Šiaulių konservatorijos Choro dirigavimo specialybės 10a klases mokinio Gedimino Fabijansko
Antano Račiūno chorinės dainos „ Už nemylino bernelio „
ANALIZĖ
Spec.dėstytoja L.Lukošienė
2003 m.
-1-
Antanas Račiūnas XX am . kompozitorius gimęs ( 1905 – 1984 m. ) . Jis buvo gerai įvaldęs kompozicijos technimą . A . Račiūnas 1933 m . baigė Kauno konservatorijos J . Gruodžio kompozicijos klasę . 1936 – 1939 m . tobulinosi Paryžiaus konservatorijoje , o Lietuvoje , iš konservatorijos pasitraukus J . Gruodžiui , ilgus metus turėjo kompozicijos klasę Kauno konservatorijoje . Antanas Račiūnas įvairių žanrų kūrinių autorius , žinomas kaip liaidies dainų harmonizuotojas bei liaudiško kolorito orginaliosios chorinės muzikos kūrėjas . A. Račiūnas sukūrė kantatas : „Išlaisvintai Lietuvai“ ,“kantata apie Staliną“, oratorijos : „Tarybų Lietuva“, „Metai“,operos :“Mažytė“, „ Saulės miestas „ ,„ Trys talismanai „ . A.Račiūno chorinė muzika savita , turinti tik jam būdingą individualią stilistiką . Jis sukūrė per 40 originalių įvairaus turinio ir žanro dainų bei išplėtotų chorų . Pirmąsias savo dainas A . Račiūnas sukūrė dar prieš karą . Geriausio iš jų: „Vilija“ , „ Draugai“, „Pakelkim taures“ , „Į kovą“ , „ Sudiev“ , „Per plačią jūrą“ , „Slenka priešas paslapčiomis“ , „ Ar atminsi“ , „ Vyšnios žydi“ , „Per uogynus“ , „ Jaunystę savo švenčiam mes“ , „Vasaros daina“ . Svarbiausios A. Račiūno chorinių dainų raiškos elementas yra liaudiškų intonacijų daininga melodija . Faktūrinis audinys niekuomet nėra statiškai sutirštintas , jis veikiau skaidrus , nepertrauktas ir visuomet teikiantis galimybių melodijai natūraliai vyrauti bendrame garsyne . Būdingiausias A. Račiūno dainų bruožas yra liaudiška lyrika . Harmoniją taip pat būtų galima pavadinti liaudišką. Dauguma dainų diatoniškos , harmonijoje vyrauja plagalinė sfera , dažnai naudojamos tercinis pritarimas , paralelių trigarsių slinktys , „tuščios“ kvartos , kvintos . Liaudiškumas toks natūralus , tiesiog trykštantis iš giluminių liaudies muzikos sluoksnių , kad kartais net sunku atskirti , kur kompozitoriaus originali muzika ir kur jo sukurta liaudies dainos išdaila .
Unikalus pavyzdys beveik visoje lietuvių chorinėje muzikoje yra daina „ Už namylimo bernelio „ , kurią net patys atlikėjai linkę laikyti liaudies daina . „ Už nemylimo bernelio „ yra vertingiausias ir dažniausiai skambantis A. Račiūno originalios kūrybos chorai . Kaip nurodė pats autorius , žodžius ir muziką , ritmiką jis paėmė iš liaudies dainos , „ Žali žolynėliai“ , skelbtos S . Šimkaus liaudies danų IV – ame sąsiuvinyje . Melodiją , remdamasis liaudies muzikos intonacijomis , sukūrė kompozitorius . Dainos tekstas apie mergelę , kuri ištekėjo už nemylimo bernelio . Mergelė yra apimta didelės nevilties , ji raudoja jog „ aš jauna merguželė vargelin papuoliau“ už nemylimo bernelio .– 2 –
Kūrinys parašytas mišriam chorui , a cappella . Šis choras yra 3 – jų dalių formos . Metras besikeičiantis . Pirmoje dalyje 2/4 metras , antroje ¾ metras ir trečios dalies pabaigoje ( reprizoje ) vėl 2/4 metras . Ritmas taip pat besikeičiantis.Daugiausia vyrauja aštuntinės , kai kur įsipina šešioliktinės . Ketvirtinių ir pusinių mažiau , jos kūriniui suteikia lyriškumo . Tempas =72 metronomo dūžiai į minutę , tai lėto žingsnio tempas , Kurį galima palyginti su Andante tempu . Antroje dalyje piu moso – su judėjimu tempas truputį judresnis , gyvesnis . Reprizoje grįžta pradinis tempas Tempo I . A. Račiūno visuminė melodija apima ne tik jos pradinį pavidalą ( periodą ) , bet ir jo išplėtojimą visoje pirmoje dalyje . Melodija choro muzikoje yra svarbiausias elementas , todėl visa kompozicija panašėja į išplėtotą liaudies dainos harmonizuotę . Pirmos dalies pradžioje melodiją veda altai , po to perima sopranai . Pvz .:
Lėtai kintančių pagrindinių natūralaus minoro funkcijų fone melodija skamba ilgesingai , persunkta vidinės kančios . Tenorai perima melodiją I – os dalies pabaigoje . Pvz .:
