Įvadas
Tobulinant mokymo ir auklėjimo procesą, labai svarbu pažinti žmogaus individualybę. Esama įvairių vystymosi sutrikimų, kurie kliudo individui sėkmingai mokytis ir gilinti savo žinias. Dėl to ypač svarbu ne tik pažinti vaikų vystymosi sutrikimus, bet ir atitinkamai juos veikti, kad būtų sumažintas arba visiškai pašalintas neigiamas poveikis. Vaikų vystymosi sutrikimų esti įvairių. Jie skiriasi pasireiškimo laipsniu, pobūdžiu ir struktūra, korekcijos bei kompensacijos galimybėmis. Šio darbo tikslas – supažindinti su dažniau pasitaikančiais vaikų vystymosi sutrikimais, jų atsiradimo priežastimis ir šalinimo būdais. Tarkim, mokytojas, žinodamas tuos vystymosi sutrikimus, ras priemonių, kaip padėti tokiam vaikui. Vienais atvejais jis stengsis pašalinti juos, kitais atvejais nukreips vaiką į specialiąją mokyklą. Šitaip bus išvengiama vis dar pasitaikančių klaidų, kai vaikai su vystymosi sutrikimais užsisėdi bendrojo lavinimo mokykloje arba nepagrįstai nukreipiami į specialiąsias mokyklas. Taigi vystymosi sutrikimų pažinimas ir savalaikis jų nustatymas padeda išvengti daugybės nelaimių, kurios gali pakenkti ne tik vienam žmogui bet ir visai visuomenei.
Vaikų vystymosi sutrikimų rūšys ir ypatybės
Sveiki vaikai vystosi dėsningai, nors ir pasižymi kai kuriomis individualiomis ypatybėmis. Tos ypatybės, toli nenukrypdamos nuo bendrųjų vystymosi dėsningumų, parodo individualų asmenybės charakterį. Tuo tarpu kai kurių individų vystymosi vyksmas kartais sutrinka, šiek tiek nukrypsta nuo bendrųjų vystymosi dėsningumų. Vienu atžvilgiu sutrikimai skirstomi į fizinius ir psichinius, kitu – į laikinuosius ir tolydinius, daugiau ar mažiau pastovius, taip pat pilnutinius (totalinius) ir dalinius. Fiziniai sutrikimai pasireiškia, pakenkus kurių nors organų normalų funkcionavimą. Tai atsitinka dėl įvairių ligų, kurias pagydžius, atitinkamų organų funkcijos atsistato. Vienos ligos greičiau pagydomos, o kitos trunka ilgai ir alina visą organizmą, kartais atsiliepdamos ir psichinei būsenai bei veiklai.Tokie sutrikimai, kurie turi tolydinį pobūdį ir daugiau ar mažiau veikia psichinį vystymąsi – tai pilnutiniai arba daliniai analizatorių, kalbos funkcijų ir atramos – judėjimo aparato sutrikimai.
Esama įvairių formų ir laipsnių dalinių ir tolydinių psichinių sutrikimų. Kiek dažniau sutinkama psichinių sutrikimų forma yra vadinamoji oligofrenija arba protinis atsilikimas. Tai tolydinis protinės veiklos sutrikimas, kuris dėl mokymo ir auklėjimo poveikio gali šiek tiek pagerėti, tačiau visiškai išnykti negali. Esant mąstymo sutrikimams nepilnavertiškai vystosi ir kitos psichinės savybės – jausmai ir valia. Yra įvairių protinio atsilikimo laipsnių. Vieni jų pasireiškia labai aiškiu giliu sutrikimu, susijusiu ir su fizinio vystymosi trūkumais (idiotija, imbecilumas). Tuo tarpu kiti protinio atsilikimo laipsniai išryškėja tik sudėtingesnėje protinėje veikloje (debilumas). Nuo sutrikimo laipsnio bei pobūdžio priklauso tokių vaikų vystymosi pagerėjimo bei reabilitacijos galimybės ir darbingumas, taigi kartu ir mokymo bei auklėjimo uždaviniai ir perspektyvos. Pasitaiko į protinį atsilikimą panašių protinės veiklos apraiškų. Kartais jam priskiriama alalija ir afazija: nekalbąs vaikas laikomas silpnapročiu. Taip pat kartais protiškai atsilikę laikomi vaikai, kurie dėl tam tikrų priežasčių lėčiau vystosi. Kiti menkai protauja, mokykloje būna nepažangūs dėl silpnos nervinės sistemos bei neuropatinių, psichopatinių ir į jas panašių