Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinė visuomenės problema

Jaunų žmonių savižudybės – rimta šiuolaikinė visuomenės problema

Savižudybių tema nėra dažnai aprašoma žiniasklaidoje, nors šio reiškinio mastai yra išties grėsmingi – Lietuva pagal savižudybių statistiką ir toliau pirmauja pasaulyje.
Šios srities specialistai ir jaunimo organizacijų atstovai pasigenda žiniasklaidoje pozityvios bei analitinės informacijos, susijusios su savižudybių problema.
PSO duomenimis, savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15–34 metų amžiaus) mirties priežastis. 10–19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės užima 2–3 vietą tarp mirties priežasčių. Apklausus šio amžiaus jaunuolius paaiškėjo, jog apie savižudybę galvojo 29–60 proc. asmenų, ketino žudytis 7,5–9 proc. jaunuolių, o 7,5 proc. jų mėgino tą padaryti. Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5 iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Vidutiniškai 1 iš 100 bandymų baigiasi mirtimi. Įvairių tyrimų duomenimis, bandymų žudytis būna 50–200 kartų daugiau nei savižudybių.
Ypač neramina, kad mirtį renkasi ir mažamečiai, neretai dar net nesulaukę mokyklinio amžiaus. Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Neretai jie mąsto stereotipiškai – vaikystė – laimingiausias žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsnis, todėl sunku patikėti, kad vaikai gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau liūdna statistika sako ką kita: kasmet Li ietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus vaikų.
Vaikas mirtį įsivaizduoja visiškai kitaip nei suaugusieji. Jis nemano, kad mirtis yra tai, iš kur nebeįmanoma sugrįžti atgal, jis slapčia tikisi, kad mirtis turi pradžią ir pabaigą, o po jos viskas pasikeis į gerąją pusę. Ma

