onkologiniu pacientu psihologines problemos

3063 0

KLAIPĖDOS VALSTYBINĖ KOLEGIJA

TURINYS

ĮVADAS

Psichologinė pagalba – sąlyginai neilgas trukmės, tarpasmeniniu bendravimu ir teorinėmis žiniomis pagrįsta pagalba asmenims, turintiems psichologiniųproblemų.

Tie, kurie nors kartą gyvenime susidūrė su onkologine liga, pasakys, kad vėžys – tai liga, kuri kaip uraganas įsiveržia į gyvenimą: patikrina bet kurios santuokos tvirtumą, sergančio vaiko tėvus priverčia pasijusti stovinčiais prie bedugnės krašto, išbando net ir artimiausių žmonių draugystę, priverčia iš naujo permąstyti savo gyvenimą ir neretai iš esmės pakeičia vertybių sitemą. Tai liga, kuri arba sugniuždo, arba sustiprina.

Šiais laikais vis labiau dažnėja onkologinių suusirgimų, todėl dažnas iš mūsų susimąsto, kas tai per susirgimas irk as įtakoja galimybes atsidurti onkologinių ligonių gretose.

Norint atsakyti į klausimą kas tai yra vėžys, reikia panagrinėti, ka apie tai mano citologija – mokslas apie ląstelę, jos sandarą, veiklą, vystymąsi, dauginimąsi, sąveikas. Daugelis mano, kad vėžys tai kažkokia labia stipri ir galinga liga, galinti sunaikinti žmogaus organizmą.

Anot mokslininko M. Hammerio tyrimu, prieš susirgdami vėžiu 1-3 metų laikotarpyje, pacientai patyrė dideles emocines traumas. Šios emocinės traumos sukelia pakitimus smegenyse, kuriuos galima matyti atlikus smegenų koompiuterinę tomogramą. Jis nustatė ryšius tarp emocinės traumos pobūdžio, jos įtakoto smegenų pakenkimo vietos ir vėžinio auglio lokalizacijos. Kadangi visą žmogaus imuninę sistemą valdo smegenyse esantys nervų centrai, tai sutrikus šiai funkcijai, kurioje nors smegenų vietoje, nebefunkcionuoja ir imuninė sistema. To

odėl vėžinės ląstelės yra neatpažįstamos ir gali netrukdomai daugintis.

Susirgimas onkologinėmis ligomis bei jų gydymas yra sudėtinga ir nelengva patirtis, skaudžiai paliečianti visus žmogaus gyvenimo aspektus: fizinę sveikatą, darbingumą, šeimyninį gyvenimą, santykius su aplinkiniais bei jo psichologinę savijautą.

Vienas iš svarbiausių onkologinės slaugos ypatumų yra psichologinės paciento ir jo artimųjų problemos. Įprasta psichologinės reakcija susirgus vėžiu yra jausmas, kad nebegali kontroliuoti savo gyvenimo, kurti ateities planų, tinkamai atlikti savo pareigų darbe ir namie, pasirūpinti savo šeima.

Vėžys buvo ir išlieka svarbiausia visuomenįs sveikatos problema visose pasaulio šalyse. Pasaulyje kismet apie devyni milijonai žmonių suserga vėžiu. Iki 2020 metų šis skaičius turėtų išaugti iki penkiolikos milijonų. Lietuvoje kasmet registruojama virš 14 tūkstančių naujų vėžio atvejų.

Nors net apie 50 proc. Susirgusių vėžiu pagydoma, ši liga vis dar baaugina viso pasaulio gyventojus. Viena didžiausių baimės priežasčių yra ta, kad susirgimas piktybiniu naviku siejamas su skausmu ir besiartinančia mirtimi.

Mūsų aplinkoje mirtis ypač baugina. Gyvename aplinkoje, kur mūsų vertybių skalė yra grindžiama materialiais daiktais, kur laimė, siekiai, gyvenimo tikslai turi būti matomi ir konkrečiai apčiuopiami. Nuolat skubėdami mes neturime laiko sustoti ir suvokti savo tikslo prasmės bei pasirinkti savo gyvenimo kelio, išmokti gyventi šiandien, kiekvieną akimirką, o ne plaukti pasroviui.

Kiekviena liga, o ypač tokia kaip vėžys, stipriai paveikia asmenybę. Kenčiantis li

igonis neišvengiamai pradeda prarasti savo privatumą bei įsipareigojimus šeimai, darbui, visuomeniniamgyvenimui, dvasiniam benrdavimui.

DARBO TIKSLAS IR UŽDAVINIAI

Darbo tema: Onkologinėmis ligomis sergančių pacientų psichologinės problemos.

Darbo tikslas: Įvertinti pacientų sergančių onkologinėmis ligomis psichologines problemas.

Darbo uždaviniai:

Nustatyti pagrindines psichologines problemas.