psichinių būklių. Pasitaiko vaikų su tam tikrais charakterio sutrikimais, kurie sudaro kol kas dar atskirai neapibrėžiamų, dažnai vadinamų sunkių vaikų grupę. Pastarieji sutrikimai esti dažniau laikino pobūdžio ir nepriskiriami aligofrenijai. Pasitaiko vaikų, kurie blogiau vystosi dėl buitinių bei socialinių sąlygų: blogo maitinimosi, per mažo bendravimo su žmonėmis, judesių bei žaidimų stokos ir kitų priežasčių. Iš esmės tokie vaikai, neturintys kokių nors organinių sutrikimų dažniausiai yra tik pedagogiškai apleisti. Būdami fiziškai ir psichiškai silpnai silpniau išsivystę, jie yra pasyvesni, dėl menkiau išsivysčiusios kalbos mažiau bendrauja ir blogiau suvokia aplinkos įspūdius bei mokykloje teikiamą informaciją.Analizatorių sutrikimai
1). Klausos sutrikimai Kalbos funkcijos vystymasis priklauso nuo dviejų svarbių analizatorių: klausos ir kalbos motorinio. Vieno kurio nors iš šių analizatoriaus ar tam tikros jo dalies pažeidimas gali sutrikdyti kalbos vystymąsi., kuriam ypač reikšminga klausa. Jeigu vaikas nepakankamai girdi, jo kalbos vystymasis gali sutrikti. Silpniau girdėdamas aplinkinių kalbą, toks vaikas negali išmokti taisyklingai tarti, todėl jis neišmoksta arba sunkiau išmoksta naujų žodžių ir jų gramatinių formų vatoseną kalboje. Juo silnesnė klausa, juo didesni ir kalbos vystymosi sutrikimai. Tačiau kalbos išsivystymo lygis priklauso ne tik nuo klausos sutrikimo laipsnio, bet ir nuo to, kuriuo metu ji sutriko, taip pat nuo vaiko auklėjimo sąlygų ir jo individualių savybių. Vaikų klausos sutrikimai labai įvairūs, tačiau praktiškai jie skirstomi į du tipus: kurtumą ir prigirdėjimą. Kurtumu laikomas įgimtas arba anksti įgytas klausos netekimas, dėl kurio vaikai savarankiškai neišmokstakalbėti, arba praranda kalbą, jei klausos netenka vaikystėje. Kurti vaikai išmoksta kalbėti tik mokomi specialiu būdu. Pridirdėjimas yra toks klausos susilpnėjimas, dėl kurio pasidaro sunku suvokti kalbą, bet bendrauti su kitais vis dėlto galima, garsiau kalbant arba naudojant specialius klausos prietaisus. Prigirdėjimu laikomas abiejų ausų klausos susilpnėjimas. Klausa gali susilpnėti dėl įvairių pakitimų pačioje ausyje.
2). Regėjimo sutrikimai Akys yra vienas svarbiausių žmogaus jutimo organų. Regėjimu įgyjami optiniai daiktų vaizdai, suvokiami tokie pagrindiniai jų požymiai,kaip forma, dydis, spalva, nustatomi daiktų erdviniai santykiai ir t.t . Regėjimas turi didelę reikšmę visai žmogaus darbinei veiklai. Regėjimo sutrikimai gali vienaip arkitaip pristabdyti vaiko vystymąsi. Jei tie sutrikimai didesni, nukenčia daiktų ir aplinkos reiškinių suvokimas, orientacija erdvėje, daiktinių ir erdvinių vaizdinių formavimas. Viena dažniausiai pasitaikančių regėjimo sutrikimų formų yra refrakcijos (sulaužytas) anomalijos, prie kurių priskiriama trupmaregystė, toliaregystė ir astigmatizmas. Esant trumparegystė, lygiagretūs šviesos spinduliai susikerta ne tinklainėje, o prieš ją, todėl tolimesnius daiktus vaikai mato neryškiai. Esant toliaregystei, šviesos spinduliai susikerta už tinklainės ribų, todėl vaikai blogai matotoli esančius daiktus, odar blogiau juos įžiūri iš arti. Astigmatizmas – tai akies refrakcijos trūkumas, kai spinduliai išėję iš vieno taško, dėl nevienodo jų lūžimo įvairiose ragenos vietose, nesusirenka vėl į vieną židinį akies tiklainėje. Dėl to vaizdas pasidaro pasklidas ir neaiškus, iškreiptas vertikalia arba horizontalia kryptimi. Astigmatizmas dažniausiai esti kartu su trumparegyste arba toliaregyste.
