Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………………..31. Vaikystės autizmas……………………………………………………………………………………………………..42. Autizmo istorinė kilmė………………………………………………………………………………………………..53. Autizmo priežastys……………………………………………………………………………………………………..63.1. Genetinės priežastys……………………………………………………………………………………………73.2. Biologinės priežastys…………………………………………………………………………………………..83.3. Psichologinės priežastys………………………………………………………………………………………83.4. Organinės ir neorganinės priežastys………………………………………………………………………94. Socialinės sąveikos ir elgesio ypatumai autistinių vaikų raidoje………………………………………104.1. Socialinis elgesys……………………………………………………………………………………………..104.2. Savęs stimuliavimas………………………………………………………………………………………….114.3. Agresija ir saviagresija………………………………………………………………………………………114.4. Komunikacija…………………………………………………………………………………………………..124.5. Gyvenimo įgūdžiai……………………………………………………………………………………………135. Vaikų grupės……………………………………………………………………………………………………………136. Autizmo simptomai ir pasireiškimo formos…………………………………………………………………146.1. Autizmo atpažinimas………………………………………………………………………………………..156.2. Ankstyvasis (Kannerio) vaikų autizmas (F84.0)…………………………………………………..176.3. Autistinė (Aspergerio) psichopatija (F84.5)…………………………………………………………187. Autizmo gydymas…………………………………………………………………………………………………….198. Delfinai gydo?………………………………………………………………………………………………………….21Išvados……………………………………………………………………………………………………………………………24Literatūra………………………………………………………………………………………………………………………..26ĮVADASVaikų autizmas – vienas sunkiausių sutrikimų, su kuriais susiduria vaikų psichiatrai. Šią negalią sukelia organiniai centrinės nervų sistemos (CNS) pažeidimai, atsiradę dėl genetinių priežasčių, įgimtų infekcijų. Svarbu žinoti, kad psichologinės priežastys, akušerio klaidos ar prasta naujagimio priežiūra čia niekuo dėtos. 10-14 naujagimių iš 10 000 gimsta su šiuo CNS defektu. Smarkiai sutrinka vaiko elgesys, kalba bei socialinis bendravimas, apie 80 nuošimčių būna protiškai atsilikusių. Toks vaikas gyvena savo uždarame pasaulyje ir nejaučia poreikio bendrauti. Turi keistų pomėgių, žaidžia stereotipinius žaidimus, manipuliuoja daiktais. Jo sugebėjimus pavyksta pralavinti tik intensyviomis psichologinėmis ir pedagoginėmis priemonėmis: vaikai mokomi žiūrėti į akis, paduoti ranką, aiškiau kalbėti, sklandžiau judėti. Užaugę autistiški normalau intelekto vaikai gali lankyti mokyklas, kartais tampa tam tikros siauros disciplinos žinovais. Netgi profesoriais, nors tokie atvejai išties pavieniai. Iš autizmo neišaugama: šie žmonės sunkiai prisitaiko prie įprasto mums gyvenimo, surdžiai bendrauja, keistai elgesi, prastai orientuojasi socialinėje aplinkoje, nesupranta humoro. Kitoks, „vaikas smaragdo akimis“ (M. Rothenberg, 1998), suaugusiems kelia didesnį susirūpinimą, negu vaikas turintis fizinę negalią. Juk niekada nekils mintis kaltinti paralyžuoto, aklo ar kurčio, kad jis netoks kaip visi, tačiau vaikas, turintis elgesio, komunikacijos, protinio atsilikimo požymių, susiduria su sunkumais kurie trukdo formuotis priimtiniems socialinėje, kultūrinėje, ekonominėje terpėje santykiams su visuomene, dažnai yra nesuprasti, atstumti labiau nei bet kurie kiti mūsų visuomenės nariai. Mūsų visų požiūris ir elgesys su vaikais ir suaugusiais, turinčiais negalią ar sutrikimų yra tarsi mūsų visuomenės humaniškumo egzaminas ir jos branda matuojama tuo, koks vyrauja požiūris į neįgaliuosius, kaip su jais elgiamės. Mes turime padėti tokiems žmonėms išsiugdyti kaip galimą didesnį pasitikėjimą savo jėgomis ir integruotis į socialinę aplinką. Deja, vyraujantis požiūris į tokius vaikus ir suaugusius yra gajus – jie dažnai būna atstumtieji, kurių šalinamasi, nesuprasti daugelio: bendraamžių, mokytojų, auklėtojų. Apie turinčius autizmo, Rett sindromą dažnai mąsto kaip apie naštą visuomenei, Aspergerio sindromą prastai išauklėtus, nemokančiu tinkamai elgtis, keistus vaikus. Neretai manoma, kad tai vaikas gimęs asocialiose, žemo intelekto lygio šeimose. Vaikams, turintiems šį sutrikimą reikia ypatingo dėmesio, meilės, atsidavimo, žinių, bei bendro komandos darbo: pedagogų, medikų, socialinių darbuotojų, psichologų, tėvų, logopedų, visuomenės narių bei valdžios institucijų. Suaugęs žmogus, kad ir turi autizmą gali turėti potencialą tobulėti. Jis gali žingsnis po žingsnio tobulėti ir susikurti puikų gyvenimą, išmokti bendrauti, tereikia pastangų.
1. VAIKYSTĖS AUTIZMAS
Į klausimą „Kas yra autizmas?“ nėra paprasta atsakyti, nes nei vienas apibrėžimas nebus tikslus. Kad lengviau būtų rasti atsakymą reikia taikyti tris skirtingus aiškinimosi lygius: biologinį, kognityvinį, elgesio. Ieškant autizmo sutrikimo priežasčių, žiūrima į biologinę šios problemos pusę, o ieškant būdų tvarkytis su sutrikusiu elgesiu, svarbu autizmo pasireiškimas elgesio lygyje. Kognityvinės teorijos užpildo tarpą tarp biologijos (smegenų) ir elgesio (veiksmų). Diagnozuojant autizmo sutrikimą kreipiamas dėmesys į elgesį, nes autizmas atpažįstamas ne pagal biologinę etiologiją, o pagal individo elgesį. Vieni gydytojai mano, kad tai įvairiapusis vystimosi raidos sutrikimas, kuriam būdingos raidos anomalijos ir/ar pažeidimai, išryškėjantys iki 3 metų amžiaus ir pasireiškiantys trijose veiklos srityse – socialinio bendravimo, komunikacijos bei elgesio. Berniukams šis sutrikimas nustatomas tris kart daugiau nei mergaitėms. Kiti šaltiniai teigia, kad autizmas – sutrikimas, kuriam būdingas visiškas atsiribojimas, savęs st…imuliavimas, pažinimo sferos trūkumai, kalbos sutrikimai; pirmieji požymiai yra pastebimi kūdikiui nesulaukus 30 mėnesių (D. P. Hallahan, M. Kauffman,2003). Doc.habil.dr.M. Teresevičienė teigia, kad vaikų autizmas – ganėtinai paplitęs sindromas, sutinkamas ne rečiau kaip aklumas ar kurtumas. Gaila, bet mūsų šalyje šis ypatingas psichinio vystimosi sutrikimas nepakankamai išaiškinamas ir netgi profesionalų nepakankamai diagnozuotas. Sutikti tokį vaiką gali kiekvienas žmogus, dirbantis su vaikais. Vaikų autizmas pasireiškia labai įvairiomis formomis esant skirtingiems intelekto ir kalbos išsivystymo lygiams. Todėl vaiką autistą galima sutikti ir specialioje, ir įprastoje ikimokyklinėje įstaigoje, specialioje mokykloje ar gimnazijoje. Visur šiuos vaikus lydi dideli bendravimo su kitais žmonėmis ir adaptacijos sunkumai. Jiems reikalingas palaikymas, speciali pagalba. Tačiau vietoje to aplinkiniai dažnai jiems nebūna geranoriški, nesupranta ir netgi atstumia.