Įvertinti ryšius tarp paciento ir ligos suvokimo.

Išanalizuoti psichologinių problemų sprendimo būdus.

Pateikti rekomendacijas pacientams, sergantiems onkologinėmis ligomis.

1. INFORMAVIMAS APIE LIGĄ

Onkologija – (gr. Onkos – navikas) – medicinos mokslo šaka, nagrinėjanti navikų atsiradimo priežastis, raidos mechanizmą, klinikinius požymius, diagnostikos metodus, profilaktiką ir gydymą.

Auglys  (navikas, tumoras, blastoma) – pakitusių ir neribotai besidauginančių ląstelių darinys. Augliai gali būti piktybiniai ar nepiktybiniai. Piktybiniai augliai auga greitai, susidaro dėl vėžio, tokie augliai gali infiltruotis į aplinkinius audinius bei išplisti į kitas kūno vietas, sudarydami metastazes. Nepiktybiniai augliai neplinta į kitas vietas, bet gali išaugtilabai dideli, atstumti aplinkinius audinius, tokie augliai po pašalinimo paprastai neatsinaujina. Dažnai nepiktybiniai augliai virsta piktybiniais.

Augliai gydomi operacija, jonizuojančiąja spinduliuote, antiblastominiais vaistais. Augliai būdingi visiems stuburiniams gyvūnams.

Sunkiausias uždavinys, kuris laukia gydytojų ir artimųjų – pranešti ligoniui apie diagnozę. Gerai, jei gydytojas yra pajėgus įvertinti ligonio pasirengimą priimti neigiamą informaciją ir sumažinti psichologinį sukrėtimą. Tačiau dažniausiai visa atsakomybė tenka artimiausiems žmonėms.

Manoma, kad daugeliu atvejų diagnozė turi būti ligoniui žinoma, nes žinojimas tampa stipriu stimulu imtis aktyvių veiksmų prieš ligą. Tačiau svarbu tinkamai pasirengti šiam pokalbiui.

Plevoko P., Gradausko A.(2000) teigimu, gydančio gydytojo pokalbis su pacientu ta

ampa nuoširdesnis, jei jame dalyvauja ir slaugytojas. Pastarajam susidaro galimybė su ligoniu užmegsti atviresnį pokalbį. Ar šiame pokalbyje turi dalyvauti ir paciento artimieji – sprendžiama pagal situaciją. Sudėtingoje situacijoje slaugytojas stengiasi nenutraukti kontakto su pacientu, tačiau, iš kitos pusės, jo neperkrauti gausia informacija.

Almas H. (1998), teigia jog tik nedaugelis pacientų gauna pakankamai informacijos apie ligą ir jos gydymą. Kai kurie pacientai pasigenda paaiškinimo, kodėl atliekami kai kurie tyrimai bei patikrinimai, ir tų tyrimų rezultatų. Artimieji paprastai nėra medikai ir neturi pakankamai žinių apie vėžį, todėl pasikonsultuokite su specialistais apie ligos pobūdį, eigą, numatomą gydymą pravartu, tuomet jausitės labiaus užtikrinti dėl sėkmingo ligos įveikimo.

Pilkauskienė A. ir kt. (2008) teigia, kad žinia apie susirgimą vėžiu išgąsdina žmogų, todėl turi būti apgalvotas kiekvienas žingsnis, kad nesukelti papildomų nemalonių emocijų. Kiekvienas žmogus yra kitoks, todėl ir sureaguoti gali skirtingai, tad vertėtų numatyti, kaip gali sureaguoti pacientas. Galima tikėtis labai emocingos reakcijos, arba išgirsti daug įvairių klausimų, į kuriuos bus sunku atsakyti. Labai svarbu pasiruošti atlaikyti paciento emocija, o kartu jį palaikyti, paskatinti toliau gydytis. Prieš pokalbį svarbu apmąstyti, kaip kalbėtis, kokiomis frazėmis pranešti apie sunkios ligos diagnozę. Svarbiausia pacientui suteikti vilties ir paskatinti įsitraukti į tolimesnio gydymo procesą.

Pokalbio metu aplinka turi būti rami; nebūtina sukurti kokią neįprastą aplinką, te

egul viskas būna savo vietose. Pokalbio vieta kuo toliau nuo lango ar balkono, svarbu, kad po jo bent 2 – 3 valandas nebūtų vienas. Pokalbis neturi prailgti ir varginti paciento.