– 3 – Antroje dalyje laipsniškai didėjanti įtampa atveda į dramatišką kulminaciją – pabrėžiant psichologiškai konfliktiškiausius teksto žodžius „ Grokit , muzikantai , grokit „ . Atomazga staigi : unisonu tęsiama do# su užlaikymu , staigus fortisimo ir diminuendo suskamba kaip natūrali dejonė ( „ O aš jauna mergužėlė vargelin papuoliau „ ) . Pvz .:
Antoje dalyje , balsai įstoja polifoniškai . Melodiją pradeda tenorai , po to prisijungia bosai , o dar vėliau altai . Pvz .:
– 4 – Repriza sutrumpinta : minorinė rauda kintančia melodine linija , tamsėjantis skambesio tembras nusileidžia iki beviltiškos depresijos – alto solo rečitatyvo , pvz . :
Įtampa atslūgsta , temos melodija skamba liūdnai , ilgesingai . Nebėra sopranų , įsivyrauja švelnokai pritamsintas altų , tenorų , bosų trio skambesys . Pvz . :
Chore vyrauja homofoniškumas ir ( II – os dalies pradžioje ) polifoniškumas . Dainos „ Už nemylimo bernelio „ harmonija nėra sudėtinga . Pagrindinė tonacija fis – moll minoras . Antroje dalyje tonacija keičiasi į paralelinę mažoro tonaciją A – dur . Vėliau yra ir nukrypimas į D – dur tonaciją . Antros dalies kulminacijoje yra dubliuotas subdaminantės trigarsis , kuris paryškina mergelės kančią ir nusivylimą . Pvz .:
Visi terminai padeda atskleisti kūrinio meninę pagrindinę mintį , turinį . Antroje dalyje piu mosso – daugiau judesio tai reiškia , kad tempas veda prie kulminacijos . Cresc . molto – labai išgarsinti Tempo I – reiškia pradinis tempas – 5 –
Parlando – iškalbant .Išraiškunga choro niuansuotė
Choro ogogika ( graikiškai – agoge – vedimas ) yra įvairus . Įpatingai pastebime I – oje dalyje , kur yra crescendo , diminuendo . pvz .:
II – oje dalyje matome ilgą crescendo kai vadama į kulminaciją . Pabaigoje panaudojamas muzikinis terminas cresc . molto – labai išgarsinti . Kompozitorius panaudoja įvairią štichuotę :I – legattoII – non legato , stacattoIII – parlando .
Diapazonai:Bendras – do – laSopranų – fa – laAltų – si – reTenorų – sol – faBosų – do- si
Šis kūrinys nėra labai sudėtingas . Tai įveikiamas ir saviveiklininkų chorui . Vidutinio sunkumo . Tačiau yra ir sunkiai intonuojamų vietų . Bosų partijoje antroje dalyje – 5 – , – 9 – , – 13 – taktai. Pvz .:
– 6 –
Tenorų partijoje didelių sunkumų nėra , nes melodija eina viena linija . Altų partijoje yra tik kelios vietos , kurios sunkiau intonuoti . Tai antros dalies 3 – iasis taktas , altai įstoja ties trečiąja takto dalimi , todėl sunkiai intonuojama . Sunkiausiai intonuojama vieta altų partijoje yra II dalis 17 taktas . Pvz .:
Sopranų partija nesudėtinga , tik vienoje antros dalies 21 taktas ( kulminacija ) . Intonuojant gali kilti sunkumų , nes aukšta tesitūra . Pvz . :
– 7 – Dirigentas turi pasirinkti tinkamą dirigavimo judesį . Diriguojant labai svarbu kontaktuoti su choru . Svarbu ne tik dirigavimas , bet ir veido išraiška . Pirmoje dalyje dirigavimo judesiai maži , labai svarbu parodyti niuansuotę . Judesiai švelnūs , plaukiantys , plastiški . Pirmos dalies antrame sakinyje judesiai truputį padidėja , nes daroma didesnė niusnsuotė . Antroje dalyje judesys truputį lengvesnis ( non legatto ) , tačiau vis dar judesys nedidinamas tik palaikomas tikslus ritmas ir parodomi įstojimai bosams ir altams . Nuo antros dalies antro sakinio , judesys truputį padidėja ir paaktyvėja , nes naudojama stacatto . Einant link kulminacijos judesiai po trupitį intensyvėja , kol pagaliau pasiekiama kulminacija . Trečioje dalyje parodomas aktyvus auftaktas ffz tęsiamai do# . Tęsiant natą pereinama prie piano , judesiai vėl sumažėja iki minimumo , viskas nurimsta . Nuo trečios dalies antro sakinio judesys sunkus , kupinas kančios , judesys perteikia pagrindinę mintį . Pačioje pabaigoje judesiai visiškai nurimsta , nes mergelė privalo susitaikyti su likimu .
Chorinė daina „ Už nemylimo bernelio „ užima deramą vietą lietuvių chorinėje kultūroje . Ji skambėjo 1955 m . dainų šventėje , o vėliau ir pajėgesnių chorų repertuare . Ši daina įtraukta į dainų švenčių repertuarą .
Naudota literatūra :1. J . Gaudrimas „ Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai „2. R . Gudelis „ Lietuvių chorinė literatūra „