I TEMA. ĮMONĖ IR JOS APLINKA1.1. ĮMONĖS APIBRĖŽIMAS. ŪKINĖS VEIKLOS APIBŪDINIMAS
Įmonės apibrėžimas.Lietuvos respublikos įmonių įstatymo 2 straipsnyje „Įmonė” pateikiamas toks apibrėžimas: „Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Įmonę sudaro medžiaginių – daiktinių, finansinių, nematerialių aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.” Įmonės ekonomikos tyrinėjimo objektas yra tie ekonominiai procesai, kurie vyksta šiuose atskiruose pirminiuose visuomenės ūkio vienetuose – įmonėse. Pagrindinė verslo grandis – įmonė. Nuo jos ekonominės veiklos rodiklių priklauso ne tik jos svarba šalies ekonomikai, bet ir padėtis rinkoje, kuriant nacionalinę ekonominę politiką. Įmonė – tai savarankiškas ūkinis vienetas, sutelkiantis materialinius, darbo bei finansinius išteklius, užsiimantis ekonomine veikla (produktų bei paslaugų gamyba bei komercija). Įmonės gamybos rezultatai(pelnas, rentabilumas) pasiekiami optimaliai organizuojant darbo objektų(žaliavų, medžiagų), darbo priemonių (įrengimų, pastatų) ir darbo subjektų (darbininkų, tarnautojų, specialistų)sąveiką. Nagrinėjant įmonę kaip socialinę, ekonominę sistemą, reikia įvertinti, kad ją turi sudaryti daugiau negu vienas elementas, susijęs su kitais elementais tam tikrais ryšiais. Tada vyks gamybos procesai, ši sistema turės tokių savybių, kurių neturi atskiri elementai. Vidinę įmonės aplinką formuoja vadovai, ji priklauso nuo jų asmeninių savybių, gebėjimų. Įmonė gali būti traktuojama kaip gamybinių veiksnių visuma, leidžianti savininkui realizuoti savo tikslus (didinti pajamas, kelti socialinį prestižą, siekti ekonominės valdžios).Dėl įmonę sudarančių elementų bei ryšių tarp jų įvairovės įmonę galima vertinti kaip mechaninę, informacinę, socialinę ar net energetinę sistemą. Paprastai išskiriami socialinis, techninis ir ekonominis posistemiai. Jei įmonė traktuojama kaip socialinė sritis, tai akcentuojami darbuotojų, akcininkų ir savininkų interesai, mėginama juos suderinti, siekiant didžiausio sistemos efektyvumo t.y. naudoja gamybos priemones, gamina prekes ar teikia paslaugas ir už tai gauna pajamų tolesnei veiklai. Gamyba ir komercija yra glaudžiai susijusios, bet kartu skirtingos veiklos sritys. Komercijai būdinga tai, kad jos dalyviai yra savarankiški subjektai, susiję mainais, o gamybos procese visus veiklos dalyvius sieja technologiniai procesai. Gamintojai tiekia galutines prekes ar teikia paslaugas, pirkdami gamybos veiksnius – gamybos priemones, darbą, žemę. Jeigu akcentuojamas poreikių tenkinimo vaidmuo, vis tiek gamybos plėtimo ir gerovės kėlimo galimybės priklauso nuo įmonių veiklos rezultatų (gamybos apimties, kainų).
Įmonė palaiko su aplinka, visuomene, politine ir teisine sistema ryšius, kurie yra sudėtingi ir įvairūs. Įmonė yra atvira sistema, jos veikla priklauso nuo aplinkos ir kartu veikia aplinką.Ūkinės veiklos apibūdinimas. Ūkinės veiklos sąvoka nusakoma tam tikra žmogaus (žmonių) veiklos dalis, kuri apima ne tik pagaminimą, bet ir transportavimą, prekybą ir t.t. Žmogaus reikalavimai yra amžini, todėl amžina yra ir žmogaus ūkiška veikla. Laiko ir erdvės atžvilgiu žmogaus reikalavimai yra nepastovūs bei įvairūs, nepastovi yra ir ūkiška veikla, vadinasi nepastovios yra ir ūkiškos veiklos formos, būdai, priemonės, organizacija, apimtis ir t.t. Ūkiška veikla vyksta pavieniuose ūkiuose. Tuo būdu pavienių ūkių gyvenimas arba jų veikla sudaro ūkišką gyvenimą, ūkišką veiklą. Pavieniai ūkiai turi pagaminti gėrybes, kurių nėra (gamtoje) arba neužtenka žmogaus reiklavimams tenkinti, turi padidinti esamų (laisvų ir ūkiškų) gėrybių tinkamumo laipsnį, patiekti juos tenkinimui, suvartojimui. Tų pavienių ūkių visuma su jų santykiais tam tikroje geopolitinėje teritorijoje sudaro taip vadinamą tautos ūkį. Pavienių ūkių visuma su jų tarptautiniais santykiais visame žemės rutulyje sudaro tarptautinį ūkį, arba tiksliau – pasaulinį ūkį. Taigi ūkinė veikla apima ne tik gamybinę veiklą, bet ir jos produktų (paslaugų) teikimą įvairiems klientams. Turime galvoje pardavimą. Gamintojai gali patys pardavinėti (patys sudaryti savo pardavimo padalinius), bet gali pasinaudoti ir tarpininkais, t.y. prekybos įmonėmis.
Literatūros sąrašas:1. J.Žvinklys, E.Vabalas, Įmonės ekonomika, 2001 m., Vilnius.2. B.Martinkus, S.Žičkienė, V.Žilinskas, Įmonės ekonomika, 2002 m., Šiauliai.3. A.Andrijauskienė, Įmonių ekonomika, 2004 m., Vilnius.