų ir 2000 orkestro muzikantų.„A cappella“ tradicija Dvidešimto amžiaus pradžioje tapo madingi chorai a cappella. Pirmasis šios tradicijos choras buvo Šiaurės vakarų universiteto choras a cappella. Jam dirigavo Peter Christian Lutkin. Tas choras susiformavo kilus būtinybei rengti dainininkus, kurie galėtų pademonstruoti, kaip reikia atlikti Renesanso kompozitorių kūrinius. 1891 m. Lutkin‘as prisijungė prie fakulteto ir ėmė vadovauti Šiaurės vakarų muzikos konservatorijai. Jo įtakoje konservatorija greit tapo muzikos katedra, kurios pirmininku ir etatiniu profesoriumi buvo Lutkin‘as. 1895 m. jis jau buvo įdiegęs pilną muzikos studijų programą, ir katedra tapo muzikos mokykla, kurios dekanu buvo pats Lutkin‘as. 1906 m. jis suorganizavo universiteto chorą, o 1928 m. jo dalyviai susilaukė nacionalinio pripažinimo, kai jie dainavo Muzikos konsultantų nacionalinės konferencijos konvencijoje.
Tuoj pasirodė dar trys labai žymūs chorai: Šv. Olafo liuteronų choras (1912), diregentas F. Melius Christiansen; Vestminsterio kolegijos choras (1925), dirigentas John Finley Williamson; Pauliaus choristai (pirmiausia iš Čikagos, 1904, o vėliau iš Niujorko), dirigentas tėvas William J. Finn. Pirmieji du chorai susiformavo iš bažnytinių chorų; Šv. Jono bažnyčios choras Norsfylde (Minesota), ir Vestminsterio presbiterijos bažnyčios choras Daitone (Ohajo). Christiansen‘as, norvegas emigrantas, apie 1900 m. pradėjo dirbti Šv. Olafo kolegijoje chorinės sąjungos kolektyvo bei Šv. Jono bažnyčios choro dirigentu. 1907 jis įkūrė studentų ir fakulteto darbuotojų chorą dainavimui Suvienytosios norvegų liuteronų bažnyčios konferencijoje. 1910 m. jis sujungė Chorinės sąjungos vyrų ir moterų kolektyvus į vieną chorą, kuris dainavo Šv. Jono bažnyčios choro vardu. 1912 m. pavasarį choro vardas buvo pakeistas į Šv. Olafo liuteronų chorą. 1920 m. šis choras jau buvo įgijęs pripažinimą visos šalies mastu, ypač po to, kai jis susilaukė puikaus įvertinimo rytinių valstijų ir Niujorko turo apžvalgose. Šv. Olafo liuteronų choras nustatė atlikimo standartus, kurie tapo norma a cappella tradicijai šalies aukštosiose mokyklose ir kolegijose. Dainininkai įsimindavo savo muziką sekcijinėse repeticijose, ir jiems nebuvo leidžiama atlikti savo partijų visuotinėse repeticijose ar koncertuose. Jie paimdavo savo toną iš choro dalyvių, kurie pūsdavo toną duodančias dūdeles tuo metu, kol būdavo plojama prieš tai buvusiam numeriui. Tuo būdu susidarydavo įspūdis, jog choro dainininkai turi absoliutų tono pajautimą. Jie detaliai atidirbinėdavo kiekvieną muzikos gabaliuką maždaug po 10 valandų repeticijų per savaitę, ir per metus atlikdavo daugiausia 25 kūrinius. Jų kokybės ženklas buvo tono lygumas, išgautas vokaliniu būdu. Christiansen‘o karjeros pabaigoje jis galėjo suskaičiuoti tūkstančius aukštųjų mokyklų ir kolegijų dirigentų, kurie buvo jo parengti ir naudojo jo aukštai vertinamą chorinę techniką. Šie dirigentai buvo parengti per dviejų savaičių chorines mokyklas, kurios būdavo organizuojamos kiekvieną vasarą Winona Lake, Indianoje; Lake Forest, Ilinojuje; Čambersburge, Pensilvanijoje. 1942 m. jis išėjo į pensiją. 1925 m. John Finley Williamson įkūrė Vestminsterio kolegijos chorą (iš Vestminsterio presbiterijos bažnyčios choro Daitone (Ohajo). 