Pirmykštės religijos
Pirmykštės religijos – istoriškai seniausios religinės formos, būdingos gimininei, gentinei bendruomenei. Prie pirmykščių religijų priskiriama fetišizmas, totemizmas, aminizmas, manizmas iš dalies magija. Pirmykštėse religijose vyrauja utilitarinė funkcija(antgamtinių jėgų panaudojimas kovai su gamta). Pirmykštės religijos yra integraliai susijusios su bendruomenės gamybine veikla ir visuomenine organizacija. Pirmykščių religijų problema yra susijusi su bendrąja religijos istorija, jos kilmės, raidos klausimais. Pagrindinis žinių apie pirmykštes religijas šaltinis yra šiuolaikinių žemos civilizacijos bendruomenių gyvenimo ir religijų tyrimo etnografinė medžiaga, jos sugretinimo su pirmykštės gimininės-gentinės bendruomenės archeologijos duomenimis rezultatai. Tirti pirmykštes religijas padeda ir kiti mokslai – gnoseologija psichologija, etnolingvistika. Bandymais rekonstruoti pirmykštes religijas ieškoma atsakymo į klausimą, kokia yra religijos kilmė, jos pirminis pavidalas. Manoma, kad pirmykštės bandos stadijoje religijos žmonija neturėjo. Kuri religijos forma buvo pirminė, vieningos nuomonės nėra. Pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų kultūros negalima tapatinti su šiuolaikinių žemos civilizacijos bendruomenių kultūra, todėl ir pastarųjų religijas tik sąlygiškai galima vadinti pirmykščių religijų terminu. Joms būdingi pagrindiniai pirmykštės bendruomenės santvarkos laikų religijų elementai, bet jie yra pakitę dėl tarpusavio sąveikos ilgaamžėje evoliucijoje ir labiau išsivysčiusių religijų, ypač universalistinių (krikščionybės, islamo) įtakos. Todėl šiuolaikinės Afrikos, Amerikos, pietryčių Azijos, Australijos, Okeanijos aborigenų yra gyvas ir toliau kintantis konglomeratas, kuriame vyrauja maginės apeigos, burtininko institucija. Tiriant šias, taip pat išsivysčiusias religijas absorbavusias pirmykščių religijų elementus, galima tik apytikriai atkurti pirmykštes religijas.
Animizmas
Gyvosios ir negyvosios gamtos personifikacijos išsivystė į augalų, gyvūnų ir šiaip daiktų kultus, o žmogaus fantazijos sukurtų ir neva savarankiškai egzistuojančių dvasinių būtybių vaizdiniai susiformavo į atskirą dvasių pasaulį (animizmas). Žmonės, nesuprasdami psichinių reiškinių, visų pirma sapnų, manė, kad egzistuoja savarankiškas, nuo kūno nepriklausantis antrininkas – dvasia.Įvairių tautų tikėjimuose animistiniai įvaizdžiai labai skirtingi, bet visur jie yra kaip tam tikros personifikacijos. Toks buvo ir mūsų perkūnas, girinis, laumė ir kitos mitinės būtybės. Iš animizmo pamažu išsivystė tikėjimas į pomirtinį gyvenimą. Manyta, kad dvasia gyvena ir žmogui mirus; ji gali gyviesiems darytis gera arba bloga. Todėl mirusiems buvo dedama maisto, rūbų. Ginklų, medžioklės įrankių, stengiamasi juos švariai nuprausti, gražiai aprengti. Tikintiesiems atrodė, kad dvasios mėgsta būti draugę. Jų buveinės – tam tikros formos akmenys ar akmenukai, medinės plokštelės, kriauklės ir kiti. Jas žmonės saugojo specialiose slėptuvėse. Vėliau tos slėptuvės tapo šventyklomis, maldos namais. Pagarba mirusiųjų vėlėms, tikėjimas, kad jos gyvena ir žmogui mirus (persikūnijusios), padėjo formuotis protėvių kultui. Protėvių kultas buvo nauja pasaulio supratimo pakopa. Protėvių kultas ilgai neišnyko ir vergovinėse bei feodalinėse – senovės indų, graikų, romėnų visuomenėse. Vienokia ar kitokia forma jis išsilaikė iki mūsų dienų Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje. Jo pėdsakų pasitaiko marių, udmurtų ir kitose tautose.
