Romantizmas (pranc. romantisme) – 19 a. I pus. kultūrinis judėjimas; filosofinių ir estetinių, meninių idėjų bei tendencijų visuma. Tai 19 a. pradžioje susiformavusi pasaulėjauta, kuri užvaldė visas meno sritis – poeziją, muziką, tapybą ir kt., – tačiau neįgijo vientisos menininės raiškos. Ryškiausiai veikęs 1795-1848 m. pabrėžė stiprias emocijas, vaizduotę, laisvę nuo antikinių ir klasikinių griežtų meno formų ir maištavo prieš socialines konvencijas. Priešingai klasicizmui, idealizuojančiam antiką, romantizmo atstovai savo žvilgsnius nukreipė į viduramžius, tolimas egzotiškas šalis, ypač į Rytus. Romantizmas buvo požiūris arba intelektualinė orientacija, kuri padarė įtaką daugeliui literatūros, dailės, muzikos, architektūros, kritikos ir istoriografijos kūrinių nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. vidurio. Romantizmas gali būti laikomas tvarkos, ramumo, harmonijos, balanso, idealizavimo ir racionalumo, kuris vyravo klasicizme ir ypač XVIII a. pabaigos neoklasicizme, atmetimu. Tam tikra prasme romantizmas buvo taip pat ir reakcija į Švietimą bei bendrai į XVIII amžiaus racionalizmą ir materializmą. Romantizmas pabrėžė individualumą, subjektyvumą, iracionalumą, vaizduotę, spontaniškumą, emocionalumą ir transcendeciją. Romantizmas neigė švietėjiškos filosofijos racionalizmą kėlė menininko vaizduotės, intuicijos, jausmų reikšmę, vertino kūrybos individualumą ir subjektyvumą.Romantizmo charakteristikos: žavėjimasis gamtos grožiu; bendras emocijų pakylėjimas virš proto ir jausmų virš intelekto; posūkis į save ir žmogaus asmenybės, jo nuotaikų ir protinių sugebėjimų nagrinėjimas; genijaus, didvyrio ir kitų ypatingų figūrų naudojimas ir dėmesio sutelkimas į jų jausmus ir vidinę kovą; naujas požiūris į menininką kaip individualų kūrėją, kurio kuriančioji dvasia yra svarbesnė nei griežtas formalių taisyklių ir tradicinės tvarkos; vaizduotės kaip vartų į transcendentinius potyrius pabrėžimas; ypatingas susidomėjimas liaudies kultūra, tautine ir etnine kilme bei Viduramžiais; potraukis egzotikai, keistenybėms, paslaptims, okultiniams ir šėtoniškiems reiškiniams.
Architektūra. Architektūroje pradeda plisti nauja kryptis – eklektika(1 pav.). Pradedami naudoti ir mėgdžioti įvairūs istoriniai stiliai : renesansas, barokas, gotika. Viename ir tame pačiame pastate galima pamatyti įvairių stilių formų samplaiką. Didelis dėmesys skiriamas ornamentams, dekoratyvioms detalėms. Anglijoje susidomėta gotika, pradėta mechaniškai mėgdžioti viduramžių architektūrą (Londono parlamento rūmai — 2 pav.). Ši kryptis Anglijoje įgavo neogotikos pavadinimą. Tuo laikotarpiu buvo statomi įvairios paskirties pastatai : daugiaaukščiai gyvenamieji namai, universalinės parduotuvės, bankai, stotys, teatrai. Įvairių stilių samplaiką atspidi Berlyno Reichstago rūmai, italų baroko pavyzdžiu Paryžiuje pastatytas Didžiosios operos pastatas. Skulptūra. Puikių skulptūrų romantizmo laikotarpiu sukurta ne tiek jau daug. Čia paminėsime tikprancūzų skulptorių Fransua Riudas(1784 – 1855). Jis įamžino Prancūzijos revoliuciją „Marselietėje“, garsiame savo reljefe ant Triumfo arkos. Tai veržlaus polėkio simbolis, kuriame ryški romantiška laisvės dvasia.Tapyba. Romantizmo dailei didelę įtaką turėjo švietėjų idėjos, Prancūzijos revoliucija. Kurios sugriovė hierarchinę visuomenės struktūrą ir iškėlė individo asmeninio pergyvenimo reikšmę.