kapitalizmo sąlygos

Įvadas

Rinkos ekonomika dar vadinama kapitalizmu veikia individualaus vartotojo dėka. Rinkos ekonomikosesmė yra ta, kad į klausimus kaip? ką? ir kam? gaminti atsako pirkėjai ir pardavėjai.Rinkos ekonomikos subjektai yra: namų ūkis, įmonė ir valstybė. Kapitalizmas- ekonomikos sistema , paremta privačia gamubos nuosavybe, konkurencija bei pelno motyvu, kur asmenims bei privačioms firmoms leidžiama turėti didelius kapitalo kiekius, o pagrindiniai verslo sprendimai priimami, esant minimaliam vyriausybės ekonominiam kišimuisi.

Kapitalizmo sąlygos:

Konkurencija – tai rinkos situacija kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų.

Privati nuosavybė – savininko turtas su kurio galima atlikti veiksmus, kuriuos leidžia įstatymas, tačiau tie veiksmai yra riboti.

Laisvė rinktis – prekės.

Vyriausybės vaidmuo

Pelno motyvas

Savanaudiškumas – savo naudos maksimilizavimas, gamintojas, kad galėtų didesnį pelną mžesniais kaštais.

1. RINKOS STRUKTŪROS IR KONKURENCIJA

Rinkos gyvuoja visur, kur tik žmonės sueina, norėdami pirkti ir parduoti savo prekes ir paslaugas. Prekių ir paslaugų mainymas į pinigus – tai dirvonai žmonėms plėtoti verslą. Ar rinkos visada esti konkurentiškos ir veiksmingos? Rinkos ekonomikos sąlygomis įmonių (firmų) gamybos konkurencija ne tik neišvengiama, bet ir būtina, nes skatina kelti gaminių techninį lygį, ieškoti naujų rinkų ir kt. Konkurencinė rinka turi privalumų. Gamintojai stengiasi mažinti gamybos kaštus ir šitaip didinti pelną. Kuo mažesni gamybos kaštai, tuo ji veiksmingesnė, tuo žemesnės kainos. Konkurencinių rinkų sąlygomis gamintojai stengiasi gaminti geresnius produktus ir prisivilioti daugiau pirkėjų. Konkurencija – tai rinkos situacija, kai yra pakankamai daug pirkėjų ir pardavėjų, egzistuoja laisvo įėjimo į rinką ir išėjimo iš jos galimybės bei prieinama informacija apie kitų gamintojų kainas; tai tokia rinkos sandaros(struktūros) forma, kurioje firmų aptarnaujančių rinką skaičius parodo, kokia yra rinka. Kitaip tariant, konkurenciją reikėtų suvokti kaip varžybas tarp pirkėjų ir pardavėjų, perkant ir parduodant prekes arba paslaugas. Tai toks reiškinys, kai firmos konkuruoja vienos su kitomis dėl savo prekių pirkėjų (ryški firmų kova, remiantis kainų skirtumais, prekių ir paslaugų įvairovės būdais ir tt.). Kiekvienas žmogus, įmonė (firma) gali dirbti tokį darbą, kuris jam labiausiai patinka, gaminti tokius gaminius, kurie yra reikalingiausi ir duoda didžiausią naudą ir pelną. Rinkos ekonomikai sustiprėjus ir išsiplėtojus, išryškėjo atskirų ūkio šakų ‘struktūra’. Ekonomistai dažnai kalba apie rinkos struktūrą.Rinkos struktūra- tai ekonomiškai svarbių rinkos požymių visuma, apsprendžianti gamintojų elgesį; tai rinkos sutvarkymo būdas.Taigi analizuojant rinką reikia žinoti prekių konkurenciją, t.y. ar pardavėjų yra daug, ar mažai, išsiaiškinti konkrečią firmų (įmonių) sąveiką. Rinkos struktūra remiasi gamintojų (arba pardavėjų) santykiniu pajėgumu rinkoje, ji analizuoja pardavėjų skaičių, gaminio rūšį, kainos kontrolę, produkto kelio įrinką sąlygas. Galima išskirti šias pagrindines rinkos struktūras ir organizavimo formas: tobuloji konkurencija; monopolinė konkurencija; oligopolija; monopolija.Pagrindinės ekonominių rinkos struktūrų charakteristikos pateiktos 7.5.1 lentelėje.

7.5.1 lentelė

Ekonominių rinkos struktūrų charakteristika

Tobulojikonkurencija Monopolinėkonkurencija Oligopolija MonopolijaFirmųskaičius Daug nepriklau-somų firmų. Nėviena jų nevyraujarinkoje Panašiasprekes irpaslaugasteikia daugfirmų Panašiasprekes irpaslaugasteikia keliosdidelės firmos Viena didelėfirmaKainųkontrolė Nėra kontrolės.Kainą nustatorinka Įtaką ribojaprekių pakaitųkonkurencija Kainą dažnaidiktuoja“kainų lyderis“ Labaikontroliuo-jamosProduktodiferencija-vimas Nėradiferencijacijos.Gaminiai yratipiški irvienodoskokybės Gaminiai irpaslaugosyradiferencijuotipagalkonkrečiųrinkų reikmes Būdinga kai

kuriemsgaminiams(kompiute-riams, automo-biliams). Rečiaupasitaikostandartizuotųgaminių(benzino) NėradiferencijacijosKelias į rinką(naujos firmosįkūrimo irpateikimo įrinką kaina) Šioje rinkojefirmą ganalengva įkurti irpateikti beipasitraukti iš jos Palyginusgana lengvaįsteigti naująfirmą, patektiir pasitrauktiiš šios rinkos Sunku patekti įrinką. Dažnaireikia dideliųkapitaloinvesticijų Labai sunku irlabai brangupatekti į rinką

Perkant daugiau prekių, jų kaina kyla, o tai skatina gamintoją jų daugiau gaminti. Pamatę tai, konkurentai irgi darys tą patį. Gamintojai konkuruos (varžysis) vienas su kitu, stengdamiesi sukurti pirkėjams reikalingas prekes ir paslaugas pačia mažiausia kaina, tuo skatindami vartotoją daugiau pirkti. Tokiu būdu konkurencija reiškia varžybas tarp tų, kurie gamina prekes, ir tarp tų, kurie tas prekes perka, nes niekada nėra visko tiek, kad užtektų visiems. Todėl tie, kurie išgali mokėti daugiau, pirks brangesnę prekę, o tie, kurie negali tiek mokėti, – pigesnę.