Totemizmas
Mokslininkai yra išsiaiškinę, jog net vėlyvojo paleolito epochoje buvo tikima, kad žmonių grupes (gimines) sieja ypatinga antgamtinė giminystė su kai kuriais gyvūnais. Tie gyvūnai buvo laikomi vienos ar kitos žmonių giminės protėviais, globėjais – totemais. (Šiaurės Amerikos gentyse šis žodis reiškė „jo giminė“. Kiekviena giminė vadinosi savo totemo (erelio, varlės, gyvatės ar pan.) vardu. Mat tikėta, kad visi tos giminės žmonės yra kilę iš šio gyvūno. Giminės nariai negalėjo žudyti savo „protėvio“ ir vartoti jo maistui. Tiesa, vieną kartą per metus atlikdami apeigas protėvių garbei, jie valgydavo totemo mėsą. Buvo tikima, kad tokiu būdu totemas priverčiamas daugintis, veistis. Tas apeigas neretai paįvairindavo nesudėtingi vaidinimai, savotiškos draminės inscenizacijos apie toteminius protėvius, jų gyvenimą it likimą. Totemizmas nuo gyvulių kulto skyrėsi tuo, kad totemų žmonės nelaikė dievybėmis. Buvo ne tik bendrų, kolektyvinių totemų, garbinamų visos giminės, bet ir grupinių arba pavienių. Antai Australijos vyrai ir moterys turėjo atskirus totemus. Buvo genčių, kur kiekvienas žmogus individualiai šlovino protėvio simbolį. Totemizmas – viena seniausių religinių tikėjimų formų. Jo žymių sutinkame beveik viso pasaulio tautose. Nykstant motininei gimininei santvarkai, nyko ir jos pagimdytas totemizmas. Dabar kai kurių toteminio tikėjimo apraiškų sutinkame Okeanijos, Amerikos, Afrikos, Australijos tautelių religijose.
Zoolatrija
Senovėje visur buvo garbinami gyvuliai. Tai byloja Indijos ir Kinijos, Graikijos ir Romos istorikų raštai ir poetų kūriniai, tai pat germanų romėnų, slavų ir kitų tautų padavimai. Gyvūnų garbinimas, paplitęs senovės žmonių religijose, vadinamas zoolatrija.Bene labiausiai gyvulių kultas buvo įsigalėjęs senajame Egipte. Čia jis buvo įgavęs savotišką valstybinės religijos formą. Gyvulių garbei žmonės statydavo nuostabiausias šventyklas. Jose stovėdavo ne dievų statulos, o narvais su gyvuliais. Jų garbei tikintieji šventyklose laikydavo iškilmingas pamaldas, aukodavo aukas. Už švento gyvulio nudobimą būdavo baudžiama net mirtimi.
Ypač garbinamas senajame Egipte (X-VI a. Prieš m. e.) buvo jautis. Su ragais šventumo simboliu, buvo vaizduojami ir senovės egiptiečių dievai Oziris ir Izidė. Legenda teigia, kad Izidė padovanojusi žmonėms laukinių javų, o Oziris išmokęs juos auginti. Ozirio garbinimo šventės prasidėdavo per sėją. Archajinių tikėjimų liekanų aptrinkame ir šiuolaikinėse religijose (dievų maldaujama lietaus, prašoma apsaugoti nuo potvynių ir kita). Pasak legendų, žmogus-jautis davęs pradžią ir žmonių giminei. O žmogaus-jaučio mitas buvo paplitęs visuose senovės rytuose.Gyvūnai pradėti garbinti žiloje senovėje, kai žmogus save dar tapatino su jais, laikė juos artimiausiais bičiuliais, susietais kraujo giminyste. Maža to, kai kurie gyvūnai jam atrodė pranašesni už jį patį, žadino pasigėrėjimą, mat jie buvo greitesni, stipresni, sugebėjo skraidyti, nardyti vandenyje. Ypatingo dėmesio ir pagarbos pelnė tie gyvūnai, kurie turėjo tiesioginę reikšmę pirmykščių žmonių gyvenime (jautis, avinas, katė ir kt.). ilgainiui imta tikėti, kad šie gyvuliai turi antgamtinių sugebėjimų. Nors zoolatrija laikoma vėlesne religinių tikėjimų forma negu totemizmas, tačiau griežtai atriboti vieną nuo kitos negalima. Tarp jų yra daug panašumų ir bendrumų. Senovės žmonės manė, kad giminystė juos sieja ne tik su gyvūnais, bet ir su augalais. Dėl to kai kurie medžiai, krūmai, žolės irgi būdavo garbinami, plečiantis žemdirbystei, augalu kultas gerokai pasikėtė. Imta garbinti ne pačius augalus, o jų „dvasias“. Atskirose religijose kai kuriems gyvūnams bei augalams globoti yra priskirti tam tikri šventieji. Jų garbinimas yra ne kas kita, kaip senųjų tikėjimų atgarsiai.Fetišizmas
