savizudybes problema

Savižudybė-tragedija,atimanti didžiausią vertybę-gyvenimą.Ji nieko neišspręndžia.Lieka tik kančia ir tūkstančiai neišnaudotų galimybių.

Kasmet mūsų planetoje prieš save ranką pakelia mažiausiai milijonas žmonių.Lietuvoje kasmet nusižudo apie 1700 žmonių,o dešimt kart daugiau,t.y.per 17000,kasmet mėgina nusižudyti.Kasdien Lietuvoje nusižudo 4-5 žmonės.Tai daugiau negu žūsta autoavarijose.Kiekviena savižudybė paveikia mažiausiai šešis su nusižudžiusiuoju susijusius žmones.

Pokalbio ištrauka su anoniminės psichologinės-psichoterapinės konsultacijos psichologe Vida Kaleinikoviene:

“-Jūs ir jūsų kolegos turbūt esate ta paskutinioji gija,jungianti nusižudyti pasiryžusį žmogų su visuomene arba gal geriau sakykim su kitais žmonėmis.

-Turiu pasakyti,kad tie kurie rimtai nuspręndžia žudytis mums skkambina retai.Pokalbiai su potencialiais savižudžiais ir mums patiems psichologams yra labai sunkūs.Beveik be išimčių tai labai depresyvūs žmonės.Jie skambina,tačiau nėra pasiruošę pokalbiui.Na,suka numerį ir sako:”Aš nežinau ką man daryti.”arba:”Aš nieko nenoriu,man viskas nusibodo.”Ir ką nors iš jo labai sunku išpešti.

Tai ką patiri kalbėdamas su ketinančiu žudytis išlieka ilgam.Apima sunkumas,nes atsakomybė didelė.Žmogus kalba,kalba,jauti,kad kontaktas labai menkas,o paskui jis ima ir pasako.Prisimenu savo pirmąjį tokio pobūdžio pokalbį.Naktį paskambino moteris.Pabaigoje ji man pasakė-“Nieko jūs man nepadėjot.Taip ir maniau,kad nieko jūs man nepadėsit.”Po tokios paabaigos labai blogai jaučiausi.Nerimavau dėl tos moters,netgi ėmiau sekti laikraščius.Vėliau paaiškėjo,kad tas žmogus skambina jau ne pirmą kartą,ir čia būtent tas atvejis,kai psichologas provokuojamas grąsinant savižudybe.

-Ar jūs nemanote,kad gyvenime būna tokių situacijų,kai vienintelė išeitis tegali būti savižudybė?

-Aš manau,kad savižudybė-kiekvieno žmogaus te

eisė.Tačiau kai žmogui labai sunku,jo sąmonė tarsi prislopinta,jis negali adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti tinkamiausią sprendimą.Pripažindama žmogaus teisę pasirinkti gyventi ar ne,žinau,kad sunkioje situacijoje priimtas lemtingas sprendimas dažniausiai yra padiktuotas aplinkybių,taigi nenuoširdus.”

Jaunų žmonių savižudybių grėsmingai daugėja.Jaunas žmogus kuris garsiai prabyla apie ketinimą pasitraukti iš gyvenimo,paprastai to nepadaro.Savižudybė jam-paskutinis būdas prašyti pagalbos.Deja,tai lieka tik šauksmu tyruose.Paaugliai žudosi jausdami savo bejėgiškumą:nelaiminga meilė,despotiški tėvai,kankinimai mokykloje.Jie nežino,kaip išspręsti įvairias problemas,neturi jokių apsigynimo būdų.Kaip gali gyventi,jei praradai savo pirmą,vienintelę meilę?Gyvenimas baigiasi tą akimirksnį,tampa tuščias,nykus.Neaišku į ką kreiptis,iš ko laukti patarimo.Tokie abstraktūs suaugusiųjų samprotavimai,kaip:”Bus tų meilių”,jo neįtikina,nenuramina,
nepaguodžia.Išėjimas iš gyvenimo-bandymas išspręsti gyvenimo sunkumus.Jei draugas ateina pasiguosti,jam dažnai sakome:visiems taip būna,visko pasitaiko.

Keletas pavyzdžių apie įvykdytas savižudybes:

“.pasiryžęs atsisveikinti su gyvenimu Andrejus vieną laiškutį parašė namuose,antrąjį garaže-jau kaupiantis nuodingoms dujoms.Motina pasiteiravo,ką sūūnus rašo.Jis nepasakė ką sumanė.Vaikinas tokiam žingsniui pasiryžo grįžęs namo po nedidelio incidento su kelių policijos pareigūnais.Kaip byla tyręs prokuroras aiškino,kad vaikinas truputį išgėręs alaus vairavo auromobilį.Vaikinas laiškuose daugybę kartų atsiprašė artimųjų,prašė tėvų atleisti,bet pats sau atleisti negalėjo.”

