Stacionarinės medicinos pagalbos reforma

Turinys

Įvadas 2
Stacionarinės medicinos pagalbos politika 3
Europoje ir Lietuvoje 3
Ligoninių lovų skaičius, pokyčiai per paskutinį dešimtmetį, palyginimas su kitomis europos bei Baltijos šalimis 5
Ligoninių lovų pasiskirstymas pagal profilius Lietuvoje 6
Ligoninių lovų fondo panaudojimas Lietuvoje ir jų restruktūrizavimo perspektyva 7
Hospitalizacijos dažnumo pokyčiai 8
Ligoninės veiklos ir medicininio veiksmingumo rodikliai, jų pokyčiai ir vertinimas 9
Išvados 11
Literatūros sąrašas 12Įvadas
Stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos – tai paslaugos, teikiamos ligoniui gydantis stacionarinėse asmens sveikatos priežiūros įstaigose (ASPĮ), kuriose pacientai stebimi ir gydomi visą parą. Šias paslaugas sudaro specializuotos stacionarinės paslaugos, priskiriamos, atsižvelgiant į taikomus gydymo metodus ir technologijas, specializuoto liigų gydymo profiliams, bei medicininės slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos, priskiriamos nespecializuoto stacionarinio ligų gydymo profiliui ir teikiamos asmenims, sergantiems lėtinėmis ligomis, bei neįgaliesiems, kai jų gydymas pagal specializuoto ligų gydymo profilius yra netikslingas.(11)Stacionarinės medicinos pagalbos politika
Europoje ir Lietuvoje
Siekdami pertvarkyti stacionarų sektorių , pastaraisiais metais sveikatos politikai kėlė uždavinius padidinti paslaugų teikimo efektyvumą, kuris lemia lovų fondo mažėjimą, pačių ligoninių ir jų išlaudų mažinimą, racionalų stacionarų lovų panaudojimą. Mažinant hospitalizacijos poreikį, o taip pat ir lovų skaičių, svarbu pertvarkyti pačių ligoninių loovų profilius ir jų išdėstymą. (4)
Racionalizuojant ligonines ir jų lovų kiekį labai svarbu parengti strateginį lovų fondo išdėstymo planą. Lietuvoje jau 1991 m., priėmus nacionalinę sveikatos koncepciją, buvo siekiama optimizuoti ligoninių paslaugų teikimą.(4)
Atsižvelgiant į PSO programoje „Sveikata visiems XXI a.“ numatytus ti

ikslus ir siūlomas strategijas, ligoninėse ir jų ambulatoriniuose skyriuose teikiamos specializuotos sveikatos priežiūros paslaugos turi padėti pirminės sveikatos priežiūros specialistams diagnozuoti, gydyti ir reabilituoti pacientus, kai reikalingos brangios ir sudėtingos technologijos, atlikti tas funkcijas, kurių pirminės priežiūros specialistai negali tinkamai atlikti vieni. Būtina užtikrinti savalaikį diagnozavimą ir veiksmingą gydymą, įdiegti efektyvias konsultacijų sistemas. Labai svarbu plėtoti dienos stacionaro, dienos chirurgijos paslaugas, nes tai leistų sumažinti ligonių, liekančių naktį stacionare, skaičių. (3)

Nacionalinė sveikatos taryba, primindama, kad pagrindinis sveikatos reformos tikslas turėtų būti “daugiau sveikatos Lietuvos žmonėms”, o jos strategija – žmonių sveikatos poreikių, o ne suinteresuotų grupių interesų tenkinimas, išreiškia nuostatą, kad tikslinga toliau nuosekliai tęsti sveikatos reformą, pirmiausia šiose srityse:
Pirminės asmens sveikatos priežiūros srityje – stiprinti bendrosios praktikos gydytojo instituciją.

Antrinės ir trretinės asmens sveikatos priežiūros srityje – optimizuoti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, atsižvelgiant į pacientų, o ne į sveikatos priežiūros įstaigų vadovų poreikius; siekiant išvengti resursų ir funkcijų dubliavimo, neracionalaus investicijų naudojimo, vykdyti asmens sveikatos priežiūros įstaigų sujungimo bei restruktūrizavimo procesą, sujungiant specializuotąją sveikatos priežiūrą teikiančias ligonines su daugiaprofilinėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis; skatinti naujų – dienos stacionaro ir dienos chirurgijos – paslaugų teikimą asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Nacionalinė sveikatos taryba skatina:

Sveikatos apsaugos ministeriją – parengti ir patvirtinti strateginį Lietuvos sveikatos reformos įgyvendinimo planą; nustatyti ir patvirtinti st

tacionaro paslaugų mastą ir profilius, realiai įgyvendinant mokėjimo už suteiktas paslaugas principą.