Iš labiau žinomų sutrikimo formų gali būti šios: katarakta (akie lešiuko susidrumstimas), mikroftalmas ( vienos arba dviejų akių sumažėjima), glaukoma (akispūdžio padidėjimas), regėjimo nervo atrofija, akių augliai, traumos ir t.t..Kalbos vystymosi sutrikimai
Kalbos sutrikimai yra įvairūs nukrypimai nuo bendrinės kalbos normų. Kalbos sutrikimams pažymėti lygia greta vartojamos sąvokos – kalbos trūkumas, kalbos defektas, kalbos yda. Specialiojoje terminologijoje vartojama sąvoka logopatija ( kančia, liga ), kuria pažymimi visi kalbos sutrikimai. Vaikų ir suaugusiųjų kalbos trūkumus šalina logopedas. Dėl kalbos trūkumų sutrinka charakterio, emocijų, valios, o ypač protinis vystymasis/
1). Šveplavimas Šveplavimas yra vaikų ( taip pat ir suaugusių) tarimo trūkumas, kai jie netaisyklingai ištaria kai kuriuos garsus, dažniausiai priebalsius. Pats šveplavimo pobūdis visada turi konkrečią išraišką, nes švepluoti vaikai gali įvairiai. Jie gali kalbėdami visai praleisti kai kuriuos garsus ir t.t. Konstatuodami, kad vaikas švepluoja, turime galvoje, kad jis netaria arba taria netaisyklingai kai kuriuos garsus. Tiriant tarimo trūkumus, išryškėja keletas būdingesnių jų tipų: garsų keitimas,garsų praleidimas, garsų tarimo iškraipymas, tarpdantinis garsų tarimas, priedantinis garsų tarimas, šoninis garsų tarimas, šnypščiamasis garsų tarimas,garsų painiojimas.
2).Bendrieji kalbos vystymosi sutrikimai Bendrieji kalbos vystymosi sutrikimai suprantami kaip visos kalbos sistemos nepakankamas išsivystymas. Kalbos vystymosi sutrikimai pasireiškia labai įvairiai: vaikai arba beveik visai nekalba, arba jie gali būti pradėję kalbėti, bet su ryškiais arba mažiau ryškiais fonetiniais, leksikiniais ir gramatiniais kalbos trūkumais. Tam tikros įtakos kalbos vystymosi sutrikimui gali turėti chroniškos vaikų ligos, fizinis silpnumas ir fizinis išsekimas, nepalankios auklėjimo sąlygos. Nepakankamai išsivysto ir protiškai atsilikusių vaikų kalba. Kalbos vystymosi sutrikimai susiję su galvos smegenų pažeidimu, vadinami alalija ( visiškas arba dalinis vaikų kalbos neišsivystymas dėl tam tikrų smegenų žievės zonų pažeidimo nėštumo arba gimdymo metu, dėl smegenų uždegimo arba sunkių ligų ankstyvoje vaikystėje, prieš vaikui pradedant kalbėti).
3).Mikčiojimas Mikčiojimas yra kalbos komunikacijos (bendravimo) funkcijos sutrikimas. Esant mikčiojimui, sutrinka žodinis bendravimas su aplinkiniais žmonėmis. Jei nėra pašnekovo, pavyzdžiui, žaidžiant, kalbantis su savimi, vaikai gali nemikčioti. Tai reiškia, kad mikčiojimas nėra pastovus sutrikimas ir pirmiausia priklauso nuo bendravimo sudėtingumo. Mikčiojantys vaikai greitai pajunta savo trūkumuą, dėl to varžosi kalbėti, labai jautriai reaguoja į savo bendraamžių pajuoką. Visa tai žalingai veikia psichinį vaiko vystymąsi. Dėl to, pastebėjus vaiką mikčiojant, reikia nedelsiant kreipti į logopedą.
4). Rašymo ir skaitymo sutrikimai Rašymo sutrikimus vadiname dar disgrafija arba agrafija. Disgrafija yra vaikų, rečiau suaugusiųjų, rašymo sutrikimas, kylantis dėl šnekamosios kalbos defektų. Vaikai disgrafikai labai sunkiai išmoksta rašyti, bet ir pramokę daro specifinių klaidų, kurios būdingiausios išjų yra raidžių, dažniausiai priebalsių sukeitimas. Be šių klaidų, vaikai disgrafikai daro aibę kitų klaidų, t.y. praleidžia, įrašo nereikalingas raides, sukeičia jas vietomis, suskairo žodį dalimis ir t.t.. Agrafija yra suaugusiųjų turėtų rašymo įgūdžių netekimas arba jų neišsivystymas dėl smegenų veiklos sutrikimo tam tikrose smegenų žievės srityse. Rašymo sutrikimai beveik visada susiję ir su skaitymo sutrikimais, kurie vadinami terminais disleksija ir aleksija.