Kitas:

“Visus tiesiog pribloškė Mindaugo savižudybė.Jis turėjo daug draugų mokykloje,
bažnyčioje,apie daug ką svajojo.Kunigai darė jam teigiamą įtaką,bažnyčioje jis rasdavo nusiraminimą,-tačiau gal trūko šeimos,pačių artimiausiųjų žmonių meilės,supratimo(motina su seserimi gyveno atskirai,seneliai irgi).Ir lemtingąją naktį vaikinas skambino telefonu motinai,draugams,norėjo pasikalbėti,gal ketino išsipasakoti,atverti širdį.To padaryti jam nepavyko,o pa

askui jau buvo per vėlu-jaunuolis ryžosi lemtingam žingsniui.Mindaugo tėvas nusinuodijo acto esencija.Manoma,kad tai irgi galėjo turėti įtakos sūnaus polinkiui į savižudybę.Atsisveikinimo laiške jis paprašė Dievo atleidimo,parašė sesers vardą ir kad ją myli.”

Būna taip,kad paaugliai,kurie ketina nusižudyti,susitaria suicidinį aktą atlikti drauge.Vėliau padaro tik vienas,o kiti stengiasi išlaikyti paslaptį(“neišduok draugo,net jei žinai,kad jis eis šiandien pasikarti”).Dažnai po draugo nusižudymo likę gyvi jaučia kaltę:jis arba ji man sakė,kad ketina pasitraukri iš gyvenimo,o aš nesulaikiau,neužjaučiau,napatariau.

Tarp paauglių pasitaiko vadinamasis “Verterio efektas”-savižudybė kieno nors pavyzdžiu.

Neteisingas aplinkinių elgesys,neteisingi poelgio vertinimai(sumenkinimas ar pervertinimas)gali pastūmėti kitus paauglius šiam tragiškam žingsniui.Yra žinoma mokyklų,kuriose sąlygas “užsikrėsti” savižudybės liga dažnai sukuriame patys.Laidotuvės būna kaip įvykis(minėjimai,garbės sargyba ir pan.),nusižudžiusio imama gailėtis,vertinami jo poelgiai.O juk tai stebi paaugliai.Vaikiškam protui-tai patrauklus,sektinas pavyzdys,būdas susigrąžinti tėvų,bendraamžių,artimųjų meilę,rūpestį ar bent jau dėmesį.

Savižudybė-tai ne spontaniškas aktas.Tai visada proceso rezultatas.Artimo žmogaus praradimas,tėvų skyrybos,nelaiminga meilė,savo vertės netekimas,konfliktai mokyk-
loje,depresija ir kt.brandina ketinimą.Tačiau būna paskutinis grubus žodis,paskutinė pastaba,paskutinis smerkiantis ar įtarus žvilgsnis,paskutinis dvejetas.

Kai žmogus yra krizinėje padėtyje,jam viskas labai rimtai atrodo.Joks faktų ar būsenų švelninimas jam nepriimtinas.Dauguma savižudybes tyrinėjančių specialistų laikosi tos nuomonės,kad savižudybė iš tikrųjų yra pagalbos šauksmas.Jei žmogų ima slėgti psichologinio pobūdžio sunkumai,jis renkasi-arba kreipiasi pagalbos į draugus,arba ima gerti,vartoti narkotikus,gali eiti konsultuotis pas specialistą,tačiau gali pasirinkti ir kraštutinę priemonę.Pradedamas savotiškas žaidimas:jis mano,kad je
ei nusižudys,tai išspręs savo problemas,o jei bandymas nepavyks-ką gi,jis bus kažką įrodęs.Kad ir tai jog galėjo tai padaryti.

Negalima manyti,kad savižudybė-tai asmeninis žmogaus pasirinkimas,jo laisva valia.Žmonės besirengiantys nusižudyti,jaučiasi tarsi užrištomis akimis ir įsprausti į kampą.

