BALYS DVARIONAS

BALYS DVARIONAS

Lietuviškoje ,,Muzikos enciklopedijoje“ (I tomas, 2000) yra aprašyta šešiolika Dvarionų pavardę turinčių muzikų. Balys Dvarionas kartu su seserimi Julija, operos soliste, ir brolio Kazimiero dukra Margarita, pianiste, pirmąja lietuve orkestro ir operos dirigente, bei su šeimos nariais yra žymiausieji tos muzikų giminės atstovai.

Dvarionų giminės istorija prasidėjo toli nuo tėvynės–anuomet likimas blaškė lietuvius po kraštą okupavusios Rusijos imperijos platybes. Saratove sukūrę šeimą, B.Dvariono tėvai (tėvas Dominykas Dvarionas buvo tenykštės vokiečių katalikų bažnyčios vargoninkas, motina–lietuvio kunigo sesuo), 1892 m. grįžo į Lietuvą; tačiau netrukus įssikūrė Liepojoje (tenai gyveno nemažai lietuvių), kur D.Dvarionas gavo vargoninko vietą katalikų bažnyčioje; buvo žinomas instrumentų meistras bei derintojas. Šeimoje užaugo vienuolika vaikų. Septyni, taip pat kartu augusi vyriausiojo sūnaus duktė našlaitė tapo muzikais profesionalais. Visus mokė tėvas, vyresnieji–jaunesniuosius. Mokė ir Liepojos muzikai latviai; vėliau–kas studijavo Rygos, Peterburgo, kas Leipcigo, kas Kauno konservatorijose.

Balys Dvarionas gimė 1904 m. birželio 19 d. Paauglys paragavo nebyliojo kino pianisto duonos, išmoko pavaduoti tėvą prie vargonų; uždarbiaujant yra tekę skambinti ir restorane. 1904 m. panaikinus lietuvių spaudos bei kaalbos viešo vartojimo draudimą, Latvijoje taip pat atsirado geresnės sąlygos lietuvių kultūrinei veiklai. Į ją įsitraukė ir jaunieji Dvarionai. B.Dvarionas 1916-1918 m. vadovavo Liepojos lietuvių draugijos jaunimo chorui. Kurį laiką mokėsi pas žymųjį latvių kompozitorių Alfredą Kalninį. 1920-1924 m. studujavo fortepijoną Leipcigo konservatorijoje, Ro

oberto Teichmūlerio klasėje, kitus dalykus pas Stephaną Krehlį, Sigfriedą Karg–Elertą; universitete klausė Hermanno Aberto paskaitų. Neišdildomą įspūdį paliko Arthuro Nikischo menas. 1925-1926 m. B.Dvarionas fortepijoną dar studijavo Berlyne pas Egoną Petri. Koncertuose Lietuvoje ir svetur (yra skambinęs Rygoje, Taline, Berlyne, Hamburge, Bazelyje, Stokholme, Leningrade, Maskvoje) skambindavo J.S.Bacho, D.Scarlatti, J.–Ph.Rameau, Vienos klasikų, romantikų, C.Debussy, M.Ravelio, A.Skriabino, S.Prokofjevo, C.Scotto, A.Casellos ir kt. kūrinius; daug nusipelnė, iškeldamas M.K.Čiurlionio kūrybinį palikimą, į programas visuomet įtraukdavo J.Gruodžio, kitų lietuvių kompozitorių kūrinių. Pasireiškė ir kaip akompaniatorius bei kamerinių ansamblių narys; S.Prokofjevo koncerte su juo skambino svečio atliktas F.Schuberto valsų transkripcijas, buvo žymiųjų violončelininkų Emanuelio Feuermanno, Maurice’o Maréchalio rečitalių pianistas ir pan.