Sunkiausia akimirka pasakant diagnozę, tai paciento reakcija ir jo emocijos. Pacientas gali tylėti, negalėdamas patikėti esama situacija, verkti, neigti ar supykti. Dažniausiai ši reakcija pasireiškia šoku, atsiribojimu, sielvartu. Jei ligonio reakcija pasireiškia tyla, užduokite atvirą klausimą apie jį užklupusius jausmus ir mintis. Tuomet, kai emocijos prasiveržia, padėkite su jomis susitvarkyti – pasislinkite arčiau paciento, paimkite už rankos, paguoskite. Taip gydytojas parodo, kad supranta ir palaiko ligonį, užmezgamas ryšys tolimesniam pokalbiui. Jei ligoniui sunku išreišti jausmus, jį paskatinkiteir priminkite, kad, kai užgriūva tokios sunkios problemos, visiškai normalu jausti pyktį, neviltį ar liūdesį.

Nors medicina ir sparčiai vystosi, bet vis dar daugumai žmonių vėžio diagnozė asocijuojasi su mirtimi, todėl natūralu, kad išgirdus šią diagnozę, kai kuriuo pacientus apninka mirties baimė. Tokiu atveju svarbu išlikti empatiškam ir išklausyti pacientą, nes pasikalbėjus apie slegiančius rūpesčius palengvėja.

2. PACIENTO REAKCIJA Į LIGĄ

Cicėno S., Kalibatienės D. (2008) teigimu, pacientas sužinojęs vėžio diagnozę, išgyvena psichologinę krizę. Šiai krizei būdingi keturi reakcijos tipai: šokas, savisauga, realybės suvokimas ir susitaikymas. Pirmosios reakcijos (šoko) metu ištinka stiprus psichologinis stresas – pacientui atsiranda baimės jausmas, jis nesugeba blaiviai mąstyti, esti labai susijaudinęs, sutrikęs, bejėgis, negeba valdyti situacijos. Šios fazės trukmė priklauso nuo paciento asmeninių savybių ir nuo šalia jo esančių žmonių. Po tam tikro laiko pacientui prasideda savisaugos reakcija, kuri padeda laikytis nuo tikrovės tam tikru atstumu. Ištverti blogą žinią yra sunku, todėl pacientas įtikina save, kad viskas yra taip kaip ir anksčiau. Toks realybės neigimas sumažina baimę. Kitų žmonių prieštaravimai kelia grėsmės pojūtį ir pyktį.

Savisauga pasireiškia tuo, kad sukaupiamos visos jėgos jausmams ir mintims valdyti, tačiau ji trukdo suprasti ligos realybę ir prognozę. Šios fazės metu ligonis dar negali suvokti perspektyvą, žvelgtiį ateitį, todėl tuo metu netikslinga su juo plačiai kalbėti apie tyrimo, gydymo ir slaugos planus. Pamažu pradeda suvokti realybę. Tai dažniausiai sukelia naują stresą, nes reikia pačiam sau pripažinti, kad jis iš tikrųjų serga onkologine liga. Šiuo metu vyrauja baimė dėl būsimo skausmo, kitų nemalonių pojūčių, neįgalumo, kūno išvaizdos pokyčių, mirties. Šiuo laikotarpiu net ir menkiausi fizinio pagerėjimo požymiai būna labai reikšmingi. Susitaikymo fazės metu tampa svarbūs tokie jausmai kaip pasitikėjimas savimi, savigarba, adaptavimasis prie fizinės negalios, santykis su artmaisiais, draugais, kitais asmenimis, žinojimas, kad nuo kažko priklausai, kad kažkam esi svarbus. Labai svarbu, kad paciento artimieji galėtų padėti suvokti ir priimti negrįžtamai pakitusią gyvenimo situaciją. Nuo artimųjų stiprybės, kantrumo labai daug priklauso. Svarbu šiuos etapus išlaukti, kartu pergyventi. Skirti daug dėmesio, šilumos, meilės ir motyvavimo gyvenimui.

Praeina daug laiko, kol emocijos aprimsta. Pacientas turi sugebėti susitaikyti ne tik su mintimi, kad serga vėžio liga, bet ir su fiziniais gydymo padariniais. Gydymas gali sukelti nepageidaujamų reiškinių, tačiau dauguma žmonių gydymo periodu įstengia gyventi įprastinį gyvenimą. Akivaizdu, jog pacientui reikia laiko gydytis ir tam tikro periodo jėgoms atgauti. Kai kurie pacientai dirba net ir gydydamiesi, kiti grįžta į darbą tuoj pat po gydymo, treti laukia, kol praeis visi nepageidaujami gydymo reiškiniai. Pokalbiai apie paciento jausmus padės išsiaiškinti jo dvejones, o antra, suteiks progą artimiesiems ir draugams suprasti, kaip pacientas jaučiasi.

3. PSICHOLOGINĖS BŪSENOS

Daugumą pacientų tiesiog pribloškia žinia, kad Jiems diagnozuotas piktybinis navikas. Užplūdusios emocijos pasireiškia sąmyšiu ir nuotaikų kaita. Žmonių reakcijos būna labai skirtingos. Emocinės išraiškos nėra nei geros, nei blogos, jos – tai dalis sunkumų, su kuriais pacientai susiduria savo ligos metu ir kuriuos turi pasistengti įveikti. Artimieji, draugai dažnai jaučia tą patį ir kartais jiems reikia pritarimo ar patarimo taip pat kaip ir pacientui.