Tolydiniai vaikų psichinio vystymosi sutrikimai
1). Protinis atsilikimas Protiškai atsilikusiu laiko tokį vaiką, kurio pažintinė veikla dėl organinių galvos smegenų pažeidimų yra negrįžtamai pakenkta. Protinio atsilikimo sąvokoje yra akcentuojamas pažintinės veiklos sutrikimas. Defektologai, tyrę protiškai atsilikusių vaikų pažintinius procesus, nurodo šių vaikų suvokimų blankumą, nepakankamą kalbos išsivystymą, atminties ir mąstymo silpnumą. Vaikas su klausos ar regėjimo defektais neturi organinių galvos smegenų pažeidimų, jo nerviniai procesai vyksta normaliai, vadinasi jis nėra protiškai atsilikęs vaikas. Jo protinis atsilikimas, sąlygotas nepalankių gyvenimo sąlygų ,yra laikino pobūdžio. Ypač sunku nustatyti vaiko protinį atsilikimą tada, kai dėl lokalinio (dalinio) galvos smegenų pakenkimo sutrinka normalus kalbos vystymasis. Lėtai besivystanti kalba visada turi įtakos vaiko protiniam vystymuisi. Kartais kai kurios sunkios infekcinės ligos, smegenų sutrenkimas, ilgai veikianti slegianti ir psichiškai traumuojanti aplinka (nesutarimai tarp tėvų, tėvų alkoholizmas) sukelia kai kurių nervinių procesų pažeidimus. Šie vaikai gali lėčiau psichiškai vystytis, dėl to sutrinka jų protinė veikla, sumažėja darbingumas. Ilgainiui jie pasiveja savo bendraamžius.
Norint išvengti klaidų, nustatant protinį atsilikimą, visais abejotinais atvejais jį nustatyti gali mažiausiai du specialistai:pedagogas defektologas ir gydytojas psichoneurologas.2). Oligofrenija ir jos laipsniai Oligofrenu laikomas toks vaikas, kurio protinį atsilikimą sąlygoja įgimti arbaankstyvoje vaikystėje įvykę centrinės nervų sistemos organiniai pažeidimai. Atsižvelgiant į pažintinės veiklos ir organinio centrinės nervų sistemos pažeidimo gilumą, oligrafija skirstoma į 3 laipsnius: idiotiją, imbecilumą ir debilumą. Idiotija – tai giliausias vaikų oligofrenųprotinio atsilikimo laipsnis su grubiais fiziniais defektais. Vaikai idiotai beveik nereguoja į aplinką. Šių vaikų emocijos labai elementarios, dažniausiai susijusios su organinių poreikių patenkinimu (sotumo, šilumos ir t.t.). Tokie vaikai turi ir didelių fizinių defektų. Vaikams idiotams reikia pastovaus gydymo, nuolatinė priežiūros ir globos. Imbecilumas – tai vidutinio laipsnio vaikų oligofrenų protinis atsilikimas, daug silpnesnis, negu idiotija. Imbecilai, palyginus su idiotais gana gyvai ir įvairiapusiškai reaguoja į aplinką. Kai kurie iš jų parodo etgi tam tikro pastabumo, kai spendžiami gyvenimiški klausimai. Šie vaikai turi neblogą mechaninę atmintį, dėl to gali sukaupti netgi tam tikrą žinių atsargą., taip pat jie kalba, nors labai sunkiai, bet taip pat jie gali išmokti skaityti, parašyti kai kurias raides. Debilumas – tai pats lengviausias vaikų oligofrenų protinio atsilikimo laipsnis. Jis dar kartais skirstomas į lengvo, vidutinio ir sunkaus laipsnio debilumą. Abstraktus mąstymas, apibendrinimo operacijos šiems vaikams beveik neprieinami. Jų mąstymas labai konkretus, remiasi jutiminiu patyrimu. Pereiti nuo jutiminio prie racionalaus, nuo konkretaus apibendrinimo lygio prie abstraktaus jiems labai sunku. Vaikams debilams būdingas nesavarankiškumas ir iniciatyvos stoka darbe. Vaikai debilai gali turėti gana gerai išsivysčiusią kalbą,pakankamą žodyną. Vaikų debilų emocijos ir valios sfera kur kas daugiau išsivysčiusi, negu imbecilų. Šių vaikų tarpe esama labai valingų, stropių ir darbščių mokinių, ir ringinių, bevalių, nepajėgiančių ilgesnį laiką susikaupti jokiai veiklai. Visiems vaikams debilams būdingas nepakankamai išsivystęs sugebėjimas tvardytis, poelgių nepastovumas, padidėjęs įtaigumas, savo nuomonės stoka ir t.t..