B.Dvarionas prisiklausė naujai, pirmąjį Nepriklausomybės dešintmetį iškilusiai muzikų kartai. Atkurtos valstybės gyvenimas skatino ir meno žmonių kūrybinį veeiklumą. B.Dvarionas kone vienu metu ėmė reikštis keliose muzikos gyvenimo srityse. Pirmąjį fortepijono rečitalį surengęs 1924 m. spalį, lapkritį debiutavo kaip kompozitorius–skambant jo sukurtai muzikai, ,,Vilkolakio“ teatre parodyta V.Bičiūno komedija ,,Varnalėšos“, 1926 m. pradėjo visą gyvenimą trukusį pedagoginį darbą Kauno muzikos mokykloje ir iš jos išaugusioje konservatorijoje, paskui Lietuvos konservatorijoje (tarp 50 jo auklėtinių yra pianistas ir dirigentas Rimas Geniušas, pianistai Halina Znaidzilauskaitė, Gražina Ručytė–Landsbergienė, Liucija Drąsutienė, Aleksandras Jurgelionis). Retsykiais parašydavo recenziją ar straipsnį. Susidomėjo dirigavimu. 1928 m. pradėjo vesti Muzikos mokyklos orkestro repeticijas, o
viešai pasirodė 1930 m. gruodžio 8 d. diriguodamas Filharmonijos draugijos kamerinio orkestro koncertą. Kitų metų balandį debiutavo kaip simfoninio orkestro dirigentas; koncerto solistas (skambino J.S.Bacho ir P.Čaikovskio koncertus) buvo jo berlynietis profesorius E.Petri. Ir šioje srityje B.Dvarioną lydėjo sėkmė. 1934 m. Zalcburge jis stebėjo Bruno Walterio ir jo asistento Herberto von Karajano vedamus kursus, buvo paskirtas Kauno konservatorijos studentų orkestro vadovu. 1935-1938 m. vadovavo Radiofono orkestrui. 1939 m. vasarą Leipcige lankė Hermanno Abendrotho dirigavimo kursus ir tenykštėje konservatorijoje eksternu išlaikė atitinkamus diplominius egzaminus; spalį atgavus Vilnių, tuojau atvyko į sostinę ir vadovavo su architektu Vytautu Landsbergiu–Žemkalniu įsteigtam Miesto simfoniniam orkestrui; 1940 m. orkestrą perdavus Vilniaus filharmonijai, jo vyriausiuoju dirigentu buvo iki 1941 m. ir 1958-1961 m. 1955 m. inicijavo orkestro vasaros koncertus Palangoje. Diriguodavo Vienos klasikų, romantikų, kai kuriuos A.Brucknerio, M.Regerio, C.Debussy, M.Ravelio, A.Skriabino, R.Strausso ir kt., taip pat savo, kitų lietuvių kompozitorių veikalus. Anuomet pasirodymai svetur buvo apriboti sovietinėj erdvėi; buvo kviečiamas diriguoti kitų sovietinių respublikų sostinių bei miestų, žymiausiems Leningrado ir Maskvos orkestrams, po keletą koncertų dirigavo Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje. Paskutinį kartą B.Dvarionis pasirodė 1972 m. gegužės 12 d. Lietuvos kamerinio orkestro koncerte–ir kaip pianistas, ir kaip dirigentas: skambino W.A.Mozarto Koncertą KV 107, 1, dirigavo jo Koncertą klarnetui ir F.Schuberto mišias G–dur. Po trijų mėnesių, rugpjūčio 23-ąją, Balys Dvarionas mirė.
br />
Kreipdamasis į jaunimą, vienoje 1972 m. radijo laidoje B.Dvarionas kalbėjo: ,,Reikia būti kritiškiems su savo veikalais.(.) geriau dvidešimtį metų rašyti ir niekam nerodyti savo veikalo, negu ateiti į gyvenimą su netikra kūryba“. Nors po minėto debiuto kompozicijoje B.Dvarionas dar sukūrė muziką porai Valstybės dramos pastatymų, o 1933 m. sukūrė pažymėtyną vienaveiksmį baletą ,,Piršlybos“ (jį Valstybės baletas įtraukė ir į 1935 m. gastrolių Monte Karle ir Londone programą), kūryba lygiareikšmė pianisto, dirigento ir pedagogo veiklos dalimi tapo vėliausiai. Kodėl, gal būt paaiškina cituotieji žodžiai, nes nuo debiuto praėjo kaip tik dvidešimt metų, kai ėmė rodytis B.Dvariono kameriniai, netrukus ir orkestro veikalai. Tai buvo pirmasis pokario dešimtmetis, prieš ,,buržuazinę praeitį“, ,,formalizmą“ (t.y. muzikos kalbos atsinaujinimą), ,,apolitiškumą“ ir pan. tariamas blogybės nukreiptos sovietizmo ideologijos ypač aršaus siautėjimo metas; iš muzikos reikalauta pakilaus tono, ,,liaudžiai suprantamos“ (t.y. akademinio pobūdžio) muzikos kalbos su lengvai atpažįstamomis folkloro savybėmis (tai vadinta ,,socialistinės turiniu ir nacionalinės savo forma“ sovietinės muzikos esme). Tik stiprus talentas galėjo atsispirti primityvinančiam, asmenybę niveluojančiam tokių reikalavimų poveikiui, o liaudies muzikos savybių vartojimu kūriniams suteikti tautinės autentikos, kultūrinio tapatumo, dvasinio savarankiškumo, gal net rezistencijos žymę.