Almas H. (1998), teigimu pirmoji reakcija – šokas ir netikėjimas. „Aš negaliu patikėti. To negali būti“ tai dažniausios pacientų mintys. Ši reakcija sužinojus vėžio diagnozę pasireiškia pirmiausia. Pacientui realybė atrodo gąsdinanti ir jaudinanti. Atsiranda baimės jausmas, pacientas nesugeba blaiviai galvoti. Jis jaučiasi sutrikęs, bejėgis, dėl to nesugeba valdyti aplinkybių. Kiek tai užtrunka, priklauso nuo to, kiek galimybių turi pats pacientas ir šalia jo esantys žmonės, taip pat ir nuo fiziologinės krizės stiprumo.

Pyktis – žmogus nemotyvuotai pyksta ant visų ir visko, pyksta ant viso pasaulio. Pyktis – tai stipriausia emocija kuri išreiškia psichologinį dvasinį skausmą. Šiame etape labai svarbu priimti žmogaus pyktį. Pyktis tai natūrali reakcija nenatūralioje žmogui situacijoje. Todėl reikia skatinti žmogui žvelgti į priekį – ateitį, o ne į praeitį, visa tai atlikti subtiliai, nes kiekvienas onkologine liga sergantis pacientas teigs, kad jo ateitis – mirtis.

3.1 Baimėir nežinia

„Aš mirsiu? Man skaudės?“

Cicėno S., Kalibatienės D. (2008) teigimu, onkologinius ligonius kamuoja ypač didelė baimė. Vėžys yra didžiųjų dešimties žmonijos baimių sąrašo viršuje. Daugeliui žmonių vėžys reiškia skausmo grėsmę, neišvengiamą greitą mirtį, sužlugusius ateities planus. Sergantieji onkologinėmis ligomis labai bijo būti izoliuoti, tapti priklausomi nuo kitų, prarasti savo įvaizdį, baiminasi dėl artimųjų ateities, savo mirties.

Vėžys yra bauginantis žodis, susijęs su baime ir mitais. Viena dažniausių baimių, kuri kyla pacientams sužinojus apie naujai nustatytą vėžio diagnozę – mirties baimė. Iš tiesų pastaruoju laiku daugumą žmonių, susirgusių limfoma, galima išgydyti. Netgi jei liga nėra visiškai išgydoma, šiuolaikinis gydymas leidžia kontroliuoti ligą ilgus metus ir pacientai ilgą laiką gyvena visavertį gyvenimą. Dažnai susirgusieji vėžiu baiminasi skausmo. Iš tiesų dauguma sergančiųjų piktybiniais navikais nejaučia skausmo. Be to, yra daug medikamentų, padedančių išvengti skausmo arba jį kontroliuoti. Daugelis nerimauja dėl būsimo gydymo – ar jis padės, kaip kovoti su nepageidaujamais gydymo reiškiniais. Kai kurie žmonės bijo atsigulti į ligoninę, ypač tie, kurie niekada nėra ten gydęsi.

Ateities nežinia gali keti įtampą, tačiau baimė ir fantazijos kartais būna blogiau nei realybė. Nežinomybės baimę galima nugalėti įgijus daugiau žinių apie vėžio ligą. Aptariant naujas žinias su draugais ir artimaisiais gali sumažėti nereikalingas rūpestis, sąlygojantis įtampa.

Nežinomybė ir amžina baimė, kad vėžys išplis ir bus dar blogiau, yra didžiausi tokio paciento kasdieninio gyvenimorūpesčiai.

3.2 Sergančiųjų onkologinėmis ligomis depresija ir nerimas

Cicėno S., Kalibatienės D. (2008) teigimu, žmogus visą laiką galvoja apie ligą, nemalonius savo paties ar artimųjų gyvenimo įvykius ir jaučiasi dėl jų kaltas, nemato savo gyvenimo perspektyvos, per menkai save vertina, praranda iniciatyvą, sulėtėja jo mąstymas, silpnėja valia, greitai pavargsta. Šiai būsenai būdinga neviltis ir abejingumas, vidinis nerimas, baimė, beprasmis blaškymasis. Tokiems pacientams sumažėja apetitas, apsunksta galva, atsiranda mieguistumas. Dažniausias depresijos simptomas – sutrikęs miegas. Depresijos apimti žmonės skundžiasi, kad jiems liūdna, niekas jų nedomina, nedžiugina, jų gyvenimas be prosvaisčių, viskas atrodo neprasminga, gyvenime nieko gero nebuvo, nėra ir nebus, jaučiasi niekam tikę, bijo kad kažkas nepavyks. Užsitęsusi depresija gali pastūmėti į savižudybę.