Charakterio bei elgesio sutrikimai
Vaikų elgesio patologija nėra pastovus reiškinys. Kia kurias atvejais ji pranyksat ir pasireiškia, tik susidarius tam tikrom socialinėms sąlygoms. Tačiau jeigu sąlygos nepalankios, vaiko patologiniai bruožai, asmenybei susiformavus, gali įsitvirtinti. Tokia elgesio patologija vadinama psichopatija. Psichopatijos atveju sutrinka emocijų ir valios sferų armonija. Psichopatija gali būti paveldėta kartu su patologiniu charakteriu. Psichopatinių asmenybių dažniau pasitaiko šeimose, kuriose yra psichinių ligonių. Vaikai su charakterio patologija dažnai yra linkę į afektus. Dėl silpnos valios jiems būdinga nepastovi nuotaika, įtaikingumas, elgesio impulsyvumas, neatidumas. Jie negali susikaupti, vykdydami mokyklines užduotis. Psichopatijos klasifikuojamos pagal etiologinį principą; a) organinė psihopatija – kylanti dėl įvairių kenksmingų veiksnių ( smegenų ligų, traumų ir t.t.); b) konstitucinė arba paveldėtoji psichopatija – kuri savo ruožtu skirstoma į atskiras rūšis pagal klinikinių pasireiškimų pobūdį, – tai šizoidinė, epilepsinė ir isterinė psichopatija. Nemažai yra vaikų su patologiniu charakteriu, kuris susiformuoja dėl netinkamo auklėjimo ir psichiką traumuojančių situacijų. Vienkartinės stiprios psichinės traumos ar nuolat besitęsiančios konfliktinės situacijos mokykloje ar šeimoje būna dažnesnė elgesio sutrikimų priežastis, negu įprasta manyti. Psichinės traumos ir konfliktinės situacijos, kai vaiko sąmonėje susiduria du priešingų emocijų nuspalvinti požiūriai į jiems artimą ar į susidariusią situaciją, gali sukelti įvairias neuropsichinių sutrikimų formas. Besivystantys vaiko charakterio pakitimai yra grįžtamasis reiškinys ir tuo jie iš esmės skiriasi nuo psichopatijų. Tačiau jei nepašalinamos juos sulusios priežastys ir nesiimama tinkamų auklėjamųjų-korekcijų priemonių, laikini charakterio pakitimai gali virsti pastovia asmenybės patologija. Ypač pavojingas brendimo periodas, kai persitvarko vaiko organizmas ir psichika. Jei šiuo periodu nebuvo imtasi atitinkamų priemonių ir palankių sąlygų teigiamai keistis patologinėms charakterio savybėms, tai jos, jaunuoliui bręstant, susiformuoja į pastovią asmenybės patologiją arba psichopatiją.
Išvados
Siekiant optimalaus vaikų pažangumo, vis ryškiau pastebima, kad kai kurie iš jų mažai žengia į priekį , kad reikia ypatingų mokymo, auklėjimo ir kitokių poveikių jų pažangumui kelti. Reikia susirūpinti tokių vaikų sveikatos būkle ir normalaus vystymosi galimybėmis. Kartais prastai besimokantys vaikai laikomi anomalais, tuo tarpu visokeriopai stengiamasi, kad iš tikrųjų anomalūs vaikai mokytūsi patenkinamai. Vienais atvejais kaltinama mokinio prigimtis bei aplinka, kitais – mokyklos, mokytojai, tėvai, draugai ir t.t.. Visiems žinoma, kad vaiko vystymasis yra labai sudėtingas procesas, kuris prasideda nuo pat lytinių ląstelių susijungimo ir yra užprogramuotas lytinių ląstelių genuose ir chromosomose. Šį procesą veikia daugybė išorinių ir vidinių veiksnių. Labai dažnai būtent šie veiksniai ir pakenkia individo vystymuisi, sukeldami vystymosi sutrikimus.