Konkurencinės rinkos jėgos priverčia gamintojus ,,šokti pagal vartotojų dūdelę’’:pasikeitus vartotojų poreikiams, pomėgiams, pasikeičia ir kainos;tada gamintojai skatinami didinti produkcijos gamybą arba atvirkščiai- mažinti ją.Tačiau gali vykti ir priešingas procesas, kai vartotojai,,šoka pagal gamintojų dūdelę’’.Pavyzdžiui, šiandien Lietuvoje galima nusipirkti tik smulkaus cukraus, sufasuoto po 1 kg, arba maišuose po 50 kg.Tačiau konkurenciją gali reguliuoti ir įvairūs kliuviniai, prie kurių pirmiausiai galima priskirti įstatyminius apribojimus ir produkto diferenciaciją.Įstatyminiams apribojimams priklauso patentai, apribojimai kurti šakoje naujas įmones bei užsienio prekybos apribojimai.Patentai išradėjui suteikia išimtinę (monopolinę) teisę diegti naują prekę ar procesą, valstybė skatina išradybinę veiklą. Naujų firmų kūrimą šakoje galima riboti teikiant privilegijas, pavyzdžiui, naudojant vandenį, elektrą, gamtines dujas, telefono ryšius. Užsienio prekyba ribojama valstybės nustatomais dideliais muitų tarifais ir kovotomis užsienio firmų produkcijai. Produkto diferenciacija reiškia, kad beveik kiekviena prekė turi ją pakeičiančią, konkuruojančią prekę –substitutą. Tiksliau tariant, konkreti firmos prekė yra diferencijuota nuo kitų šios šakos prekių, jeigu esant tokiai pat kainai, pirkėjai suteikia pirmumą (arba ignoruoja) būtent šiai prekei. Todėl ,,grynąją’’ rinkos ekonomikos sistemą šiandieniniame pasaulyje vargu ar rastume. Dabartinio pasaulio šalyse yri mišri – rinkos ir valstybės – ekonomika, kai reiškiasi abiejų sistemų elementai, kurių santykis skirtingose šalyse yra vienodas.Veiksmingiausia laikoma tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne, komandiniai, o rinkos santykiai. Tobuloji konkurencija – tai ekonomikos sąvoka, idealiai rinkos struktūrai nustatyti. Tobulosios konkurencijos rinkos aplinka apibūdinama šiomis sąlugomis:1. Didelis dalyvių skaičius. Pardavėjų ir pirkėjų santykis nedaro įtakos kainai.2. Produkto vienarūšiškumas, t.y., pirkėjo požiūriu, bet kurio pardavėjo siūlomas gaminys yra identiškas kitų pardavėjų siūlomiems produktams.3. Įėjimo ir įšėjimo laisvė – nėra jokių kliūčių firmai įeiti ir išeiti iš rinkos.4. Išsami informacija, t.y. kiekvienas gamintojas ir vartotojas yra gerai informuotas apie esamas prekes ir jų kainas.Tikrovėje tobulosios konkurencijos rinkų labai mažai, egzistuoja tik kai kuriose verslo rūšyse ar ūkio šakose. Pavyzdžiui, ūkininkų ūkiai ir žvejyba, jei vyriausybė nesikiša, nesiūlo subsidijų ir nedotuoja kainų ūkininkams ir žvejams. Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūros organizacinė forma, kai veikia daug firmų, gaminančių labai (bet ne idealiai) artimus produktus. Firmos deda didžiausias pastangas, kad vartotojai patikėtų, jog jų produktai yra ‘ypatingi’. Unikalios prekės įspūdžio kūrimas vadinamas produkto diferencijacija. Kai šis procesas sėkmingas, firma susikuria didesnį palankumą savo gaminiams negu panašioms konkurentų prekėms. Gaminių diferiancijavimas reiškia tik fizinius arba tik žmonių, paveiktų reklamos, įsivaizduojamus tam tikrus gaminio skirtumus (reklaminiai įkalbinėjimai pirkti vienos firmos gaminį yra pagrindinė monopolinės konkurencijos savybė). Gamintojai ne ką gali kontroliuti kainas, nes jas prekių pakaitai riboja esant monopoliniai konkurencijai. Ją apibrėžia šios sąlygos:

1. Didelis dalyvių skaičius.2. Įėjimo ir išėjimo laisvė.3. produkto įvairiarūšiškumas.4. Išsami informacija.Dažniausiai monopolinė konkurencija vyrauja mažmenų prekyboje, kur pardavinėjami drabužiai ar batai; paslaugų srityje – kirpyklose arba restoranuose.