Anot gyd. Žaliauskienės D. (2002) dauguma onkologijoje naudojamų psichodiagnostinių metodų depresijai nustatyti yra tokie patys, kurie taikomi ir fiziškai sveikų žmonių atžvilgiu. Su depresijos įvertinimu susijusi ir onkologinių ligonių savižudybių problema. Sudėtinga, tačiau labai svarbu nustatyti, ar kalbėjimas apie savižudybę yra depresijos simptomas, ar tai paciento pranešimas apie simptomų nepakeliamumą. Onkologiniams ligoniams depresija ir nerimas dažnai pasireiškia reakcijomis, viršijančiomis normalias reakcijas į stresą ar gyvenimo krizę, bet nepakankamomis savo simptomų ar jų pasireiškimo trukmės atžvilgiu, kad tokią būklę būtų galima priskirti depresijos ar nerimo sutrikimams. Nerimo ir depresijos pasireiškimas kartu sunkina ligos eigą, didina savižudybės riziką.

Paliatyvioji pagalba. (2004) teigia, jog bendras sveikatos būklės vertinimas padeda nustatyti daugelį problemų: blogai malšinamas skausmas, nenumatomi gydymo tikslai, slepiamos šeimos narių dvejonės ir besiartinančios kančios baimė. Nepakankama skausmų kontrolė tiesiogiai susijusi su depresijos simptomais, todėl pats veiksmingiausias „antidepresantas“ – skausmo malšinimas. Medikai ir psichologai turėtų taikyti naujausius psichoterapinius metodus. Anot dr. Aranausko R.(2008), dažniausiai taikomas farmakoterapijos ir psichoterapijos derinys. Gydymą rekomenduojama pradėti nuo monoterapijos. Dažniausiai naudojami psichoterapijos metodai yra palaikomoji psichoterapija bei kognityvinė – elgesio terapija. Palaikomosios psichoterapijos tikslas – padėti pacientui sustiprinti savigarbą ir pasitikėjimą savimi. Kognityvinės elgesio terapijos tikslas – padėti pacientui atsikratyti negatyvių minčių, nes jos gali daryti įtaka bendrai paciento savijautai ar net ligos eigai ir baigčiai. Taip pat galima taikyti ir egzistencinę psichoterapiją. Jos tikslas – padėti žmogui sujungti troškimą ir valią. Žmogus mokomas įsisąmoninti ir įgyvendinti savo troškimus, daryti sprendimus ir atsakyti už juos. Grupinė psichoterapija yra vertinga psichoterapijos rūšis, kuri padeda pacientui atkurti socialinius ryšius ir neleidžia jaustis izoliuotam. Bulotienės G.(2003) teigimu, relaksacija padeda tvarkytis su stresu ir su šalutiniais vėžio gydymo poveikiais. Muzikos terapija taikoma, kad sužadinti ligoniui tam tikras emocijas, pvz., kad pralinksmintų kenčiantį nuo depresijos arnuramintų sujaudintą, arba tam, kad padėtų ligoniui geriau suvokti ir išreikšti savo jausmus. Taikoma ir aromaterapija – natūraliosios medicinos metodas. Ji subalansuota organizme vykstančius procesus ir padidina organizmo pasipriešinimą žalingiems aplinkos poveikiams. Aromaterapija derinama su relaksacija ar muzikos terapija.

Žaliauskienės D. (2002) teigimu, šiuo metu gydant vėžiu ir depresija sergančius ligonius yra didelis antidepresantų pasirinkimas. Labai svarbu pacientams skirti vaistų, sukeliančių kuo mažiau šalutinių poveikių. Be to, depresijos ir onkologinės ligos gydymo procesas ilgas, todėl vaistų saugumas yra labai svarbus. Paliatyvioji pagalba. (2004) teigia, jog dauguma mokslinių tyrimų rodo, kad antidepresantai yra veiksmingi, esant ryškiai depresijai. Tačiau visada antidepresantų reikia skirti kartu su psichoterapija ir kitomis priemonėmis, kurios mažina įtampa. Vaistai parenkami individualiai, dozės taip pat individualios.

Šeškevičiaus A. (2008) teigia, kad depresija sergantiems pacientams taipogi svarbu bendravimas su artimaisiais, draugais. Artimieji dažnai būna sukrėsti ligonio depresiškos nuotaikos ir pradžioje gali nesugebėti jam padėti. Tačiau kaskart ligonį reikėtų padrasinti, kalbėti apie praeitį ir apie tai kas jam gyvenime buvo labai svarbu. Padėti ligoniui susitaikyti su praeitimi ir pajusti ramybę. Skatinti pacientą išsikalbėti apie jam rūpimas problemas; galima leisti kalbėti apie mirtį (jei ligonis pasirengęs kalbėti). Diskutuoti apie ligonio stpriąsias savybes ir problemų įveikimo strategiją.

