Kai vakare žiūriu į užsidegančius daugiabučių ir kone su horizontu susiliejančių medinukų langus, mąstau, kaip ir kuo už jų gyvena tūkstančiai man nepažįstamų žmonių.
Kiek šiuo metu džiugesio ir ašarų, tylos ir pokalbių, vyno ir arbatos slepiasi už šių šviesa žibančių stiklinių stačiakampių. Dar ten slepiasi daugybė įdomių gyvenimo istorijų…ir kai kas, vienijančio nemažą langų dalį – už jų vykstantys sutuoktinių ar sugyventinių bandymai vienas kitą pakeisti…
Na, pripažinkit gi. Juk iš tiesų, pradžioje vienas kitam leidę ir atleidę kur kas daugiau, galų gale žavėjęsi kai kuriomis mylimojo savybėmis, vėliau ėmėte po truputį niurzgėti, – „et, kiek galima pavyduliauti“ arba „nebegaliu pakęsti jo knarkimo ir visur išmėtytų drabužių“, ir dar „kiek tu gali burbėti, tu nieko kita nedarai, tik burbuliuoji…“.
Na, jei netinka nė viena šių frazių, tiesiog prisiminkite tą, kurią dažniausiai kartojate savo gyvenimo draugui ar draugei. Kažkodėl praėję tam tikrą gyvenimo tarpsnį (dažniausiai, – romantiškąjį) kartu, gražiai susiėmę už rankučių, staiga imame ir užsimanome partnerį truputį (arba ne) pakeisti.
Be abejo, taip atsitinka dar ir dėl to, kad pažinties pradžioje labiau stengęsi privilioti ar išlaikyti, ne visus savo bruožus demonstravome taip atvirai, kaip ant Paryžiaus mados namų podiumo, buvome labiau pasitempę, skaniau kvepėjome, geriau supratome humorą ir daugiau praleisdavome pro ausis. Taigi, tai, kad kartu apsigyvenus, kai kurie dalykai ima nepatikti, – natūralu.
Pasak Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologės Agnės Grušauskaitės, literatūroje rašoma, kad romantinėje santykių fazėje daug lengviau yra moterims, nes joms daugiau leidžiama, kad ir rodyti daugiau kaprizų. Kultūrinė sankloda lemia, kad pažinties pradžioje vyras moteriai daugiau leidžia, pataikauja, kol santykiai perauga į kitą stadiją. Savaime suprantama, keičiantis santykiams, keičiasi ir reikalavimai.
Taigi, vakar žavėjęsis Marytės koketiškumu ir aukštais kulniukais, rytoj Petras gali pareikšti, kad jai reiktų pakeisti stilių, nes esanti per daug iššaukianti. O Birutė, kažkada džiūgavusi, kad Vincas pavydi jos net pakelės stulpeliams, nebežino, kaip įteigti pastarajam, kad ji turi teisę bendrauti ar kalbėti telefonu ne tik su moteriškos lyties atstovėmis. Santykius gali veikti ir išorės veiksniai, tarkim naujas darbas, apsisprendimas studijuoti, sunki liga, išvykimas uždarbiauti svetur ir t.t.
Pasak psichologės, darbo patirtis rodo, kad Lietuvoje vis dar gajus vyriškasis stereotipas, lemiantis, kad dažniau moteris turi prisitaikyti prie pokyčių santykiuose. Būtent dailiosios lyties atstovės dažniau skundžiasi girdinčios priekaištus „tu tokia nesupratinga“ arba „baik burbėt, tu nuolat burbi“. Tokie pasakymai paprasčiausiai nuvertina kito žodžius (nesvarbu, vyro ar moters), – juk retas žmogus iš tiesų „burbuliuoja“ – šiuo žodžiu dažniau pavadinami tie partnerio žodžiai, kuriems nesuteikiame svorio ir reikšmės.
Kitaip tariant, jei Vilija skundžiasi Rokui, kad jai liūdna, kai vakarus leidžia prie televizoriaus, o savaitgalius sporto salėje ar garaže, – tai nėra burbėjimas. Nors Rokas, galbūt, taip tai vadina. Tai nepasitenkinimas konkrečiais dalykais, į kuriuos Rokui galbūt vertėtų atkreipti dėmesį, jei jis Viliją iš tiesų myli ir vertina. Žinoma, kartais ir moterys vyrų pasakymus vadina tuščiais plepalais, tačiau dažniau verčiama nutilti ir prisitaikyti silpnoji lytis.