Oligopolija – tai rinka, kurioje visi produktai yra identiški arba artimi pakaitai, produkciją teikia nedaugelis firmų, tačiau nors kelios jų (paprastai nuo trijų iki penkių) yra palyginti didelės vienos ūkio šakos firmos. Pavyzdžiui, pusrytinių avižų dribsnių, tabako, benzino, automobilių bei kompiuterių ūkio šakos. Kai rinkos struktūra pasikeičia taip, kad daugelį firmų, parduodančių diferencijuotus gaminius, pakeičia kelios toje šakoje dominuojančios firmos, ekonomistai sako, kad keičiasi koncentracijos rodiklis (norma). Koncentracijos rodiklis parodo pardavėjų (gamintojų) koncentracijos rinkoje laipsnį. Iš šio rodiklio matyti rinkos pardavimo procentai, kurios galima, paprastai priskirti 4 ar 8 didžiausioms tos šakos firmoms.Oligopolinės rinkos struktūrai būdinga kainų lydeio buvimas. Tai reiškia, kad kokia nors vienos ūkio šakos firma (paprastai didžiausia) dažnai nustato savo kainą, aukštesnę už esamą, ir tikisi, kad ją palaikys ir kitos firmos. Jei kitos firmos nepalaiko siūlytos kainos, tai toji firma ją sumažina. Oligopolijos dažnai sutelkia dėmesį ir suokalbiams (-tai slaptas dviejų ar daugiau gamintojų susitarimas veikti iš vien, mažinant tarpusavio konkurenciją. Šie susitarimai yra dažnai neteisėti.) bei papročiams (-tai kainų nustatymas ir rinkos pasidalijimas, remiantis ilgalaikia tradicija. Tokie veiksmai gali būti teisėti ir neteisėti.), formuodamos savo kainų politiką. Kitaip sakant, oligopolinėse rinkose kainas lemia vienos ūkio šakos firmų tarpusavio priklausomybė. Didelių firmų vadovai visada turi atsižvelgti į stiprius varžovus. Skiriamoji oligopolijos savybė yra ta, kad kelios žinomos firmos teikia didžiausią bendros produkcijos kiekį konkrečiai rinkai. Oligopolinės rinkos reklama – banali, apeliuoja į pirkęjų ištikimybę.Oligopolijos egzistuoja todėl, kad konkuruojančioms firmoms labai sunku patekti į rinką. Vyksta ilgalaikė konkurencinė kova, kurioje taktika planuojama kasdien, o kiekvienas esminis sprendimas susilaukia tiesioginio kontrasprendimo. Įėjimas į oligopolinę šaką labai sudėtingas, barjeras – esminė gamybos masto ekonomija. Oligopolinė konkurencija yra aktyvus konkurentų veiksmų ir kontraveiksmų procesas, kuriame vienos firmos pergalė pasiekiama kitos pralaimėjimo kaina.Monopolija – tokia rinkos situacija, kai atitinkamoje rinkoje dominuoja kurio nors gamintojo produktai. Paprastai rinka vadinama monopoline, jeigu daugiau negu trečdalis pasiūlos tenka vienam gyventojui.Tobulos konkurencijos sąlygomis rinkos kaina nusistovi ten, kur susikerta pasiūlos ir paklausos kreivės. Tada paklausa ir pasiūla rodo daugelio pirkėjų ir pardavėjų nusistatymus, ir joks asmuo ar grupė rinkos kainos pakeisti negali. Tačiau esant monopolijai, pasiūlą nustato tik viena firma. Šitaip ji gauna galią pasirinkti bet kurią kainą paklausos kreivėje. Kokią kainą ji pasirinks? Aišku tą, kurią parduodama prekes turės didžiausią pelną. Taigi monopolininkas turi didelę galimybę kontroliuti kainą. Pirkėjas yra priverstas pirkti iš jo, nes nėra artimų prekės pakaitų, arba iš viso išsiversti be norimos prekės. Nors monopolininkui vargu ar reikia reklamos, bet jis mėgsta reklamuotis, siekdamas užmegsti gerus ryšius su visuomine. Dažniausiai pasitaikančios monopolinės rinkos ūkio šakos yra komunalinės paslaugos, pavyzdžiui, elektros energijos, dujų tiekimas, vandentiekis ir šiukšlių išvežimas.Nors monopolijos yra įstatymų draudžiamos, tačiau egzistuoja tam tikras skaičius legalių monopolijų. Tarp leidžiamų – komunalinių paslaugų firmos ir tos ūkinės veiklos rūšys, kurias saugo patentai ir autorių teisės.

1.1 FIRMOS SPRENDIMAI TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOJE

1.Tobulos konkurencijos rinka. Ji dar vadinama polipoline rinka. Tai tokia rinka, kurioje yra labai daug pirkėjų ir pardavėjų prekiaujančių tapatingomis prekėmis, nėra didelių kliūčių gamintojams patekti ar pasitraukti iš rinkos, visi rinkos dalyviai turi pakankamą informaciją apie kainas, prekių kiekį bei kitas rinkos sąlygas. Gamintojai negali kontroliuoti kainų, o pirkėjai daryti poveikį joms.Tobulos konkurencijos rinkoje firmos gali parduoti bet kokį produktų kiekį nuo jų nepriklausomomis kainomis. Firmos kainą priima. Tobulos konkurencijos rinkoje ryšys tarp gamintojo ir vartotojo nėra reikšmingas. To priežastis paprasta – paklausos kreivė sutampa su firmos ribinių pajamų kreive.

2. Monopolinė rinka. Tai netobulos konkurencijos rinkos tipas, kai gamybos apimtį šakoje kontroliuoja vienas pardavėjas, galintis nustatyti sau priimtiną rinkos kainą, reguliuoti prekių pasiūlą. Pagrindinis monopolinės rinkos bruožas – vienos firmos viešpatavimas. Monopolinėje rinkoje nėra gamintojo priklausomybės nuo kitų gamintojų, nes rinkoje veikia tik viena firma. Tačiau monopolinėje rinkoje yra svarbus gamintojo ir vartotojo ryšys. Monopolinė firma, keisdama pardavimo kainas, sukelia paklausos kiekio pokytį.3. Monopolinės konkurencijos rinka. Tai rinkos tipas, kurioje yra daug pardavėjų ir laisvas patekimas įrinką, tačiau kiekviena firma gamina šiek tiek besiskirenčias prekes ir gali daryti nedidelį poveikį kainoms. Monopolinės konkurencijos rinka turi tobulos konkurencijos ir monopolijos bruožų: kaip ״monopolistas״ monopolinės konkurencijos firma gali paveikti kainą, todėl paklausos kreivė yra žemėjanti; kaip tobulas konkurentas monopolinės konkurencijos firma dalijasi rinką su kitų mažų firmų gausybe. Todėl kiekviena firma yra šiek tiek priklausoma nuo kitų firmų veiksmų.4. Oligopolinė rinka. Tai rinka, kurioje tėra keletas tarpusavyje konkuruojančių firmų. Jų elgseną rinkoje lemia tarpusavio priklausomybė. Pavyzdžiui, viena firma negali keisti savo prekių kainų neatsižvelgdama į tai, ar kitos firmos nepaseks jos pavyzdžiu. Tokiu atveju kainos sumažinimas nepritrauks papildomų pirkėjų, taigi bus beprasmis. Oligopolinėje rinkoje yra svarbūs ryšiai tarp gamintojų ir vartotojų, taip pat tarp keleto gamintojų. Dėl šios priežasties oligopolinės rinkos analizė yra pakankamai sudėtinga.