Kartais kyla klausimas ar mes visi esame „truputį autistai“. Atsakymai šį klausimą įvairių autorių skiriasi. Elgesio lygyje atsakymas „taip“, nes autistas gali elgtis kaip labai baikštus ir drovus sveikas žmogus tam tikrose situacijose. Tačiau biologiniame lygyje autistai dažniausiai labai skiriasi nuo kitų žmonių – yra anatominis ar neurofiziologinis jų negalės mechanizmo sutrikimas smegenyse, kurio neturi kiti žmonės. Kognityviniame lygyje (pagal kiekvieną pasirinktą teoriją) autistai skiriasi nuo kitų žmonių. Pavyzdžiui, įvairios priežastys gali sąlygoti iš išorės, atrodytų, tokį patį autisto „normalaus“ maištaujančio paauglio elgesį (S.Lesinskienė, 1998). Pagrindinis autizmo bruožas – sutrikęs gebėjimas bendrauti ir suprasti kitus žmones. Šio sutrikimo lygis ir socialinės adaptacijos laipsnis svyruoja. Vienoje pusėje – klasikiniai „užsirakinę“ autistai, bijantys artimo bendravimo su kitais žmonėmis, o kitame „aktyvūs, bet keisti“, siekiantys bendravimo, tačiau neturintys intuityvaus kitų žmonių jausmų supratimo ir nesugebantys adekvačiai išreikšti savo jausmų, tačiau labai gabūs, gerai besimokantys. Autizmą nuo normos padeda atskirti socialiniai įgūdžiai, vaiko raidos istorija. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai išsklaido vyraujančius mitus apie autizmą, todėl reikėtų paneigti labiausiai paplitusias klaidingas nuomones apie autizmo sutrikimą (S. Levinskienė, 2000).1. lentelėMitas Tikrovė• Tėvų emocinis šaltumas yra autizmo priežastis.• Autizmas apsiriboja tik vaikyste ir yra pagydomas.• Autizmas yra vien tik kiautas, kurio viduje tūno „normalus“ vaikas, laukiantis būdo iš jo išlysti.• Autistai visada turi specialių „mokslininko sugebėjimų“. • Autizmas yra biologinį pagrindą turintis sutrikimas.• Autizmas – įvairiapusis raidos sutrikimas, trunkantis visą gyvenimą.• Autizmas pasireiškia giliais sutrikimais verbaliniame ir neverbaliniame bendravime, socialinėje sąveikoje bei vaizduotėje.• Autizmas stebimas visuose IQ lygiuose, tačiau labai dažnai lydimas protinio atsilikimo.
2. AUTIZMO ISTORINĖ KILMĖ
Per pastaruosius 10 metų buvo išleista įvairių straipsnių, knygų, net filmų apie autistus. Autistų tėvai arba patys autistai būna pagrindiniai autoriai. Vertingiausia medžiaga buvo pateikta autistės, mokslų daktarės Tample Grandin. Ši profesorė yra parašiusi per 100 straipsnių ir knygą Emergence: Labelled Autistic. T. Grandin į save žvelgia tarsi per mikroskopą ir suteikia retą informaciją. Ypač naudinga yra T. Grandin autisto sensorinės stimuliacijos galimybių aprašymai. Ji aprašo ir aiškina „keistas“ autisto absesijas – uoslės, regėjimo, klausos, hiperjautrumo ir gilios kompresijos noro (R. Rimienė, 1995). Ankstyvajame viduramžyje, inkvizicijos laikais, autistus laikė „velnio apsėstaisiais“ ir degino ant laužų. Rusijoje juo skaitė šventaisiais, pagal budistų …tikėjimą – tai „senos sielos“, kurios atėjo į šį pasaulį, kad mus pamokytų – meilės, kantrybės, atsidavimo ir tolerancijos. Tik 1867 m. H. Maudsley – pirmas psichiatras, atkreipęs dėmesį į vaikus, turinčius rimtų psichikos sutrikimų, apimančius raidos sutrikimus (S. Levinskienė,1998). Froido amžininkas O. Bloiler (1908m.) pavartojo terminą autizmas, aprašydamas suaugusiųjų šizofreniją. A. Šubert (1926m.) analizuoja vaikų asmenybes ir mini, kad vaikui būdingas autizmas ir autizmo bruožai. L. Kanneris (1938m.) paskelbė pirmąsias idėjas, o 1943 metais paskelbė savo darbą apie vaikus su autistiniais afektinio kontakto sutrikimais. Šis L. Kannerio darbas iki šiol yra ir lieka vienas populiariausių autizmo literatūroje. 1944 metais austrų psichiatras H. Aspergeris paskelbė savo disertaciją apie „autistišką psichopatiją“ vaikystėje. Abu mokslininkai nieko nežinodami apie vienas kito tyrinėjimus, aprašė retą, mažai suprantamą sutrikimą. Jų aprašymuose yra daug bendrų dalykų ir tam tikrų skirtumų (jų nuomonės išsiskyrė dėl autistų kalbos, mokymosi ir motorikos sugebėjimų). Ir Kanneris ir Aspergeris manė, kad autistiniai sutrikimai įgimti ir tęsiasi visą gyvenimą, tėvai taip pat turi autizmo bruožų, taip pat pažymėjo, kad vaikų tėvai yra inteligentai, 9 iš 11 motinų buvo baigusios koledžus. Autizmas lemia bendravimo, socialinio sąveikos elgesio sutrikimus ir stipriai pažeidžia vaiko raidą bei socialinę adaptaciją, todėl autizmas priskiriamas įvairiapusių sutrikimų grupei (R. Ivoškuvienė, J. Balčiūnaitė 2002).
3. AUTIZMO PRIEŽASTYS
Žurnale „Archives of General Psychiatry“ skelbiama, jog nebe jaunų tėvų vaikams autizmo išsivystymo rizika yra didesnė. Britų ir JAV mokslininkų grupė nustatė, kad 40 – 50 m. amžiaus tėvų mažyliai autizmu serga 6 kartus dažniau, nei 15 – 29 m. tėvelių atžalos. Mokslininkai teigia, kad autizmo išsivystymo rizika susijusi su vaiko tėvo amžiumi, o motinos amžius neturi jokios įtakos. Iš 10 tūkstančių vaikų, kurių susilaukė 15 – 29 m. amžiaus tėvai, 6 mažyliai serga autizmu, 30 – 39 m. tėvų amžiaus grupėje šis rodiklis jau didėja: 9 sergantys autizmu vaikai iš 10 tūkstančių, o 40 – 49 m. tėvų amžiaus grupėje – net 32 iš 10 tūkstančių vaikų sirgimo autizmu. Dar vyresnių tėvų amžiaus grupėje rodiklis būtų dar didesnis. Mokslininkai mano, kad rastas dėsningumas atsiranda, nes su amžiumi didėja genetinių defektų (mutacijų). Tai dar vienas įrodymas, kad vyrai taip pat turi biologinį laikrodį, jei kalbame apie giminės pratęsimą… Naujo tyrimo metu paaiškėjo, kad vyriško lytinio hormono testosterono kiekis gimdoje palieka ryškų pėdsaką visam gimstančio kūdikio gyvenimui. Tyrimas aiškina, kad vyrai autizmu serga keturis kartus dažniau nei moterys. Mokslininkai išsiaiškino, kad jei gimdoje vyrauja aukštas testosterono lygis, metų amžiaus vaikų žodynas būna skurdesnis nei kitų. Be to, jie vengia akių kontakto. Kita vertus, buvo išsiaiškinta, kad 8 metų mergaitės, kurių vaisiaus vandenyse jų motinų nėštumo metu buvo daugiau hormono, geriau atlikdavo kai kurias protines užduotis, susijusias su dvimačių figūrų orientacija. Visi šie faktai dera su S. Baron-Coheno teorija, kad didesnis testosterono kiekis gimdoje lemia smegenų vystimąsi analizavimo ir sisteminimo linkme – tokias užduotis įprastai geriau atlieka vyrai. Tačiau taip pat testosteronas menkina bendravimo ir užuojautos galimybes. Šios savybės labiau būdingos moterims. Mokslininkas mano, kad autizmas yra ekstremali vyriškų smegenų forma. Sergantieji šia liga prasčiau bendrauja, tačiau dažniausiai neįtikėtinai gerai atlieka sisteminimo užduotis.