Fetišizmas – vienas seniausių tikėjimų, kuris pagrįstas fetišų garbinimu. Fetišizmo terminą daiktų ir gamtos reiškinių garbinimo prasme pirmasis pradėjo vartoti prancūzų mokslininkas Š. De Brosas knygoje „apie dievų-fetišų kultą arba senosios Egipto religijos palyginimas su dabartine Nigerijos religija. Jis fetišizmą laikė seniausia tikėjimo forma, būdinga visai pirmykštei visuomenei. Garbindamas fetišus, pirmykštis žmogus tikėjosi jų palankumo ir manė įgysiąs žmogui imponuojančių fetišo savybių. 18a. kilo polemika dėl pirmykščių religijų vietos tarp kitų pirmykščių tikėjimų.Pvz. G. Hėgelis fetišizmą kildino iš magijos vartojant įvairius būrimo daiktus. Vėliau O. Kontas fetišizmą susiejo su animizmu teigdamas, kad fetišistinis tikėjimas reiškia ne daiktų, bet daiktuose esančio dvasinio prado garbinimą. E. Teiloras fetišizmą laikė viena iš animizmo formų arba tiesiog tapatino su animizmu. Fetišizmo apraiškų pasitaiko ir šiandieninėje žmogaus buityje, pvz. Amuletų talismanų nešiojimas tikint, kad jie neša laimę, teikia jėgų ar sveikatos.
Daiktų garbinimas, tikėjimas antgamtine jų galia, vadinamas fetišizmu, o patys daiktai, garbinimo objektai – fetišais. Fetišais giminėje ir gentinėje bendruomenėje buvo laikomi tik natūralūs gamtos daiktai, o vėliau imta garbinti ir pačių pasigamintus. Fetišai dažniausiai priklausydavo atskiriems asmenims ir tarnaudavo tik jų interesams bei poreikiams. Fetišizmas egzistavo lygiagrečiai su vyraujančiais bendraisiais religiniais kultais. Žmonių pagarbos ir dėmesio verti buvo lazda, akmuo, ietis. Kadaise šie daiktais buvo pirmieji ir svarbiausi žmonių įnagiai, darbo įrankiai. Nuo jų tvirtumo, atsparumo bei parankumo didžia dalimi priklausė darbinės veiklos sėkmė. Taigi manyta, kad daiktas galingesnis už žmogų. Kaipgi jo negarbinsi, nesistengsi jam įsiteikti ir išprašyti geidžiamos pagalbos?Kita fetišų grupė susijusi su gyvūnijos pasauliu. Tai gyvūnų iltys, dantys, kaulai, plaukai, tačiau ne bet kokių, o sunkiausiai įveikiamų gyvūnų. Tikriausiai kažkada tikėta, kad šie daiktai gali padėti medžioklėje arba žūklėje. Tikėjimai, susiję su fetišais, ir savo kilme, ir reikšme nepaprastai įvairūs. Jų sutinkame visuose religijų vystymosi etapuose.
Centrinė Amerika
Šventasis jaguaras. Olmekai
Apie XII-V a. pr. Kr. Meksikos įlankos pakrantėje gyveno žmonės, archeologų pavadinti olmekais. Jie statė kulto centrus, tokius kaip La Ventoje,- tai buvo rūpestingai suplanuotos šventyklos bendruomenės. La Ventoje pastatai simetriškai išdėstyti pagal vieną ašį. Pietiniame gale stovėjo laiptuota kūgio formos molinė piramidė.Atrodo, kad olmekų religijos simbolis – įvairių pavidalų jaguaras. La Ventoje atrasta trejos visiškai vienodos mozaikinės grindys iš žalio serpentino plokščių. Grindys sudėtos stilizuoto jaguaro snukio forma ir vos pabaigus užklotos. Matyt, jos buvo tam tikra auka žvėriui.La Ventoje ant akmeninio karsto, vadinamo sarkofago, dangčio pavaizduota jaguaro kaukė su plunksnų antakiais ir dvišakiu gyvatės liežuviu. Atrodo, norėta pasakyti, kad jis yra pusiau paukštis, pusiau gyvatė, taigi galbūt protėvis meksikiečių dievo Kecalkoatlio, paprastai vaizduojamo plunksnuota gyvate. Toks jaguaras taip pat perša mintį, jog olmekų laikais iš įvairių žvėrių lipdyta vienas dievas – tai esminis Vidurio Amerikos dievybių bruožas.