Kočiūnas R. (1995), teigia, jog kiekvienas mūsų, ypač per stresines situacijas, nerimauja. Nuolatinį nerimą jaučiantis žmogus gyvena lyg po tamsiu dangumi ir negali įveikti įtampos nei savo valios pastangomis,nei artimųjų pagalba. Ypač slegia neapibrėžtas nerimas, kai susidaro nepalankios gyvenimo aplinkybės.

3.3 Pakitęs įvaizdis bei vaidmuo

Cicėno S., Kalibatienės D. (2008) teigimu, neretai pasikeitę onkologinio ligonio išvaizda ir įvaizdis gali tapti didele psichologine problema. Dažniausi išvaizdos pokyčiai yra šie: plaukų išslinkimas (alopecija). Slaugytojas turėtų priminti ligoniui, kad plaukų slinkimas yra laikinas reiškinys, kad plaukai atauga tuoj pat, kai tik baigiama chemoterapija. Ryškus sulysimas (kacheksija), kūno dalių praradimas, atskirų kūno vietų deformacija, stomos, randai, Kušingo sindromas dėl gydymo gliukokortikoidais. Nemažai onkologinių ligonių jaučiasi negražūs, nepatrauklūs, skleidžiantys blogą kvapą, atgrasūs ir ypač jautriai reaguoja, jei pastebi, kad ir aplinkiniai tą patį mano. Tai ypač svarbu žmonėms, kuriems suformuota stoma, pašalintos krūtys, nosis, ausys, atliktos kaklo srities operacijos. Po kai kurių operacijų paciento išvaizda taip pakinta, kad netgi sveikatos priežiūros darbuotojai negali prie to priprasti. Tokiu atveju slaugytojui labai svarbu neparodyti ligoniui ir jo artimiesiems savo neigiamų emocijų. Slaugytojai neturėtų žvalgytis vienas į kitą, raukyti veido, rodyti išgąstį ar pasibjaurėjimą. Medikas turėtų išmokti valdyti savo veido mimiką. Ligonį teigiamai veikia slaugytojo konstruktyvi, kryptinga veikla. Slaugytojas gali padėti parinkti drabužius, slepainčius kūno deformacijas ar randus, pritaikyti peruką ar protezą. Tokiam ligoniui slaugytojas turi skirti daugiau dėmesio, būti su juo atidesnis, neužmiršti pabrėžti teigiamus ligos ar gydymo poslinkius, išvaizdos pokyčius, jei tokių yra, savo elgesiu parodyti, kad ligonis jam yra malonus, o ne atgrasus.

Cicėno S., Kalibatienės D. (2008) teigimu, pakinta vaidmuo dėl energijos trūkumo, silpnumo, baimės ir nerimo pacientas, prieš ligą buvęs aktyvus ir savarankiškas, patenka į visiškai kitokią situaciją – tampa priklausomas, negalintis vykdyti savo veiklos. Ligoninėje pacientas patenka į kitą, dažniausiai naują bei neįprastą aplinką, atskirtas nuo artimųjų, atitrūkęs nuo kasdienybės. Jis patenka į naująsocialinę situaciją. Psichologiniu požiūriu ligoninėje žmogus dažniausiai turi tik vieną vaidmenį – paciento vaidmenį. Paciento vaidmuo pasižymi priklausomybe bei paklusnumu. Santykis tarp paciento ir ligoninės personalo, ypač gydytojo ir slaugytojo, apibūdinimas kaip asimetrinis. Dėl asimetrinio vaidmenų pasidalijimo pacientas turi mažai galimybių spręsti už save, rodyti iniaciatyvą ir prisiimti atsakomybę.

Ligoninėje pacientas priverstas prisitaikyti prie kasdienės rutinos, kurią nustato kiti, t.y. atsiskirti nuo artimųjų ir įprastų sąlygų, kurti naujus, laikinus santykius. Jis daug jautriau reaguoja į organizmo reakcijas ir funkcijas, todėl jam reikia daugiau paramos, rūpesčio ir artumo. Ligoninėje žmogus jaučiasi bejėgis bei sutrikęs. Pakitęs vaidmuo dažnai keičia ir paciento įvaizdį. Norint padėti tokiam žmogui išsaugoti savo vaidmenį ir įvaizdį, siūloma aplinką, į kurią jis patenka, kuo labiau pritaikyti prie jo kasdienio gyvenimo aplinkos, pateikti alternatyvių veiksmų planą.

