Jaunųjų povandeninkų fizinės būklės analizė

Turinys

Įvadas.........................2
1. Literatūros apžvalga.....................3
1. Povandeninio sporto charakteristika..............3
2. Atrankos problema sporte..................4
3. Povandeninio plaukimo sportininkų fizinės ypatybės įtakojančios
rezultatą.........................7
4. Daugiametis sportininkų rengimas..............11
2. Darbo tikslas, uždaviniai, metodika ir organizacija........13
1. Tikslas ir uždaviniai....................13
2. Metodika ir organizavimas..................13
3. Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas................15 Įvadas
Varžybiniam rezultatui įtakos turi ne tik gera technika,
psichologinis, taktinis sportininko ruošimas, bet ir fizinis pasirengimas.
Todėl treniruočių procese didelį dėmesį reikia skirti fiziniam
pasiruošimui.

Darbo aktualumas

Jauname amžiuje yra sudaromas aukštų ir stabilių sportinių rezultatų
pagrindas, todėl aukštos kvalifikacijos sportininkus reikia pradėti ruošti
jau vaikystėje. Jaunųjų sportininkų fizinis ruošimas turi svarbią reikšmę
sportinės treniruotės sistemoje.

Reikia vystyti fizines ypatybes, kurios yra būtinos sėkmingai
sportinei treniruotei.

Mokslinis naujumas

Atlikome atskirų fizinių savybių trumpalaikius tyrimus su 11 – 12 m.
jaunaisiais povandenininkais.

Išanalizavome ir palyginome gautus rezultatus su nesportuojančiais
tokio pat amžiaus moksleiviais ir plaukikais.

Darbo praktinė reikšmė

Vykdydama tyrimus susipažinau su antropometrijos metodais, testavimu,
išnagrinėjau literatūros šaltinius.

Darbo rezultatai leidžia susidaryti vaizdą apie jaunųjų povandenininkų
fizinę būklę 11 – 12 metų amžiuje.

Be to, treneris pasinaudodamas išanalizuota fizinio išsivystymo ir
fizinio parengtumo medžiaga, išvadomis galės išanalizuoti savo sportininkų
fizinio pasirengimo trūkumus. O tai padės toliau gerinti bendrą ir specialų
fizinį jaunųjų povandenininkų rengimą.

Darbo struktūra

Kursinį darbą sudaro įvadas, 3 skyriai, išvados, literatūros sąrašas.
Darbo apimtis 24 puslapiai. Jame 3 lentelės ir 14 piešinių. Literatūros
sąrašą sudaro 12 šaltinių. 1. Literatūros apžvalga

1. Povandeninio sporto charakteristika
Povandeninis sportas priklauso techninių sporto šakų grupei. Nuo 1967
metų kas dveji metai rengiami Europos čempionatai, o 1976 metais
organizuotas pirmasis povandeninio sporto greičio pratimų pasaulio
čempionatas. Jis rengiamas kas ketveri metai. Lietuvoje povandeninis
sportas pradėtas ku

ultivuoti apie 1950 metus.

Povandeninis sportas – techninė sporto šaka, kurios sėkmė priklauso ne
tik nuo fizinių žmogaus gabumų, bet ir naudojamo inventoriaus (I.Zuozienė,
1996 m.).

Povandeninio plaukimo greičio pratimų varžybos vyksta 25 arba 50 m
baseine. Fiksuojami šių nuotolių rekordai (vyrų ir moterų):

1) 100, 400, 800 m plaukimas su akvalangu,

2) 50, 100, 200, 400, 800, 1500 m plaukimas su pelekais,

3) 50 m nėrimas,

4) 4×50, 4×100, 4×200 estafetinis plaukimas su pelekais.

Vaikų:

1) 50, 100, 200, 400 m plaukimas su pelekais,

2) 15 – 25 m nėrimas,

3) 4×50, 4×100 m estafetinis plaukimas.

(I.Zuozienė, 1996 m.)

Varžybos povandeniniame sporte niekuo nesiskiria nuo plakimo varžybų.
Jos taip pat skirstomos pagal tikslą ir uždavinius į:

1) Čempionatus

2) Pirmenybes

3) Taurės

4) Atrankinės

5) Parodomąsias

Pagal mastą į:

1) Tarptautines

2) Šalies

3) Vietines

Pagal nugalėtojų nustatymą į:

1) Asmenines – rezultatai, taškai ir vietos nustatomi atskirai

kiekvienam sportininkui.

2) Komandinis – atskirų sportininkų rezultatai įskaitomi komandai, po

to nustatoma jos vieta.

3) Asmeninės – komandinės – rezultatai įskaitomi kiekvienam

sportininkui atskirai ir bendrai visai komandai.

(V.Skyrienė, I.Zuozienė, N.Lagūnavičienė, S.Tarūtienė, 1995 m.) 2. Atrankos problema sporte
Pasiekti aukštų rezultatų sporte gali sportininkai turintys reikiamų
įgimtų ir įgytų savybių kompleksą. Todėl būtina rasti racionalią atrankos
ir sportinių rrezultatų prognozavimo sistemą (A.A.Špokas, V.P.Filinas,
J.M.Jankauskas, 1977 m.).

Atranka – daugiaplanė problema: socialinė, ekonominė, etinė,
pedagoginė. Atrankoje yra grynai “techninis” klausimas: kokiu rodikliniu
pagrindu ir kaip pravesti atranką, kad efektyvumas būtų maksimalus
(N.Ž.Bulgakova, 1978 m.).