1.2. TOBULOS KONKURENCIJOS RINKOS BRUOŽAI

Tobulos konkurencijos rinka yra abstraktus modelis. Jos nėra ūkinėje tikrovėje (išskyrus atskiras apraiškas). Ji neturėtų būti tikslas, kurio vertėtų siekti šalies ekonomikai. Antra vertus, tobulos konkurencijos rinkos modelis yra universalus, todėl jis patogus tirti ūkinę tikrovę. Tobulos konkurencijos modelį, kaip savireguliavimo dėsniais pagrystą ekonomikos sistemą, pradėjo kurti ekonominių teorijų klasikai (A.Smith, D.Ricardo), vėliau išplėtojoJ.S.Mill, A.Marshall, J.M.Keynes ir kiti neoklasikai.Tobulos konkurencijos rinkai yra būdingi tokie bruožai (sąlygos):1. Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų.2. Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba.3. Visiškas gamybos išteklių mobilumas.4. Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas.

Pakankamai daug gamintojų ir pirkėjų. Tai labai svarbus tobulos konkurencijos rinkos bruožas, nulemiantis jos esmę. Tokiomis sąlygomis kiekvienos firmos pagaminta produkcija sudaro labai nedidelę rinkos dalį. Gamybos padidinimas ar sumažinimas vienoje ar keliose firmose nedaro jokio poveikio prekių pasiūlai, taigi ir kainai.Tarkime, kad tokias pat prekes gamina 1000 firmų. Vidutiniškai kiekvienos firmos lyginamasis svoris prekių rinkoje sudaro tik 1/1000 dalį. Paklausos elastingumas kainos atžvilgiu šakoje – (1/2). Kokią įtaką turės firmos sprendimas padvigubinti gamybos apimtį? Panaudojus kainos elastingumo formulę [Ep=(∆Q/Q) / (∆P/P), gauname kad:

-1/2=0,001/∆P

Išsprendę lygtį gausime, kad kaina pasikeis taip: ∆P = -0,002%. Pavyzdžiui, jei pradinė prekės rinkos kaina buvo 10 Lt, tai ״padidėjus gamybai״ kaina sumažėja iki 9,998 Lt, t.y. tik dviem tūkstantosiomis cento.Iš to galima daryti išvadą, kad firmos sprendimai didinti ar mažinti gamybą iš esmės nedaro jokio poveikio rinkos kainai. Taigi tobulos konkurencijos rinkoje paklausos kreivė yra horizontali linija. Rinkoje pardavėjas gali parduoti visas prekes už tą pačią kainą. Šioje rinkoje ir pardavėjai, ir pirkėjai yra ״primantieji״ kainą ir negali daryti poveikio jai.Tai jokiu būdu nereiškia, kad šioje rinkoje negali keistis rinkos kaina. Pavyzdžiui, nederliaus metais sumažėjusi grūdų pasiūla pakelia rinkos kainas. Derlingais metais atvirkščiai – padidėjusi grūdų pasiūla mažina kainas. Sekančios žaliavų atsargos didina jų kainas.

2. Vienodos (homogeniškos) produkcijos gamyba. Firmų gaminamos tos pačios paskirties prekės yra tapačios, kaip sakoma, panašios kaip du vandens lašai. Dėl to pirkėją nelabai domina klausimas, kuri firma gamina produkciją: jis, pirkdamas prekę, neteikia pirmenybės nė vienai firmai. Dėl to nė viena firma negali nustatyti aukštesnės kainos savo prekei, nes gali prarasti visus pirkėjus. Pirkėjui kainos dydis tampa vienintelis prekės pasirinkimo kriterijus. Prekės paklausa kainai yra absoliučiai elastinga.Firmai neapsimoka mažinti kainą, nes už rinkos kainą gali prarasti visas prekes. Taigi vadybininkas, dirbantis tobulos konkurencijos rinkoje, negali manipuliuoti kainomis. Tokiam manevrui kliudo gamybos kaštų ir rinkos kainos formavimosi sąlygos. Esant palyginti stabilioms rinkos kainoms, išlieka pastovios ribinės pajamos už papildomai parduotą prekės vienetą, o bendrosios pajamos kinta tiesiog proporcingai parduotų prekių skaičiui (TR=P*Q).3. Visiškas išteklių mobilumas. Nėra jokių kliūčių naujoms firmoms patekti į tobulos konkurencijos rinką arba pasitraukti iš jos. Jeigu rinkos kaina nepadengia firmos kintamųjų gamybos kaštų, tai firma priversta pasitraukti iš šakos. Jeigu rinkos kaina yra didesnė už bendruosius firmos kaštus, firmos pradeda gauti ekonominį pelną. Tai pritraukia į šią rinką naujas firmas, kurių atėjimas panaikina ekonominį pelną, nes sumažina rinkos kainą. Šis teiginys neprieštarauja ankstesniam rinkos bruožui. Padidėjęs firmų skaičius šakoje gerokai padidina prekių pasiūlos kiekį bei sumažina prekės kainą.4. Visiškas informuotumas apie gamybą ir rinkos sąlygas. Tobulos konkurencijos rinkoje yr gerai žinomos technologijos, gaunama išsami informacija apie rinkos kainas, parduotų prekių kiekį. Čia nėra konkurencinės paslapties. Atvirkščiai, gamintojai, aprūpinantys firmas naujomis technologijomis, stengiasi skleisti naujas idėjas, nes jie orentuojasi į daugelį pirkėjų.