Olmekų jaguaras gali turėti ir žmogiškų savybių. Raižinys Portreto Nueve rodo jaguaro suartėjimą su moterimi.buvo tikima, jog tas aktas pradėjo pusiau žmonių, pusiau jaguarų padermę. Žmogiškasis elementas dažniausiai vaikiškas: apvalus pilvas, storos kojos. Prie jų prikergti jaguaro atributai: iltys, kartais aštrūs nagai ir iššiepti nasrai nukarusiais kampučiais. Viršugalvis dažniausiai įskeltas. Toks hibridas tikriausiai irgi buvo dievybė, turbūt vaisingumo.Baltai
Senosios baltų tautos – latvių, lietuvių ir išnykusių prūsų – religijos išsilaikė iki labai nesenų laikų. Šventosios giraitės Latvijoje nebuvo iškirstos iki XVIII a., o Perkuno, griaustinio ir vaisingumo dievo kultas išsilaikė Latvijoje iki 1750. Lietuva irgi tapo krikščioniška tik XV a. taigi baltų religijos ištikrųjų gyvavo tik iki praeito amžiaus pabaigos. Pagrindinė baltų religijos idėja-kova už gyvybe kaip gėri ir groži su blogio ir mirties jėgomis, žmogus čia neskiriamas nuo tautos. Baltų pasaulėjautoje matyti tarsi du poliai: vyriškasis – dangus, ir moteriškasis – žemė. Ryškiausia vyriškoji dangaus dievybė – Perkūnas- apvaisintojas ir kovotojas už gėrį. Žemės dievybę įkūnija – Žemyna. Baltai tikėjo kad žmogui mirus jo siela pereina į kitą į kitą gyvą kūną ir išlaiko mirusiojo savybes. Lietuviai tikėjo jog vėlės numirusios keliauja į aukštą kalną ar į dausas ir gyvena tokį pat gyvenimą kaip ir žemėje.Po baltų tautų krikšto kai kurie senosios religijos elementai išliko kaip tradicijos, papročiai ,kurie iš dalies modifikavo ir krikščioniškąsias šventes.Pagonybė
Pagonybė – pirmykštė religija pasireiškianti fetišizmo, totemizmo, magijos, animizmo, politeizmo formomis. Pagonybė vadinama nekrikščioniškuoju tikėjimu. Tipiškais pagoniškais laikomi iki krikščioniški sen. graikų, romėnų, baltų, slavų, germanų tautų tikėjimai.
Senovės lietuviai irgi turėjo tautosakinių pasakojimų apie meškos trobelę, baltą vilką, pasivertimus. Apeiginės lazdos su rankenomis, vaizduojančiomis briedžių galvas rodo kad praktikuota magija. Magija – tariamas sugebėjimas paslaptingomis antgamtinėmis priemonėmis valdyti gamtos jėgas. Magija skirstoma į baltąją ir juodąją. II t-mečio pr.m.e. viduryje labai paplito gamtos kultai. Buvo garbinama Saulė – Šviesos ir gyvybės, Mėnulis – augimo galios šaltinis. Buvo paplitęs medžių, miškų, gyvūnų, žemės kultas ir su juo susijusių- aitvarų, kaukų, lauksargių, žemėpačių garbinimas. Pirmaisiais mūsų eros amžiais formavosi lietuviškų pagoniškų dievų panteonas V. Toporovas, remdamasis Ipatijaus metraščiu( XIII a. vid.) sakė, kad lietuvių aukščiausias dievas buvo Antdievis, jo valios vykdytojas – Perkūnas. Pagoniškos kilmės religija pasibaigė maždaug XVIII a. nors kai kurie jos elementai įėjo į krikščioniškų švenčių ritualą.Dabar sunku įsivaizduoti, kiek permainų įvyko žmonių gyvenime po to, kai jie išmoko naudotis ugnimi. Ugnį žmogus saugojo be galo rūpestingai, tarsi kokią šventenybę, turinčią dieviškos galios. Nepaprasta pagarba ilgainiui virto garbinimu. Formavosi specifinės apeigos, bei ritualai. Antai graikai prieš valgį melsdavosi židiniui, aukodavo jam aukas. Vėliai atsidaro ugnies ir židinio deivės Hestijos įvaizdis. Ugnies kultas buvo praktikuojamas ir Romoje. Ten, deivės Vestos garbei degė amžinoji ugnis. Ugnis buvo garbinama ir Lietuvoje. Pirmykščiais laikais žmonės ugnį laikė dieviškos kilmės reiškiniu. Tačiau gėri teikė ne vien žemėje turima ugnis. Amžinas gyvybės, paguodos ir laimės šaltinis, buvo ir dangaus šviesuliai – saulė mėnulis ir žvaigždės. Dangaus kūnus žmogus ėmė garbinti kaip ir kitus paslaptingus gamtos daiktus bei reiškinius. Saulės kultas buvo labiausiai paplitęs žemdirbystės kraštuose. Neliko nepastebėta, kad keičiasi ir žvaigždžių padėtis dangaus skliaute. Proseneliai manė, kad tai priklauso nuo pačių žvaigždžių valios, dėl to jos pradėtos garbinti. Ypač populiarus žvaigždžių kultas buvo Šumere, Babilonijoje ir Asirijoje.