Jaunasis sportininkas turi turėti visas savybes, kurios yra būtinos jo
pasirinktoje sporto šakoje. Tik tuo atveju galima tikėtis sėkmingo jų
vystymosi siekiant aukšto sportinio meistriškumo (V.P.Riminas, N.A.Fominas,
1980 m.). yra nustatytos asmeninės savybės lemiančios veiklos atlikimo
sėkmę:

Įgymiai – tai įgimtos (nors ne būtinai paveldėtos), anatominės –
fiziologinės žmogaus asmenybės savybių tolesnio vystymosi prielaidos. Šios
savybės vystymasis priklauso nuo aplinkos ir auklėjimo.

Gabumai – tai t

tokios asmenybės savybės, kurios pasireikšdamos
konkrečioje veikloje (sporto šakoje) sąlygoja jos kokybę. K.K.Platonovas
(1972 m.) pažymi, kad sportinėje veikloje gabumai pasireiškia konkrečioje
sporto šakoje, kuri pradiniuose sportinės treniruotės etapuose gali būti
skirta ne tik atskiroms fizinėms savybėms ugdyti ir fiziniams pratimams
mokyti, bet ir esminiams gabumams diagnozuoti bei tolesnio ugdymo
galimybėms nustatyti.

Talentas – aukštas gabumų pasireiškimo laipsnis. Be suminėtų sąvokų,
sportinėje praktikoje dažnai vartojamas “tinkamumas” – tai kuomet žmogus
atitinka konkrečios sporto šakos reikalavimus.

Per atranką turi būti analizuojami keturi pagrindiniai klausimai:

1. Aukštos klasės sportininko modelio nustatymas.

2. Prognozavimas.

3. Atrankos efektyvumas.

4. Atrankos organizavimas (V.M.Zaciorskis ir kt., 1973 m.).

Aukštos klasės sportininko modelio nustatymas – tai apibūdinimas,
kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti aukštos klasės konkrečios šakos
sportininkas. Šį uždavinį išspręsti galima tik visapusiškai ištyrus aukštos
klasės sportininkus.

Prognozavimas – tai pats svarbiausias atrankos klausimas. A.Maurinis
mano, kad prognozė – tai mokslinis numatymas, kaip ateityje vystysis koks
nors subjektas ar sistema. Kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis kis
vystymasis. Prognozavimas yra specifinis mokslinis taikomosios analizės
būdas. Pagrindinė jo ypatybė – ateities numatymas. Jis visada turi
tikimybių pobūdį, t.y. visada reikia atsiminti, kad 100 procentinis
diagnozavimo tikslumas yra neįmanomas (A.Zutkis, 1983 m.).

Sportinio prognozavimo tikslumą labai sumažina šie faktoriai:

1. Atskirų individų sportiniai gabumai pasireiškia įvairiame amžiuje.

2. Nemažą, kartais net lemiamą reikšmę turi vaiko susidomėjimas
tam tikra sporto šaka. Ši aplinkybė priklauso nuo tam tikrų subjektyvių ir
objektyvių veiksnių. A.Cirikas išskyrė tik šias pagrindines ankstyvo gabių
jaunųjų sportininkų nubyrėjimo priežastis:

1.Priežastys, kurios priklauso nuo pačių sportininkų, atkaklumo
ir kryptingumo stoka, re

ezultatų smukimas: nesugebėjimas įveikti reikiamo
treniruočių krūvio; susidomėjimas kitomis veiklos sritimis, konfliktas su
treneriu ir kt..

2.Priežastys, kurios priklauso nuo trenerio: individualaus
priėjimo stoka, rezultatų forsavimas, treniruočių proceso monotonija,
atsistatymo priemonių stoka ir kt..

3.Objektyvios priežastys: amžius, treniruočių nesuderinamumas su
mokslu, materialinės ir buitinės sąlygos, artimųjų reikalavimai ir kt.
(A.Zutkis, 1983 m.).

Sportinė atranka yra ilgametis procesas, kuriame tikslinamos žinios
apie sportininkų gabumus, per kryptingas treniruotes kompensuojant atskirus
motorikos trūkumus.

Ji apima tris pagrindinius etapus:

1.. Preliminarinė atranka.

2. Patikslinanti atranka.

3. Sportinė “selekcija”.

Atrankai taikomi šie metodai:

1. Pedagoginiai – sportinių rezultatų gerėjimas, fizinių
ypatybių išsivystymo lygis ir jų prieaugio tempai: sportinės technikos
mokėjimas, atlikto krūvio dydis ir intensyvumas.

2. Medicininiai – biologiniai – antropometrija, anamneze ir
kitais būdais įvertinamos žmogaus organizmo morfologinės ir funkcinės
ypatybės (ūgis, svoris, proporcijos, konstrukcija ir t.t.) bei sveikatos
būklė.

3. Fiziologiniai – pasitelkiant į pagalbą tiksliąsias
instrumentines metodikas nagrinėjamos analizatorių, širdies, kraujagyslių,
kvėpavimo, nervų ir raumenų sistemų pajėgumas bei jų kitimas dėl sportinės
treniruotės.

4. Psichologiniai – specialiais testais išaiškinamos svarbios
sportininko veikloje ypatybės: gebėjimas kovoti motyvacijos būsenos,
temperamento bei charakterio ypatumai ir pan..

5. Sociologiniai – rodo sportininko gebėjimą prisitaikyti prie
kolektyvo; padeda parinkti sportininko veiklos pobūdį ir pan..