22 metus tyrus jaunus pacientus, sergančius autizmu, paaiškėjo, kad šios ligos rizika padidėja gimusiems kovą ir rugpjūtį. Dėl to gali būti kaltos infekcijos, vyraujančios pradėjimo metu arba pirmaisiais nėštumo mėnesiais. Autizmo priežastys yra įvairios, tačiau dažniausiai išskiriamos keturios autizmo aiškinimo teorijos: 1) geneti…nė; 2) biologinė; 3) psichologinė; 4) organinė – neorganinė;3.1. Genetinės priežastysViena iš žinomiausių autizmo priežasčių yra genetiniai pakitimai. Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos. F. Happe nurodo, jog nereta priežastis būna paveldėta fenilketunorija (PKU), kuri atsiranda dėl amino rūgščių – fenilalanino – apykaitos sutrikimų. Kai kurie autoriai nurodo, kad tuberkuliozinė sklerozė gali būti genetinio pobūdžio priežastis sąlygojanti autizmą, gali atsirasti epilepsija, kuriai būdinga įvairaus pobūdžio spazmai bei autizmas. F. Happe mano, kad 10-15% vaikų autizmo priežastis gali būti trapios X chromosomos pakitimas. Šiems vaikams būdingas įvairaus laipsnio protinis atsilikimas, keista veido išraiška (didelė galva ir nosis, atsikišusios ausys bei aukšta kakta). Amerikos nacionaliniame institute (2000) atrastas genas Hoxai ir manoma, kad jis gali sukelti autizmą. Iš tirtų 57 autistiškų asmenų 22 (40%) turėjo šį Hoxai geną. Taigi viena iš autizmo priežasčių gali būti genetiškai paveldimos ligos (R. Ivoškuvienė, J. Balčiūnaitė, 2002).3.2. Biologinės autizmo priežastis
Biologinės priežastys nėra tiksliai apibrėžtos ir teigti, kad tik jos yra autizmo priežastis, netikslinga. Bandymas gydyti vaistais, nėra efektyvus. Todėl šios rūšies priežasčių aiškinimas ir toliau turėtu būti įvairių su autizmo problema susijusių specialistų tyrimo objektu (R. Ivoškuvienė, J. Balčiūnaitė, 2002). Biocheminės autizmo priežastys , tai įvairūs biocheminiai nenormalumai. Jie aiškinami taip: smegenys susideda iš daugybės ląstelių neuronų, kurie priima ir perduoda informaciją cheminiais elementais, vadinamais neuroperdavėjais. Tų cheminių medžiagų trūkumas – autizmo atsiradimo priežastis. Vieni iš grupės cheminių elementų, priimančių ypatingus pranešimus, yra monoaminai. Jie susideda iš seratonino, dopamino, norepinerpino, jie randami smegenyse ir kontroliuoja emocijas ir elgesį. Kai kurių autistiškų asmenų seratoninas viršija 100% normą. Kitas aiškinimas – padidėjęs opioido kiekis. Vaiko smegenys pagamina per daug šios medžiagos – dėl to atsiranda šabloniški judesiai, socialinio intereso stoka ir kt. Dar buvo ištirta, kad daliai vaikų autizmą skatina tėvų narkomanija.3.3. Psichologinės priežastysPsichologinės autizmo aiškinimo teorijos šalininkai teigia, kad dėl vaiko raidos ir elgesio sutrikimų kalti tėvai. Netinkama šeimos aplinka laikoma autizmą sukeliančiu pagrindiniu veiksniu. B. Bettelheim (1976) manė, kad tėvai nepakankamai skirdami laiko vaikams, slopina jų socialinį elgesį ir bendravimą. Autorius, remdamasis savo prisiminimais apie praleistą laiką nacių koncentracijos stovyklose, pažymėjo vaikų, turinčių autistiškų požymių ir kalinių vaikų, su kuriais jis dirbo panašumą. Panašų poveikį daro šeimos, siekdamos reguliuoti vaiko elgesį ir aplinką. Dėl tokio tėvų elgesio vaikai netenka kontaktų su pasauliu ir todėl jiems susiformuoja autizmas. Manoma, kad autistiški vaikai suvokia savo aplinką kaip labai šaltą, grėsmingą ir priešišką. Nuo tokios aplinkos jie atsiriboja ir užsidaro. Tai lyg reakcija į nepalankias tėvų asmenybes ar kitas priešiškas aplinkybes.3.4. Organinės ir neorganinės priežastysĮvairūs smegenų susirgimai (uždegimai), fizinės traumos, išsigimimai, tai organinės-neorganinės priežastys. Dėl šių priežasčių atsiranda disfunkcija, sukelianti autizmą. Autizmo atveju ryšys tarp abiejų pusrutulių yra sutrikęs. Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl iškyla pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemų. Gydytojų teigimu, organinis-neorganinis pakitimas yra autizmą sukelianti priežastis. Yra nustatytos keturios organinės-neorganinės priežastys: 1) Pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas. 2) Nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos. 3) Limbinės sistemos disfunkcija. 4) Kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. Pastaruoju metu manoma, kad autizmo priežastis – smegenų pažeidimas. Smegenėlių funkcija gali sutrikti dėl organinio-neorganinio, genetinio, biocheminio ar kitų centrinės nervų sistemos pažeidimų. Organinių pažeidimų priežastys, gali būti infekcinės ligos. Dažnesnė iš jų raudonukė – virusas, įgytas pirmaisiais nėštumo mėnesiais, citomegalija, herpes, encefalito virusas. Autizmo priežastis gali būti nėštumo ar gimdymo traumos. F. Happe pateikia tokius rizikos faktorius:• kai gimdo vyresnės nei 35 metų moterys;• vaiko gimimo cikliškumas (didesnį rizikos faktorių turi pirmas, ketvirtas ar vėliau gimęs vaikas);• medikamentų vartojimas nėštumo metu;• kraujavimas tarp ketvirto ir aštunto mėnesio;• rezus faktorius.
4. SOCIALINĖS SĄVEIKOS IR ELGESIO YPATUMAI,AUTISTINIŲ VAIKŲ RAIDOJE4.1. Socialinis elgesysSocialinis elgesys – tai žmogaus gebėjimas įsitraukti į kitų žmonių grupę ir aktyviai arba bent iš dalies aktyviai dalyvauti tos grupės gyvenime. Vaikas sergantis autizmu, netinkamai supranta socialinius – emocinius signalus: jis nepakankamai reaguoja į kitų žmonių emocijas, savo elgesiu netinkamai prisitaiko prie socialinės situacijos. Be to, būdingas skurdus socialinių signalų vartojimas ir silpna socialinių, emocinių ir komunikacijos įgūdžių integracija, ypač socialinio ir emocinio bendravimo stoka. Taip pat gali būti nepakankamas socialinis turimų kalbinių įgūdžių vartojimas, pažeisti sugebėjimai žaisti imitacinius bei socialinius žaidimus, blogas sinchroniškumas ir subtilaus kūrybingumo bei fantazijos stoka mastymo procesuose. Šiems vaikams būna pažeista balso moduliacija ir kalba lydinčiu gestu, padedančiu pabrėžti mintis, stoka.