B.Dvarionas į aktyvosios kūrybos kelią stojo būdamas keturiasdešimtmetis; turėjo didelę muziko praktiko patirtį, ypač intensyvaus tautinės kultūros kūrimo laikais susidariusius tvirtus įsitikinimus. Vėliau, 1971 m., jis taip yra nu
usakęs savąjį credo: ,,Manau estetiniai idealai susiformavo XIX a. romantizmo aidų veikiami, aš tikiu muziko pašaukimu skleisti grožį, gėrį, harmoniją“. To laiko kompozitoriaus kūrybos pradžią ženklina karo metų tamsoje sukurta solo daina ,,Žvaigždutė“ (Leono Stepanausko ž.). Netrukus pasirodė irgi vienas gražiausių B.Dvariono kūrinių–Pezzo elegiaco (,,Prie ežerėlio“) smuikui ir fortepijonui (1946) , paskui didžiausieji kūriniai–Simfonija e-moll (1947), Koncertas smuikui ir orkestrui h-moll (1948). 1959 m. kovo 22 d. Operos ir baleto (dabartiniame Nacionaliniame) teatre Vilniuje įvyko operos ,,Dalia“ premjera (Jono Mackonio libretas pagal Balio Sruogos dramą ,,Apyaušrio dalią“; dirigavo pats kompozitorius; naujas pastatymas–jo 100-mečio proga 2004 m. gruodžio 3 d.). 1960-1963 m. sukurti kiti instrumentiniai koncertai: fortepijonui ir orkestrui g-moll (1960), fortepijonui ir kameriniam orkestrui e-moll (1961) bei valtornei ir kameriniam orkestrui d-moll (1963). Nuolat kurta nemažai fortepijono muzikos (Mažoji siuita, ciklas ,,Žiemos eskizai“, pavienės pjesės, sonatina, chromatinė tonacijų seka išdėstytų 24 pjesių ciklas), kūrinių smuikui ir fortepijonui (Sonata–baladė, pavienės pjesės), kai kuriems kitiems, taip pat liaudies instrumentams. Sukūrė gražių choro (ir vaikams) dainų, tarp jų išradingumo ir sąmojaus kupiną ciklą ,,Patarlės“ (liaudies ž., 1959), o muzikos kino komedijai ,,Kol nevėlu“ (1957) dvi dainos (Užstalės daina“ ir ,,Oi užkilnokit vartelius“, Justino Marcinkevičiaus ž.) dėl jų artimumo folkloro stilistikai ir dvasiai greitai tapo liaudies dainomis, ir šiandieną mažai kas bežino jų autorius. Folklorą pažino ne tik iš knygų,–pats iš kaimo dainininkų buvo užrašęs apie 150 liaudies dainų; kai kurias pritaikė balsui ir fortepijonui, harmonizavo chorui. Tarp paskutiniųjų gyvenimo metų kūrinių yra muzika H.Ibseno ,,Heddos Gabler“ pastatymui Panevėžio teatre (premjera 1972.02.19; režisavo teatro įkūrėjas ir vadovas Juozas Miltinis, scenografiją sukūrė V.Landsbergis-Žemkalnis). Jaunystės bičiulių kultūrininkų ,,Hedda Gabler“ tapo vienu žymiasių žymiojo teatro darbų. Nedideliam kameriniam orkestrui (nenotuotas Heddos improvizacijas fortepijonu į juostą įrašė patsai kompozitorius) sukurtoje subtilioje muzikoje galima pajusti ir E. Griego dvasią–B.Dvariono, nesentimitalaus žmogaus darbo kambaryje ir šiandieną ant sienos tarp paveikslų kabo gražiai po stiklu įrėmintas sudžiūvęs medžio lapelis, jo kažkada pakeltas nuo norvegų klasiko namo kiemo Troldhaugene. B.Dvarionas mėgo pamuzikuoti su studentų, moksleivių orkestrais. 1968-1971 m. aplankė kelias dešimtis vaikų muzikos mokyklų, skambindamas J.S.Bacho invencijas, savo kūrinius; jo paskutinysis kūrinys buvo pjesė moksleivių styginių orkestrui. Įvertinant Profesoriaus nuopelnus pedagogikai, 1973 m. Vilniaus dešimtmetei muzikos mokyklai suteiktas Balio Dvariono vardas. Nuo 1974 m. rengiami B.Dvariono jaunųjų pianistų konkursai. Jų iniciatorė buvo kompozitoriaus našlė, pianistė prof. Aldona Smilgaitė–Dvarionienė (1907-1982) su velionio vyro ir savo auklėtiniais. Nuo 1989 m. vyksta ir tarptautiniai B.Dvariono jaunųjų pianistų ir smuikininkų konkursai.