Sportiniams gabumams prognozuoti taikomi du pagrindiniai būdai:
įvairių rodiklių stabilumas ir paveldėjimo lygio tyrimai.

Atrankos organizavimas

Praktinės atrankos organizacinės formos yra šios:

1. Epizodinis vaikų agitavimas bendrojo lavinimo mokykloje, kurį

atlieka pats treneris;

2. Trenerio ir kūno kultūros mokytojo tarpusavio kontaktais;

3. Preliminarinis jaunųjų sportininkų rengimas atskirose bendrojo

lavinimo mokyklų klasėse (A.Zutkis, 1983).

3. Povandeninio plaukimo sportininkų fizinės

ypatybės įtakojančios rezultatą

Daug laiko sportinės treniruotės metu skiriama f

fizinėms ypatybėms
ugdyti. Plaukimas įvairiapusiškai veikia žmogaus organizmą, harmoningai
ugdo visas fizines ypatybes. Tai ištvermės sporto šaka, todėl ši fizinė
ypatybė yra svarbiausia treniruotėje. Be ištvermės svarbios ir kitos
ypatybės: jėga, greitumas, lankstumas, vikrumas. Šių fizinių ypatybių
svarba povandeniniam sportui nevienoda ir priklauso nuo sportuojančių
specializacijos, lyties ir amžiaus: ilgesnio nuotolio plaukiko rezultatui
mažesnę įtaką turi jėga, greitumas, o aerobinės ištvermės, lankstumo įtaka
didesnė.

Ištvermė

Ištvermė apibūdinama kaip sportininko sugebėjimas efektyviai atlikti
ilgalaikį darbą nugalint organizmo nuovargį. Sporto praktikoje ištvermė
skirstoma į bendrąją ir specialiąją. Bendroji ištvermė – tai sugebėjimas
atlikti ilgalaikį aerobinį darbą, į kurį įtraukta daug raumenų grupių.
Plaukikams (povandenininkams) tai dažniausiai nespecifinis darbas: ėjimas,
bėgimas, darbas su įvairiais treniruokliais ir t.t. Rengiant jaunus
povandeninio plaukimo sportininkus, svarbu ugdyti bendrąją ištvermę,
didinti aerobines galimybes. Tik geras jaunųjų sportininkų bazinis
pasirengimas gali užtikrinti aukštus sportinius rezultatus jų tolesnėje
sportinėje karjeroje.

Plaukikų specialioji ištvermė suprantama taip: sugebėjimas įveikti
nuovargį specifinėmis sąlygomis (plaukiant). Specialioji ištvermė gali būti
skirstoma pagal energijos aprūpinimo šaltinius: anaerobinę – alaktatinę
(trumpų nuotolių iki 30 sek. trukmės), į anaerobinę – glikolitinę
(vidutinių nuotolių nuo 3 – 12 min.); ir aerobinę (ilgų nuotolių – nuo 12
min. trukmės). Anaerobinė ištvermė rodo plaukikų ištvermę trumpame
nuotolyje (50, 100, 200 m), mišri ištvermė – 400, 800 m nuotolyje. Plaukikų
ištvermę ir jos lygį rodo absoliutūs (ilgo nuotolio plaukimo greitis, MDS,
deguonies įsiskolinimas ir kt.) ir santykiniai rodikliai (įvairių nuotolių
rezultatų santykis, fiziologiniai rodikliai, išreikšti vienam kūno masės
vienetui ir kt.).

Fiziniai pratimai, ugdantys i.štvermę, teigiamai veikia gyvybinius
organizmo procesus: stiprina raumenų, kraujotakos ir kvėpavimo sistemos
pajėgumą, CNS funkciją, aktyvina energijos apykaitos procesus raumenyse.
Ugdant bendrąją ištvermę, pirmiausia reikia ugdyti greičio ir jėgos
ištvermę. Tai yra specialios ištvermės pagrindas, kuri ugdoma kartojant
varžybinio charakterio judesius.

Lankstumas

Lankstumas – tai sugebėjimas atlikti didelės amplitudės judesius. Jis
priklauso nuo sąnarių, raiščių, sausgyslių ir raumenų elastingumo.
Lankstumas padeda pasiekti aukštą rezultatą.

Yra dvi lakstumo rūšys:

1. Aktyvus lankstumas – tai sugebėjimas atlikti judesius didele

amplitude raumenų aktyvumo dėka.

2. Pasyvus lankstumas – tai sugebėjimas pasiekti didelį sąnarių

paslankumą išorinių jėgų dėka.

10 – 14 metų amžiaus vaikams pastebimas labai didelis sąnarių
paslankumas. Jis priklauso nuo lyties ir amžiaus, nuo judėjimo aktyvumo ir
sportinio meistriškumo. Moterų sąnarių paslankumas yra geresnis nei vyrų,
ir vaikų geresnis nei nesportuojančių. Didžiausią reikšmę turi dubens,
kelio ir čiurnos sąnarių paslankumas. Sąnarių paslankumas priklauso nuo
individualios sportininko sąnarių struktūros, sugebėjimo įtempti ir
atpalaiduoti ontagonistinius raumenis, bei kitų faktorių. Didelę reikšmę
sąnarių paslankumui turi raiščiai, supantys atskirus sąnarius.

Geras sąnarių paslankumas – svarbus plaukimo technikos faktorius.kai
sąnariai nepaslankūs, sunku išmokti povandeninio plaukimo technikos,
formuojami netinkami technikos įgūdžiai. Tuo atveju plaukikai negali
visiškai panaudoti savo ištvermės, jėgos, greitumo galimybės.