ažamečiui mirtis tėra paskutinysis argumentas dialoge su jam svarbiausiais ir artimiausiais suaugusiais – tėvais. Vėliau augdamas jis tampa vis mažiau priklausomas nuo šeimos ir vis labiau tampa visuomenės nariu. Maištaujančiam paaugliui didžiausiu autoritetu tampa vyresnis kiemo draugas. Tuo tarpu kenčiančiam mažyliui labiausiai rūpi tėvų nuomonė. Todėl jų abejingumas, žiaurus elgesys, emocinė prievarta ir fizinės bausmės skatina ieškoti išeities. Netinkamas tėvų elgesys skatina nepasitikėjimą išoriniu pasauliu bei užsisklendimą savyje. Vaikas turėtų būti auklėjamas taip, kad paklustų tėvų nustatytoms taisyklėms, tačiau jaustųsi esąs visateisis šeimos narys. Specialistai teigia, neva iki dešimties metų pasireiškia įgimti psichikos sutrikimai. Toks vaikas į bet kokį pašalinį dirgiklį reaguoja itin jautriai, neapgalvodamas savo veiksmų ir impulsyviai, o mirtį pasirenka kaip atsaką į patirtą pažeminimą, kuris suaugusiesiems gali atrodyti menka smulkmena. Ja aunuoliai, bandantys nusižudyti, visai nenori mirti. Jie tik nori pabėgti nuo savo kančių. Suaugusieji dažnai nuvertina paauglių “liūdėjimus”, žinodami, kad jų problemos laikinos, bet patys jaunuoliai neturi pakankamai gyvenimo patyrimo ir platesnio požiūrio į gyvenimą. Jiems atrodo, kad tokie nelaimingi kaip dabar jie, jausis visada ir nėra jokios išeities, tik arba būti tokiam nelaimingam arba nusižudyti.
Savižudybė – “užkrečiama”, ypatingai paauglystėje. Jeigu vaiką supančioje aplinkoje kas nors nusižudo, vaikui gali atrodyti, kad savižudybė – priimtinas problemų sprendimo būdas. Paauglys sprendimą priima vadovaudamasis savo paties as
smenine patirtimi, jis tikisi būti išgelbėtas. Tuo tarpu mėginantis nusižudyti mažametis nesuvokia mirties tragizmo ir net ištrauktas iš kilpos gali dar ne kartą mėginti pasitraukti iš gyvenimo.Tokį įsitikinimą gali sustiprinti ir aplinkinių žmonių reakcijos į savižudybę, jei savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas, romantiškas, išskirtinis poelgis. Nors Lietuvoje ir nėra atlikta išsamių tyrimų kiekvienu konkrečiu atveju, galima nurodyti labai plačią priežasčių gamą. Ji pateikė tokius užsienio kolegų duomenis: „Labai išsamūs tyrimai buvo atlikti Australijoje ir Amerikoje. Šiose šalyse statistiškai labai patikimai buvo įrodyta, kad pirmiausia vaikams daro didelę įtaką kompiuteriniai žaidimai, kuriuose galima „gauti” daug gyvybių. Taip formuojasi vaikų nuomonė, jog gyvybė nėra jokia absoliuti vertybė.” Sveikatos ministras J.Olekas net atkreipė dėmesį į vaikams rodomus animacinius filmus, kuriuose gana gausu įvairių smurto scenų. Be to, svarbus ir pamėgdžiojimo efektas, kai paaugliai kartoja savo mėgstamų herojų – aktorių, estrados žvaigždžių ar kitų garsių žmonių savižudybes. Baisiausia, jog šiandien mirtis tampa šou. Viena amerikiečių roko grupė, kurios pavadinimas, išvertus iš anglų kalbos, būtų „Pragaras žemėje“, nusprendė savo koncerto metu leisti scenoje nusižudyti nepagydoma liga sergančiam gerbėjui. Daugybė žurnalistų iš anksto pasirūpino akreditacijomis, tačiau tiksli koncerto vieta ir valanda tebelaikoma paslaptyje. Floridos valstijos pareigūnai nežada sėdėti sudėję rankas. Tuo tarpu skandalingosios roko grupės lyderis tikina, esą ta
ai nesulaikys pasiryžusiųjų pasitraukti iš gyvenimo. Grupės gerbėjų skaičius išaugo neįtikėtinai, į jų koncertus veržiasi minios. Panašiai kaip į viduramžiais viešai vykdytas mirties bausmes.

Esamos padėties gerinimas ir jo efektyvumas

Šiuo metu Lietuvoje veikia net 62 psichinės sveikatos centrai visuose rajonuose, pakanka ir nemokamų telefono pagalbos linijų, steigiami psichologų etatai mokyklose, suteikiamos nemokomos psichiatrų konsultacijos, valstybė skiria pinigų švietimui, plakatams ir kt.. Tačiau statistika rodo, jog visos iki šiol taikytos prevencinės priemonės nėra itin veiksmingos – kasmet vaikų savižudybių vis daugėja arba išlieka praėjusių metų lygio. Nieko čia nekeičia ir gerėjanti valstybės ekonominė padėtis. Tad galima teigti, jog arba pasirenkamos netinkamos prevencinės priemonės, arba apskritai mūsų valstybė šiandien nepajėgi spręsti šios problemos.
Apsilankius viename iš internetinių pagalbos tinklapių, galima pastebėti daugelio jaunuolių nepasitikėjimą išvardytomis prevencijos priemonėmis, o ypač – psichologais bei psichiatrais. Šio tinklapio komentarai jokiu optimizmu netrykšta: „.Psichologai nieko nepadeda, norisi mirti, kad pabėgtum nuo gyvenimo rūpesčių. įjungsiu automobilį garaže ir užmigsiu.”, „bukas psichologas – savo atodūsiais ir nuolatiniais kartojimais apie tą patį per tą patį išves iš kantrybės, dar pames primityvių testukų – jei mėnesį ištversi – tai jau bus šis tas, tačiau greičiausiai pasidaro gaila tiek savo, tiek ir jo laiko. Ką jau kalbėti apie konfidencialumą.
Sako – še – skaityk, lengviau pasidarys. Pakaks visų šitų „ale” pagalbų. Kai būna su

unku, kad net sienom imi laipioti – efektyvios pagalbos nėra. Alus, vaistai ir peiliukų rinkinys. jėga. ištikimas draugas – mano mylimoji mirtis!”, „psichiatrai ne ką geresni už psichologus. nešneka su tavim ir žiūri kaip į kokį bandomąjį triušį ar pan. O kai ką sau pasidarai, persigąsta kaip neaišku kas ir vaidina, kad jiem rūpim. O iš akių matyti, kad taip nėra. Tai kam jie išvis reikalingi?..”