Kokios šakos priskirtinos prie tobulos konkurencijos rinkos? Reikia iš anksto pripažinti, kad nėra ir negali būti tobulos konkurencijos rinkos, kadangi nėra šakos, kuri patenkintų visus keturis bruožus. Manoma, kad tam tikros rūšies žemės ūkio produkcija (pvz., kviečiai) yra homogeniška. Gal praeityje kviečius galima buvo ir priskirti tapatingai produkcijai. Dabar to pasakyti negalima, nes yra įvairios kviečių atmainos, pasižyminčiomis įvairiomis sąvybėmis, nevienodas yra klijuotės kiekis. Tai turi nepaprastai didelę reikšmę konditerijos pramonei. Netapatinga ir nafta, išgaunama įvairiuose šalies rajonuose, ji gali skirtis sieros lyginamuoju svoriu bei kitomis savybėmis.Dabar ir daržovių kokybės tyrimo technika leidžia išaiškinti nevienodą vitaminų kiekį, žalingas žmogaus sveikatai priemaišas. Turguje ir parduotuvėse galima pamatyti užrašą: “Daržovės augintos be chemikalų“.

2. PRIVATI NUOSAVYBĖ

Kurti vartotojams reikalingas prekes ir paslaugas pačia mažiausia kaina ir tuo laimėti varžybas tarp gamintojų ir yra tas stimulas, kuris priverčia gamintojus taupiai naudoti ribotus išteklius. Be to, šie ištekliai yra privačioje nuosavybėje – jiems įsigyti gamintojas išleidžia savo santaupas. Todėl turto savininkas puikiai žino, jog turės pelno, jeigu sugebės sukurti žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti.Privati nuosavybė yra tokia, kurią valdo atskiri asmenys bei privačios firmos; tai svarbiausia laisvosios rinkos sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti vertingų produktų, jais naudotis. Privati nuosavybė – tai žmonių ir verslo firmų teisė būti gamybos priemonių savininkais.Kiekviename darbo procese gamybos priemonės visada dalijamos į darbo priemones, kuriomis žmogus veikia apdorojamą medžiagą, ir darbo objektus, veikiamus žmogaus darbo.Pavyzdžiui, valgydami valgykloje, t.y. atgaudami sunaudotą energiją, jūs vygdote savotišką biologinių kalorijų gamybos procesą naudodami darbo priemones (šaukštą, lėkštę, puodelį, šakutę, peilį) ir darbo objektus (sriubą, kotletą, kompotą, duoną ir pan.).

Darbo priemonės dar yra vadinamos pagrindiniu kapitalu (fondais), o darbo objektai – apyvartiniu kapitalu (fondais).Pagrindiniai fondai – tai daug kartų gamybos procese dalyvaujanti ir nekeičianti savo natūralios formos kapitalo dalis, kurios vertė į gatavą produkciją perkeliama dalimis. Pavyzdžiui, traktorius dirba ūkininkui 10-15 gamybos procesų (turima galvoje, kad gamybos procesas tęsiasi metus – rudenį pasėti žiemkenčiai subrandins derlių beveik po metų) ir kiekvienais metais dešimtąją-penkioliktąją savo vertės – kainos, už kurią jis buvo pirktas, dalį „perkels“ įžieminius rugius. Tas vertės perkėlimas reiškia, kad grūdams išauginti sunaudosime sėklų, trąšų, taip pat ir traktoriaus vertės dalį – ruošiant dirvą, vežant ir išsėjant sėklas, vežant ir išbarstant trąšas, vežant grūdus ir pan. Tas pats traktorius dirbs ne tik auginant žieminius rugius, bet ir atliekant kitus darbus. Ir per visus tuos 10-15 metų jis išlaikys savo natūralią traktoriaus formą.

Apyvartiniai fondai – tai ta gamybos priemonių dalis, kuri iš karto sunaudojama kiekviename naujame gamybos procese, ir visą savo vertę perkelia į gatavus gaminius bei keičia natūrinę savo formą. Pavyzdžiui, tam, kad traktorius dirbtų, sunaudosime 50 litrų dyzelinio kuro, kuris, jam dirbant, virs mechanine energija. Arba iš miltų iškepėme duoną, kuri visiškai nepanaši į miltus, ir pan.Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad ji duotų pelno.

3. PREKĖ

Žodis “prekė“ marketinge reiškia vieną iš svarbiausių marketingo programos elementų. Tradiciškai prekė apibrėžiama kaip produktas skirtas mainams. Marketingo požiūriu, nepakanka suprasti prekę vie kaip vertę turintį daiktą, kurį parduodame ar perkame. Ją reikia pažinti nuodugniau. F. Kolteris pateikia platesnį prekės apibrėžimą.Prekė – visa tai, kas gali patenkinti vartotojų poreikius ir tai, kas siūloma rinkai siekiant patraukti vartotojų dėmesį, plėtoti vartojimą, įskaitant fizinius objektus, paslaugas ir idėjas.Kiekviena perkama prekė tenkina tam tikrus poreikius ir teikia vartotojui naudą. Todėl vartotoją pirmiausia domina poreikių patenkinimas ir nauda. Taigi prekė – tai įvairiausių savybių rinkinys, galintis tai padaryti. Kai tarp šių savybių įsiterpia daug pardavėjų veiksmų, prekė gali virsti neapčiuopiama paslauga. Tačiau savo pagrindiniu bruožu – sugebėjimu patenkinti poreikius – paslaugos niekuo nesiskiria nuo įprastų, fiziškai apčiuopiamų prekių.Tik labai nedaugelis prekių turi vien apčiuopiamų savybių. Beveik visuomet prekėje slypi ir kitų, vien protu suvokiamų dalykų. Dėl to marketingo mokslas išskiria tris prekės “sluoksnius“, arba lygius (sumanytoji prekė, realioji prekė ir prekė su pastiprinimu).