Sėkmingai ugdant lankstumą būtina, kad pratimai skirti sąnarių
paslankumui vystyti, būtų įtraukiami į treniruočių planus kiekvieną
treniruočių dieną. Lankstumui palaikyti reikia 2 – 4 treniruočių per
savaitę, o jam ugdyti reikia 30- 60 min. per dieną. Jėgos treniruotės gali
sumažinti sąnarių paslankumą. Tik racionalus jėgos ir lankstumo pratimų
panaudojimas gali išvystyti abi ypatybes.

Greitumas

Greitumas tai žmogaus sugebėjimas vykdyti judesius per trumpiausią
minimalų laiką. Greitumo fizinė ypatybė yra lemiamas faktorius daugelyje
sporto šakų.

Paprastai skiriamos 3 greitumo pasireiškimo formos:

1. Judėjimo reakcijos vykdymo laikas.

2. Vienkartinio judesio atlikimo greitis.

3. Judesio dažnumas.

Povandeniniame plaukime pagrindinis vaidmuo tenka judesių greičiui ir
dažnumui. Todėl plaukimo greitis nusakomas greičio ir jėgos savybėmis.

Maksimalus greitis priklauso ne tik nuo greitumo, bet ir nuo eilės
kitų faktorių: dinaminės jėgos, technikos įvaldymo, lankstumo ir kt.

Greitumas priklauso nuo raumenų struktūros: greitųjų ir lėtųjų raumenų
skaidulų santykio, raumenų elastingumo, tarpraumeninės koorsinacijos ir
kitų faktorių. Greitumo ypatybė glaudžiai susijusi su plaukikų jėgos,
lankstumo koordinacijos ypatybėmis, plaukimo technikos tobulumu ir kitais
rodikliais.

Literatūros šaltinių analizė parodė, kad vaikų ir paauglių amžiuje yra
palankios sąlygos greitumui vystytis. Daugelis autorių (A.A.Gužalovskis,
V.P.Filinas) nurodo, kad nuo 7 iki 12 metų pastebimas intensyvus judesių
tempo augimas. Be to, 7 – 9 m. berniukų judesių tempas žymiai padidėja,
skirtingai negu mergaičių. Tačiau 10 – 12 m. periode mergaičių ir berniukų
judesių tempas pasiekia vienodą lygį. Tinkamiausias amžius greitumui ugdyti
9 – 13 metai. Ypač tai svarbu trumpų nuotolių bėgikams, šuolininkams ir
plaukikams.

Jėga

Jėga – tai žmogaus sugebėjimas raumenų jėgos pastangomis nugalėti
išorinius pasipriešinimus, arba jiems prieštarauti.

Aukštų rezultatų siekimui didelę reikšmę turi galimybė vystyti
maksimalią ir sprogstamąją jėgą, jėgos ištvermę. Maksimalioji. jėga,
staigioji jėga ir jėgos greitumas turi didelę įtaką trumpesnio nuotolio
plaukimo greičiui, o jėgos ištvermė – ilgesniems nuotoliams.

Maksimalią jėgą suprantame, kaip didžiausią galimybę, kurią
sportininkas gali parodyti maksimaliai susitraukiant raumenims. Gali būti
nustatoma rankų, kojų, liemens ir kitų raumenų grupių maksimali jėga.

Plaukiant ji praktiškai nepasireiškia, tačiau susijusi su trumpų
nuotolių plaukimo greičiu. Tarp ilgų nuotolių plaukimo greičio ir
maksimalios jėgos nėra jokio ryšio, o kartais jis net atvirkštinis,
(neigiamas). Tai susiję su dideliu kūno judėjimo vandenyje pasipriešinimu.

Staigioji jėga – sugebėjimas įveikti pasipriešinimą su dideliu raumenų
susitraukimo greičiu. Kaip ir maksimalioji ši jėgos rūšis gali būti
nustatoma įvairioms raumenų grupėms. Plaukimo metu staigioji jėga
pasireiškia startuose ir posūkiuose. Ji tiesiogiai susijusi su trumpų
nuotolių plaukimo greičiu: kuo trumpesnis nuotolis, tuo šios jėgos įtaka
didesnė.

Jėgos greitumo ypatybės pasireiškia plaukiant trumpus nuotolius. Šių
nuotolių plaukimo metu turi būti suderintas judesių greitumas ir jėga.
Sportininkai plaukia didžiausiu pajėgumu, t.y. atlieka didžiausią darbą per
trumpiausią laiką.

Bendrojo lavinimo pratimai dažniausiai taikomi jaunesnio amžiaus
plaukikų treniruotėse. Ypatingas dėmesys skiriamas pratimams, lavinantiems
raumenis, dalyvaujančius plaukimo judesyje. Bendrojo lavinimo pratimai
dažniausiai taikomi naudojant treniruotės ratu metodą, kai sporto salėje
plaukikai pereina nuo vieno pratimo prie kito. Kiekvienas pratimas trunka,
priklausomai nuo sportininko treniruotumo, iškeltų uždavinių ir pasirengimo
laikotarpio nuo 30 s. iki 2 min. Jėgos pratimų nuoseklumas turi būti toks:
iš pradžių turi būti ugdoma staigioji, o po to maksimalioji jėga ir
galiausiai – jėgos ištvermė. Tokio pratimų nuoseklumo turi būti laikomasi
ir sausumoje ir vandenyje.