Lietuvos Respublikos apskritims ir savivaldybėms – ryžtingiau ir aktyviau rengti pirminės ir antrinės sveikatos priežiūros restruktūrizavimo planus ir įgyvendinti sveikatos reformą. (2)
LR Seimo 1998 m. patvirtintoje Lietuvos sveikatos programoje buvo numatyta iki 2005 m. optimizuoti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą ir jose teikiamų paslaugų kiekį. Tačiau ministerija tik 2002 metų viduryje patvirtino pagrindines sveikatos priežiūros įstaigų tinklo plėtros nuostatas ir siektinus kriterijus. (10)
Vyriausybės strateginio planavimo komiteto posėdyje pritarta Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos projektui. Strategijos tikslas – pertvarkyti sveikatos priežiūros įstaigų tinklą, siekiant užtikrinti efektyvesnį išteklių panaudojimą, geresnę paslaugų kokybę bei geresnį paslaugų prieinamumą.
Šiuo metu sveikatos priežiūros įstaigų tinklas neužtikrina racionalaus išteklių panaudojimo, esama netolygaus įstaigų ir specialistų išsidėstymo – per didelė įstaigų koncentracija didžiuosiuose miestuose, trūksta specialistų periferijoje. Taip pat nepakankamas paslaugų prieinamumas kaimo vietovėse, nepagrįstai didelė stacionarinių paslaugų apimtis.
Strategijoje numatytos trys restruktūrizavimo kryptys:
1. ambulatorinių paslaugų plėtra,
2. stacionarinių paslaugų optimizavimas,
3. medicininės slaugos ir ilgalaik.io palaikomojo gydymo plėtra.
Strategijoje numatyta, kad stacionarinės paslaugos bus optimizuojamos pertvarkant stacionarines sveikatos priežiūros įstaigas, didinant teikiamų paslaugų saugumą ir kokybę, plėtojant dienos stacionaro ir dienos chirurgijos paslaugas, spartinant ligonių ištyrimą bei įgyvendinant kitas nuostatas. (9)Ligoninių lovų skaičius, pokyčiai per paskutinį dešimtmetį, palyginimas su kitomis europos bei Baltijos šalimis
Vienu didžiausių 20-o am
mžiaus pradžios ir vidurio sveikatos paslaugų skirtumų buvo išplėtotas ligoninių sektorius. Ligoninių skaičiaus ir jų potencialo augimas daugelį metų buvo suvokiamas kaip akivaizdaus sveikatos ptiežiūros progreso rodiklis. Ligoninių potencialas yra stacionarinio sektoriaus darbo, materialinių, financinių ir organizacinių išteklių sąveikos rezultatas. Kad būtų paprasčiau lyginti, tarptautinėje praktikoje pagrindiniu stacionarinio sektoriaus potencialo rodikliu laikomas lovų skaičius ir su juo susiję išvestiniai rodikliai. Požiūrio į lovų skaičiaus dinamiką pasikeitimas yra vienu iš ryškiausių mąstymo stereotipų kaitos sveikatos sektoriuje pavyzdžių. Po 1990 m. lovų skaičius mažėjo visose postsovietinėse valstybėse. Priešingai nei prieš 30 metų, dabar dažnai pasigirsta pasisakymų, kad lovų ligoninėse skaičiaus mažinimas yra vienas iš tiksliausių sveikatos priežiūros reformos veiksmingumo rodiklių. Lovų skaičius pastaraisiais dešimtmečiais europoje mažėja augant araba bent jau išliekant stabiliai bendrai stacionarinės sveikatos priežiūros išteklių apimčiai.
Lovų skaičius Lietuvije per per pastaruosius 10 metų ženkliai sumažėjo (1991 m. – 124,58/ 10000 gyv., o 2001 m.- 92,37/10000 gyv. ), taip pat tikėtinas ir tolimesnis aktyvaus gydymo lovų skaičiaus mažėjimas. (5)
Lovų skaičiaus požiūriu tapo mažesnės beveik visos „įprastos“ ligoninės (beveik per pus sumažėjo gimdymo namai, 22 % – rajono ir apskričių centrinės ligoninės, 17 % specializuotos ligoninės) tačiau pusantro karto išaugo unversitetinių ligoninių vidutinis dydis. (5)
PSO Europos regioninio biuro ekspertų vertinimu (2001 m.), Lietuvoje, kaip ir kaimyninėse šalyse, stacionaro lovų nuo 1990 m. mažėja, tačiau jų skaičius santykinai vis dar ga
ana didelis. Kaip ir kaimyninėse šalyse, Lietuvoje trumpėja vidutinė gulėjimo ligoninėje trukmė. Palyginus hospitalizavimą pagal pagrindines ligų priežastis, matome, kad Lietuvoje dažniau nei kitose Europos šalyse į ligoninę guldoma dėl kraujotakos ir kvėpavimo sistemų ligų, infekcinių ir parazitinių ligų, tačiau mažiau hospitalizuojama dėl navikų.