“išplėsta“ prekė

“gryna“ prekė

“apčiuopiama“ prekė

Trys prekės sluoksniai

“Gryna”, arba sumanytoji, prekė – tai pagrindinė nauda ar paslauga, kurią iš tikrųjų vartotojas įsigyja; tai ta pati jos esmė, svarbiausia paskirtis. Marketingo specialistas turi atsakyti į klausimą – ką iš tikrųjų pirks vartotojas? Būtina pabrėžti, kad kiekviena prekė skirta kokiems nors vartotojo poreikiams tenkinti. Pavyzdžiui, moteris pirkkdama lūpų dažus, ne tik juos įsigyja, tai seniai suprato ”Revlon” firmos savininkas, kuris teigia: ”Firmoje gaminame kosmetiką, o parduotuvėje parduodame viltį”. Todėl rinkos specialistų uždavinys – numatyti prekės reikalingumą ir parduoti ne tos prekės sąvybę, o jos naudą.”Apčiuopiama”, arba realioji prekė – tai siūlomasis pirkti produktas su tam tikrų savybių visuma (išoriniu apipavidalinimu, kokybės lygiu, prekės ženklu ir įpakavimu); tai viskas, ką apie ją galima sužinoti jutimo organais: forma, svoris, kvapas ir kt. Nuo šių savybių priklauso, ar prekė ”gera”.“Išplėsta” prekė, arba prekė su pastiprinimu, – tai jau ne vien pastebimos, bet ir protu suvokiamos savybės. Tai jos vardas ir su juo susijęs prestižas; tai prekė kartu su jos aptarnavimu ir įvairiomis paslaugomis (garantija, aptarnavimas po pardavimo, prekės montažas, nemokamas pristatymas ir kt.).

Marketinge prekės klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Pavyzdžiui, pagal svorį: mažos, didelės, sunkios, lengvos ir pan.; pagal jų kilmę: mėsos, pieno prekės, gėrimai ir pan.; pagal pirkimo būdą: patogiai ir lengvai įsigyjamos (kasdieninės, katastrofinės, impulso); pasirenkamosios (pagal kainą, kokybę, dizainą, įpakavimą); specialiosios prekės (unikalios, didelio lojalumo, retai perkamos); specialiai neieškomosios prekės (nežinomos, ne nuolat reikalingos).Marketinge prekės pirmiausiai klasifikuojamos į ilgalaikio ir trumpalaikio naudojimo (vartojimo) prekes. Atskirai apibrėžiamos paslaugos.Ilgalaikio naudojimo (vartojomo) prekės teikia naudą vartotojui santykinai ilgą laikotarpį. Tai materialūs gaminiai, paprastai naudojami daug kartų, pavyzdžiui, šaldytuvai, automobiliai, rūbai ir pan. Trumpalaikio naudojimo (vartojimo) prekių nauda atsiskleidžia jas vartojant. Tai materialūs gaminiai, visiškai suvartojami per vieną ar keletą vartojimo ciklų, pavyzdžiui, druska, miltai, pienas, kepsnys ir pan.Visos šios prekės dar skirstomos į asmeninio ir gamybinio naudojimo (vartojimo). Asmeninio naudojimo prekės, kaip buvo minėta, klasifikuojamos pagal daugelį požymių. Gamybinio naudojimo prekės klasifikuojamos pagal tai, kaip jos dalyvauja gamybos procese, ir pagal savo vertę:1. žaliavos, medžiagos ir detalės;2. pagrindinės priemonės;3. pagalbinės medžiagos ir paslaugos.Paslaugos – tai kokia nors nemateriali ekonomikos veikla, kuri tiesiogiai arba netiesiogiai prisideda prie žmonių poreikių tenkinimo.Paslaugos panašios į prekes tuo, kad parduodamos, turi vertę, kainą, kokybę, geriau ar blogiau tenkina vartotojo poreikius. Tačiau kitomis sąvybėmis paslaugos labai skiriasi nuo prekių. Pirmiausia, paslaugų produkcija – neapčiuopiamos prekės ir nesuvokiamos kaip materialus dalykas. Jų negalima įvertinti prekei būdingais fiziniais parametrais, pavyzdžiui, svoriu, dydžiu ir pan. Paslauga suvokiama kaip procesas ir jo rezultatas,todėl vienu iš jos lengvai nustatomų parametrų gali būti paslaugos suteikimo trukmė. Dėl šių skirtumų, paslaugos negali būti kuriamos vienu laiku, o vartojamos kitu, negali būti kaupiamos ir sandėliuojamos. Be to, paslaugų marketingo pirkėjas yra gana aktyvus proceso dalyvis.