Vaikai autistai pasižymi tokiais sutrikusio socialinio elgesio požymiais:• nereagavimas į kitus žmones;• žmogaus kaip daikto suvokimas;• akių kontakto vengimas;• neadekvatus elgesys;• kito žmogaus jausmų nesuvokimas ir kt. S. Edelson nurodo, jog socialinio elgesio sutrikimai yra būdas autizmui nustatyti. Jis skiria tris socialinių problemų grupes:• socialinis vengimas;• socialinis abejingumas;• socialinis nerangumas. Socialinis vengimas. Vaikai kuriems būdingas socialinis vengimas, norėdami išvengti kontakto, atsuka nugarą. Tokia poza buvo suprantama kaip žmonių baimė arba nemėgimas. Tačiau iš tiesų problema kyla dėl to, kad autistiški vaikai yra jautrūs sensoriniams dirgikliams. Jie skaudžiai reaguoja į balsus, kvapus, spalvas, prisilietimus, kartais net iki skausmo. Socialinis abejingumas. Asmenys bendraujantys su kitais žmonėmis nepatiria malonumo, nes jų smegenyse yra pakitęs betaendorfino kiekis. Jiems būdinga anhedonija (negalėjimas jausti malonumo) ir tai lemia bendrą emocinį sąstingį. Socialinis nerangumas. Asmenys, pasižymintys autizmu, bando užmegzti kontaktus su kitais žmonėmis, tačiau nesugeba jų palaikyti – tai būdinga pasižymintiems Aspergerio sindromu. Jų emocinė reakcija į kitų žmonių bandymus užmegzti kontaktą nepakankama. Viena iš nesėkmingo bendravimo priežasčių, negebėjimas išklausyti pašnekovo. Dažniausiai jie kalba apie save, yra ekscentriški. T. Grandin aprašydama savo elgesį, teigia, kad jos hiperaktyvus elgesys, būdingas autistiškiems vaikams, priklausė nuo didelio streso, panašaus į nuolatinį baimės jausmą.4.2. Savęs stimuliavimasStimuliuodami save vaikai naudoja regą, klausą, lietimą, uoslę, skonį, judesius. Dažnai būna stereotipinių judesių. Pastebimas specifinis susidomėjimas nefunkciniais daiktų elementais – kvapas ar pojūtis palietus (Vaikų autizmas, 2000). Vaikai, turintys autizmo sindromą purto rankas, žiūri į šviesą, klausosi garsų, arba užsidengia ausis, nors garsas nėra stiprus. Kai kurie save stimuliuoja trindami daiktus į odos paviršių. Draskydami odą ar kitaip veikdami (prie ko nors spaudžiasi ir pan.). Neretai vaikai save stimuliuoja linguodami į šonus ar priekin ir atgal, sukdami daiktus. Dalis vaikų intensyviai uostinėja žmones ir daiktus, kiša daiktus į burną, laužo ir pan. Manoma, kad tokį vaikų elgesį dažniausiai skatina išvardintų sričių hiperjautrumas. Autistiškiems vaikams būdingas besikartojantis ir stereotipinis elgesys, interesai ir užsiėmimai. Tai gali būti polinkis nelankstumui ir griežtai tvarkai daugelyje kasdieninės veiklos situacijų, tai atsitinka tiek atliekant naujus užsiėmimus, tiek gerai žinomus. Ypač ankstyvoje vaikystėje gali būti specifinis prisirišimas prie neįprastų, dažniausiai kietų daiktų. Vaikai gali reikalauti ypatingų nefunkcinio pobūdžio ritualų, gali būti specifinis susidomėjimas datomis, tvarkaraščiais. Gali būti priešinimasis nustatytos tvarkos ar asmeninės aplinkos pokyčiams, pvz.: baldų perstatymui namuose. Vienas iš savęs stimuliavimo ir stereotipinio elgesio formų, kaip nurodo S. Endelson gali būti agresija.4.3. Agresija ir saviagresija Autistiški vaikai dažnai turi nespecifinių problemų: baimės, miegojimo ir valgymo sutrikimai, įniršio priepuoliai ar agresyvus elgesys. Gali būti autoagresija (pvz.: riešų kandžiojimas), ypač jei autizmą lydi protinis atsilikimas. Savęs žalojimas dažniausiai pasireiškia galvos daužymu, rankų kandžiojimu, draskymusi. Dėl negebėjimo suvokti aplinkos vaikai negeba prie jos prisitaikyti, todėl būna agresyvūs su kitais arba su savimi. D. Smith nurodo, kad apie 40% autistiškų vaikų nuolatos daugiau ar mažiau save žaloja. S. Edelson pateikia dvi pagrindines savęs žalojimo aiškinimo teorijas – socialinę ir psichologinę. Socialinės psichologijos šalininkai nurodo tokias savęs žalojimo priežastis. Pirma, žalodami save, vaikai, pasižymintys autizmu, bando atkreipti į save dėmesį. Tokiais atvejais rekomenduojama vaiką ignoruoti, kai jis tik pradeda save žaloti. Vaikas privalo suprasti, kad tai ne būdas atkreipti į save dėmesį, o atvirkščiai, žmonės nuo jo nusigręžia (R. Ivoškuvienė, J. Balčiūnaitė 2002). Psichologinės teorijos šalininkai teigia, kad vaikų pasižyminčių autizmo sindromu, smegenyse trūksta betaendrofino, nuo kurio priklauso pasitenkinimo ir malonumo jausmas. Jei vartojama ši medžiaga agresyvumas sumažėja. Savęs žalojimo priepuolius sukelia galvos smegenų pakitimai, kuriuos aiškiai parodo elektroencefalograma (EEG).4.4. KomunikacijaDaugeliui autistų trūksta spontaniškumo, iniciatyvos ir kūrybingumo organizuojant laisvalaikį, jie sunkiai apsisprendžia. Vaikams augant, specifinių autizmo požymių išraiškos kinta, tačiau trūkumų išlieka ir suaugus. Šie trūkumai sukelia panašaus pobūdžio socializacijos, komunikacijos ir pomėgių problemų. Aukšto lygio autistai, kurių kalbos žodynas turtingas, turi įvairių pragmatinių komunikacijos sutrikimų. Jiems sunku išreikšti savo jausmus ir atpažinti kito žmogaus veido išraišką, gestus, akių žvilgsnį, kūno judesius ir t.t. (neverbalinė komunikacija). Jie nežino kaip pradėti ir užbaigti pokalbį, ypač kai kitam nuobodu. Nežino kokiu atstumu stovėti šalia pašnekovo kada kalbasi, kaip moduliuoti balsą, lėtai ar greitai kalbėti, dažnai kalba monotonišku balsu. Daugiau nei 50% autistų turi sunkių komunikacijos (tai platesnė sąvoka negu kalba ar kalbėjimas) problemų. Net daugelis tų, kurie išmoksta sakytinę kalbą, sunkiai ją tinkamai pritaiko komunikuodami, nes jų kalba kokybiškai skiriasi nuo normalios (D. P. Hallahan, J.M. Kauffman, 2003). Pagrindiniai vaikų kalbėjimo ir kalbos požymiai (R. Poškuvienė, J. Balčiūnaitė, 2002):• kalba šnabždėdami;• vienus žodžius keičia kitais;• kalba neatitinka reikšmių;• elgiasi lyg kurti;• nevykdo paprastų instrukcijų;• kartoja klausimus ir teiginius (echolalija). Kalbos plėtotė yra svarbi prognozuojant autizmą. Vaikai, kurių kabos išsivystymo lygis aukštesnis, lengviau prisitaiko gyvenime. Papildoma komunikacija simboliais, paveikslais, nuotraukomis arba gestais yra taip pat vartojama kaip ir tiltas į kalbėjimą vaikams, kalbos, be intelekto sutrikimo srityse. Idėja, jog autistui vaikui būtina turėti kokią nors sėkmingos komunikacijos sistemą, yra labai svarbi ir naudinga. Komunikacija, apimanti veido išraišką, gestus, simbolius ir net garsus, suteikia galimybių ir vilties ne tik cerebralinio paralyžiaus pažeistiems žmonėms, bet ir turintiems intelekto sutrikimų, taip pat ir autistas.4.5. Gyvenimo įgūdžiaiKasdienio gyvenimo įgūdžiai yra labai svarbūs kiekvienam žmogui. Vaikai jų neturėdami yra nuolat priklausomi nuo kitų žmonių. Pagrindinės sritys, rodančios vaiko kasdienio gyvenimo įgūdžius, yra gebėjimas: valgyti ir gerti, elgtis prie stalo; praustis; apsirengti ir nusirengti ir t.t. Autistiškų vaikų savitvarkos lygį nulemia daugelis faktorių:• negebėjimas programuoti veiksmų; • veiksmo visumos nesupratimas;• keistas naudojimasis rankomis kaip veikimo instrumentu ir t.t. Dažniausiai vaikams nuolat reikalinga priežiūra ir pagalba. Kasdienio gyvenimo įgūdžių sudarymas yra labai reikšminga vaiko ugdymo programos dalis.5. VAIKŲ GRUPĖS