Stacionarinių paslaugų teikėjai (ligoninės):

Lietuvos sveikatos informacijos centro (LSIC) duomenimis, bendras ligoninių skaičius Lietuvoje 1998 – 2001 m. didėjo, pagausėjus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninių (šias paslaugas teikia ir PASP įstaigų padaliniai).
Lovų skaičius ligoninėse, LSIC duomenimis, 1998 – 2001 m. sumažėjo 3,5 tūkstančio. Stacionaro lovų skaičius 1000 gyventojų (gyventojų skaičius patikslintas remiantis 2001 gyventojų surašymo duomenimis) sumažėjo nuo 9,99 1998 m. Iki 9,2 lovos 1000 gyventojų 2001 metais, t. y. 7,9 procento.

PSO Europos regioninio biuro duomenų bazės duomenimis, 2000 m. stacionaro lovų skaičius 1000 gyventojų buvo:
Europos šalyse (vidurkis) visose ligoninėse – 7,48 lovos/1000 gyv.,
trumpalaikio gydymo ligoninėse – 5,66 lovos /1000 gyventojų;
Centrinės ir Rytų Europos šalyse visose ligoninėse – 6,79 lovos/1000gyv.,
trumpalaikio gydymo ligoninėse – 5,92 lovos;
Trumpalaikio gydymo ligoninės (acute care /short stay hospitals) – visos bendrojo pobūdžio ir specializuotos ligoninės, kuriose vidutinė pacientų gulėjimo trukmė yra palyginti trumpa, išskyrus ligonines, kuriose gydoma santykinai ilgai – kai kurios psichiatrijos, tuberkuliozės, geriatrijos, reabilitacijos, slaugos ligoninės (PSO Europos regioninio biuro duomenų bazė).
Nepaisant stacionarų lovų kiekio mažėjimo tendencijų, ligoninių lovų skaičius Lietuvoje tebelieka didžiausias tarp šalių ES kandidačių ir gerokai viršija ES vidurkį. (11)Ligoninių lovų pasiskirstymas pagal profilius Lietuvoje
Per pastarąjį dešimtmetį stacionaruose sumažėjo 15 tūkst. lovų ir 2002m. pabaigoje jų buvo 31031 arba 89,6/10000 gyventojų. Per dešimt metų daugiausia sumažėjo vidaus ligų, akušerijos ir ginekologijos bei chirurgijos profilių lovų, o slaugai skirtų lovų atsirado, mažąsias rajonų ir apylinkių ligonines perorganizavus į slaugos ir palaikomojo gydymo ligonines. 2002 m. slaugos ligoninėse buvo 3139 lovos, tačiau jų teritorinis pasiskirstymas vis dar nėra tolygus. (5)

1 lentelė:
Aprūpinimas pagrindinių profilių lovomis /10000 gyventojų 1998 – 2001 m.

Lovų grupės 10000 gyventojų Lovų prieaugis (+/-)
1998-2001m.