Nėra vienos priežasties dėl kurios žmonės žudosi.Ženevos universiteto profesorius Normanas Sartorius išvardijo 20 savižudybės link stumiančių veiksnių:tai pschikos atsilikimas(apie 60% sergančiųjų pschikos liga kažkuriuo metu bando žudytis),alkoholizmas,ilgalaikis stresas,problemos šeimoje,fiziniai trūkumai,vienišu-
mas,izoliacija.Vienas iš veiksnių žudytis gali būti nedarbas.Tačiau N.Sartorius pabrėžė,kad bendras nedarbo lygis nėra tikrasis veiksnys:”Kai šalia bedarbio yra kitas bedarbis,jam ne taip sunku.Tačiau kai tarp dirbančiųjų yra vienas negalintis išlaikyti savo šeimos,jam tai gali tapti vienu veiksnių,stumiančių į savižudybę.”

Po mėginimo nusižudyti 70% žmonių prisipažįsta,kad gailisi dėl šio žingsnio,teigia nesuvokę,ką darė,pasikarščiavo.

Ne visi savižudžiai nori mirti.Kartais žmonės tikisi savižudybe sukelti kitų žmonių užuojautą,atkreipti jų dėmesį.Tai tariamieji savižudžiai.Jie protestuoja priš ką nors arba šantažuoja kitus,tačiau neplanuoja mirti-jie galvoja tik apie patį savižudybės aktą.Kai mirtis pasirenkama sąmoningai,tai tikroji savižudybė.Žmogus apsispręndžia atimti sau gyvybę turėdamas vienintelį motyvą-nenoriu,nebegaliu gyventi.Tikrasis savižudis aiškai ir atvirai rodo savo ketinimą,nes mirties siekimą yra apsvarstęs ir išgyvenęs.Taigi,žmogus,išgyvenantis savižudybės krizę,gali painiai kalbėti,vienu metu išreikšti prieštaringus jausmus,nuostatas,kandžias pastabas kitų žmonių ar gyvenimo atžvilgiu.Žmogaus agresija tarsi nukreipta į jį patį:jis save nuvertina,būna perdėtai nuolankus,linkęs į savęs kaltinimą ir net mazochizmą.

Psichiatrai,psichologai teigia,kad savižudybės grėsmę galima pajusti ir iš kalbos,ir iš el
lgesio:žmogus atrodo apimtas nevilties,bejėgiškumo,depresijos,pesimizmo,pra-
deda daug gerti ar vartoti narkotikus,apsileidžia,atrodo viskam abejingas,grąžina skolas,dovanas,ramiai ir dažnai kalba apie savižudybę,kartais jau esti mėginęs žudytis.Tačiau būna ir išimčių,kai iš gyvenimo pasitraukusio žmogaus elgesys niekam iš šalia buvusiųjų įtarimo nekėlė.

Tėvai ir mokytojai turėtų artimiau bendrauti su vaikais.Jie pirmieji turėtų pastebėti rimtos ligos požymius.Jeigu atsiranda liūdesys,nemiga,pradeda nesisekti mokslai,
vaikas pasidaro keistokas,užsidaręs,šiurkštus su tėvais,draugais,reikia rimtai juo pasirūpinti.

Komplikuoti santykiai šeimoje,pernelyg sunkios mokyklinės programos,daugybė informacijos,nesibaigiantis smurto filmų srautas per televiziją,milžiniški gyvenimo tempai sukelia depresiją.Labai rimta priežasti neapgalvotam žingsniui yra vienatvė,neturėjimas kam pasiguosti,atvirai kam išsipasakoti.Dažnai bandoma skausmą,rūpesčius,problemas skandinti alkoholyje,griebtis narkotikų.Kai nebepade-
da ir tai,apsvaigę žmonės ryžtasi lemtingam žingsniui.Negalime nieko apkaltinti,nes priežasčių ir kaltininkų paprastai būna ne vienas.

Kodėl?Tai klausimas į kurį atsakymo ieško nusižudžiusiojo artimieji.Ar tai buvo egoizmo protrūkis,ar tunelio,kuriame nebeliko nei pluoštelio šviesos,galas?Priekai-
štas netobuliems darbdaviams?Nepagydomos ligos baimė?Sunkios depresijos pasekmė?Nelaimė prislegia visus,bet labiausiai tuos kurie ir darbe ir gyvenime buvo arčiausiai.Deja,paskui pasigirsta kalbos:”Ir aš nebeištversiu!”, “Pavydžiu,kad žmogus rado jėgų viską užbaigti!”.