Vaikų grupavimo kriterijai nėra aiškūs. Vaikai gali būti grupuojami pagal intelektą, autistiškų požymių išryškėjimo laiką, smegenų veiklos ar socialinės sąveikos sutrikimus. L. Wing ir J. Guold (1979) pagal socialinės sąveikos sutrikimus, pasižyminčius autizmu, skirsto į tris grupes: „nuošaliųjų“, „pasyviųjų“ ir „aktyvių, bet keistų“. 1) „Nuošaliųjų“ vaikų grupė. S. Levinskienė (2000) ją vadina „ atitolusiųjų“ grupe. Grupė apima vaikus ir suaugusiuosius, kurie labiausiai išsiskiria iš socialinės aplinkos. Būdami tarp artimųjų, jie gali staiga susijaudinti ir keistai pasielgti. Skirtingai negu normalios raidos vaikai, jie neseka iš paskos savo tėvų, nebėga jų pasitikti, neieško paguodos, neprisiglaudžia, kai skauda ar yra nuliūdę. Dauguma priklausančiųjų šiai grupei, niekada nepradeda kalbėti. Kalbantiems vaikams būdinga echolalija, įvardžių keitimas, sakinių sutrumpinimas iki minimumo. Neverbalinės komunikacijos sutrikimai pasireiškia nenoru būti pakeltam už rankų, nesidomėjimu žaislais. Dauguma vaikų nežaidžia siužetinių vaidmeninių žaidimų. Jiems būdingas savotiškas taisykles primenantis ėjimas į mokyklą – kiekvieną dieną tuo pačiu keliu ir laiku, tais pačiais drabužiais. „Nuošaliųjų vaikų“ grupei būdinga staigi nuotaikų kaita – juokas, ar ašaros be priežasties. Ankstyvame amžiuje jie linkę vaikščioti ant pirštų galiukų, taip pat neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius: šviesą, garsą, skausmą. Būdingas neadekvatus elgesys: agresija, nenustygimas vietoje, nesupratimas socialinio elgesio normų ir instrukcijų. „Nuošaliosios“ grupės vaikų IQ gali būti normalus, nežymiai ar žymiai sutrikęs. 2) „Pasyviųjų grupė“. Šios grupės vaikai yra neagresyvūs ir valdomi. Jie labiau draugiški, priimantys ir mažai aktyvūs. Jų kalba dažnai yra geriau išsivysčiusi, tačiau stebimi autizmui būdingi kalbos nenormalumai (S. Levinskienė, 1998). „Pasyviosios“ grupės vaikams būdingi stereotipiniai pasikartojantys judesiai. Vaikai labai nemėgsta kai kas nors kišasi į jų veiklą. Jų gebėjimai yra didesni, tačiau geriau atlieka vizualines užduotis, negu verbalines. Dažniausiai jie yra apibūdinami kaip nevikrūs. 3) „Aktyviųjų, bet keistųjų grupė“. Šiai grupei priklausantys geba aktyviai bendrauti su kitais asmenimis. Kalba labiau išplėtota, o kai kurių gramatiškai taisyklinga ir leksiškai turtinga. Jiems būdingi labiau apibrėžti interesai, pavyzdžiui žino visas autobusų stoteles, kalendorių, išmano ir domisi fizika, matematika, astronomija ir t.t. Šios grupės vaikams dažnai būdinga sutrikusi motorinė koordinacija. Yra keistos eisenos ir pozos, nerangūs. Kadangi nesupranta socialinių taisyklių, gali kabinėtis prie priešingos lyties atstovų, imti daiktus parduotuvėse. Vaikų skirstymas į grupes, kaip nurodo L. Wing, neturėtų būti griežtas. Vienas vaikas, pasižymintis autizmu, gali turėti skirtingoms grupėms būdingų bruožų.
6. AUTIZMO SIMPTOMAI IR PASIREIŠKIMO FORMOS
Autizmas pasireiškia iki 3 metų amžiaus. Praktiškai pradedama diagnozuoti nuo 18 mėnesių. Pagal jo pasireiškimo laiką yra skiriamos dvi rūšys – ankstyvasis (simptomai reiškiasi nuo pat gimimo) ir vėlyvasis – simptomai pasireiškia nuo pusantrų iki 3 metų amžiaus, tiriant vaiko sugebėjimus trijose srityse: vaizduotėje, komunikavime, socialinėje sąveikoje. … Išskiriami šie ankščiausiai pasireiškiantys autizmo sutrikimo bruožai:• nesugebėjimas kūno poza išreikšti nepasitenkinimą, kai kūdikis nenori būti paimamas ant rankų;• kūno sustingimas ar pasipriešinimas, kai kūdikis laikomas ant rankų; • atrodo, lyg būtų kurčias;• hiperaktyvumas arba nesugebėjimas atsakyti į sensorinius stimulus;• nesugebėjimas imituoti, pvz., pamojuoti atsisveikinant.
6.1 Autizmo atpažinimas
Pagrindiniai požymiai, į kuriuos atkreipiamas dėmesys ir įtariama, kad vaikui gali būti autizmas, yra tokie:• tarpusavio socialinės sąveikos pablogėjimas;• komunikacijos sutrikimas;• artimo fizinio kontakto vengimas;• norų nurodymas suaugusiojo ranka;• neadekvatus elgesys, juokas ar šauksmas, agresija ar saviagresija;• akių kontakto nebūvimas ar vengimas;• nenoras žaisti su kitais vaikais ar netinkamas elgesys su jais;• vienpusis bendravimas;• negebėjimas kūrybiškai žaisti;• kalbos neišsivystimas arba negebėjimas funkciškai ją vartoti;• pokalbio inicijavimo stoka;• echolalija;• kalbėjimas tiktai apie vieną daiktą ar viena tema;• abstrakčių temų nevartojimas;• nedalyvavimas pokalbiuose;• stereotipiniai nuolatiniai judesiai;• ypatinga stovėjimo maniera;• daiktų sukimas;• hiperaktyvumas arba pasyvumas;• pažinimo procesų sutrikimas;• ypatingos sensorinės reakcijos į regimuosius ir girdimuosius dirgiklius;• veiksmo tęstinumo nesupratimas;• negebėjimas planuoti veiklos, t.y. negebėjimas atlikti vieno po kito keleto veiksmų;• negebėjimas turimų žinių ir įgūdžių perkelti į kitą aplinką;• normalių santykių su tėvais ir kitais šeimos nariais nebūvimas;• empatijos ir prisirišimo stoka;• neverbalinių signalų nenaudojimas arba nepakankamas naudojimas;• dėmesio sutelkimas į detales;• rutinos būtinumas;• emocijų pasikeitimas, kai nedideli aplinkos pokyčiai;• elgesio ribotumas;• pavojaus nejautimas;• nenormalus valgymas, gėrimas ar miegojimas.
2 lentelė. Ankstyvųjų autizmo simptomų pasireiškimo sritys vaikų nuo 0 iki 5 metų.Amžius Sensorinė – motorinėsistema Kalbos ir kalbėjimo geba Santykiai su žmonėmis, objektais ir įvykiaisGimimas0 – 6 mėn.
6 – 12 mėn.
12 – 24 mėn.
24 – 36 mėn.
36 – 60 mėn. Labai ramus arba dirglus, nervingas.Nuolatinis supimasis, lingavimas. Išgąstingumas, krūpčiojimas ir/arba nereagavimas į stimulą.Neįprastas miego ritmas.
Sutrikusi miego ir valgymo ciklų raida.Netolygi motorikos raida.Sunkumai pereinant prie įprastinio maisto.Sutrikęs domėjimasis daiktais ar prisirišimas prie neįprastų daiktų.Atrodo lyg būtų kurčias. Didelis susidomėjimas pirštais. Padidėjęs ar sumažėjęs reagavimas į sensorinius stimulus.
Miego ciklų problemos. Ankščiau įgytų gebėjimų praradimas.Atsiranda pasikartojantys motorikos manieringumai, pvz., plasnojimas rankomis, sukimasis.
Tęsiasi miego ciklų problemos.Atrodo, kad sugeba padaryti, tačiau atsisako.Atsilieka savitvarkos įgūdžiai. Tęsiasi neįprastas jautrumas stimuliacijai ir besikartojantys motorikos manieringumas. Hiperaktyvumas ir/arba hipoaktyvumas.
Tęsiasi tai, kas buvo paminėta. Sensatyvumas, stimuliacija ir motorikos manieringumai gali sumažėti. Verksmas nesusijęs su poreikiais.
Gugavimas gali sustoti. Neimituoja garsų, gestų ar išraiškų.
Nėra kalbos ar pavienių žodžių. Nustoja kalbėti. Nesivysto gestų kalba. Garsus kartoja nebendraudamas.
Nebylus arba kalba protarpiais. Echolalija, pvz., kartoja televizijos reklamas. Specifiniai kognityviniai sugebėjimai, pvz., gera mechaninė atmintis, konstrukcinis erdvės suvokimas.
Nėra kalbos. Echolalija. Kitoks įvardžių naudojimas. Kalbėjimas neįprastu tonu ir ritmu, neįprastos mintys. Nėra ankstyvų socialinių atsakų (nėra arba uždelstas atsakas – šypsena). Nepakankamas akių kontaktas arba jo nebūvimas.Sutrikęs reagavimas į mamos rodomą dėmesį.
