Romantizmas

Romantizmas (pranc. romantisme) – 19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis – poeziją, muziką, tapybą ir kt., – tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos. Ryškiausiai veikęs 1795-1848 m. pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Priešingai klasicizmui, idealizuojančiam antiką, romantizmo atstovai savo žvilgsnius nukreipė į viduramžius, tolimas egzotiškas šalis, ypač į Rytus. Romantizmas buvo požiūris arba intelektualinė orientacija, kuri padarė įtaką daaugeliui literatūros, dailės, muzikos, architektūros, kritikos ir istoriografijos kūrinių nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio. Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendeciją. Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą kėlė menininko vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir suubjektyvumą.
Romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; na

aujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
Architektūra. Architektūroje pradeda plisti nauja kryptis – eklektika(1 pav.). Pradedami naudoti ir mėgdžioti įvairūs istoriniai stiliai : renesansas, barokas, gotika. Viename ir tame pačiame pastate galima pamatyti įvairių stilių formų samplaiką. Didelis dėmesys skiriamas ornamentams, dekoratyvioms detalėms. Anglijoje susidomėta gotika, pradėta mechaniškai mėgdžioti viduramžių architektūrą (Londono parlamento rūmai — 2 pav.). Ši kryptis Anglijoje įgavo neogotikos pavadinimą. Tuo laikotarpiu buvo statomi įvairios paskirties pastatai : daugiaaukščiai gyvenamieji namai, universalinės parduotuvės, bankai, stotys, teatrai. Įvairių stilių samplaiką atspidi Berlyno Reichstago rūmai, italų baroko pavyzdžiu Paryžiuje paastatytas Didžiosios operos pastatas.
Skulptūra. Puikių skulptūrų romantizmo laikotarpiu sukurta ne tiek jau daug. Čia paminėsime tikprancūzų skulptorių Fransua Riudas(1784 – 1855). Jis įamžino Prancūzijos revoliuciją „Marselietėje“, garsiame savo reljefe ant Triumfo arkos. Tai veržlaus polėkio simbolis, kuriame ryški romantiška laisvės dvasia.
Tapyba. Romantizmo dailei didelę įtaką turėjo švietėjų idėjos, Prancūzijos revoliucija. Kurios sugriovė hierarchinę visuomenės struktūrą ir iškėlė individo asmeninio pergyvenimo reikšmę.
Garsiausi romantizmo dailininkai:
1. Anglijos:
a. Viljamso Ternerio(1776 – 1851) kūryboje svarbiausias temos – tai jūros gaivališka jėga, ugnies ir vandens stichijos, atšiauri gamta. Tai greičiau vizija, ku
urią dailininkas meistriškai perteikia spalva ir šviesotamsa – „Laidotuvės laive“.„Pūga“(7 pav.)
b. Džonas Konstablis (1776 – 1837) pirmasis pradėjo tapyti gamtą iš natūros. Neidealizuodamas jis stengėsi perteiktigimtojo krašto vaizdus, naudojo turtingą sodrių žalių spalvų gamą.
2. Vokietijos. Vienas ryškiausių romantizmo atstovų – Kasparas Davidas Frydrichas(1774 – 1840). Jo kūryboje dažnas gamtos motyvas: plačios peizažinės panoramos, didelės erdvės „Kryžius ant kalno“ (3 pav.)
3. Ispanijos. Romantizmo bruožų randame ispano Francisko Gojos (1746 – 1848) kuryboje. Šis dailininkas toks savitas ir originalus, kad priskirti jį kuriai nors krypčiai tiesiog neįmanoma. Pradėjo jis nuo portretų ir žanrinių rokoko dvasi scenų. Vėlesniuose darbuose priartėjo prie negailestingos tikrovės ir sukūrė stulbinančių fantastikos vaizdų. Naudodamasis karaliaus globa tapo rūmų dailininku.Goja niekam nepataikavo, leido sau kūriniuose atskleisti karališkos šeimos narių ir paties karaliaus išsigimėliškumą. Vienas jo piešinių „1808 gegužes 3 sušaudymas“(4 pav)
4. Prancūzijos. Šioje šalyje labiau nei kur kitur romantizmas buvo susijęs su politiniais įvykiaias, jame atsispindėjo dailininkų nusivylimas savo laiku.
a. Teodoro Žeriko (1791 – 1824) paveikslas „Medūzos plaustas“(5 pav.). Jame pavaizduoti sudužusios fregatos „Medūza“ žmonės besistengiantys atkreipti tolumoje plaukiačio laivo dėmesį.
b. Eženas Delakrua(1798 – 1863). Vienas iš dailininko paveikslų skirtas graikų tautos kovai už nepriklausomybę Tai „Skerdynės Chijo saloje“ 1830 m., kai Prancūzijoje kilo nauja revoliucijos banga, Delakrua sukūrė paveikslą „Laisvės barikadose“(6 pav.). Delakrua paveikslai neramūs, tapybiški. Jie perteikia stiprius jausmus. Daugeluiu XIX a. Pabaigos dailininkų Delakrua tapo pavyzdžiu, kaip traktuoti spalvą tapyboje.

Romantizmo da

ailė Lietuvoje. Lietuvoje romantizmas apima 1820 – 1860 m. laikotarpį romantizmo architektūra daugiausia plito provincijoje. Čia buvo statomi rūmai, dvarų statybos, bažnyčios ir kiti pastatai. Lapidiniai pastatai – tai akmens mūro statiniai iš lauko akmenų, dolomitų, smėlio, kalkių skiedinio ir akmens skaldos mozaikos. Dailėje romantizmas pirmiausia išryškėjo tapyboje. Jono rustemo kūryboje jis dar labiau nuspėjamas, o jo mokinių darbuose – jau ryškus.tai rodo Kanuto Rusecko paveikslai „Lietuvaitė su verbomis“, „Pjovėja.“

Ilustracijos

1 pav.

3 pav.

5 pav.

Išvados
Ryškiausiai romantizmo idėjos atsiskleidė tapyboje (iš dalies grafikoje). Plėtojosi peizažas, istorinis žanras, portretas. Vaizduoti savojo laikmečio įvykiai bei praeities (ypač viduramžių) scenos, neretai sukurtos remiantis meninės prozos ir poezijos šaltiniais.
Su romantizmu siejama naujausiųjų laikų dailės istorijos pradžia ir modernizmo estetikos prielaidos.
Bendresne prasme – emocionalumo, asmeniškumo, dramatizmo akcentavimas mene, dažnai plėtojant egzotiškus, literatūrinius, istorinius siužetus.

Naudota literatūra:
1. 12 kl. Dailės knyga „Dailė“ (Angelė Narčiūtė ir Ariadna Čiurlionytė) 2000 m.
2. Interneto svetainės :
 www.tingiu.lt
 www.google.lt
 www.altavista.lt.
3. „Jaunimui apie meną“ (Tiju Vijrand) 2001 m.

Leave a Comment