1930 m. pradžioje kolegija ir choras persikėlė į Prinstoną, Niū Džersis. Kolegijoje Williamson‘as suorganizavo 4 chorus: chorą a cappella, oratorijos chorą, simfoninį chorą ir Vestminsterio chorą, kuris išlaikė a cappella tradiciją per visą savo gyvavimo laikotarpį kolegijoje. Būdamas jaunas, Williamson‘as buvo smarkiai paveiktas Christiansen‘o, tačiau palaipsniui jo idėjos pasikeitė link choro tono. Jo galutinė nuostata buvo tokia: labai tamsus, pilna gerkle išgaunamas garsas, kuriam būdingas pilnas vibrato (kai kurių net vadinamas tremolo). Tai buvo žmogus, pasižymintis magnetizmu ir poveikio galia, ir jis tikrai sugebėjo įnešti svarų indėlį į a cappella tradiciją ir bažnytinę muziką apskritai. Jo dėka dauguma Westminsterio chorinės kolegijos absolventai pasirengė dirbti bažnyčių chorų dirigentais. 1904 m. Čikagoje tėvas William J. Finn įkūrė vyrų ir berniukų chorą, Pauliaus choristų, kuris greit susilaukė nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo. Persikėlęs gyventi į Niujorką, Finn‘as tęsė chorinę veiklą radijo transliacijose ir koncertuodamas. Galiausiai jį, net penketą dešimtmečių dariusį didelę įtaką choriniam menui, paprašė pasidalinti savo patirtimi mišrių chorų dirigentai. Kitas to žymus to meto kolegijinis choras buvo Harvardo dainininkų klubas (dirigentas Arčibaldas Davison). Davison‘ui pavyko vyrų socialinę draugiją ppaversti choriniu ansambliu, atliekančiu gerai parinktus meninės muzikos kūrinius. A cappella chorų judėjimas davė didžiulės naudos chorinės muzikos sritį aukštosiose mokyklose. Iki tol judėjimo aukštųjų mokyklų chorinė muzika iš esmės buvo suprantama kaip kasdieninis dainavimas auditorijoje, užklasiniai dainininkų klubai, arba didelės grupės oratorijų atlikimui. Po 1930-ųjų a cappella chorų organizavimas aukštosiose mokyklose paplito visoje šalyje. Greit valstybinės organizacijos pradėjo skatinti chorinio dainavimo meistriškumą, remdamos regioninio bei valstybinio lygio konkursus, festivalius ir garbės chorus. 1950 m. Duncan McKenzie, Frederick Swanson ir Irvin Cooper pastangomis chorų dirigentai pradėjo suvokti, kaip reikia dirbti su choristais, kuriems keičiasi balsai, kad būtų galima tobulinti chorinį dainavimą vidurinėse mokyklose. Kiti choriniai judėjimai XX amžiuje Dvidešimtame amžiuje dėmesys nuo dainavimo draugijų chorinio meno nukrypo į kolegijų ir universitetų muzikos programas. Studentai, pasirinkę chorinės muzikos specializaciją, sugebėdavo patys pasirengti darbui choro dirigentais, – patirties jie įgydavo dainuodami aukšto lygio choriniuose ansambliuose. Naudodamosi akademine laisve, šios organizacijos turėjo galimybes vystyti ir tyrinėti choro kalbą. Daugeliu atveju tie dainininkai, kurie nebuvo susiję su universitetais ar kolegijomis, būdavo kviečiami dalyvauti „town-and-gown“ (miesto gyventojų ir universiteto studentų) ansambliuose. Taip universitetai ir kolegijos atsidurdavo globėjo vaidmenyje. Universitetų ir kolegijų chorinis judėjimas sąlygojo keleto ypač aukšto meistriškumo profesionalių ansamblių atsiradimą. Pirmoji iš jų buvo Niujorko muzikinio meno draugija (1893), kurią įkūrė Frank Damrosch su tiklsu atlikiti senąją ir naująją a cappella muziką. Greitai po šios atsirado Bostono chorinio meno draugija (1902), Pitsburgo Cecilijos choras (1932), Čikagos madrigalo klubas (1900), Macdowell choras (1912), kuris vėliau tapo Niujorko Schola Cantorum . Taip pat paminėtini du afroamerikiečių chorai, padarę svarios įtakos Amerikos chorinei muzikai – Eva Jessye choras (1927) ir Hal Johnson choras (1930), vėliau tapęs Los Andželo negrų