Trūksta betarpiškumo…, sunku sudominti vaikiškais žaislais. Nemojuoja. Nesidomi žaislais, stumia daiktus šalin.
Nežaidžia su kitais, mieliau būna vienas.Tęsiasi neįprastas žaislų panaudojimas.
Nežaidžia su kitais, mieliau būna vienas. Tęsiasi neįprastas žaislų panaudojimas.
Tęsiasi tai, kas jau minėta. Gali padidėti socialinis nerimas pasikeitus aplinkai.
(S. Lesinskienė, 1998).
6.2. Ankstyvasis (Kannerio) vaikų autizmas (F 84.0)
Šiai sutrikimų grupei būdingi aktyvaus ir adekvataus socialinio bendravimo sunkumai, kalbos sutrikimai ir ribotas stereotipinis besikartojanti elgesys ir interesų ratas. Šie sutrikimai reiškiasi visose situacijose (gali skirtis pasireiškimo laipsniu). Tai sunkus emocinio ir motorinio vystimosi sutrikimas, vaikas užsisklendžia savyje. Simptomai:• prasideda po kelių mėnesių po gimimo, kūdikis nesišypso, nereaguoja į motinos rūpinimąsi;• kūdikis pastėręs, be emocijų, nežaidžia;• baiminasi permainų;• žodžių ir veiksmų stereotipija;• sutrikęs suvokimas;• sutrikusi motorinė koordinacija;• sustoja intelekto vystimasis; trims ketvirtadaliams kūdikių labai žemas intelektas;• sunkiai vystosi kalba: iš pradžių motoriniai sutrikimai, vėliau kalbos ydos, neologizmai (žodžių naujadarai);• vaiko užsisklendimas savyje;• savimonės sutrikimas, įvardžių painiojimas („aš“ su „tu“ – „tu“ su „aš“). (H. Dilingas, Ch. Reimeris, 2000).6.3. Autistinė (Aspergerio) psichopatija (F84.5)Lengvesnė autizmo forma – Aspergerio sindromas – tai įvairiapusių raidos sutrikimų grupei priskiriami ypatumai, kai vaikas auga turėdamas kokybiškai kitokių žodinio, nežodinio bendravimo, socialinės sąveikos, veiklos, pomėgių rato ypatumų. Iš pradžių nepastebima jokių kalbos ar intelekto vystimosi ypatumų. Autizmas pirmą kartą pasireiškia mažiems vaikams. Serga tik berniukai. Aspergerio sindromo terminą bei diagnozę pasiūlė ir įvedė L. Wing (1981) tam, kad išskirtų labai gabių autistų grupę, kuri neatitinka Kannerio apibudintų tylių ir atsiskyrusių žmonių stereotipo. Daug diskutuojama, ar tai atskiras nozologinis tyrimas, ir vis dažniau manoma, jog jis persidengia su lengvo išreikštumo laipsnio autizmo sutrikimu. Šiam sindromui būdinga nesutrikusi kalbos bei kognityvinių funkcijų raida, normalus ar aukštas IQ, originalus mąstymo būdas bei ryškus motorikos negrabumas, nerangumas. Tai švelnus autizmo variantas su galimu dideliu paveldimumu (S. Lesinskienė, 1998).
• motorinis nerangumas;• žodžių iškraipymas;• saviti interesai ir specialios žinios;• nesintetinama intelekto patirtis (H. Dilingas, Ch. Reimeris, 2000).7. AUTIZMO GYDYMASVaikų autizmas – ganėtinai paplitęs sindromas, sutinkamas nerečiau kaip kurtumas ar aklumas. Gaila, bet mūsų šalyje šis ypatingas psichinio vystimosi sutrikimas nepakankamai išaiškinamas ir netgi profesionalų pakankamai nediagnozuotas. Sutikti tokį vaiką gali kiekvienas žmogus, dirbantis su vaikais. Vaikų autizmas pasireiškia labai įvairiomis formomis esant skirtingiems intelekto ir kalbos išsivystymo lygiams. Todėl vaiką autistą galime sutikti ir specialioje, ir įprastoje ikimokyklinėje įstaigoje, specialioje mokykloje ir gimnazijoje. Visur šiuos vaikus lydi dideli bendravimo su kitais žmonėmis ir adaptacijos sunkumai. Jiems reikalingas palaikymas, speciali pagalba. Tačiau vietoj to aplinkiniai dažnai jiems nebūna geranoriški, nesupranta ir netgi atstumia. Laiku nediagnozavus ir nesuteikus kvalifikuotos, adekvačios pagalbos, didelė dalis tokių vaikų socialiai nesiadaptuoja ir nepasiduoda mokymui. Tačiau savalaikio korekcinio darbo dėka galima sumažinti autistines tendencijas ir palaipsniui įvesti vaiką į socialumą. Kompleksinis psichologinis – pedagoginis korekcinis darbas galimas tik specialiai organizavus sąlygas, kai yra galimybė sekti kiekvieno vaiko vytimosi dinamiką. Tai reikia pradėti ankstyvame amžiuje. Kompleksinis korekcinis darbas su vaikais autistais apima psichologinę ir pedagoginę korekcijas, vaiko kūrybinių galių išaiškinimą ir vystimą, kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos, stambiosios ir smulkiosios motorikos vytimą, o taip pat sistemingą darbą su tėvais. Labai svarbu, kad patys tėvai imtųsi iniciatyvos. Patys kuo daugiau stengtųsi sužinoti, išsiaiškinti, kad nepaliktų visko gydytojams. Nepasikliautų vieno gydytojo rekomendacijoms – to paties pasiteirautų dar dviejų – trijų specialistų. S. Edelson yra pasakęs: šiuolaikinė medicina nustato ligos pavadinimą, o tada imasi gydyti ligos simptomus. Tai nėra jokia šiuolaikinės medicinos kritika – juk visos ligos ir jų simptomai yra aprašyti ir kiekvienos ligos gydymas yra nustatytas. Tačiau autizmo atveju tai visiškai netinka. Mat, autizmas nėra konkreti liga, kurios simptomai tiksliai apibrėžti bei žinomi efektyvūs gydymo būdai. Autizmą tiksliau galima apibūdinti kaip ligų grupę su labai įvairiais simptomais (kartais simptomai gali būti priešingi). Taip pat yra ir su gydymo būdais – jų yra daug ir jų kiekvienas vienam ligoniui gali pagerinti, bet kitam – pabloginti būklę. Kaip pats autizmo sutrikimas yra daugiaplanis ir išplitęs po visą spektrą, taip ir jo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi. Sąlyginai juos galima skirstyti į kelias kategorijas:• Biocheminiai (vitaminai, maisto papildai) telkia dėmesį į autistiškumą lydinčius sutrikimus ir juos gydo. Naudojami vitaminai ir maisto papildai papildo trūkstamas organizmo medžiagas. Taip pat taikomos dietos maisto produktais, kurie yra blogai virškinami, kad nesusidarytų nuodingų nepilnai suvirškinto maisto medžiagų. Gerai pritaikius, šio tipo terapiją gali gana žymiai sumažinti kai kuriuos simptomus.• Neurosensoriniai metodai (audinio ir sensorinės integracijos terapijos) siekia suvokimo sutrikimų korekcijos. Pavyzdžiui Tomatis metodas koreguoja smegenų darbą apdorojant audinio informaciją. Analogiškai, kiti metodai naudojami koreguoti kitokios sensorinės informacijos suvokimą. Šie metodai padeda vaikui geriau orientuotis erdvėje, sumažina stresą, padeda mokytis.