Kaltė.”Tai per jus,žalčiai,žmogus nebegalėjo gyventi!”-artimųjų priekaištai gali būti adresuoti bet kam:bendradarbiams,kaimynams,draugams.Kodėl visada ieškoma mirties kaltininko?Kiekvieną žmogų,kuris buvo artimas nusižudžiusiajam,apninka daug neigiamų jausmų,vienas jų-pyktis ant kitų,negalėjusių užkirsti kelio tokiam poelgiui.Pats jausdamas kaltę,praradimą išgyvenantis žmogus dalį kaltės užverčia ir kitam.Tačiau tai,kad įvyksta savižudybė yra ne vieno žmogaus kaltė.Tarpusavio santykiams turi įtakos labai daug žmonių.

Psichologai pabrėžia,kad apie savižudybę galvojantys žmonės yra plėšomi noro gyventi ir pabėgti nuo savo problemų.Norint suprasti savižudybę,būtina suprasti visą žmogaus gyvenimą.Kas galėtų padėti ties nevilties riba atsidūrusiam žmogui?Kitas žmogus,norintis ir sugebantis išklausyti jo neviltį,abejones ir subtiliai savo gyvenimo prasmės suvokimu.Kategoriški imperatyvai”tu neturi teisės taip elgtis”,
“gyvenimas nepakartojamas,turi gyventi dėl kitų”nevilties prislėgtam žmogui nepadeda.”Gyvenimas yra šlykštus-belieka pasikarti”-tokie ar panašūs atsidūsėjimai išsprūsta iš galvojančio apie mirtį lūpų,tačiau retas tai girdėdamas suklūsta.Žinią apie planuojamą savižudybę praneša maždaug 7-8 iš 10 savižudžių.Kaip reaguoti girdint tokias šnekas?Kalbėjimas apie savižudybę nebūna vienadienis:jis gali trukti ilgesnį laiką.Dažnai tokias užuominas girdintys artimieji tarsi atbunka.Retas kuris ir girdėdamas kenčiančio žmogaus užuominas apie savižudybę,žino,kaip elgtis,kaip padėti.Neretai aplinkiniai prislėgtąjį ir pakalbina ir pasiūlo pagalbą,bet retas,kuris nusivylęs gyvenimu patiki tokiais pasiūlymais.Kai žmogus bręsta tragedijai,niekada neužteks vien psichiatro,psichologo ar vien bendradarbio pagalbos.

Jei depresija sergantis žmogus ima girtauti arba vartoti narkotikus,savižudybės pavojus labai padidėja.

Jei žmogus anksčiau nepiktnaudžiavęs alkoholiu,staiga pasikeičia ir pradeda smarkiai girtauti,tai rodo,kad jis veikia labai destruktyviai,ir ko gero,rengiasi nusižudyti.Alkoholis visada yra į savižudybę pastumiantis veiksnys.

Sakoma,kad siela išmesta iš savižudžio kūno,negali rasti ramybės ir ji blaškosi po pasaulį,kol ateina tikrasis mirties laikas.Sakoma dar ir tai,kad sunkumai,kurių neįveikęs žmogus pasitraukė iš gyvenimo,niekur nedingsta ir po mirties ji vargsta tiek,kiek jam buvo lemta vargti.

Suicodologijoje konstantuojama,kad moterys savižudybę pasirenka dažniau,bet vyrai ją įvykdo sėkmingiau.Moterys dažnai renkasi estestiškesnę mirtį (vaistus,du-
jas),o vyrai daugiau kariasi,šaunasi.Pschologas A.Navickas sako:”Moterims labai svarbus veiksnys,sulaikantis nuo savižudybės-vaikai.Vyrus dažnai sustabdo pojūtis,kad jie yra reikalingi darbe.Reikalingumo jutimas-labai svarbus savižudybės prevencijos veiksnys.”

Ikėjimas-vienas veiksnių,neleidžiantis pakelti prieš save rankos net ir sunkią depresiją išgyvenantiems žmonėms.

Visada labai svarbu prakalbinti žmogų.Ir klausančiojo,užjaučiančiojo susirūpinimas turi būti nuoširdus.

Pabaigai,vienos žurnalistės straipsnio ištrauka-išpažintis vienos 18 metų merginos:

– “Labai neįdomu pasakoti savo istoriją.Prieš porą metų palikau savo kaimą,kuriame gimiau,kuriame gyvena mano tėvai ir brolis.Anais laikais jaučiausi pilnaverte,žudy
tis nebuvo nė minties,kiauras dienas kalbėdavausi su gyvuliais.Įstojusi Vilniuje į proftechninę,supratau,kad ieškau kažko ne to,visai nesijaudinau,kai m ane išmetė.Savo kelią į Anapus pradėjau,aišku,nuo tablečių.Surijau viską ką radau stalčiuje-iš pradžių rinkausi,paskui pasidarė vis tiek.Atsibudau ligoninėje,visiems primelavau,kad apsižioplinusi supainiojau medikamentus.Paskui kažkodėl labai ilgai negalėjau atmerkti akių-tokie sunkūs buvo vokai.Tai nuostabi būsena-gulėti užsimerkus,nieko nekalbėti ir namatyti.Kaip tu manai kodėl užspaudžia akis numirėliams?Todėl,kad taip geriau ir gražiau.