1998 2001
Vidaus ligų 25,0 23,2 -1,8
Chirurgijos 12,5 11,4 -1,1
Ortopedijos traumatologijos 5,0 4,3 -0,7
Akušerijos-ginekologijos 8,9 7,0 -1,9
Oftalmologijos 1,4 1,1 -0,3
Otolarigologijos 2,0 1,6 -0,4
Psichiatrijos 12,4 12,1 -0,3
Onkologijos 3,1 3,3 +0,2
Infekcinis 3,7 2,5 -1,2
Tubrkuliozės 5,1 5,8 +0,7
Stomatologijos 0,1 0,1 0
Slaugos 9,7 9,2 -0,5
Reabilitacijos 3,1 2,1 -1

Kaip matome iš lentelės 1998 – 2001 m. daugmos profilių lovų skaičius mažėjo, išskyrus onkologijos ir tuberkuliozės.Ligoninių lovų fondo panaudojimas Lietuvoje ir jų restruktūrizavimo perspektyva
Lovos užimtumas (panaudojimas) Lietuvoje (LSIC duomenimis), visose ligoninėse sumažėjo nuo 80,5 proc. (294 dienos) 1998 m. iki 76,2 proc. (278 dienos) 2001 metais. Šio rodiklio mažėjimas mažėjant stacionaro lovų skaičiui patvirtina, kad lovų Lietuvos ligoninėse iki šiol yra per daug. 2001 m. blogiausi lovų užimtumo rodikliai buvo: akušerijos – 215 dienos, arba 59 proc. metinio dienų skaičiaus, otorinolaringologijos – 236,7 dienos, arba 65 proc., vaikų ligų – 258,3 dienos, arba 71 procentas.
Vadovaujantis 2003 metais LRV patvirtinta Sveikatos priežiūros įstaigų 2003–2008 metų
restruktūrizavimo strategija, restruktūrizuojamos sveikatos priežiūros įstaigos. Kad pacientai gautų kokybiškas paslaugas, o medikai turėtų tinkamas darbo sąlygas, renovuojami sveikatos priežiūros įstaigų pastatai, įgyvendinami energijos taupymo projektai, pradėta racionali gydymo įstaigų pertvarka. Siekiant racionaliau ir efektyviau panaudoti turimus išteklius, realizuoti sveikatos priežiūros paslaugų poreikį ir kokybės reikalavimus, optimizuojama asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo apimtis, struktūra ir išdėstymas. Plečiamos ambulatorinės paslaugos, mažinamas stacionarų lovų skaičius – nuo 92,4 lovų 10000 gyventojų 2001 metais iki 87 lovų 10000 gyventojų 2003 metais. Patvirtinti 10 apskričių sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo planai – apjungta dalis Vilniaus, Klaipėdos, Kauno ir Panevėžio miestų bei rajonų ligoninių, uždaryti nerentabiliai dirbę akušerijos skyriai, akušerinės paslaugos sutelktos didesnę patirtį turinčiose gydymo įstaigose. (7)
Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizavimo strategijos projektas numato du etapus: 2003-2005 m. ir 2006-2010 m. Jis apima tris pagrindines kryptis: ambulatorinių paslaugų plėtrą, stacionarių paslaugų optimizavimą ir medicinos bei ilgalaikio palaikomojo gydymo plėtrą. Pagrindiniai šiuo metu veikiančios sistemos trūkumai: per didelė stacionarių paslaugų dalis bendroje sveikatos priežiūros paslaugų dalyje, per didelė sveikatos priežiūros įstaigų koncentracija didžiuosiuose miestuose, kai kurių ligoninių teikiamų paslaugų apimtys per mažos, kad užtikrintų reikiamą paslaugų kokybę, nepakankamai išvystyta vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūra. (9)Hospitalizacijos dažnumo pokyčiai
Statistika rodo, jog Lietuvoje į ligonines guldoma vidutiniškai kur kas daugiau žmonių negu kitur. 2000 m. Europos šalyse iš 100 gyventojų vidutiniškai buvo hospitalizuojama 18,5, Estijoje – 20,4, o Lietuvoje – net 23,4 gyventojo. Vidutinė pacientų gulėjimo trukmė Lietuvoje 11,2 dienos, kai tuo tarpu Europos šalyse 9,9 dienos.
2000 – 2001 m. Lietuvoje pacientų, gydomų stacionare, mažėjo. Atvykusių į stacionarą pacientų skaičius (LSIC duomenimis) kito taip: 1998 m. – 894,9 tūkst., 1999 m. – 905,5 tūkst., 2000 m. – 862,9 tūkst., 2001 m. – 836,7 tūkstančio.(11)
Iš statistikos duomenų apie hospitalizacijas negalima daryti išvados, kad pastaraisiais metais kas penktas Lietuvos gyventojas per metus kartą gulėjo ligoninėje. Nėra duomenų, kiek žmonių buvo hospitalizuota pakartotinai.
Išanalizavus 1999 – 2001 m. hospitalizacijos rodiklius, galima teigti, kad šiuo laikotarpiu mažėjo hospitalizacijos atvejų pagal terapijos, chirurgijos, akušerijos, psichiatrijos ir tuberkuliozės ligų gydymo profilius, tuo tarpu hospitalizacijos atvejų pagal reanimacijos profilius rodikliai sparčiau augo ir per 1998 – 2001 m. padidėjo beveik 2 kartus. Daugiausia pacientų hospitalizuota pagal terapijos ir chirurgijos ligų gydymo profilius.
Hospitalizacijos atvejų, tenkančių tuberkuliozės profiliams, mažėjo: jei 1998 m. jie sudarė 1,4 proc., tai 2001 m. – 1,2 proc. visų specializuoto stacionarinio gydymo hospitalizacijos atvejų. 1998 – 2001 m. hospitalizacijos atvejų, tenkančių psichiatrijos profiliams, mažėjo: 1998 m. jie sudarė 4,1 proc., 2001 m. – 3,5 proc. visų specializuoto stacionarinio gydymo hospitalizacijos atvejų.
2000 – 2001 m. Lietuvoje pacientų, gydomų stacionare, mažėjo. Atvykusių į stacionarą pacientų skaičius (LSIC duomenimis) kito taip: 1998 m. – 894,9 tūkst., 1999 m. – 905,5 tūkst., 2000 m. – 862,9 tūkst., 2001 m. – 836,7 tūkstančio.
Hospitalizacijos atvejų (be reanimacijos) pagal specializuoto ligų gydymo profilius (VLK duomenimis) sumažėjo nuo 846,6 tūks. 1999 m. iki 792,1 tūkst. 2001 metais. Tai reiškia, kad 2001 m. 23 iš 100 gyventojų ligoninėse buvo suteiktos specializuotos stacionarinės paslaugos. (11)