Anksčiau vyravo nuomonė, kad dėl higienos visus nebūtinus ligoniuidaiktus reikia iš palatos pašalinti, joje turi vyrauti balta spalva. Dėl to ligoninėse vyravo šalta, beasmenė atmosfera. Dabar manoma, kad ne tik higieniniai, bet ir psichologiniai priežiūros aspektai, tarp jų ir tinkama aplinka, labai svarbūs ligonio savijautai. Ligoninėse pradėta atsisakyti baltų chalatų, baltos patalynės. Patalpos puošiamos maloniai nuteikiančiais paveikslais, užuolaidomis, šviestuvais, gėlėmis, kitais augalais. Ligonis savo aplinkoje gali turėti jam brangius daiktus – nuotraukas, atminimo dovanas ir kt. Ligonį reikėtų užimti kokia nors jam tinkama veikla atsižvelgiant į jo galimybes, parūpinti laikraščių, žurnalų, knygų, radijo imtuvą, rankdarbių. Tai nukreipia ligonio mintis nuo pakitusios išvaizdos, sveikatos problemų.

3.4 Nuovargis, jo gydymo metodai

Juodžbalienės E. (2001) teigimu, vėžio sukeltas nuovargis (VSN) – tai visas kompleksas įvairių fizinių, fiziologinių, psichikos sutrikimų, kurie gali daryti įtaka vėžiu sergančio ligonio gyvenimo kokybei.

Nuovargis – tai subjektyvus jausmas. Ūminis nuovargis būna trumpalaikis. Lėtinis nuovargis yra nuolatinis, pasikartojantis, besitęsitentis s

. . .

Anot Baublienės J. (2002) teigimu, komandinis personalo darbas gali sukurti aplinką galinčią padėti išlaikyti, ar sukelti ligoniui ir jo artimiesiems viltį. Tokioje aplinkoje turi būti jaučiami viltis, o ne realus mirties laukimas.

Kitaip tariant, slaugos specialistai neturi atimti vilties iš ligonio, o tik dar labiau stengtis sukurti aplinką, leidžiančią pačiam ligoniui susikurti viltį. Viltis tokiomis aplinkybėmis kartais gali reikšti labai daug.

Galėti žvelgti į ateitį irgi yra viltis, o tai juk labai svarbu dvasinei pusiausvyrai – sveikatai palaikyti. Suteikti atskirai kiekvienam pacientui viltį, matyti, kokios galimybės yra ją užpildyti – yra tikras geros slaugytojos požymis. Tačiau labai svarbu atsižvelgti dar į daugelįsvarbių aspektų, kad slauga, kuri yra siūloma pacientui, būtų gera ir tikslinga.

IŠVADOS

Pagrindinis tikslas siekiant padėti visų ligos tipų ir visų stadijų onkologiniams ligoniams yra jų gyvenimo kokybės gerinimas. Tai galima apibūdinti kaip pagalbą ligoniui adekvačiai susidoroti su emociniu skausmu, pasireiškiančiu pykčio, depresijos, nerimo, baimės, nesamos kaltės reakcijomis. Padedant onkologiniam ligoniui reikia siekti, kad jis geriau suvoktų ir valdytų savo jausmus, stengtis sumažinti jo uždarumą, skatinti viltį.

Vėžiu sergančiam pacientui kitų žmonių psichologinė parama labai daug reiūkia. Psichologinė parama turi gilias tradicijas gydant vėžiu sergančius žmones tiek tradicine, tiek alternatyviąja medicina.

Svarbiausia visada pacientas turi išlikti ramus sužinojęs diagnozę. Pozityvus nusiteikimas tai gera pradžia gydymo pasidavimui. Visų svarbiausia stengtis pacientą kiek įmanoma saugoti nuo stresinių situacijų, bendrauti, aptarti ateities planus, suteikti viltį, kad viskas bus gerai.

REKOMENDACIJOS

Slaugytojas planauodamas slaugą, pacientą gali įtraukti į sveiko gyvenimo būdo, sveikos elgsenos ugdymo strategijas, pacientų mokymą, kaip išvengti vėžio ar jo atkryčių.

Slaugytojai turi patarti pacientams:

Pasirinkti mažai riebalų turintį maistą ir siekti, kad riebalai sudarytų ne daugiau kaip 30% dienos kalorijų;taip pat rinktis daug skaidulų turinčius maisto produktus (20 – 30 g per dieną), mažinti druskos kiekį; atkreipti dėmesį į maisto produktų saugojimą ir gamybą.

Kasdien dažnai valgyti vaisius ir daržoves.

Siekti idealaus kūno svorio ir jį išlaikyti derinant mitybą bei fizinį aktyvumą.

Atsisakyti tabako; taikyti tabako pakaitinę terapiją, kuri ilgainiui padėtų visiškai atsisakyti rūkymo.

Vengti ilgai būti saulėje arba vartoti priemones, saugančias nuo saulės spindulių.

Vengti alkoholinių gėrimų arba juos riboti iki minimalaus vartojimo.

Vengti kontakto su aplinkoje esančiomis cheminėmis medžiagomis, galinčiomis sukelti vėžį.