Šiuo metu marketinge dar nėra vieningos paslaugų klasifikavimo sistemos. Dažnai jos būna unikalios, nes priklauso nuo konkretaus vartotojo poreikių. Pagal vartotojų ir pačių paslaugų pobūdį, paprastai jos skirstomos į asmeninio ir gamybinio vartojimo paslaugas (pavyzdžiui, konsultacinės, buitinės ir medicininės paslaugos; techninio aptarnavimo ir remonto paslaugos). Kartais dar išskiriamos santykinai savarankiškos ir konkrečias prekes lydinčios paslaugos, kurių smulkesnis skirstymas priklauso nuo nagrinėjamo tikslo.Kalbant apie prekes, rekia žinoti jų gyvavimo ciklo trukmę, nuo kurios priklauso marketingo veiksmų sėkmės ir nesėkmės. Tai tipiškas pardavimo kelias, kurį prekė nueina per laiką, kai kintantys vartotojų skoniai ir technikos naujovės verčia pasirodyti naujus produktus (gaminius), keičiančius esamus.Prekės gyvavimo ciklas – vienas svarbiausių rinkos tyrimo momentų. Jo esmė – prekės pardavimo dinamika ir pelnas nuo prekės pasirodymo rinkoje iki pardavimo nutraukimo. Prekės gyvavimo ciklo koncepcija remiasi teiginiu, kad prekės pardavimo mastas nuo jos atsiradimo rinkoje iki išėjimo keičiasi, pereidamas tam tikras stadijas. Kartu kinta ir pelno, gaunamo parduodant prekę, dydis.Prekės gyvavimo ciklui yra būdingos keturios pagrindinės stadijos: įvedimo (įdiegimo), didėjimo (augimo), brandumo ir smukimo (senėjimo).Pradinėje – įvedimo stadijoje – prekė (gaminys) yra nauja, vartojamas mažai pažįstama, todėl mažai perkama ir nenusistovėję jos vartojimo įpročiai. Dauguma pirkinių – bandomieji. Firma negauna pelno, nes turi daug išlaidų, ypač reklamai. Ilgainiui firma įtikina vartotoją prekės naudingumu, išauga jos paklausa. Tai didėjimo stadija. Stabilizuojasi reklamos išlaidos, nes vartotojai pripažysta naują prekę, klostosi vartojimo įpročiai. Sparčiai daugėja klijentų, didėja gamybos, pardavimų apimtys ir firmos pelnas. Tai sukelia konkurentų susidomėjimą nauja preke. Pereinama į brandumo stadiją. Stabilizuojasi, o vėliau pradeda lėtai mažėti prekės pardavimo mastas, nes rinkoje atsiranda tą patį poreikį tenkinančių prekių. Pelnas šioje stadijoje pasiekia maksimumą ir ima mažėti. Tai atsitinka dėl aštrėjančios konkurencijos. Firma privalo ieškoti priemonių, kad išlaikytų pozicijas rinkoje, pavyzdžiui, modifikuoti prekę. Asiradus rinkoje naujoms geresnėms prekėms, sparčiai mažėja pardavimas, kadangi yra daug konkuruojančių prekių ir pereinama į smukimo stadiją. Joje firma nesiima radikalių priemonių, nes labai sumažėjus pardavimo mastui (pelnas gali mažėti iki nulio ir prekės gamyba tampa netikslinga), ji tiesiog pasitraukia iš rinkos kartu su preke.

Šitoks prekės (gaminio) gyvavimo ciklas rodo bendrą dėsningumą, tačiau galimi ir įvairūs nukrypimai (pavyzdžiui, maksimalus pelnas gali būti gaunamas ne brandumo, o jau didėjimo stadijoje). Laiko atžvilgiu, stadijų egzistavimą galima apibūdinti taip: trumpiausia – įvedimo, ilgiausia – smukimo. Kiekvienai prekės (gaminio) gyvavimo ciklo stadijai taikytina savita marketingo strategija.

4. VYRIAUSYBĖS VAIDMUO

Šalių vyriausybės reguliuoja ekonomiką dėl įvairių priežasčių. Visas jas sunku būtų išvardyti, todėl pateiksiu tik penkias svarbiausias.

1. APRŪPINA TUO, KO NEGALI UŽTIKRINTI LAISVA RINKAVisų pirma tai liečia krašto apsaugą. Dėl aiškių politinių priežasčių jos negalima pavesti laisvai rinkai. Privačių armijų antplūdis – sunkiai įsivaizduojama perspektyva. Tačiau yra ir ekonominių priežasčių, dėl kurių krašto apsauga paliekama valstybei.Skirtumas tarp krašto apsaugos ir prekės yra toks: nusipirkęs maisto, žmogus jį suvalgo, nusipirkęs bilietą eina į kiną, nusipirkęs automobilį juo važinėja. Tuo tarpu krašto gynyba yra visai kas kita. Jeigu pilietis, norėdamas sustiprinti kariuominę, pasiūlys nupirkti jai šautuvą, tai nei jis pats, nei kiti piliečiai nepasijus saugiai. Bet kuris žmogus, gyvenantis Aliaskoje, Mičigane ar Teksase turės tiek pat naudos iš nupirkto šautuvo, kiek ir pats šautuvo pirkėjas. Kitaip sakant, išlaidos krašto apsaugai tenka visiems piliečiams, o ne tam, kuris moka pinigus. Krašto apsauga gali būti veiksminga tik tada, kai ją valdo vyriausybė.Tokio tipo prekės, kai nauda tenka visuomenei nepriklausomai nuo to, kas moka, dar vadinamos visuomeninėmis gėrybėmis.

2. ŠALUTINIŲ POVEIKIŲ REGULIAVIMASŠalutinis (išorinis) gamybos ar vartojimo poveikis gali būti teigiamas ar neigiamas. Jei vykdomas visuotinis skiepijimas nuo užkrečiamų ligų, tai nauda paskiepytiems aiški – jiems nebegresia liga. Šalutinę naudą gauna kiti, neskiepytieji, nes ir jiems sumažėja pavojus užsikrėsti. Jei žmonės perdažo namus, tai visas rajonas tampa patrauklesnis.Šalutinės išlaidos (kaštai) atsiranda, jei kokia nors įmonė užteršia aplinką. Neatsargiai važiuojantis žmogus yra pavojingas ne tik sau, bet ir kitiems.Vyriausybės, kaip taisyklė, imasi skatinti tuos išorinio poveikio efektus, kurie suteikia šalutinę naudą, ir riboti tuos, kurie atneša šalutines išlaidas, panaudodama vis tas pačias tris priemones: išlaidas, ekonomikos reguliavimą ir mokesčius. Taigi vyriausybės lėšomis vygdomos tokios programos kaip vaikų skiepijimas arba draudimas važinėti automobiliams, kurių stabdžiai blogai veikia. Kai kur įvedami mokesčiai tiems, kurie naudoja švinu užterštą benziną.

3. GLOBOJAMŲ PREKIŲ GAMYBOS SKATINIMASVyriausybės veikla suaktyvėja ir tada, kai mato, jog žmonės nesusigaudo, prekių naudingumuose. Ji savo tikslinga veikla skatina vartoti naudingus produktus ir nevartoti kenksmingų. Blogas prekes žmonės naudoja dėl lengvabūdiškumo, nežinojimo arba įpročio. Tokiu būdu atsiranda globojamos prekės. Jos laikomos ypač pageidautinomis ir todėl jų gamybą arba vartojimą reguliuoja vyriausybė.Kai kada vyriausybės veikla reiškiasi paprasčiausiu aiškinimu. Pavyzdžiui, ant cigarečių pakelių rašoma, kad jos yra kenksmingos sveikatai. Kai kurias prekes, pavyzdžiui, narkotikus, vyriausybė uždraudžia vartoti.Tačiau ši veikla yra ribota. Tik vaikai privalo išklausyti ir įsidėmėti, kas jiems gerai, o kas blogai. Daugiausia dėmesio skiriama gerovės programoms. Taip yra todėl, kad žmonės, patekę į sunkią finansinę padėtį, dažniau pasirenka kenksmingus produktus. Parama skurstantiems būna dažniausiai ne pinigais, bet maistu ar butu. Stengiamasi, kad gautą paramą šeima panaudotų pienui vaikams nusipirkti, o ne alkoholiui.