Ligoninės veiklos ir medicininio veiksmingumo rodikliai,
jų pokyčiai ir vertinimas

Vidutinė ligonio gulėjimo ligoninėje trukmė (LSIC duomenimis) teikiant specializuotas stacionarines, slaugos ir palaikomojo gydymo bei medicininės reabilitacijos paslaugas sutrumpėjo nuo 11,9 dienų 1998 m. iki 10,8 dienų 2001 metais.
Vidutinė specializuoto stacionarinio gydymo trukmė (VLK duomenimis) ligoninėse, teikiančiose specializuotas stacionarines paslaugas, sutrumpėjo nuo 10,6 dienų 1998 m. iki 9,7 dienų 2001 metais. Bendrojo pobūdžio ligoninėse (be ilgalaikio gydymo ligoninių – slaugos ir palaikomojo gydymo, reabilitacijos, specializuotų psichiatrijos ir tuberkuliozės ligoninių) vidutinė paciento specializuoto stacionarinio gydymo trukmė 2001 m. buvo 8,11 dienos.

Vidutinė slaugos ir palaikomojo gydymo trukmė (VLK duomenimis) pailgėjo nuo 37,1 dienos 1999 m. iki 40,8,dienų 2001 metais.
Vidutinė ligonio gulėjimo stacionare trukmė apskaičiuojama lovadienių skaičių padalinus iš išrašytų pacientų skaičiaus.
Vidutinė paciento specializuoto stacionarinio gydymo trukmė apskaičiuojama padalinus specializuoto gydymo lovadienių skaičių iš hospitalizacijos atvejų(be reanimacijos) skaičiaus.(5)
Pagrindiniai naudojimosi ligonine bei jos darbo rodikliai pateikti lentelėje. Kaip matyti, pastebimas ryškus gulėjimo trukmės mažėjimas bei didėjantis ligoninių lovų užimtumo lygis.
2 lentelė. Stacionarinių paslaugų rodikliai Lietuvoje, 1990–1998(11)

Šaltinis: Sveikatos informacijos centras.