Dirbant su pavojingomis medžiagomis, naudoti specialias saugos priemones, vilkėti specialią aprangą.

Namie nelaikyti pavojingų kancerogeninių medžiagų – asbesto, radono.

Propaguoti saugų lytinį gyvenimą.

Vienas iš būdų anksčiau išsiaiškinti ikivėžines ligas ir ankstyvąjį vėžį yra specialios atrankinio gyventojų sveikatos būklės tikrinimo programos. Šių programų tikslas yra nustatyti asmenis, kuriems yra ikinavikinių ligų ar ankstyvasis vėžys, taip pat anksti atpažinti ligas, užtikrinti ligos progresavimo profilaktiką, mažinti sergamumą ir mirtingumą. Rekomenduojama patikrą pradėti pagal tam tikras amžiaus grupes atsižvelgiant į sergamumo ir mirtingumo rodiklius bei ekonomines ir finansines šalies galimybes. Efektyviai patikros programai svarbu kokybiškas visų jos komponentų funkcionavimas ir kontrolė. Dabar Lietuvoje yra vykdomos gimdos kaklelio, prostatos ir krūties patikros programos.

Sumažinti sergamumą ir mirtingumą nuo vėžio nelengva, tačiau realu organizuoti visuomenės švietimo programas, kuriose, propaguojant sveiką gyvenseną, būtų pabrėžiama, kodėl svarbu vengti žalingų, kancerogeniškai veikiančių veiksnių.

Pagrindiniai Europos kovos su vėžiu kodekso teiginiai:

Nerūkykite, jei rūkote – meskite. Jei nemetate, nerūkykite šalia nerūkančiųjų.

Venkite nutukti.

Kasdien mankštinkitės.

Valgykite įvairių daržovių ir vaisių bent 5 kartus per dieną. Ribokite maisto produktus, kuriuose yra gyvulinių riebalų.

Jei geriate alkoholinių gėrimų (alaus, vyno ar stipriųjų gėrimų), ribokite jų kiekį.

Venkite per daug būti saulėje. Ypač svarbu nuo saulės spindulių poveikio saugoti vaikus ir paauglius. Žmonėms, linkusiems nudegti saulėje, reikia imtis specialių apsaugos priemonių.

Griežtai laikykitės darbo saugos taisyklių, kurių tikslas – apsaugoti nuo žinomų kancerogenų poveikio (taip pat jonizuojančiosios apšvitos).

LITERATŪRA

Almas H. Klinikinė slauga 1 knyga. – Vilnius: Charibdės, 1999. – 207 p.

Aranauskas R., Bankauskaitė A., Budrytė B. Pacientas po chemoterapijos: depresijos, nuovargio požymiai // Gydymo menas. – 2008, 5 (152). – P. 44 – 46.

Baublienė J. Skausmoteorija ir praktika // Skausmo medicina. – 2002, 2 (15). – P. 15 – 16.

Bulotienė G. Pagalba onkologiniams ligoniams spręsti emocines problemas // Onkologija. – 2003. – P. 8 – 9.

Cicėnas S., Kalibatienė D. Onkologija ir slauga. – Vilnius: Petro ofsetas, 2008. – 134 p.

Juodžbalienė E. Nuovargis, kurį jaučia vėžiu sergantis ligonis // Gydymo menas. – 2001, 7 (70). P. 14 – 17.

Kočiūnas R. Psichologinis konsultavimas. – Vilnius : Lumen, 1995. – 120 p.

Kurilionok M. Psichologiniai kaulų čiulpų transplantacijos aspektai // Gydymo menas. – 2004, 3 (102). P. 88 – 90.

Paliatyvioji pagalba. – Kaunas: KMU leidykla, 2004.- 49 p.

Paliatyvioji slauga. – Kaunas: KMU leidykla, 2005. – 222 p.

Pilkauskienė A., Ambrazienė R., Vasiliauskaitė E. Bendravimas su sergančiais onkologinėmis ligomis // Gydymo menas. – 2008, 3 (150). P. 99- 100.

Plevokas P., Gradauskas A. Chirurgijos pradmenys II dalis. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidyklos spaustuvė, 2000. – 153 p.

Rudžianskienė S. Sergančiųjų onkologinėmis ligomis depresija // Gydymo menas. – 2005, 7 (119). P. 26.

Striškaitė J. Kai sergant somatinėmis ligomis kartu pasireiškia depresija su nemiga // Gydymo menas. – 2006, 11 (134). P. 64 – 66.

Šeškevičius A. Depresija ligoniams, sergantiems sunkiomis ligomis // Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas. – 2008, 4 (tomas XII). P. 310 – 312.

Žaliauskienė D. Vėžys ir depresija // Gydymo menas. – 2002, 5 (81). P. 71 – 72.

Žydžiūnaitė V. Kaip parengti studijų darbus? – Klaipėda: BMK, 2002.

Join the Conversation

×
×