• Psichodinaminiai metodai (holding terapija, psichoanalizė ir pan.) siekia koreguoti vaiko ir suaugusio elgesį standartinėmis psichoterapinėmis priemonėmis. Laikoma nelabai perspektyviu ir net kiek kontraversišku (holding terapija) būdu padėti autistiškiems asmenims. • Elgesio korekcijos (bihevioristai) metodai. Nuo pat pirmųjų dešimtmečių dirbant su autistiškais vaikais buvo pastebėta, kad jie daug geriau dirba, jei darbas yra sustruktūruotas ir suskaidytas mažais žingsneliais. Septyniasdešimtaisiais metais buvo sukurta TEACH metodika. Vėliau ji buvo tobulinama. I. Lovaas tyrinėjimai su intensyvia bihevioristine te…rapija padėjo sukurti ARBA (applied behavioral anglysis) – taikomajai elgesio analizei, kurios šiuo metu jau yra keletas rūšių. Šiuo metu ši terapija laikoma pati perspektyviausia ir labiausia padedanti. Žinomi atvejai kai pradėjus ją taikyti gana anksti (nuo 2 metų) vaikas galėjo eiti į mokyklą visiškai nesiskirdamas nuo kitų vaikų. T. Grandin pateikė svarbių minčių apie intervencijos strategiją, arba individualias programas:1. Svarbu neatsisakyti taktilinių stimuliacijų (stipraus lietimo) kūdikiui, įtariamam turint autizmo bruožų.2. Suprasti, kiekvieno individo sensorinius ypatingumus (ir hiper- ir hipo- jautrumas), juos toleruoti ir tikėti vaiku. Neatimti „keistų“ dalykų, nedrausti užsiėmimų, jei nėra kuo juos pakeisti. 3. Labai svarbi ir vienodai organizuota dienotvarkė ir „normalaus elgesio“ pavyzdžiai. Tad integracija į bendro lavinimo mokyklas, jeigu įmanoma, rekomenduotinas.4. Autisto „stiprybės“ dažnai pasireiškia meno/erdvės arba matematikos/fizikos sferose. Reikia skatinti ir ugdyti šiuos gebėjimus. Tad ypač svarbūs vaiko gyvenime yra mokytojai, auklėtojai, tėvai.5. Labai svarbu sportas ir fizinis judėjimas nuo pat jaunų dienų. Stiprus masažas visą gyvenimą. Labai reikalingas. 6. Aukšto lygio autizmą reikia vertinti ne vien negatyviai. T. Grandin nenori savęs pakeisti, ji yra tokia, ji yra autistė. Reikėtų remtis ne vien medicininiu intervencijos metodu, kai autistas ir jo šeima yra pasyvūs, o daugiau psichologiniu bei pedagoginiu modeliu. Nė vienas autistas nėra toks kaip kitas, kiekvienas yra ypatingas, o išskirtinumas yra būdingas šio sindromo bruožas. Į autisto dienotvarkę reikia įtraukti kuo daugiau rutinos, bei jam priimtinos sensorinės situacijos. Laiką reikia paskirstyti taip, kad intensyvi sensorinė stimuliacija, bendravimas su kitais vaikais, būtų derinama su lengva ir malonia (muzika, mylimas daiktas), tai yra būtina, kad vaikas gerai integruotųsi į mokyklą ar visuomenę. Reikėtų neversti autisto žiūrėti į akis (jie to dažniausiai vengia) ir gerbti jo norą išlaikyti distanciją ir nebūti liečiamam. Svarbiausia suprasti autisto ypatingumą ir neatimti jo „kiestumų“.8. DELFINAI GYDO?Vaikai ir žvėreliai panašūs. Vaikai labai myli žvėrelius. Vaikai tiesa sakant, yra žvėreliai: ne veltui juos šaukiame kačiukais, kiškiukais, ožiukais… Žinome, kad su gyvūnais bendrauti sveika. Katės sutvarko kraujospūdį, o šuo išklauso geriau už psichoterapeutą… Bet štai dėl delfinų Lietuvoje kilo tikras ažiotažas! Sergančių vaikų tėveliai į delfinariumus veržiasi taip, kaip verždavosi pas gerą vardą turinčius profesorius ar abejotinos reputacijos stebukladarius. Terapija delfinais pristatoma kaip naujausias, madingas gydymo būdas, o patys delfinai – kaip pediatrai be chalatų. Tačiau šių nuostabių padarų dėka visuomenė išgirdo apie itin sunkią vaikų negalią – autizmą. Lig šiol šie neįgalūs vaikai niekam, išskyrus jų tėvus ir gydytojus, labai nerūpėjo. Tačiau ar delfinai iš ties gydo? Esame suaugę, pajėgūs abejoti ir kritiškai vertinti sensacijas. Turime atskirti grūdus nuo pelų, o emocijas ir troškimus – nuo faktų ir įrodymų. Delfinai pediatrai? Vytautas Blažys , psichiatras, „Vaiko raidos centro“ direktoriaus pavaduotojas medicinai teigia: „Neradau nė vieno rimto mokslinio medicininio straipsnio apie gydomąjį delfinų poveikį autizmo negalią turintiems vaikams, nors kryptingai domiuosi. Šiuo metu medikai laikosi griežto principo: kiekvienas naujas gydymo metodas turi būti moksliškai pagrįstas, jo saugumas patikrintas, nauda ligoniui – įrodyta. Gydytojas, kuris naudojasi nauju, spaudoje reklamuotu, tačiau abejotinu gydymo metodu, elgiasi neetiškai ligonio atžvilgiu ir nežinia kam švaisto pinigus“. Pats Deividas Natansonas (David Nathanson) amerikiečių psichologas, septintajame dešimtmetyje pradėjęs dirbti su delfinais ir tirti jų įtaką žmogui, net nesiryžta tvirtinti, kad tai – gydymo metodas. Jis vadina tai eksperimentu. D. Natansonui pačiam neaišku, kaip delfinai veikia šią negalią turinčius vaikus. Kiti apie tai sprendžia remdamiesi subjektyviais liudijimais: tėveliai tvirtina, delfinų treneriai stebi, kad vaikams pagerėjo… Tačiau visiškai neaišku, kas tai sukelia. Yra kelios hipotezės, viena iš jų mėginama paaiškinti delfinų gydomąjį poveikį skleidžiamu ultragarsu. Ultragarsas, spėjama, veikia ląstelės metabolizmą. D. Natansonas bendravimą su delfinais laiko taip pat ir pagalbine elgesio terapijos dalimi, kaip vaiko paskatinimą ar apdovanojimą už atliktas užduotis. Pavyzdžiui mažasis pacientas, ramiai ištvėręs kineziterapiją (o autizmu sergantiems nelabai patinka, kai juos masažuoja ir lavina), pažaisti su delfinais. Vaikai autistai visiškai nesidomi nei aplinka, nei žmonėmis, juos dažnai ištinka isterijos priepuoliai. Tačiau jie intelektualūs, tik neatskleidžia savo proto galimybių. „Autistuko“ būseną galima palyginti su užšalusia upe, kurioje gyvybė slepiasi po storu ledo sluoksniu. Delfinai savo emocine įtaiga sugeba pralaužti tą ledą ir suteikti vilties tėvams. Šie nepaprastai komunikabilūs gyvūnai, niekieno neprašomi ir neverčiami, mielai bendrauja su mažaisiais pacientais. Didžioji delfinų terapijos sėkmės paslaptis yra ta, kad gyvūnai nuo vaikučio neatstoja tol, kol šis jais susidomi. Jie panyra ir išnyra, vartosi, keisdami balso intonacijas, kalbina „ligoniukus“. Kadangi delfinai visiškai neturi vidinės agresijos, vaikams nesukelia intuityvių baimių ar fobijų. Jei mažiukas ištiesia ranką delfinui, jį paglosto, juo susidomi, lygiai taip jis elgiasi ir su savo artimaisiais. O tai jau didžiulis laimėjimas. Tačiau darbas turi būti tęsiamas toliau, kad kartą atsivėręs „autistukas“ ir vėl neužsisklęstų savyje. Taikant terapiją vaiko vidinė erdvė staiga atsiveria, tad su juo veiksmingai gali dirbti logopedai, psichoterapeutai ar kiti specialistai. Rekomenduojama į vaizdajuostes įrašyti visus terapijos seansus ir namie juos žiūrėti, klausytis delfinų garsų, kad vaikutis ir vėl gautų gerų emocijų. Tėvai, peržiūrinėdami vaizdinę medžiagą, mato, kokius delfino judesius jų atžalėlė atkartojo ir gali skatinti vaikutį ir toliau tai daryti. Ir …nors delfinų terapija nėra stebuklinga ir neišgydo nei autizmo, nei kitų sutrikimų, tačiau padeda vaikučiui atsiverti, susikaupti, pastebėti pasaulį, bendrauti su žmonėmis ir savaime aišku, labai pagerina šeimos santykius. Jau tris metus delfinų terapija nemokamai gydomi autizmu sergantys vaikai Klaipėdos jūrų muziejuje. Niurnbergo delfinų terapijos