Apeigos, ceremonijos, kiti veiksmai, susiję su tikėjimu antgamtiniu pasauliu ir jo „dieviškųjų“ jėgų poveikiu tikrovės daiktams ir reiškiniams vadinami magija. Magiškais veiksmais buvo stengiamasi permaldauti dievybę, iš jos ką nors išgauti, išprašyti, padėkoti už gautas dovanas ir t.t. tikėjimas magiškų veiksmų galia yra vienas būdingiausių bet kurios religijos požymių. Magija ypač buvo praktikuojama ankstyvosiose religijos vystymosi stadijose. Siekdami vienokų ar kitokių tikslų, žmonės šaukdavosi skirtingas antgamtines jėgas. Pagal tai magija skirstoma į baltąją ir juodąją. Magiją dar galima skirstyti pagal siekiamų tikslų pobūdį. Bene plačiausiai buvo paplitusi ir ilgiausiai praktikuojama gydomojo magija. Senovėje būta apsauginės, karinės verslinės magijos. Ir poveikio faktoriai buvo labai įvairūs. Vienam atvejui tiko burtažodžiai, nelyginiai skaičiai, kitam – sudėtingi ir paslaptingi veiksmai, judesiai, trečiam – tam tikri daiktai, smilkalai. Įsidėmėtina, kad magija nesudaro kokios nors religinės visumos, nėra atskirų religijų raidos pakopa ar forma, nors ir užima svarbią vietą tiek ankstyvosiose, tiek ir vėlesnėse religijose.
Apibendrinimas
Senovės žmonės gamtą ir visatos kūrinius ne tik sudvasindavo, bet ir įasmenindavo, tokie personažai įgaudavo apibendrintas sąvokas. Sužmoginti, ne tik gyvūnai, augalai, daiktai, gamtos reiškiniai, bet ir abstrakčios sąvokos – visuomeninės jėgos, žmonių santykiai, moralinės normos, religiniai įsitikinimai. Pas egiptiečius, graikus, asirus, babiloniečius, slavus, baltus ir romėnus atsiranda dievų ir deivių, išsivysto politeizmas – tikėjimas į daugelį dievų. Artėjant prie mūsų dienų, dievų skaičius mažėja. Silpnėjant gamtos kultui, įsigalėja abstraktesni, sudvasinti antgamtinių jėgų, protėvių kultai. Be to kiekviena giminė, gentis ar kitokia bendruomene, turėjo savo dievus, globėjus. Tobulėjant darbo įrankiams, vystantis ir keičiantis visuomeniniams santykiams ėmė formuotis klasinės santvarkos ir valstybių užuomazgos. Šiame periode ypač sustiprėjo vadų, kunigaikščių vaidmuo. Žmogus bijojo valdžios atstovo, o baimė gimdė tikėjimą, kad tas atstovas turi antgamtinės dieviškos galios. O jeigu žemėje vienas valdovas, tai vienas dievas turi būti ir danguje. Pamažu daugybės dievų atributų visuma perkeliama į vieną, visagalį dievą. Tai lėmė politeizmo sunykimą. Ir monoteizmo įsigalėjimą.