choro festivaliu. Apie amžiaus vidurį atsirado ir kitų gerų chorų – Fred Waring dainininkų klubas (1932), Robert Shaw choralas (1947), Roger Wagner choralas (1945), Norman Luboff choras (1963), Niujorko Pro musica (1953). Geriausiai žinomomis 20 a. antrojoje pusėje grupėmis turbūt galima pavadinti Gregg Smith Singers (dainininkai) ir Dale Warland Singers. Dvidešimtame amžiuje Amerika pagarsėjo ir savo nepakartojamais berniukų chorais. Tradiciškai berniukų chorai priklausydavo bažnyčiai ar katedrai, – iš tokių chorų kai kurie tapo ypač garsiais. Tačiau geriausi chorai buvo susikūrę iš visuomeninių bendrijų ar profesinio rengimo kolektyvų. Jie keliaudavo po visą šalį pagal Bendrijų koncertinį planą, kuris atsirado po 1950-ųjų. (Kai kurie iš žemiau minimų chorų nedalyvavo šitame plane, – juos atskirai kviesdavo kitos užsakančios organizacijos). Iš tokių chorų paminėtini: Apollo berniukų choras (1930); Kolumbijos berniukų choras (vėliau pavadintas Amerikos berniukų choru); Teksaso berniukų choras, kurio įkūrėjas ir dirigentas dvidešimt metų buvo Džordžas Bragg; Tuksono berniukų choras; Fenikso berniukų choras; Harlemo berniukų choras; Pensilvanijos dainuojantys berniukai; Kalifornijos berniukų choras. Šiuo metu chorine muzika Amerikoje labiausiai rūpinasi Amerikos choro dirigentų asociacija, įkurta 1959 m. Kas dveji metai ji rengia susirinkimus ir kas mėnesį (išskyrus vasarą) leidžia The Choral Journal (Chorinis žurnalas). Dabar ši asociacija turi daugiau kaip 18.000 narių.VOKALINĖS MUZIKOS VYSTYMASIS VISUOMENINĖSE MOKYKLOSE
Ištakos Johann Heinrich Pestalozzi (1746-1827) buvo Šveicarijos švietėjas, kuris padarė didelę įtaką Amerikos visuomeninių mokyklų sistemai laikotarpiu iki pilietinio karo. Jis skelbė, kad geriausias yra toks lavinimas, kuris siejamas su pojūčiais, ir pirmasis aiškiai atskyrė praktinį mokymąsi nuo knyginių žinių. Pestalozzi ragino švietėjus muziką įtraukti į visuomeninių mokyklų mokymo planus. 1810 m. Hans Georg Nägeli sujungė Pestalozzi švietėjiškus tikslus su muzikos žinių pagrindais ir išdėstė tai savo darbe Dainavimo mokymo teorija. Tas traktatas padarė įtakos William C. Woodbridge, kuris buvo vienas iš pirmųjų Amerikos muzikos švietėjų, ir Lowell Mason‘ui, kuris laikomas Amerikos visuomeninių mokyklų muzikos pradininku. Joseph H. Naef, Pestalozzi Europos grupės narys, prieš emigruodamas į Ameriką 1806 m., Amerikos mokymo institute padarė pranešimą apie pagrindines Pestalozzi ir Nägeli dainavimo mokymo sistemos principus. Štai šie principai:
1. Mokyti muzikos garsų anksčiau, negu muzikinių ženklų, ir skatinti vaikus mokytis dainuoti iki tol, kol jie ims mokytis rašyti natas ir jų pavadinimus;2. Mokyti juos analizuoti garsus jų klausant ir imituojant – kuo jie panašūs ir skirtingi, ar jie dera, ar nedera, – užuot visa tai aiškinus vaikams – kitaip sakant, propaguoti aktyvų, o ne pasyvų mokymąsi;3. Mokyti po vieną dalyką (ritmo, melodijos, išraiškos turi būti mokoma atskirai) iki tol, kol iš vaikų bus pareikalauta sujungti viską iš karto;4. Skatinti juos praktikuoti po vieną iš minėtų dalykų ir pereiti prie sekančio tada, kai bus galutinai atidirbtas prieš tai einantis etapas;5. Principai ir teorija pateikiami po praktikos.
6. Analizuoti ir praktikuoti artikuliuotų garsų elementus, kad būtų galima pritaikyti juos muzikoje;7. Natoms naudoti raidžių pavadinimus, kad būtų tokia pati sistema, kaip ir instrumentinėje muzikoje.