projekto vadovas Lorenzo von Fiersenas sako, kad lietuviai dirba teisinga kryptimi. Lietuvos jūrų muziejuje vykdomi eksperimentiniai delfinų terapijos seansai su psichikos ir fizinę negalią turinčiais vaikais kelia didžiulį visuomenės susidomėjimą. Neįgalius vaikus auginantys tėvai griebiasi vilties šiaudo ir kasdien atakuoja muziejaus administracijos vadovus, tikėdamiesi patekti į pacientų sąrašus. Veikia raminamai. XX amžiaus 8-ąjame dešimtmetyje delfinus tyrinėję JAV mokslininkai pastebėjo, kad žinduoliai su jais bendraujantiem žmonėms daro raminamą poveikį. Floridos Greisi Kei delfinų tyrimo centro eksperimentai patvirtino teigiamą šių gyvūnų įtaką vaikų, sergančių autizmu ir Dauno sindromu, psichikai. Pastebėtas teigiamas delfinų siunčiamų aukšto dažnio bangų poveikis ir cerebraliniu paralyžiumi sergantiems vaikams, taip pat suaugusiems, sergantiems kai kuriomis neurologinėmis ligomis. Delfinų terapija taikoma daugiau kaip 100 medicinos centrų ir delfinariumų JAV, Izraelyje, Egipte, Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje ir kitur. Šį gydymo metodą praktikuoja ir Sevastopolio delfinariumas, kuriame su sergančiais pacientais dirba Juodosios jūros afalinos. Brangus metodas. Gydymo sąlygos ir metodai įvairiose gydyklose skiriasi, tačiau visur kainos yra didelės: autizmu sergančio vaiko 20 minučių gydymo seansas kainuoja 70 JAV dolerių, savaitės – iki 500 dolerių. Meksikos delfinų terapijos institute gydymo seansas kainuoja 2-5 tūkstančius dolerių. Pacientai, įsitikinę delfinų poveikio gelia, procedūrų laukia po kelerius metus. Nenuostabu, jog tokios aukštos reabilitacijos paslaugų kainos, kelionės bei pragyvenimo išlaidos yra nepasiekiamos daugumai Lietuvos šeimų, auginančių neįgalius vaikus. Lietuvoje viešintis ir kolegų lietuvių eksperimentą stebintis Niurnbergo delfinų terapijos projekto vadovas Lorenzo von Fiersenas sako, kad su mažaisiais pacientais Jūrų muziejuje dirba tinkamai. Svečias tikina, jog Vokietijoje sąlygos delfinų terapijai yra panašios, seansai finansuojami vyriausybės, tačiau dalyviams tenka patiems padengti gyvenimo ir maitinimosi išlaidas. Eksperimentuose žmonės dalyvauja šeimomis.IŠVADOS
Labai sunku prisibelsti į autistų uždarą ir šarvuotą pasaulį. Jie turi priprasti prie žmogaus ir tik tada pradės nors šiek tiek bendrauti… Juk autistiškiems vaikams labai svarbi rutina, viskas turi būti sudėliota į atitinkamas „lentynėles“. Todėl jiems labai sunku prisitaikyti prie naujos aplinkos, priprasti prie naujų žmonių, reikia ilgo ir nuoseklaus darbo. Toks vaikas gyvena savo uždarame pasaulėlyje ir nejaučia poreikio bendrauti. Turi keistų pomėgių, žaidžia stereotipiniu žaidimus, manipuliuoja daiktais. Jo sugebėjimus pavyksta pralavinti tik intensyviomis psichologinėmis ir pedagoginėmis priemonėmis: vaikai mokosi žiūrėti į akis, paduoti ranką, aiškiau kalbėti, sklandžiau judėti. Užaugę autistiški normalaus intelekto vaikai gali lankyti mokyklą, kartais tampa tam tikros siauros disciplinos žinovais. Netgi profesoriais, nors tokie atvejai iš ties pavieniai. Iš autizmo neišaugama: šie žmonės sunkiai prisitaiko prie įprasto mums gyvenimo, skurdžiai bendrauja, keistai elgiasi, prastai orientuojasi socialinėje aplinkoje, nesupranta humoro. Tėvai, gimus neįgaliam vaikui, patiria didžiulį stresą. Iš gydytojų sužinoję diagnozę, išgirdę, kad autizmas neišgydomas, tėvai patiria šoką, rimtą psichinę traumą. Vienas iš jos išgyvenimo etapų yra stebuklingo gydymo metodo paiešką. Iš pradžių, sužinoję apie sunkę mažylio negalią, tėvai nenori tuo tikėti, …neigia, net neieško specialistų pagalbos. Vėliau – ieškojimo kaltų etapas: kaltinami akušeriai, nes galbūt kažką ne taip padarė, gydytojai, nes galbūt per vėlai diagnozavo… Trečiasis etapas yra stebuklo laukimas. Gydytojai sako atvirai, kad išgydyti negalima, bet galima padėti. Vaikas lengviau vaikščios, sėkmingiau bendraus, tačiau, deja, niekada nebus toks kaip visi. Tačiau tėvai vis tiek tikisi stebuklo, jo paieškai skiria visas jėgas, išleidžia visas santaupas, praranda daug brangaus laiko: juk vaikas auga ir padėti jam vis sunkiau. O stebuklo nesulaukia…(R. Klišytė,2003). Vaiko su autizmo sutrikimu auginimas yra didelis krūvis šeimai. 76,3% autistams reikia nuolatinės priežiūros ir pagalbos, todėl labai svarbu ieškoti būdų padėti šiems tėvams. Į šį procesą galima būtų aktyviau įtraukti savanorius, ypač su šia problema susijusių specialybių studentus. Mano manymu, vykdant švietimo, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos reformas, didesnis dėmesys turėtų būti skiriamas ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus vaikų turinčių vystimosi sutrikimų reabilitacinių sistemų kūrimui ir jų pilnaverčiam funkcionavimui. Pagal švietimo reformą dalis neįgalių vaikų (turintys tiek fizinę, tiek psichinę negalia) integruojami į bendrojo lavinimo mokykla. Mintis, atrodo gera, bet ne visiems tinkama, pvz., turintys autizmo sindromą vaikai geriau adaptuojasi mažose grupėse, nes jie yra ypač pažeidžiami. Autistiškiems vaikams tiktų adaptuotos mokyklos, nes ten dirba gerai pasiruošę specialistai darbui su tokiais vaikais. Neįgalūs kitokie, tačiau vis tiek tokie kaip mes, ir dažnai labiau kenčia – drauge su tėveliais – ne dėl savo negalios, o dėl mūsų nežmoniško požiūrio į juos, bet jie vis dėlto norėtų gyventi ne tarp delfinų, o tarp žmonių.
LITERATŪRA
1. Dilingas D. Reimeris Ch., Psichiatrija ir psichoterapija. Vilnius, 2000m.2. Ivoškuvienė R. Balčiūnaitė J., Artistiškų vaikų ugdymas. Šiauliai, 2002m.3. Hallahan D.P. Kauffman J.M., Ypatingieji mokiniai // Specialiojo gdymo įvadas. 2003m.4. Lesinskienė S., Autizmo sutrikimo samprata, klinika ir diagnozavimo pagrindai // Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 1998m.
5. Lesinskienė S., Vaikystės autizmo diagnostikos ir gydymo principai. Vilniaus universitetas. Vilnius, 2000m.6. Rimienė R. Autizmo sindromas: kilmė, apibūdinimas ir poveikio galimybės. Žurnalas „Psichologija“, 1995m.7. Rothenberg M., Vaikai smaragdo akimis. Vilnius, 1998m. 8. Klišytė R., Delfinai gydo? Žurnalas „Moteris“.www. moteris.lt/03sept/articles/delfinai.htm9. Mikulėnaitė L. Samaitienė R., Autizmas ir epilepsija: gydymo lamotriginu įtaka elgesio sutrikimams. Žurnalas “Nervų ir psichikos ligos”, Nr. 3, 2002m.10. www.medicine.lt11. www.geocities.com/delfinologija/58.html?20063012. www.supermama.lt/content/view/2933/1/13. www.vaisingumas.lt/index.php?content=pages&lng/14. www.vdu.lt/ssc/?sritis=tyrimai&id=200215. www.autizmo.puslapiai.lt/Gydymas.html