Kiekvienas menininkas, dvasios vertybių kūrėjas, galėtų su Horacijum sakyti–exegi monumentum aere perennius. Laimė, buvo padaryta ir išliko palyginti nemažai B.Dvariono–pianisto ir dirigento įrašų, tad šiose Muziko gimimo 100-mečio proga išleidžiamose kompaktinėse plokštelėse galima parodyti visas jo kūrybinės veiklos sritis. Pezzo elegiaco (1946; pavadinimas Prie ežerėlio yra vėlesnis pjesės pastoralinio, folklorinio skambesio komentaras)–ypač populiarus, įvairių aranžuočių susilaukęs kompozitoriaus kūrinys [prie jo paplitimo pastebimai prisidėjo natas išleidusi Leipcigo leidykla Edition Peters (leidinio Nr. 4713)] ; Eugenijus Paulauskas (g. 1927 m.)–vienas žymiausių lietuvių smuikininkų ir smuiko profesorių, beveik 40 metų buvo Lietuvos kvarteto primarijus. Koncertas smuikui i orkestrui h-moll yra tipinės struktūros bei formų kūrinys (lėtos įžangos ir sonatos formos Allegro, trijų dalių formos Andante, rondo formos finalas). Jame susitelkė būdingiausios kompozitoriaus stiliaus savybės. Koncertas žavi melodikos grožiu, išraiškos įvairove, mąstymo disciplinos ir vaizduotės laisvės pusiausvyra. Aleksandras Livontas( 1920-1974), Davido Oistracho auklėtinis Maskvos konservatorijoje , nuo 1945 m. koncertuojantis smuikininkas ir pedagogas Lietuvoje, buvo pirmasis Koncerto atlikėjas. Jį yra griežę vokiečių smuikininkas Reinhardt Hauffe, rusų žvaigždės D.Oistrach, Boris Gutnikov, bulgarai Dimitrina Tabakova, Emil Dekov ir kt., žinoma, lietuvių smuikininkai. Fortepijono miniatiūra buvo ypač mėgiamas kompozitoriaus žanras. Mažosios siuitos pjesės sukurtos 1949-1952 m.; jose vyrauja to meto kompozitoriaus kūrybai būdingos savybės–minorinės tonacijos, folklorui artima melodika (,,Skudučių sutartinėje“ taip pat gražiai imituojama šio liaudies muzikos žanro disonansinė harmonija), specifiniai instrumentinės muzikos žanrai (preliudas, šokis, variacijos ir pan.) . Dalios valsas ir Dalios lopšinė rašyti operos kūrimo metais ir susiję su jos vaizdiniais. Tuo tarpu Elegija it Legenda priklauso 1965-1971 m. kurtų 24 pjesių ciklui ir yra naujo stiliaus raidos tarpsnio pavyzdžiai. To meto kūrinių muzikos kalba yra įvairesnė; išnaudojama visa skambesio erdvė, gretinami funkciškai nesusieti akordai, dažnos neišrišamų akordų grandinės; kai kurios pjesės pasibaigia disonanciniais skambesiais, palikdamos laukimo, dar kažko, kas nepasakyta įspūdį; yra žodinius pavadinimus turinčių pjesių–vienos priskirtinos garsų tapybos, kitos impresionistinio vaizdingumo sričiai. Šiam vaizdų pasauliui artimos Keturios dainos balsui su fortepijonu (1969), kurias įkvėpė subtili Janinos Degutytės poezija; dainininkė Genovaitė Jasiūnaitė (1944-1988) buvo Kauno muzikinio teatro ir Filharmonijos solistė. impromtu (1969) ir Atgijusi freska (1970) yra vėlyvieji kompozitoriaus kūriniai. Atgijusi freska vadinta ir Šokančia freska–tokį pjesės pobūdį žymi nuorodos in modo rustico, robusto alla danza. Griežia kompozitoriaus sūnus Jurgis Dvarionas (g. 1943 m.), kuriam ir buvo kuriama daugelis smuiko kūrinių; dr. J.Dvarionas yra Muzikos ir teatro akademijos profesorius.