Plaukiant raumenų jėga įveikia vandens pasipriešinimą. Siekiant aukštų
rezultatų, didelę reikšmę turi tiek plaukimo jėga, tiek ir raumenų,
atliekančių varomuosius judesius plaukiant jėga.

Traumų rizikos faktorius jėgos treniruotėse yra labai mažas.
Treniruočių programos vaikams turi būti pagal tuos pačius principus, kaip
ir suaugusių. Skirtingai negu suaugusių, vaikų raumenų apimtys po jėgos
treniruočių nepadidėja.

Treniruotes rekomenduojama atlikti 2 – 3 krt. per savaitę po 20 – 30
min.

Vikrumas

Vikrumas – tai fizinė ypatybė, kuri pasireiškia gebėjimu greitai ir
tiksliai atlikti standartinius arba kintamus judesius, veiksmus ir jų
derinius, greitai ir gerai juos išmokti.

Svarbiausi veiksniai sąlygojantys vikrumą, yra judesių dažnis, raumenų
susitraukimo greitis, raumenų jėga, lankstumas.

Tinkamiausias amžius vikrumui ugdyti 6 – 14 metai (P.Karoblis).

1.4.Daugiametis sportininkų rengimas

Sporto teorija ir praktika leidžia teigti, kad aukštos klasės
sportininkų rengimas apima laikotarpį nuo vaiko sudominimo sportu iki
olimpinio nugalėtojo parengimo. Tai vieningas daugiametis procesas su
skirtingais sportininkų rengimo dėsniais atskiruose amžiaus etapuose.

Visoje šioje sportininkų rengimo grandyje pradžių pradžia – jaunųjų
sportininkų atranka į sportą, jų pradinis rengimas ir ypač šio rengimo
valdymas.

Sportininkų atranka yra ilgas laipsniškas sportinių gabumų
patikslinimo procesas daugiametiniame rengime. Todėl įgimti gabumai gali
būti realizuojami tik prie sistemingų treniruočių, didinant įsisavinamų
krūvių procesą. Be treniruočių ir tie žmonės, kurie turi išskirtinius
gabumus, negali pasiekti tokio išsivystymo lygio, kad galėtų demonstruoti
aukštus sportinius rezultatus. Tuo metu klaidos padarytos, planuojant
daugiametį rengimą, parenka.nt treniruočių krūvius, forsuotas rengimas gali
privesti prie sportinių rezultatų augimo pabaigos, taip pat prie jaunųjų
sportininkų sveikatos pablogėjimo.

Pradinio rengimo etapas.

Pradedančiojo plaukiko rengimas apima įvairias priemones ir metodus,
naudojami įvairių sporto šakų elementai ir judrieji žaidimai, o taip pat
taikomas žaidybinis metodas. Vandenyje vaikai atlieka daug pratimų,
supažindinančių su vandens savybėmis, mokosi slysti vandens paviršiumi,
pradinių plaukimo elementų su lastais ir vamzdeliu. Pradinio paruošimo
etapo uždaviniai yra vaikų sveikatos stiprinimas, grūdinimas, visapusiškas
fizinis pasirengimas, plaukimo technikos su lastais, startų ir posūkių
mokymas. Šio etapo trukmė apie 2 metus, tai priklauso nuo vaiko amžiaus.
Jei treniruotis pradedama nuo 6 – 7 m., tai pradinis rengimas trunka apie 3
metus. Jei nuo 9 – 10 metų, tai 1,5 – 2 metus. Užsiėmimai vyksta 2 – 3
kartus per savaitę, po ~ 45 min.

Bazinio rengimo etapas.

Šio etapo pagrindiniai uždaviniai – visapusiškai ugdyti vaiko fizines
ypatybes, stiprinti sveikatą, mokytis plaukimo su monolastu technikos ir ją
tobulinti, formuoti įvairiapusius judėjimo įgūdžius. Šio etapo trukmė 2 – 3
metai. Treniruočių krūvis šiame etape tolygiai didėja iki 5 – 6 savaitinių
užsiėmimų, t.y. plaukikai pradeda treniruotis kiekvieną dieną.

Pagilintos specializacijos etapas.

Pradedama psichologiškai ruoštis varžybom, tobulinama technika.

Aukščiausių pasiekimų etapas.

Šio etapo turinys – maksimalus treniruočių metodų panaudojimas,
galintis iššaukti didžiausią plaukikų organizavimo funkcinių galimybių
mobilizaciją. Treniruočių darbo apimtis ir intensyvumo dydžiai pasiekia
maksimalumą, planuojami užsiėmimai dideliais krūviais, didėja varžybinė
patirtis, nes ypač didelis dėmesys skiriamas plaukikų pasiruošimui ir
dalyvavimui varžybose. Treniruočių krūvis priklauso nuo to, ar sportininkas
sprinteris, ar stajeris. Svarbią vietą treniruotėse užima kartotinis,
intervalinis ir varžybinis metodai.

Aukštų pasiekimų išlaikymo etapas.

Šio etapo pagrindiniai uždaviniai yra plaukikų specialios ištvermės
išlaikymo, jėgos ir jėgos greitumo ypatybių išlaikymas, technikos
tobulinimas, psichologinis pasirengimas varžyboms. Etapo trukmė individuali
ir priklauso nuo plaukiko sugebėjimo išlaikyti savo pasiektus rezultatus.
Paprastai sprinteriai ilgiau išlaiko savo gerus rezultatus, negu stajeriai.
Sportininkų treniruotės tampa visiškai individualios, nes jie jau turėdami
patirties sugeba pasirinkti tinkamą treniruočių metodą ir individualius
krūvius. Krūvis būna mažesnis nei praeitame etape, tačiau jų intensyvumas
didesnis (P.Karoblis, 1999).