Tokia daugumos tinklapio lankytojų nuomonė. Žinoma, galima teigti, kad tai jaunatviškas maksimalizmas ar tiesiog noras „pasapalioti” internete, o patys specialistai niekuo dėti. Tačiau nepasitikėjimas jais neatsiranda nei iš šio, nei iš to. Kita vertus, nebūtinai turi būti ypatingu specialistu, kad suvoktum, jog psichologų ar psichiatrų pagalba veiksmingesnė didžiuosiuose miestuose ir vadinamosiose „gerose” šeimose, turinčiose nemažai pajamų.
Tuo tarpu provincijoje, nepaisant naujai įsteigtų 62 etatų, didžiausias pagalbininkas ir toliau yra butelis. Daugumai potencialiųjų savižudžių kreiptis pagalbos į specialistus nekyla nė minties.
Visgi puikus pavyzdys, iliustruojantis, kaip galima spręsti nagrinėjamą problemą yra Vilniaus miesto psichologinės pedagoginės tarnybos vykdomas projektas “Vaikų ir jaunimo savižudybių prevencija. Tarpžinybinio bendradarbiavimo sistema Vilniaus miesto bendruomenėje”, kuriam pavyko pasiekti pokyčių tobulinant galinčio bandyti nusižudyti vaiko ar jaunuolio aptikimą. Vilniaus Šeškinės psichikos sveikatos centro aptarnaujamoje teritorijoje yra suformuotos mobilios mažosios komandos, kurias sudaro mokyklos psichologas, socialinis ir keli kiti pedagogai, nepilnamečių reikalų inspektorius ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos socialinis darbuotojas, kurių aptarnaujamoje teritorijoje yra mokyklos. Tikėtina, kad veikiant tokioms tarpžinybinėms komandoms bus galima įveikti įvairiapusės informacijos apie vaiko situaciją mozaikiškumą.Daliai rizikos grupės vaikų bus galima padėti naudojantis Šeškinės psichikos sveikatos centro medikų pagalba, kurie kartu su mokyklų komandomis sudaro didžiąją komandą. Dalį vaikų bus galima tikslingai pasiųsti į gydymo įstaigą, jei reikės skubios medicininės pagalbos funkcijas atliktų jau veikiantis Vilniuje Vaikų krizių centras. Jis ne tik galėtų perimti klientą,bet įvertindamas jo situaciją ir planuodamas būtinos tolesnės pagalbos strategiją, jau galėtų pasinaudoti anksčiau surinkta informacija apie vaiko situaciją ir jo problemas. Šis centras galėtų būti įstaiga,tikslingai perduodančia vaiką, projekto atveju, tarpžinybinei grupei, kuri veiks prie Šeškinės psichikos sveikatos centro.

Galimas situacijos gerinimas

Nagrinėjant, kaip būtų galima pagerinti situaciją šioje srityje, akivaizdu, jog bene didžiausias rūpestis, o kartu ir savižudybių priežastis, ypač provincijoje, yra užimtumas. Valstybė teisinėmis priemonėmis privalo sudaryti lengvatines sąlygas steigti įmones miesteliuose bei kaimuose ir mažinti mokesčių naštą bei užtikrinti lengvatinį kreditavimą. Argumentai dėl neva iškreipiamų tokiais atvejais konkurencijos sąlygų nėra stiprūs, nes ekonomiškai nėra prasmės steigti didelių įmonių dėl darbo jėgos trūkumo, o smulkusis ir vidutinis verslas visada yra daugiau lokalinis.