1990 1995 1996 1997 1998
Vidutinė gulėjimo trukmė, dienomis

17,9 14,7 14 12,9 11,7
Lovos užimtumas (%)

76,5 76,3 75,87 76,82 80,44

Veiksniai, galėję padaryti įtaką vidutinio gulėjimo laiko dinamikai:
• naujos kartos medicininė aparatūra sutrumpino diagnozei nustatyti bei tikslinti reikalingą laiką,
• aukštesnės kokybės medikamenta.i, gydant naudojamos medžiagos ir gydymo aparatūra sutrumpino gydymo stacionare trukmę, pasikeitė gydytojų profesinės nuostatos dėl būtino paciento gydymo stacionare laiko,
• pasikeitė hospitalizuojamų ligonių struktūra, ligoninių administracija, taupydamaišlaidas maitinimui, medikamentams ir komunalinėms paslaugoms, pradėjo skatinti gydytojus sparčiau išrašyti pacientus,
• darbingo amžiaus pacientai,kurių dauguma dirba privačiame sektoriuje, siekia, kad juos išleistų į namus kiek galima anksčiau,
• įvedus draudiminę mediciną, ligoninės siekia dirbtinai didinti hospitalizacijų skaičių. Hospitalizuojant ambulatorinius ligonius vidutinis gulėjimo laikas mažėja. (5)Išvados
1. Lietuvos sveikatos reformos strategijoje numatyta, kad stacionarinės paslaugos bus optimizuojamos pertvarkant stacionarines sveikatos priežiūros įstaigas, didinant teikiamų paslaugų saugumą ir kokybę, plėtojant dienos stacionaro ir dienos chirurgijos paslaugas, spartinant ligonių ištyrimą bei įgyvendinant kitas nuostatas.
2. Lietuvos sveikatos priežiūros reformos strategijos kryptys: ambulatorinių paslaugų plėtra, stacionarinių paslaugų optimizavimas, medicininės slaugos ir ilgalaikio palaikomojo gydymo plėtra.
3. Nepaisant stacionarų lovų kiekio mažėjimo tendencijų, ligoninių lovų skaičius Lietuvoje tebelieka didžiausias tarp šalių ES kandidačių ir gerokai viršija ES vidurkį.
4. Per dešimt metų daugiausia sumažėjo vidaus ligų, akušerijos ir ginekologijos bei chirurgijos profilių lovų, o slaugai skirtų lovų atsirado, mažąsias rajonų ir apylinkių ligonines perorganizavus į slaugos ir palaikomojo gydymo ligonines.
5. Lovos užimtumas (panaudojimas) Lietuvoje, visose ligoninėse sumažėjo nuo 80,5 proc. 1998 m. iki 76,2 proc. 2001 metais. Šio rodiklio mažėjimas mažėjant stacionaro lovų skaičiui patvirtina, kad lovų Lietuvos ligoninėse iki šiol yra per daug.Literatūros sąrašas
1. Valstybinės ligonių kasos prie sveikatos apsaugos ministerijos 2004 – 2006-ųjų metų strateginis veiklos planas.
2. Nacionalinės sveikatos tarybos posėdžio “Lietuvos sveikatos reforma: dabartis ir ateitis” rezoliucija. Vilnius, 2000 m. lapkričio 22d.
3. SVEIKATA XXI a. Pagrindiniai PSO visuomenės sveikatos priežiūros principai Europos regione.
4. Jankauskienė D. Sveikatos sistemos reformos lietuvoje 1990-1998 m. Įvertinimas. Daktaro disertacija. Kauno medicinos universitetas, 2000, p. 43-53.
5. Pirmasis reformų dešimtmetis: sveikatos priežiūros sektorius socialinių – ekonominių pokyčių konteste. Sveikatos ekonomikos centras. Vilnius, 2000.
6. Lietuvos gyventojų sveikata ir sveikatos priežiūros įstaigų veikla 2001m., Vilnius, 2003.
7. www.sam.lt/images/Dokumentai/sveikata3(1-40).pdf –
8. http://sec.sec.lt LNSS įstaigų išdėstymo, jų struktūros reikalavimų bei paslaugų poreikio nustatymas.
9. www.ministraspirmininkas.lt Ministras pirmininkas apie sveikatos apsaugą.
10. www.vkontrole.lt . Pranešimas spaudai 1998-2001m.
11. http://www.vlk.lt Stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos ir jų apmokėjimas Lietuvoje 1998 – 2001 metais.

Leave a Comment