2. Tyrimo tikslas, uždaviniai, metodika ir

organizacija

2.1. Tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas – išanalizuoti jaunųjų povandenininkų (11 – 12 metų)
fizinę būklę.

Siekdami tikslo sprendėme šiuos uždavinius:

1. Išanalizuoti ir aptarti jaunųjų povandeninio plaukimo sportininkų

rengimo esminius aspektus.

2. Palyginti povandenininkų ir jų bendraamžių nesportuojančių berniukų

fizinio išsivystymo ir fizinio parengtumo rezultatus.

3. Palyginti jaunųjų povandenininkų bendro fizinio parengtumo

rezultatus su plaukikų rezultatais, bei įvertinti remiantis EUROFIT

– o testų vertinimo skalėmis.

2.2. Metodika ir organizacija

Tiriamieji ir tyrimo organizavimas

Tyrimuose dalyvavo jaunieji Klaipėdos povandeninio plaukimo mokyklos
sportininkai. Tiriamųjų amžius 11 – 12 metų. Tyrimai buvo atlikti 2002 m.
balandžio mėn. Buvo ištirta 15 jaunųjų sportininkų. Gauti rezultatai buvo
lyginami su nesportuojančių berniukų ir Lietuvos plaukikų duomenimis, bei
įvertinti pagal EUROFIT – o testų. vertinimo skales.

Tyrimo metodai:

1. Literatūros šaltinių analizė ir apibendrinimas

2. Antropometrija

3. Testavimas

4. Lyginamoji analizė

5. Matematinė statistika

Literatūros šaltinių analizės ir apibendrinimo metodu buvo atliekama
literatūros šaltinių nagrinėjamos temos klausimais analizė bei aptariami
tyrimų duomenys.

Ūgis matuojamas medine ūgio matuokle. Tiriamasis matuoklę turi liesti
trimis taškais: kulnimis, sėdmenimis ir mentėmis. Galva laikoma tiesiai.

Kūno masė nustatoma medicininėmis svarstyklėmis, kurių tikslumas ne
mažesnis kaip 100 gr. Prieš sveriant patikrinkite ar svarstyklės
sureguliuotos. Sveriamasis buvo be batų.

Testavimo metodu nustatėme šiuos fizinio pajėgumo komponentus:
sprogstamoji jėga (šuolis iš vietos), liemens jėga (sėstis ir gultis),
rankų raumenų funkcinė jėga (prisitraukimai).

Šuolis į tolį iš vietos buvo atliekamas salėje. Matuoklė pritvirtinama
ant paviršiaus, kur vykdomas testas. Nulinio taško zonoje brėžiama linija.
Testo metu tikrinamojo kojų pirštai liečia liniją. Tiriamasis prieš
atsispirdamas negali spyruokliuoti kojomis ir daryti rankomis daugkartinių
mostų. Rankomis daromas vienas mostas atgal ir šuolis. Negalima pakelti
pėdų nuo žemės iki šuolio. Bandymas neįskaitomas, jei tiriamasis nušokęs
prarado pusiausvyrą ir žengė žingsnį atgal ir panašiai. Šiuo atveju
tiriamajam siūlome atlikti dar vieną bandymą. Iš dviejų bandymų fiksuojamas
geresnis rezultatas. Rezultatas matuojamas centimetrais (cm).

“Sėstis ir gultis”. Testas vykdomas ant čiužinio. Būtinas partneris.
Tiriamasis atsigula ant nugaros. Kojos stačiu kampu sulenktos per kelius.
Padai, tarp kurių 30 cm atstumas, prispausti prie čiužinio, juos laiko
partneris. Rankos sunertais pirštais laikomos už galvos. Po komandos
“pradėti” įjungiamas chronometras, tiriamasis sėda, alkūnėmis paliečia
kelius ir vėl atgula į pradinę padėtį, liesdamas čiužinį nugara, rankomis
ir galva. 30 s tiriamasis max dažnumu kartoja pratimą. Draudžiama alkūnėmis
atsispirti nuo čiužinio. Testas vykdomas vieną kartą ir be sustojimų.
Rezultatas – pratimo atlikimo skaičius (1 kartas – atsisėdo – atsigulė) per
30 s.

Prisitraukimai. Pratimas atliekamas kybant ant skersinio. Skersinis
apimamas pirštais iš viršaus. Kybama ištiestomis rankomis. Pratimas
atliekamas kiek galima daugiau kartų. Kybant ištiestomis rankomis
prisitraukiama prie skersinio taip, kad smakras pakiltų virš skersinio, o
rankų alkūnės sudarytų 90( kampą.

Tyrimo duomenimis apdoroti taikėme matematinės statistikos metodus.
Buvo nustatyti šie statistiniai rodikliai: aritmetinis vidurkis (x),
aritmetinė paklaida (Sx), vidutinis kvadratinis nuokrypis (().

Nesportuojančių berniukų fizinio išsivystymo duomenys paimti iš
(J.Tutkuvienė “Vaikų augimo ir brendimo vertinimas” Vilnius, 1995).

