Literatūrinį darbą K.Donelaitis pradėjo apie 1740-1743m. Išlikusios 6 pasakėčios, spėjama, parašytos ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu. Pagrindinį savo kūrinį “Metus” K.Donelaitis rašė 1765 – 1775m. Pats K.Donelaitis savo kūrybos nespausdino. Pirmasis K.Donelaičio raštų leidėjas buvo L.Rėza (“Metus” jis paskelbė 1818, pasakėčias 1824). Rašė eilėraščius ir vokiečių kalba.
K.Donelaičio “Metai”- europinės reikšmės poema.Tai vaizdingas pasakoj.apie lietuvių būrus, jų buitį, papročius, tikėj. Šie dalykai atskleidžiami per žmogaus ir gamtos paralelę: kiekvienas metų laikas turi atitikmenį žmogaus gyvenime.”Žiemos rūpesčiais” baigiami “Metai”.Jie vainikuojami būro Selmo kalba. Selmas-viežlybasis būras.Tikriausiai todėl jam leidžiama kalbėti-apibendrinti metus.Būras pirmaisiais sakiniais apibūdina savo ir kitų bendrų padėtį:gyvendjie vargsta, prastai valgo.Norėdamas pasidalyti gyvenimo patirtimi, reikalauja jaunųjų dėmėsio.vaikų nepatyr.jis vaizdingai lygina su žindytais paršiukais.Norėdamas priversti patikėti kitus tuo,ką pasakoja, Selmas remiasi savo kartos patyrimu.Selmo žodžiai atspindi patriarchalinę santvarką šeimoje kai moteris, o ypač vaikai laikomi nevertais tarti žodį.Vasara ir ruduo viežlybojo būro kalboje nėra tik metų laikai.tai tam tikri gyvenimo tarpsniai.Vasaros šventimas atspindi jaunatvišką nuotaiką tarsi džiugus, nerūpestingas laikas. Tačiau rudens būrai sulaukia jau “kumpo”.Atskleidęs jaunystės ir senatvės skirtumus, Selmas kalba apie laikinumą.Selmas supranta, jog žmogui subręsti reikia ne vienos dienos, žino,kad žmogus menkas ir “vos žydėti pradėjo”,jį tuoj”vargai(…)pradeda stumdyt”.Gyvenimo laikinumas ir žmogaus menkumas liūdina Selmą.Jis su atidūsėjimu šaukiasi jaunų dienų.Ieško vilties, užuojautos praeityje. Du jaustukai ‘ak”, kalbant apie laikinumą, išryškina Selmo vidinę būseną.Ruduo ir žiema Selmo kalnboje-tai vargas,sunkus darbas,negailestinga rutina.Šiuo metų laikus būras kaltina dėl jaunystės žūties.Tačiau netrukus jis ima kalbėti susitaikymo gaida.Selmas nusilenkia Dievui ir visai pasaulio tvarkai, nes žino, jog nieko neįmanoma pakeisti. Taip jis išsako pagrindinę K.Donelaičio idėją.Selmas kalba apie vasarą, jos darbus.Su meile prisimena laukų “nugarą minkštą”.Ši metafora sukuria vasarišką nuotaiką, lengvumo įspūdį.Pagrindinis Selmo pamokymas – “kantriai palūkėkim”. Viežlybasis krikščionis būras šaukiasi Dievo. Apipina jį epitetais:”mielas”,”dangiškas”,geradėjas”.Dievui tarsi aiškinasi, jog supranta, kad tik nuo jo vieno vikas priklauso.Selmas jaučia nuoskaudą paukščiams. Kontrastas tarp gamtos ir žmogaus išryškina būro padėties sunkumą, galbūt ir beprasmybę – jo gyvenime tik darbas ir jokio linksmumo. Būras tarsi tempia akmenį per visą gyvenimą, ir jo sunkus kelias baigiasi tik mirtimi. Norėdamas paryškinti būro vargus, K.Donelaitis bėdas sugyvina. Išaiškėja, kad vargdienio žmogaus gyvenimo prasmė-maistas. Dėl mitalo jis triūsia nuo Velykų iki vėlyvo rudens. Todėl Selmas moko taupyti, neiššvaistyti atsargų.Jis vėl skatina žmones dirbti, nes jau sugrįžta saulė. Saulė – tarsi pagrindinė poemos veikėja. Ji –motina augintoja. Nuo jos priklauso būro buitis. Saulė – ašis, apie kurią sukasi žemdirbio gyvenimas.Tačiau vien gamta Selmas nepasitiki.Jis vėl kreipiasi į Dievą, pavartodamas nuostabų deminutyvą “tėtuti”.Dievas – visiškas absoliutas, tačiau labai žemiškas ir netgi būriškas. Jo sprendimai neginšijami, būras stengiasi nesipriešinti Dievui.
Paskutiniuoju sakiniu Selmas kreipiasi į “tėtutį”, prašydamas pagalbos, rūpesčio. Jo kalba, taip pat ir visi “metai” baigiami žodžiu “ vargsim”. Tai dar kartą pabrėžia būro gyvenimo prasmę ir būdą.K.Donelaičio “Metai” baigiami susitaikymo gaida. Visa finalinė scena – praėjusių metų aptarimas, buities ir darbų, žmonių santykių apibendrinimas. Baigiamojoje Selmo kalboje gausu pamokymų, krikščioniškos moralės ženklų bei išraiškos krislų.