Simfonija e-moll yra tradicinės keturių dalių struktūros kūrinys. Pirmosios dalies įžangos motyvas grindžia daugelio simfonijos temų intervalinę sandarą ir tuo būdu viso veikalo vienovę. Simfonijos savitumo svarbiausieji požymiai yra folklorinės prigimties, įvairi melodika (II dalies pagrindinė tema sukomponuota nusiklausius žaidžiančią dukrelę niūniuojant ,,Aš turiu gražų popieriuką“.), įdomi (ypač lyrinių epizodų, lėtosios dalies) orkestro koloristika, kompozitoriaus harmonijos būdinga savybė tapę įvairios sudėties akordų paralelizmai. Gausi teminė medžiaga ne tiek plėtojama, kiek gretinama; ši būdinga B.Dvariono mąstysenos ypatybė muzikos srautui suteikia rapsodiškumo matmenį, o minoro vyravimas (ne tik simfonijos, bet ir visų instrumentinių koncertų, daugelio kitų kūrinių tonacijos yra minorinės)–išraiškos santūrumo ir patetiniams, ir lyriniams epizodams. Apie I fortepijono koncertą B.Dvarionas 1960 m. gruodžio 25 d. laiške Vladui Jakubėnui rašė, kad šis Koncertas nuo Smuiko koncerto skiriasi ,,ir formaliai, ir turiniu“. Kūrinys iš tiesų rodo, kad B.Dvarionas nebuvo pasyvus tuomet kilusios lietuvių muzikos stilistinio atsinaujinimo bangos stebėtojas. Čia kompozitorius nutolo nuo tradicinės instrumentinio koncerto schemos, išplėtė muzikos kalbos savybių apimtį. Koncertą sudaro keturios kontrastingos, tačiau tematikos bendrumo vienijamos dalys. Vyrauja subjektyvi, lyrinė išraiška. Kūrinio harmonija praturtinta septakordu, nonakordų paralelizmų, sekundinių, kvartinių sąskambių, politonalumo elementų. Kompozitoriaus dukra, ryškaus savito talento pianistė Aldona Dvarionaitė (1939-2000) buvo pirmoji Koncerto, daugelio kitų, jai skirtų kūrinių atlikėja. Tarp šių veikalų įsiterpia Dvi liaudies dainos balsui ir orkestrui (1953), kurias dainuoja Beatričė Grincevičiūtė (1911-1988), be galo populiari kamerinio repertuaro atlikėja.

Balio Dvariono dalyvavimas įvairiose muzikos gyvenimo srityse yra užfiksuotas kino kronikose, televizijos laidų įrašuose. Filmą portretą ,,Balys Dvarionas“ Lietuvos televizija sukūrė 1971 m. Jį režisavo Jadvyga Janulevičiūtė (g. 1926 m.), žinoma televizijos režisierė; tarp jos režisuotų filmų yra operos–F.Poulenco ,,Žmogaus balsas“, B.Bartoko ,,Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ bei B.Dvariono ,,Dalia“ (1985).

Leave a Comment