4. PARAMA SKURSTANTIEMSRinka teikia prekes ir paslaugas tiems, kas turi pinigų joms pirkti. Norint padėti vargšams ir sukurti humaniškesnę visuomenę, buvo sudarytos vyriausybinės paramos programos seniems žmonėms, invalidams ir t.t.

5. EKONOMIKOS STABILUMO UŽTIKRINIMASJei grįšime prie Didžiosios ekonominės krizės, kada ir prasidėjo vyriausybinių programų įgyvendinimas, tai pamatysim, jog tada nebuvo siekiama paremti kurios nors prekės gamybą arba padėti skurdžiams. Reikėjo išplėsti visą gamybinę veiklą. Tada bedarbių buvo daugiau negu 15%, todėl bet kokia gamyba galėjo jiems pagelbėti. Nuo tų nelemtųjų 1930 m. Vyriausybės pareiga yra palaikyti ekonomikos stabilumą ir gyventojų užimtumą.

5. PELNAS

Jau minėjome, kad laisvosios rinkos sistemos pamatas yra privati nuosavybė, o pelnas – pagrindinė ekonominė paskata. Jis dar vadinamas ekonominiu suinteresuotumu. Ekonominis suinteresuotumas nėra vienintelis žmonių elgesio motyvas, tačiau daugeliu atvejų – pagrindinis.Pelnas yra tai, kas lieka atėmus iš pajamų joms gauti padarytas išlaidas.Materialiųjų (maisto, drabužių, buitinių paslaugų) ir dvasinių gėrybių (kultūrinių paslaugų ir t.t.) gamyba yra visuomenės gyvavimo ir raidos pagrindas. Gamyba yra bet kokia žmogaus veikla, kurios tikslas – gėrybių, t.y. prekių ir paslaugų kūrimas. Šiame procese vieni produktai paverčiami kitais (pavyzdžiui, šienas, sušertas karvėms, virsta pienu) sujungus visus gamybos išteklius – žemę (gamtinius išteklius), darbą, kapitalą ir verslumą.Dėl pelno verslininkai rizikuoja kapitalu (pagrindiniu ir apyvartiniu), samdo darbuotojus (darbo išteklius), įsigyja gamtinių išteklių (žemės, miško, vandens telkinių, naudingų iškasenų ir pan.). Pelnas verčia verslininką gaminti daugiau ir geresnės kokybės produktų, mažinti jų gamybos išlaidas ir parduoti daugiau už konkurentus.Laisvosios rinkos sistema yra pakankamai gyvybinga, tačiau ir ji turi trūkumų ir ribotumų. Tačiau tobulos rinkos nėra. Niekada nebūnataip, kad, pavyzdžiui, visos kainos kiekvienu momentu būtų visiems tinkamos ir prieinamos ir atspindėtų tikslią informaciją. Įvairiausi rinkos trūkumai yra realybė, su kuria rinkos ekonomika visada turi grumtis. Pavyzdžiui, neryžtingam žmogui ji gali teikti tik bado laisvę. Tokią situaciją mes matome Lietuvos kaime. Ypač sunku kaime seniems žmonėms, neišgalintiems apdirbti turimų 2-3 hektarų, pripratusiems prie komandinės ekonomikos teiktos garantuotos socialinės paramos, nesugebantiems imtis kokios nors veiklos. Todėl vyriausybė, prieš imdamasi taisyti rinkos trūkumus, turi būti įsitikinusi, kad jos reguliavimo priemonės nepadarys dar daugiau žalos.

6. SAVANAUDIŠKUMAS

Savanaudiškas individų (vartotojų, firmų valdytojų ir pan.) elgesys yra ribojamas. Kiekviena visuomenė suformuoja įstatymų, taisyklių, papročių sistemą, kuri apriboja bei susulpnina savanaudiškumą. Ši priemonių sistema turi būti tokia, kad sprestų galimus konfliktus ir skatintų bendradarbiavimą dėl abipusės naudos, jei norima, kad visuomenė funkcionuotų efektyviai.Viena pirmųjų klasikinių ekonomikos veikalų buvo škotų profesoriaus A. Smito (A. Smith) 1776 m. parašytas ”Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas”. Čia jis įrodinėjo, kad konkuruojant savanaudiškiems individualiems vartotojams bei gamintojams laisvojoje rinkoje, kažkas panašaus į ”nematomą rinką” nukreipia jų veiklą visuomeniai naudinga kryptimi.

7. RINKOS EKONOMIKOS TRŪKUMAI

1. Nepadeda išsaugoti neatgaminamų išteklių, neturi aplinkos apsaugos ekonominio mechanizmo.2. Neužtikrina teisės į darbą ir pajamas, pajamų perskirstymo.3. Orentuota ne į būtiną prekių gamybą, bet į turinčių pinigų žmonių poreikius.4. Visiškai nefunkcionuoja kai kuriose ekonomikos srityse.5. Neužtikrina stabilaus ūkio vystymosi.6. Neužtikrina fundamentalių mokslo tyrimų.

LITERATŪRA

Kauno technologijos universitetas. MikroekonomikaBronius Martinkus, Vytautas Žilinskas. Ekonomikos pagrindaiLydeka L., Drilingas B. Firmos ekonomikos pagrindaiPaul Wonnacot, Ronald Wonnacot. MikroekonomikaDanielius Skarbalius. Ekonominių žinių pagrindai