Pats vartojate tą nelemtą „tu ir vėl burbi“? Akimirkai įsivaizduokite, kad ką besakote, kažkas „iš viršaus“ jūsų žodžius vadina tarškėjimu ir reaguoja į juos atitinkamai. Jūs sakote „aš pavargęs, noriu pailsėti, o čia vėl paleista muzika“, o kažkas atsako „vėl tu tarški???“. Arba jūs prašote „neišvažiuok šį savaitgalį, aš taip norėčiau pabūti kartu, juk anksčiau tu rasdavai laiko ir mudviem“, o tas pats kažkas ima ir atrėžia „tu visada nepatenkintas! Kiek galiu klausytis tavo tarškėjimo“…Suprantate? Iš tiesų visiškai tas pats – vyras jūs, ar moteris. Tiesiog užuot nuvertinę kito žodžius, įsiklausykite į juos.
Posakis „tu visada nepatenkintas (-ta)“ tiesiog negali būti objektyvus, juk iš tiesų nėra žmonių, kurie visada nepatenkinti… Tokios replikos „užspaudžia“ partnerį, verčia jį bijoti būti nepatraukliu, slėpti savo poreikius ir jaustis blogai. Prastai besijausdamas, niekas negali suteikti pilnos laimės kitam. Tad noras pakeisti kitą nėra blogis, tai tarsi natūralus santykių žingsnis, kai mylimieji tampa partneriais ir siekia labiau prisitaikyti.
Neabejoju, ir jums daugybę kartų teko girdėti: „nebandykite vienas kito keisti ir būsite laimingi“ – tačiau ar iš tiesų taip? Anot psichologės, viskas priklauso nuo to, ką ketinate keisti. Jei būdo savybes – seksualumą, tylumą, ramumą, lėtumą, ar atvirkščiai – impulsyvumą, greitą reakciją, galite nesistengti. Prigimtinių dalykų pakeisti nepavyks (nebent ištiktų krizinė situacija).
Būna atvejų, kad pragyvenusi 15 metų santuokoje su santūriu, pasyviu ir ganėtinai uždaru sutuoktiniu, antroji pusė staiga užsigeidžia šalia turėti impulsyvų atviruolį ir ima terorizuoti partnerį, reikalaudama pokyčių. Šiuo atveju pamirštamos kitos puikios šio žmogaus savybės, dėl kurių ir buvo sukurta santuoka (ar partnerystė). Tokie neišpildomi reikalavimai kelia žmogui didžiulį stresą – jis juk negali duoti to, ko iš jo prašoma. Tad čia reiktų apsispręsti reikalaujančiajai pusei – ar susitaikys su esama padėtimi ir gyvens toliau, ar… ieškos kito partnerio, su kuriuo įgyvendins savo norus.
Visgi kai ką pakeisti tikrai galima, – šalia esančiojo elgesį. Jei partneris jus įžeidinėja, pravardžiuoja, – žingsnis po žingsnio galima jį nuo to atpratinti. Netvarkingo žmogaus nepaversime pedantu, tačiau tartis dėl to, kad visgi kartais bus tvarkomasi – įmanoma. Kadangi tai, ko norite, kitam nėra įprasta, nusiteikite, kad teks „padirbėti“ – susitarti, priminti, pareikalauti. Dažnas šeimų skundas – vienas nori nuolat girdėti, kad jį myli, kalbėtis apie jausmus, o kitas nelinkęs reikšti emocijų žodžiais.
Pasikeisti abiems būtų sunku, tačiau kartais pavyksta rasti kompromisą. Kad įvyktų bet kokie pokyčiai, turi vykti dialogas. Jei šeimoje nesikalbama apie jausmus, poreikius ar problemas – kažką pakeisti bus neįmanoma. Kartais tokiu atveju gali padėti psichologo, kaip trečio, objektyvesnio asmens, konsultacija. Tačiau daugelį dalykų pora gali išsiaiškinti pati, jei tik abu kalba ir girdi, ką šneka kitas.
Jei jau žinote, kad kažką keisti būtina, sukonkretinkite savo norus. Pavyzdžiui, norite, kad partneris būtų jausmingesnis. Ką tai reiškia? „Jausmingesnis“ per daug abstraktu, todėl kitam gali būti visai neaišku. Reiktų galvoti: „noriu, kad būtų labiau jausmingas, tai yra – kad dažniau pasikalbėtume apie mūsų santykius, gal kad dažniau pabūtume dviese, ar norėčiau daugiau prisilietimų“. Konkrečius norus lengviau suprasti. Be to, norus reiktų pateikti ne kaip reikalavimą ar ultimatumą, bet įdėti darbo, kad padėtume atsiskleisti norimai partnerio savybei.
Keisti, nekeisti. Įmanoma ar ne. Diskusijų klausimas. Visgi, manyčiau, kartais santykius keisti teks. Būtent, – ne žmogų, bet santykį su juo. Tuomet keisis ir kito elgesys. Kaip šauksite, taip ir atsilieps. O norėdami kažką gauti, iš pradžių turėsite kantriai duoti.