3. Tyrimų rezultatai ir jų analizė

1. Fizinio išsivystymo palyginimas tarp jaunųjų

povandenininkų ir nesportuojančių to paties amžiaus vaikų

Išmatavę 11 – 12 metų Klaipėdos jaunuosius povandenininkus, nustatėme,
kad jų ūgio vidurkis grupėje yra 147,1 cm, t.y. jų ūgis svyruoja nuo 139,5
cm iki 159 cm. Tuo tarpu J.Tutkuvienės (1995 m.) knygoje pateiktų to paties
amžiaus berniukų morfofunkcinių ir funkcinių rodiklių lentelėje nurodomas
vidutinis nesportuojančių berniukų ūgis 146,2 cm.

[pic]

1.pav. Ūgio rezultatų palyginimas tarp nesportuojančių vaikų ir
povandenininkų.

Svoris tarp nesportuojančių vaikų ir povandenininkų beveik
nesiskiria. Jaunųjų sportininkų vidutinis svoris 37,1 kg., o
nesportuojančių 37,8 kg. Šio tyrimo rezultatai statistiškai nereikšmingi (p
(0,05).
[pic]
2.pav. Kūno masės rezultatų palyginimas tarp povandenininkų ir
nesportuojančių vaikų.

Plaučių tūris tarp povan.denininkų mažesnis už nesportuojančių vaikų,
tačiau šis skirtumas nežymus. Povandenininkų 2100 cm3, o nesportuojančių
2197 cm3. Šie tyrimo rezultatai statistiškai nereikšmingi (p (0,05).

[pic]
3.pav. Plaučių tūrio (spirometrijos) rezultatų palyginimas tarp
povandenininkų ir nesportuojančių vaikų.

2. Povandenininkų fizinio parengtumo rezultatų

palyginimas su plaukikų rezultatais

Palyginę mūsų šitų povandenininkų ir to paties amžiaus plaukikų ūgio
ir kūno masės rezultatus nustatėme, kad plaukikų totaliniai matmenys (ūgis
ir kūno masė) yra didesni už pov. Tačiau tiek ūgio, tiek kūno masės
rezultatų skirtumai yra statistiškai nereikšmingi (p > 0,05).

[pic]
4.pav. Jaunųjų povandenininkų ir plaukikų ūgio rezultatų palyginimas.

[pic]
5.pav. Kūno masės palyginimas jaunųjų povandenininkų ir plaukikų.

Rankų jėga skiriasi daugiau. Povandenininkų rankų jėga yra mažesnė už
nesportuojančių vaikų.

Dešinės rankos dinamometrijos vidurkis 16,2 kg., o nesportuojančių
berniukų 21,5 kg. Šis rezultatų skirtumas statistiškai reikšmingas (p <
0,001).

Kairės rankos jėgos vidurkis 14,8 kg., o nesportuojančių to paties
amžiaus vaikų 19,5 kg. Šis rezultatų skirtumas taip pat statistiškai
reikšmingas (p < 0,001).
[pic]
6.pav. Dešinės rankos dinamometrijos rezultatų palyginimas tarp
povandenininkų ir nesportuojančių vaikų.

[pic]
7.pav. Kairės rankos dinamometrijos rezultatų palyginimas tarp
povandenininkų ir nesportuojančių vaikų.

Analizuojant fizinio parengtumo duomenis matome, kad šuolio iš vietos
rezultatai pov. svyruoja nuo 145 iki 180 cm, o plaukikų nuo 152 iki 215 cm.
Per 30 sekundžių atliekant testą “sėstis gultis” rezultatai svyruoja
povandenininkams nuo 25 iki 32 kartų, o plaukikų nuo 22 iki34 kartų. Ne
vienodai 11 – 12 metų berniukai sugeba prisitraukti prie skersinio –
mažiausias rezultatas grupėje 2 kartai, didžiausias – 9 kartai, panašūs
rezultatai nustatyti ir tiriant plaukikų grupę: jie padaro nuo 2 – 15
kartų. Testų “sėstis gultis”, prisitraukimų, šuolio į tolį iš vietos
rezultatų skirtumai statistiškai nepatikimi (p > 0,05).
[pic]

[pic]

9.pav. Testo “sėstis gultis” rezultatų palyginimas tarp jaunųjų
povandenininkų ir plaukikų.

[pic]

10.pav. Prisitraukimų rezultatų palyginimas tarp jaunųjų povandenininkų ir
plaukikų.

3.3. Plaukikų fizinio išsivystymo ir kai kurių

fizinio parengtumo rezultatų vertinimas pagal EUROFIT – o

testų vertinimo skales

Išanalizavę ir įvertinę 11 – 12 metų povandenininkų kai kurias
fizinio išsivystymo ir parengtumo rezultatus matome, kad pagal EUROFIT – o
vertinimo skales daugiausiai sudarė vidutinio ir žemo ūgio sportininkai –
67 proc. Plaukikų tokio ūgio buvo tik 30 proc. Vidutinio ūgio
povandenininkų buvo tik 13 proc., o plaukikų 9 proc. Labai aukšto ūgio
povandenininkų yra 27 proc., o plaukikų 67 proc.

[pic]
11.pav. Plaukikų ūgio vertinimas pagal EUROFIT – o vertinimo skales.

Įvertinus ir palyginus kūno masės rodiklius pagal EUROFIT – o
vertinimo skales matome, kad povandeninio plaukimo plaukikų 67 proc.
priklauso žemam lygiui, plaukikų 31 proc. sportuojančių vaikų.

Vidutiniam lygiui priklauso 7 proc. povandenininkų, o plaukikų 27
proc.

Aukštam lygiui priklauso 27 proc., o plaukikų sudaro 42 proc.