Taip pat išsprendus tarpžinybinio bendradarbiavimo ir įstaigų, galinčių suteikti tikslingą, nuoseklią ir ilgalaikę pagalbą infrastruktūros arba pagalbos suteikimo sistemos problemas, vaikui (asmeniui) nereikėtų kartoti tų pačių dalykų kelis kartus ir jam būtų suteikta maksimali pagalba minimaliomis sąnaudomis. Taigi kelioms žinyboms iš anksto sudarius veiksmų planą sumažėtų darbo sąnaudos ir klientas gautų tai, ko jam tuo metu labiausiai reikia. Tai padėtų išvengti blaškymosi.
Akivaizdi ir pagalbos tarnybų veiklos problema – kad didžiausias kliuvinys jų veikloje – programinis finansavimas, kuris neužtikrina reikiamo specialistų skaičiaus ir tokio veiklos stabilumo.

Konstatuojama, kad situacijai pagerinti būtinos:
· pagalbos paslaugos kliento šeimai, bendraamžiams, jo mokymosi įstaigai;
· išplėtotos socialinės paslaugos;
· teisinė konsultacija (komplikuoti atvejai – skyrybos; seksualinė prievarta; fizinis, psichologinis smurtas) ir specifinė konsultacija kitais klausimais: apie pašalpas, įvairaus užimtumo centrus ir t.t.;
· socialinis darbuotojas, kaip koordinatorius ir rišamoji grandis. Tam gali būti pajėgi tik tokių tarnybų sistema. Tai turi būti glaudžiais bendradarbiavimo ryšiais sujungtos tarnybos, kurios suinteresuotos perimti, o ne perduoti klientą, spręsti jo problemą kompleksiškai ir išbaigtai.
· tarpžinybinė grupė prie psichikos sveikatos centro, kurios funkcija būtų užtikrinti psichosocialinę reabilitaciją vietose, koordinuoti reikiamų paslaugų teikimą ir tų paslaugų paiešką. Ji turėtų įgaliojimus priiminėti sprendimus tais atvejais, kai pastebima bandymo žudytis rizika, ar kai pastebėjus vaiko problemas reikia rimtesnio įsikišimo iš šalies. Ją turėtų sudaryti ne aukštesnio, negu pirminio lygio specialistai (galvoje turima sveikatos apsaugos sistema) vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovai, pedagoginių psichologinių tarnybų specialistai. Ji priimtų sprendimus dėl grupės veiklos, imtųsi spręsti, ar vaikui jau reikia pagalbos ir įsikišimo, kokio lygio pagalbos jam reikia. Tokia grupė ar tarnyba turėtų būti perimamumo iniciatorė.
Efektyvi tarpžinybinio bendradarbiavimo sistema vaikų ir jaunimo savižudybių prevencijoje
neįmanoma be išplėtotų psichologinių, socialinių paslaugų. Tokias paslaugas teikiančių tarnybų
infrastruktūra turi tapti būtinąja sistemos dalimi. Jos kūrimą būtų galima pradėti nuo tyrimų, kuriuos turėtų atlikti gebanti ignoruoti žinybinius interesus tarpžinybinė grupė. Tie tyrimai galėtų būti vykdomi keliais etapais:
1. Vaikų ir paauglių grupių, bei jų tėvų apklausa apie reikiamas, populiarias ir trūkstamas
paslaugas.
2. Dabar teikiamų paslaugų įvairiose įstaigose inventorizacija, jų atitikimo klientų poreikius
analizė.
3. Trūkstamų paslaugų sąrašo sudarymas. Jas gebančių teikti tarnybų paiešką, trūkstamų
tarnybų ar darinių infrastruktūros kūrimo planavimas atskirais etapais.

Literatūros šaltiniai:

1. Mirties priežastys 1997. – Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės, 1998.
2. Gražina Minkanauskaitė „Savižudybės tampa kasdienybe“.

Leave a Comment