Paskui mėginau pjaustytis venas.Bet ne tiek kad numirčiau.Blaiviai mąstydama(vi-
sai nerūkau ir negeriu-kaimo laikų tyrumo liekanos)ir viską jusdama,negalėjau ištverti skausmo,kurį sau sukėliau.Ar aš kokia nusidėjėlė,kad save kankinčiau?Noriu pasitraukti ir tiek.

Vėliau koriausi.Labai šlykštu.Tie kas kariasi matyt visiškai neteko proto.Bandžiau nuodytis dujomis.Bute kurį nuomojau viską užkimšau ir atsukau viryklės čiaupus.Aišku,mane surado šeimininkė.Visuomet suranda.Ir nenumiriau ir dar iš buto išmetė.

Tik skandintis niekad nesiruošiau.Vandenyje aš nuo vaikystės puikiau jaučiuosi gyva:esu įsitikinusi,kad mirusi jausiuos kur kas prasčiau.

Dabar manyk,kad tai savotiškas mano hobi.Aš turiu ir kitų pomėgių:labai domiuosi botanika,zoologija.Bet negaliu sugrįžti į kaimą.Aš juk sutepta,sumaitota,pati suluošinau savo kūną,išklibinau nervų sistemą.Kaip aš galiu parnešti namo,vienintelėn šventon vieton,savo sužalotą genofondą?Apskritai esu žlugusi,degradavusi,neturiu jokio tikėjimo,svajonių,vilčių.Netgi mylėti nemoku,man to visai nereikia,galiu tik geisti.Vyrai yra niekingi ir kvaili.

Kiekvienas žmogus turi susigaudyti kada jis šitam pasauly ir pasitraukti.O vyrai nenutuokia.Jų nusižudyti turėtų dvigubai daugiau negu moterų.

Beje,vieną viltį turiu.Man dar liko neišbandytas ir visuomet sėkmingas susinaikinimo būdas-iššokti iš daugiaaukščio.Dabar galiu veikti tiksliai ir šaltai lyg mechanizmas.Nežinau kur dingo mano emocijos,jausmai,keroję ir žydėję kaime.Seniai dairausi į Saulėlydžio bendrabučius.Jeigu šoksiu,tai iš šešto(mano laimingas skaičius)bendrabučio šešiolikto aukšto.Kai peržengi tą barjerą,nebėra galimybių pasigailėti savęs ir sugrįžti atgal.Nemėgstu tos terlionės,kurią pradėjau seniai,užmerktom akim,o tęsiu dabar,pasakodama tau savo gyvenimo nesąmones.Nekenčiu visų religijų,kurios teigia,kad žmogus neturi teisės atimti sau gyvybę.Žmogus turi tokią teisę,ir kai pajusiu,kad atėjo metas,aš ja pasinaudosiu.”

Va ir viskas.Jokio patoso.Jai nereikalinga mūsų užuojauta,parama,panieka.Kai paklausiau jos kodėl ji visdėlto žudosi,ji atsakė:”Kvailesnio klausimo sugalvoti jau nebegalėjai!”

Pokalbio pabaigoje ji tarė:”Kartai einu gatvės viduriu ir šaukiu,kad noriu numirti,kad mane užmuštų,žmonės mauna į šalis apstulbę ir pasipiktinę.Man jų gaila.”

Apibendrinant galima pasakyti,kad gyvendami mes dažnai nepastebime svarbių dalykų.Jei kavą išliejame ant stalo-pastebime ir reaguojame,o kai matome nuo virvės randą ant kaklo-bijom reaguoti.Nepastebėti,nesureaguoti,nepaklusti-Socialinio gyvenimo norma.Artimi žmonės(tėvai,draugai,mokytojai)negali likti abejingi,tylėti.
Pabandykime kalbėtis.Skaudžius dalykus reikia ne “užglostyti”,o paskatinti žmogų apie juos prabilti.Parodykime savo tikrą nuoširdumą ir užuojautą.

Leave a Comment