[pic]
12.pav. Plaukikų kūno masės įvertinimas pagal EUROFIT – o vertinimo skales.

Vertinant povandenininkų plaukikų sprogstamąją jėgą pagal šuolio į
tolį iš vietos rezultatus matome, kad daugiausiai procentų sudaro
vidutiniai ir aukšti rezultatai. O tuo tarpu plaukikų šuolio iš vietos
rezultatai labai aukšti – 51 proc., vidutiniai – 22 proc., žemi – 27 proc.

Žemų šuolio į tolį rezultatų buvo parodyta 4 (27 proc.), vidutinių.
rezultatų 67 proc., o aukštų 1 (7 proc.).

[pic]
13.pav. Plaukikų šuolio į tolį iš vietos įvertinimas pagal EUROFIT – o
vertinimo skales.

Pagal “Sėstis gultis” testą, kuris charakterizuoja liemens jėgą, žemų
rezultatų buvo tik 1 (7 proc.), vidutinio – 3 (20 proc.), aukštų rezultatų
10 (67 proc.).

Plaukikai parodė labai aukštus rezultatus – 49 proc. Vidutinius
rezultatus parodė 27 proc., o žemą rezultatą pasiekė 24 proc.

Kaip matome šiame teste, povandenininkai daugiau pasiekia aukštų
rezultatų negu plaukikai.

[pic]
14.pav. Plaukikų testo “Sėstis gultis” įvertinimas pagal EUROFIT – o
vertinimo skales.

Pagal 2002 metų tyrimų rezultatus atlikus lyginamąją analizę,
nustatėme, kad ūgio rodikliai pas plaukikus kur kas didesni, nei pas
povandenininkus. Kūno masės skirtumas taip pat gana didelis: pas plaukikus
42,5 kg., o pas povandenininkus 37,1 kg.

Fizinio parengtumo testų rezultatai skiriasi ne taip ryškiai. Šuolio
į tolį iš vietos (charakterizuoja kojų staigiąją jėgą), statistiškai
didesni rodikliai pas plaukikus. Jų šuolio į tolį iš vietos vidurkis –
174,4 cm, o pas povandenininkus 167,7 cm. Panaši tendencija pastebima ir
prisitraukimų rezultatuose. Čia truputį pranašesni plaukikai. Tačiau testo
“Sėstis ir gultis”, charakterizuojančio liemens jėgos ištvermę, rezultatai
didesni pas povandenininkus. Šio testo rezultatų vidurkis: povan. 27,9
karto, o plaukikų 26,3 karto.

Išvados

1. Atlikus literatūros analizę matyti, kad jaunųjų sportininkų

rengimui sporto teorijoje ir pedagogikoje skiriama reikšminga

vieta. Ugdant fizines ypatybes svarbu žinoti palankiausius

vystymosi periodus ir tuo metu kryptingai pasirinkti optimalius

pratimus bei krūvius sausumoje ir vandenyje. Tik teisingai

organizavus treniruočių procesą jauname amžiuje, galima tikėtis

aukštų rezultatų ateityje.

2. Palyginus jaunųjų povandenininkų ir plaukikų antropometrinius

duomenis matome, kad aukštesni ir sunkesni yra plaukikai. O

palyginus povandenininkus su to paties amžiaus vaikų

antropometriniais duomenimis didelio skirtumo nematyti.

3. Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad šiuo metu sportuojančių 11 – 12 metų

berniukų plaukikų ir povandenininkų fizinio parengtumo rezultatai

skirtingi. Šuolyje į tolį pranašesni yra plaukikai, o teste “Sėstis

gultis” savo pranašumą parodo povandenininkai.

4. Įvertinus gautus rezultatus pagal EUROFIT – o vertinimo skales ir

palyginus juos tarp jaunųjų povandenininkų ir plaukikų matome, kad

pranašesni visuose tyrimuose yra plaukikai. Geresnius rezultatus

parodė jaunesnieji povandenininkai tik teste “Sėstis gultis”.

Literatūros sąrašas

1. Dainys J.K., Pavilionis, Balčiūnienė. Lietuvių antropologiniai

matmenys. Vilnius, 1991.

2. Didžiūnas D. Lietuvos jaunųjų plaukikų (11 – 12 metų) fizinės būklės

ir plaukimo parengtumo lyginamoji analizė: magistro baigiamasis

darbas. – K., 2002.

3. Kardelis K., Bagočiūnas S. Baigiamųjų darbų (kursinių, diplominių,

magistro) rašymas ir įforminimas. – Kaunas, 2000.

4. Koroblis P. Sporto treniruotės teorija ir didaktika. Vilnius, 1999.

5. Ruslanas A., Skernevičius J. Sportininkų testavimas. – Vilnius, 1998.

6. Sokolovas G. Plaukimas. – Kaunas, 1996.

7. Tutkuvienė J. Vaikų augimo ir brendimo vertinimas. – Vilnius, 1995.

8. Volbekienė V. Eurofitas. Vilnius, 1993.

9. Zutkis A. Jaunųjų sportininkų rengimo pagrindai. – Vilnius, 1983.

10. Булгакова Н.Ж. Отбор и подготовка юнних плавцов –Масква, 1978.

11. Римин Б.П., Фомин Н.А. Основы юношевского спорта – Масква, 1980.

12. Шпокас А.А., Фомин В.П., Янкаускас И.М. Некоторые вопросы отб.ора и

прогноцы рование способностей юних спорцменов. – Теория и практика

физической культуры, 1977.

[pic]

Leave a Comment